Azərbaycan
Deutschland
Lietuva
Malta
ශ්රී ලංකාව
Türkmenistan
Türkiyə
Украина
Liudvikas XVIPrancūzijos ir Navaros karaliusAntuano Fransua Kalė portretas 1789 m BurbonaiPrancūzijos karalių herbasVisa
Liudvikas XVI
| Liudvikas XVI | |||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| Prancūzijos ir Navaros karalius | |||||||||||
| Antuano Fransua Kalė portretas, 1789 m. | |||||||||||
| Burbonai | |||||||||||
| Prancūzijos karalių herbas | |||||||||||
| Visas vardas | Liudvikas XVI | ||||||||||
| Gimė | 1754 m. rugpjūčio 23 d. Versalyje | ||||||||||
| Mirė | 1793 m. sausio 21 d. (38 metai) Paryžiuje | ||||||||||
| Palaidotas (-a) | 1815 m. sausio 8 d. Sen Deni bazilika | ||||||||||
| Tėvas | Liudvikas, Prancūzijos dofinas | ||||||||||
| Motina | Marija Juozapa Saksė | ||||||||||
| Sutuoktinis (-ė) | Marija Antuanetė | ||||||||||
| Vaikai | Marija Teresė Šarlotė Liudvikas Juozapas Ksavjė Fransua Sofija Helena Beatričė | ||||||||||
| Prancūzijos ir Navaros karalius | |||||||||||
| Valdė | 1774 m. gegužės 10 d. – 1792 m. rugsėjo 21 d. | ||||||||||
| Pirmtakas | Liudvikas XV | ||||||||||
| Įpėdinis | (ginčytina) Napoleonas I (kaip imperatorius) | ||||||||||
| |||||||||||
| Žymūs apdovanojimai | |||||||||||
| | |||||||||||
| Vikiteka | Liudvikas XVI | ||||||||||
Liudvikas XVI (pranc. Louis XVI; 1754 m. rugpjūčio 23 d. – 1793 m. sausio 21 d.) – Prancūzijos ir Navaros karalius iš Burbonų dinastijos, valdęs 1774–1791 m. Nuo 1791 iki 1792 vadinosi Prancūzų karaliumi. 1792 m. rugpjūčio 10 d. suimtas ir tardytas Nacionalinio Konvento, nuteistas už tėvynės išdavystę, giljotinuotas 1793 m. sausio 21 d. Jis buvo vienintelis Prancūzijos karalius per visą istoriją nuteistas mirti.
Nors valdymo pradžioje ir buvo mėgstamas valdovas, jo neveiksnumas ir konservatyvumas privedė prie to, kad prancūzams jis virto tironijos ir Senosios santvarkos (pranc. Ancien Régime) simboliu. Po absoliutinės monarchijos panaikinimo 1792 m., respublikonai Liudvikui suteikė Kapeto pavardę (pagal Kapetingų dinastijos įkūrėjo karaliaus vardą), klaidingai manydami, kad Kapetas buvusi dinastijos pavardė. Neoficialiai jis dar buvo pravardžiuojamas „Liudviku Paskutiniuoju“ (pranc. Louis le Dernier), pagal tradiciją prie Prancūzijos karaliaus vardo pridėti papildomą pravardę. Šiandien dauguma Prancūzijos istorikų Liudviko XVI asmenybę apibūdina kaip sąžiningą ir geranorišką, tačiau revoliucionierių pasirinktą netikusios monarchijos ir mokestinės sistemos reformų atpirkimo ožiu.
Vaikystė
Buvo trečias iš aštuonių vaikų, gimusių dofinui Liudvikui Ferdinandui, tuomečio karaliaus Liudviko XV sūnui bei Abiejų Tautų Respublikos valdovo Augusto II dukteriai Marijai Juozapai.
Vaikystė nebuvo lengva, mat tėvai visą dėmesį skyrė jo vyresniajam išvaizdžiam broliui Burgundijos kunigaikščiui Liudvikui, kuris mirė 1761 m., būdamas 10 metų amžiaus. Puikiai mokėsi ir labai domėjosi lotynų kalba, istorija, geografija bei astronomija, gerai mokėjo anglų ir italų kalbas. Mėgo fizinę veiklą, medžioti su savo seneliu Liudviku XV bei imtis su savo jaunesniaisiais broliais Liudviku Stanislovu ir Karoliu Pilypu.
Po tėvo, sirgusio tuberkulioze, mirties 1765 m. gruodžio 20 d. tapo naujuoju Prancūzijos dofinu. Jo motina, negalėjusi atsigauti po vyro mirties, mirė 1767 m. kovo 13 d., taip pat nuo tuberkuliozės. Liudvikas buvo griežtai ir konservatyviai auklėjamas Polio Fransua de la Vožiujono, Prancūzijos vaikų (pranc. Enfants de France) auklėtojo nuo 1760 iki 1770 metų, ir nebuvo pasiruošęs įžengti į sostą po netikėtos senelio Liudviko XV mirties 1774 metais.
Šeimyninis gyvenimas
Būdamas penkiolikos metų, 1770 m. gegužės 16 d. vedė keturiolikmetę Šventosios Romos Imperijos imperatoriaus Pranciškaus I ir jo žmonos Marijos Teresės dukterį Mariją Antuanetę, Austrijos erchercogaitę. Nuo pat pradžių santuoka buvusi draugiška, bet santūri. Savo laiške Liudvikui XV jis teigė „padaręs ją savo žmona“, tačiau ji likusi labai vaikiška. Baimindamasis, kad žmona jam nedarytų įtakos jo santykiuose su Šventąją Romos Imperija, dofinas su ja viešajame gyvenime elgėsi šaltokai, nors tai jam nesutrukdė jai padovanoti Mažojo Trianono rūmus 1774 metais. Laikui bėgant pora (kurie buvo antros eilės pusbrolis ir pusseserė), suartėjo, ir 1778 m. gruodį jiems gimė pirmas vaikas.
Absoliutinis Prancūzijos monarchas (1774–1789)
Sostą paveldėjo 1774 m., būdamas devyniolikos. Jo pečius užgulė didžiulė atsakomybė: valstybė skendėjo skolose, o visuomenėje brendo apmaudas „despotiška“ monarchija. Taip pat jautėsi visiškai nepasirengęs savo pareigoms. Bandė pelnyti pavaldinių meilę vėl įteisindamas vietines provincijų tarybas – parlamentus. Nors niekas neabejojo Liudviko XVI teise valdyti šalį, jau nuo to laiko, kai jis tapo Prancūzijos dofinu, buvo aišku, kad naujasis karalius nebuvo pakankamai griežtas ir ryžtingas. Vis dėlto, Liudvikas turėjo patyrusį patarėją, Morepo grafą Žaną Frederiką Felipo, iš esmės už karalių priėmusį daugelį svarbių sprendimų iki pat 1781 metų, kai jis išėjo anapilin.
Radikalios ir mokestinės reformos supykdė kilminguosius ir buvo užblokuotos parlamentų, reikalavusių, kad karaliui būtų atimta teisė skirti naujas rinkliavas. Todėl Turgo buvo atleistas 1776 m., o Malzerbas atsistatydino tais pačiais metais; juodu pakeitė . Nekeras rėmė Amerikos revoliuciją ir siūlė skolintis didžiules sumas iš užsienio, o ne kelti vietinius mokesčius. Kai jo vykdyta politika skausmingai žlugo, Liudvikas XVI jį atleido ir pakeitė 1783 m., skatinusiu visuomenės vartojimą, kad vidinės skolos būtų „išpirktos“. Šiam planui žlugus, 1787 m. sušaukė Kilmingųjų tarybą, kurioje pasiūlė paties Kalono inicijuotą mokestinį planą. Kai tarybos nariai sužinojo įsiskolinimo dydį, jie buvo šokiruoti ir atmetė pasiūlymą. Šis įvykis privertė Liudviką manyti, kad jis, kaip absoliutinis monarchas, nebegali suvaldyti savo bajorijos, ir puolė į depresiją.
Menkėjančios karaliaus galios fone vis garsiau pasireikšdavo reikalavimai sušaukti Generalinius luomus, nešauktus nuo pat 1614 metų; Generalinių luomų pritarimas buvo paskutinė galimybė išgelbėti mokesčių reformą, tad karalius juos sušaukė 1789 metais. Šis sušaukimas negaluojančią ekonominę ir politinę šalies situaciją tėškė į Revoliucijos upę, Trečiojo luomo atstovams pasiskelbus Nacionaliniu konventu (pranc. Convention nationale) 1789 metų liepą. Liudviko bandymai jį sukontroliuoti baigėsi Teniso salės priesaika (pranc. serment du Jeu de Paume) birželio 20 d. ir (pranc. Assemblée nationale constituante). Per kitus trijus mėnesius didžioji dalis karaliaus vykdomosios valdžios galių perleistos Tautos atstovams. Liepos 14 d. įvykdytas Bastilijos šturmas visuomenėje sukėlė radikalius mąstymo pokyčius.
Užsienio politika
Paveldėjo milžiniškus teritorinius nuostolius Šiaurės Amerikoje ir Indijoje po Septynerių metų karo ir 1763 m. Paryžiaus sutarties. Vis dėlto, Prancūzija išlaikė stiprią įtaką Amerikoje ir prekybos punktus Indijoje, kas vėliau lėmė įvairius konfliktus su Didžiąja Britanija.
Prancūzija taip pat norėjo išvyti britus iš Indijos. Tuo tikslu 1782 metais jis sudarė sąjungą su Pešvų valstybės valdovu ; generolas Biuzi įvedė kariuomenę į Il de Franso koloniją (dab. Mauricijus), ir toliau rėmė prancūzų pastangas Indijoje 1783. Admirolas Pjeras Andrė Siufrenas tapo Hidero Ali sąjungininku Antrajame Britų–Maisoro sultonato kare prieš britų valdžią Indijoje ir 1782–1783 m. kovojo prieš Britanijos laivyną Indijos ir Ceilono pakrantėse. Liudvikas XVI taip pat surengė intervenciją į Kochinchiną karinės pagalbos pretekstu. Prancūzijos–Kochinchinos aljanso susitarimas pasirašytas 1787 m. kaip vienas iš Versalio sutarties punktų tarp Liudviko XVI ir Kochinchinos princo Nguyen Anh.
Liudvikas XVI rėmė geografinių tyrimų ekspedicijas – 1785 m. Žanui Fransua de Galo pavedė vadovauti ekspedicijai aplink pasaulį.
Revoliucija ir konstitucinis valdymas (1789–1792)
1789 m. spalio 5 d. Paryžiaus moterų minia įkalbėjo revoliucionierius patraukti į Versalio rūmus, kuriuose gyveno karališkoji šeima. Naktį jie pateko į rūmus ir pasikėsino į karalienę Mariją Antuanetę, kurios lengvabūdiškas gyvenimo būdas prastuomenei buvo tapęs Senosios santvarkos simboliu. Įtampai atslūgus karališkoji šeima buvo perkelta į Paryžiaus . Tokio iškeldinimo priežastis buvo noras laikyti karalių arčiau liaudies, kad būtų galima jį lengviau stebėti.
Po perkėlimo išlaikė nežymų populiarumą, pritardamas daugeliui socialinių, politinių ir ekonominių revoliucionierių reformų. Šiandien yra laikoma, kad Liudvikas po perkėlimo į Tiuilri puolė į klinikinę depresiją, kuri dar labiau sustiprino jo neveiksnumą. Vyrui panėrus į visišką neryžtingumą, karališkosios šeimos vardu sprendimus teko priimti nepopuliariajai karalienei.
Revoliuciniai liaudies valdžios, tapusios vėlesnių amžių demokratijos kertiniu akmeniu, principai, žymėjo lemiamą lūžį Prancūzijos valdymo sistemoje: atsisakyta absoliutizmo, įsirėžusio į šalies valdymo tradicijas. Dėl to kilo daugelio provincijos gyventojų ir visų be išimties Prancūzijos kaimyninių valstybių vyriausybių pasipriešinimas revoliucijai. Šiai vis labiau radikalėjant, tapus sunkiau kontroliuoti mases, kai kurie jos vadovai pradėjo iš naujo svarstyti revoliucijos naudą. Kai kurie iš jų, pavyzdžiui, Honorė Mirabo slapta su monarchija kūrė planus atstatyti jos galią konstitucijos pagalba.
Tačiau Mirabo staiga mirus, o karaliui ir toliau stokojant ryžto, derybos tarp karališkosios šeimos ir nuosaikiųjų politikų atsidūrė aklavietėje. Viena vertus, Liudvikas nebuvo toks radikalus kaip jo broliai, kurių savo laiškuose jis prašė nerengti kontrrevoliucijos. Kita vertus, jis naujos vyriausybės buvo paliktas nuošalyje dėl šios negatyvaus požiūrio į jį patį, kaip karalių, ir jo šeimą. Jam buvo įgrisę kalėti Tiuilri, bei tai, kad kareiviai visaip žemindavo karalienę, stebėdavo ją miegančią, taip pat todėl, kad naujasis režimas draudė karaliui pačiam pasirinkti nuodėmklausius ir vertė nuodėmes išsakyti tik specialiai paskirtiems asmenims, kurie buvo netgi ne dvasininkai, o valstybės pareigūnai.
1791 m. birželio 21 d. jis su šeima pabandė pabėgti iš Paryžiaus į Prancūzijos šiaurėje buvusią rojalistų tvirtovę Monmedi, tačiau planas žlugo ir karalius buvo areštuotas , nes vietinis pašto viršininkas Žanas Batistas Druė atpažino valdovą iš jo atvaizdo, iškalto ant auksinės ekiu monetos. Karališkoji šeima birželio 25 d. grąžinta į Paryžių. Visuomenės akyse jie buvo išdavikai, jiems paskirtas griežtas namų areštas Tiuilri rūmuose.
Kiti Europos monarchai sunerimę stebėjo įvykius Prancūzijoje ir svarstė, ar nereikėtų surengti intervencijos ir padėti Liudvikui XVI, ar pasinaudoti politinio chaoso privalumais. Svarbiausį vadmenį atliko Šventosios Romos imperijos imperatorius Leopoldas II, Marijos Antuanetės brolis. Iš pradžių į įvykius Prancūzijoje jis kreipė menką dėmesį, tačiau padėčiai vis labiau komplikuojantis, ėmė nerimauti. Vis dėlto jis norėjo išvengti karo galimybės.
Rugpjūčio 27 d. Liudvikas ir Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas II, pasikonsultavę su iš Prancūzijos emigravusiais didikais, paskelbė Pilnico deklaraciją, kurioje teigė, kad Europos monarchai remia karališkosios šeimos gerovę ir nurodė keletą, tačiau labai griežtų pasekmių, kurias sukeltų koks nors su jais susijęs nelaimingas atsitikimas. Nors deklaracija turėjo tik išreikšti monarchų susirūpinimą reikalais Prancūzijoje, vietiniai revoliucijos vadai palaikė ją atvira grėsme šalies suverenitetui. Be to, ideologinė Prancūzijos priešprieša su likusia Europa ir Austrijos teritorinės pretenzijos Elzase bei Tautos atstovų susirinkimo narių nerimas dėl agitacinės emigrantų veiklos Austrijos Nyderlanduose bei vokiečių valstybėse, dar labiau audrino padėtį.
Galiausiai Įstatymų leidimo susirinkimas, pritariant Liudvikui XVI, paskelbė karą prieš Šventają Romos Imperiją 1792 m. balandžio 20 d., kai Šarlis Fransua Domorjė jos atžvilgiu išsakė daug nusiskundimų. Domorjė parengė greitos invazijos į Austrijos Nyderlandus planą ir tikėjosi, kad vietiniai sukils prieš austrų valdžią. Tačiau revoliucija sutrikdė armiją, kareiviai pasidavė prieš patį pirmą mūšį, masiškai dezertyravo, vienu atveju netgi nužudė savo generolą.
Kol revoliucinė valdžia strimgalviais rinko naujas pajėgas ir reorganizavo armiją, Brunsviko hercogo Karlo Vilhelmo Ferdinando daugiausia prūsų armija susirinko prie Reino. Liepą prasidėjo invazija, ir prūsų armija užėme Verdeno ir tvirtoves. Karlas Ferdinandas pasirašė vadinamąjį Brunsviko manifestą, parengtą emigravusio karaliaus pusbrolio, kuriame buvo išreikšta ketinimas atkurt senąją santvarka prūsų ir austrų pagalba ir grąžinti visą valdžią karaliui, o jo priešininkus nubausti mirties bausme.
Priešingai, nei tikėtasi, manifestas nesustiprino karaliaus pozicijas, o dar labiau nuteikė prieš jį mases. Manifestas suprastas kaip karaliaus derybų su užsienio valdovais rezultatas ir savo Tėvynės išdavystė. Liaudies pykčio taurė persipildė rugpjūčio 10 d. Tądien grupė paryžiečių, remiamų naujos miesto valdžios, apsupo Tiuilri rūmus, karališkajai šeimai prieglobstį turėjo surasti Įstatymų leidimo susirinkimas.
Areštas ir egzekucija
Rugpjūčio 13 d. įkalintas Templė tvirtovėje, o rugsėjo 21 dieną Nacionalinis susirinkimas panaikino monarchiją ir paskelbė respubliką.
Žirondistai norėjo laikyti Liudviką suimtą kaip įkaitą ir geresnės ateities garantą, tuo tarpu radikaliosios grupuotės reikalavo neatidėliotinos egzekucijos. Kadangi Susirinkimo nariai neturėjo teisės pasmerkti karalių myriop, buvo nuspręsta jį teisti Konvento akivaizdoje.
Gruodžio 11 pristatytas į Konventą, kur išgirdo puokštę kaltinimų aukščiausio laipsnio tėvynės išdavyste. Gruodžio 26 d. jo advokatas Raimondas de Sezas pateikė Konventui Liudviko atsakymus į kaltinimus.
Iš 721 nario sudarytas Konventas 1793 m. sausio 15 d. nubalsavo, kad Liudvikas kaltas: 693 už ir nė vienas prieš. Kitą dieną buvo paskelbtas vardinis balsavimas, turėjęs nuspręsti karaliaus tolimesnį likimą. 288 deputatai balsavo prieš mirties bausmę ir siūlė kitokias bausmes, kaip kad įkalinimą ar tremtį, 72 deputatai pritarė mirties bausmei, bet siūlė ją atidėti, o 361 deputatas pasisakė už greitą egzekuciją.
Kitą dieną prašymas atidėti mirties bausmę balsavimu buvo atmestas: 310 deputatų pasisakė už pasigailėjimą, likę 380 – už mirties bausmės neatidėliotiną įvykdymą. Sprendimas buvo paskutinis ir lemiamas. 1793 m. sausio 21 d., pirmadienį, Liudvikas XVI, kaip pilietis Liudvikas Kapetas, netekęs visų titulų ir ordinų, buvo giljotinuotas džiūgaujančios minios akivaizdoje, šiandieninėje (pranc. Place de la Concorde). Budelis Šarlis Henrikas Sansonas paliudijo, kad karalius buvo drąsiai pasitikęs lemtį.
Kai buvo pristatytas prie ešafoto, jis elgėsi oriai ir paklusniai. Liudvikas pasakė kalbą, kurioje pakartotinai pareiškė esąs nekaltas, ir atleidžiąs savo mirties kaltininkams. Liudvikas pareiškė norįs mirti ir meldžiąs Dievo, kad Prancūzija išvengtų tokio jo likimo. Antuanas Žozefas Santeras, Nacionalinės gvardijos generolas, jam neleido baigti kalbos, liepęs paskelbti būgno signalą. Tuojau po to, buvusiam karaliui nukirsta galva.
Egzekucijos liudijimuose yra teigiama, kad giljotinos ašmenys buvo nepakankamai išaštrinti, todėl vienu kirčiu galvos nukirsti nepavyko. Kituose yra liudijama, kad po pirmojo kirčio karalius iš skausmo surikęs, tačiau tai mažai tikėtina, nes jam jau buvo perkirsta gerklė. Visgi yra patvirtinta, kad Liudviko kraujui ištiškus ant žemės, minia strimgalviais lėkė norėdama jį sugerti savo nosinaitėmis.
Įamžinimas
Luisvilis Kentukio valstijoje yra pavadintas Liudviko XVI vardu. 1780 m. Virdžinijos Generalinė Asamblėja suteikė vietovei vardą karaliaus, kurio pulkai padėjo amerikiečiams nepriklausomybės kare. Asamblėja jį laikė kilniu žmogumi, nors kitų valstijų leidžiamieji susirinkimai tam prieštaravo.
Galerija
- Liudvikas XVI (dail. Joseph-Siffred Duplessis)
- Dofinas Liudvikas Augustas, 1769 m. (Louis-Michel Van Loo)
- Liudvikas XVI apsuptas paryžiečių Tiuilri pilyje
- Liudviko XVI egzekucija
- Liudviko XVI ir Marijos Antuanetės skulptūros Šv. Deniso bazilikoje
Šaltiniai
- Liudvikas XVI (Louis XVI). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 508 psl.
- Pouvait-on réformer la monarchie? Archyvuota kopija 2009-04-22 iš Wayback Machine projekto.
- Lever, Évelyne, Louis XVI, Librairie Arthème Fayard, Paris, 1985
- Fraser, Antonia, Marie Antoinette, pp.100-102
- Andress, David, (2005) The Terror, pp.13
- The influence of sea power upon history, 1660–1783 by Alfred Thayer Mahan p.461 [1]
- The History Project, University of California Archyvuota kopija 2011-09-29 iš Wayback Machine projekto.
- Britain as a military power, 1688–1815 by Jeremy Black, p
- http://www.brad.ac.uk/admin/pr/february2003/french.php Archyvuota kopija 2009-07-07 iš Wayback Machine projekto.
- Alberge, Dalya. What the King said to the executioner… Archyvuota kopija 2010-06-03 iš Wayback Machine projekto., The Times, 8 April 2006. Accessed 26 June 2008.
- Andress, David, The Terror, 2005, p. 147.
Nuorodos
| Karališkieji titulai | ||
|---|---|---|
| Anksčiau valdė Liudvikas XV | Prancūzijos ir Navaros karalius 1715 m. rugsėjo 1 d. – 1774 m. gegužės 10 d. |width="30%" align="center" rowspan="1"| Po to: (ginčytina) Napoleonas I (kaip imperatorius) | |
| Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu. |
Autorius: www.NiNa.Az
Išleidimo data:
vikipedija, wiki, lietuvos, knyga, knygos, biblioteka, straipsnis, skaityti, atsisiųsti, nemokamai atsisiųsti, mp3, video, mp4, 3gp, jpg, jpeg, gif, png, pictu, mobilusis, porn, telefonas, android, iOS, apple, mobile telefl, samsung, iPhone, xiomi, xiaomi, redmi, pornografija, honor, oppo, Nokia, Sonya, mi, pc, web, kompiuteris, Informacija apie Liudvikas XVI, Kas yra Liudvikas XVI? Ką reiškia Liudvikas XVI?
Liudvikas XVIPrancuzijos ir Navaros karaliusAntuano Fransua Kale portretas 1789 m BurbonaiPrancuzijos karaliu herbasVisas vardas Liudvikas XVIGime 1754 m rugpjucio 23 d VersalyjeMire 1793 m sausio 21 d 38 metai ParyziujePalaidotas a 1815 m sausio 8 d Sen Deni bazilikaTevas Liudvikas Prancuzijos dofinasMotina Marija Juozapa SakseSutuoktinis e Marija AntuaneteVaikai Marija Terese Sarlote Liudvikas Juozapas Ksavje Fransua Sofija Helena BeatricePrancuzijos ir Navaros karaliusValde 1774 m geguzes 10 d 1792 m rugsejo 21 d Pirmtakas Liudvikas XVĮpedinis gincytina Napoleonas I kaip imperatorius Andoros princasValde 1774 1791 m Pirmtakas Liudvikas XVĮpedinis Napoleonas IZymus apdovanojimaiVikiteka Liudvikas XVI Liudvikas XVI pranc Louis XVI 1754 m rugpjucio 23 d 1793 m sausio 21 d Prancuzijos ir Navaros karalius is Burbonu dinastijos valdes 1774 1791 m Nuo 1791 iki 1792 vadinosi Prancuzu karaliumi 1792 m rugpjucio 10 d suimtas ir tardytas Nacionalinio Konvento nuteistas uz tevynes isdavyste giljotinuotas 1793 m sausio 21 d Jis buvo vienintelis Prancuzijos karalius per visa istorija nuteistas mirti Nors valdymo pradzioje ir buvo megstamas valdovas jo neveiksnumas ir konservatyvumas privede prie to kad prancuzams jis virto tironijos ir Senosios santvarkos pranc Ancien Regime simboliu Po absoliutines monarchijos panaikinimo 1792 m respublikonai Liudvikui suteike Kapeto pavarde pagal Kapetingu dinastijos įkurejo karaliaus varda klaidingai manydami kad Kapetas buvusi dinastijos pavarde Neoficialiai jis dar buvo pravardziuojamas Liudviku Paskutiniuoju pranc Louis le Dernier pagal tradicija prie Prancuzijos karaliaus vardo prideti papildoma pravarde Siandien dauguma Prancuzijos istoriku Liudviko XVI asmenybe apibudina kaip sazininga ir geranoriska taciau revoliucionieriu pasirinkta netikusios monarchijos ir mokestines sistemos reformu atpirkimo oziu VaikysteBuvo trecias is astuoniu vaiku gimusiu dofinui Liudvikui Ferdinandui tuomecio karaliaus Liudviko XV sunui bei Abieju Tautu Respublikos valdovo Augusto II dukteriai Marijai Juozapai Vaikyste nebuvo lengva mat tevai visa demesį skyre jo vyresniajam isvaizdziam broliui Burgundijos kunigaiksciui Liudvikui kuris mire 1761 m budamas 10 metu amziaus Puikiai mokesi ir labai domejosi lotynu kalba istorija geografija bei astronomija gerai mokejo anglu ir italu kalbas Mego fizine veikla medzioti su savo seneliu Liudviku XV bei imtis su savo jaunesniaisiais broliais Liudviku Stanislovu ir Karoliu Pilypu Po tevo sirgusio tuberkulioze mirties 1765 m gruodzio 20 d tapo naujuoju Prancuzijos dofinu Jo motina negalejusi atsigauti po vyro mirties mire 1767 m kovo 13 d taip pat nuo tuberkuliozes Liudvikas buvo grieztai ir konservatyviai auklejamas Polio Fransua de la Voziujono Prancuzijos vaiku pranc Enfants de France aukletojo nuo 1760 iki 1770 metu ir nebuvo pasiruoses įzengti į sosta po netiketos senelio Liudviko XV mirties 1774 metais Seimyninis gyvenimasMarija Antuanete su vaikais 1787 m Budamas penkiolikos metu 1770 m geguzes 16 d vede keturiolikmete Sventosios Romos Imperijos imperatoriaus Pranciskaus I ir jo zmonos Marijos Tereses dukterį Marija Antuanete Austrijos erchercogaite Nuo pat pradziu santuoka buvusi draugiska bet santuri Savo laiske Liudvikui XV jis teige padares ja savo zmona taciau ji likusi labai vaikiska Baimindamasis kad zmona jam nedarytu įtakos jo santykiuose su Sventaja Romos Imperija dofinas su ja viesajame gyvenime elgesi saltokai nors tai jam nesutrukde jai padovanoti Mazojo Trianono rumus 1774 metais Laikui begant pora kurie buvo antros eiles pusbrolis ir pussesere suartejo ir 1778 m gruodį jiems gime pirmas vaikas Absoliutinis Prancuzijos monarchas 1774 1789 Sosta paveldejo 1774 m budamas devyniolikos Jo pecius uzgule didziule atsakomybe valstybe skendejo skolose o visuomeneje brendo apmaudas despotiska monarchija Taip pat jautesi visiskai nepasirenges savo pareigoms Bande pelnyti pavaldiniu meile vel įteisindamas vietines provinciju tarybas parlamentus Nors niekas neabejojo Liudviko XVI teise valdyti salį jau nuo to laiko kai jis tapo Prancuzijos dofinu buvo aisku kad naujasis karalius nebuvo pakankamai grieztas ir ryztingas Vis delto Liudvikas turejo patyrusį patareja Morepo grafa Zana Frederika Felipo is esmes uz karaliu priemusį daugelį svarbiu sprendimu iki pat 1781 metu kai jis isejo anapilin Liudvikas XVI 1786 m Antuanas Fransua Kale Radikalios ir mokestines reformos supykde kilminguosius ir buvo uzblokuotos parlamentu reikalavusiu kad karaliui butu atimta teise skirti naujas rinkliavas Todel Turgo buvo atleistas 1776 m o Malzerbas atsistatydino tais paciais metais juodu pakeite Nekeras reme Amerikos revoliucija ir siule skolintis didziules sumas is uzsienio o ne kelti vietinius mokescius Kai jo vykdyta politika skausmingai zlugo Liudvikas XVI jį atleido ir pakeite 1783 m skatinusiu visuomenes vartojima kad vidines skolos butu ispirktos Siam planui zlugus 1787 m susauke Kilminguju taryba kurioje pasiule paties Kalono inicijuota mokestinį plana Kai tarybos nariai suzinojo įsiskolinimo dydį jie buvo sokiruoti ir atmete pasiulyma Sis įvykis priverte Liudvika manyti kad jis kaip absoliutinis monarchas nebegali suvaldyti savo bajorijos ir puole į depresija Menkejancios karaliaus galios fone vis garsiau pasireiksdavo reikalavimai susaukti Generalinius luomus nesauktus nuo pat 1614 metu Generaliniu luomu pritarimas buvo paskutine galimybe isgelbeti mokesciu reforma tad karalius juos susauke 1789 metais Sis susaukimas negaluojancia ekonomine ir politine salies situacija teske į Revoliucijos upe Treciojo luomo atstovams pasiskelbus Nacionaliniu konventu pranc Convention nationale 1789 metu liepa Liudviko bandymai jį sukontroliuoti baigesi Teniso sales priesaika pranc serment du Jeu de Paume birzelio 20 d ir pranc Assemblee nationale constituante Per kitus trijus menesius didzioji dalis karaliaus vykdomosios valdzios galiu perleistos Tautos atstovams Liepos 14 d įvykdytas Bastilijos sturmas visuomeneje sukele radikalius mastymo pokycius Uzsienio politika Europa Liudviko XVI valdymo pabaigoje 1783 1792 m Paveldejo milziniskus teritorinius nuostolius Siaures Amerikoje ir Indijoje po Septyneriu metu karo ir 1763 m Paryziaus sutarties Vis delto Prancuzija islaike stipria įtaka Amerikoje ir prekybos punktus Indijoje kas veliau leme įvairius konfliktus su Didziaja Britanija Prancuzija taip pat norejo isvyti britus is Indijos Tuo tikslu 1782 metais jis sudare sajunga su Pesvu valstybes valdovu generolas Biuzi įvede kariuomene į Il de Franso kolonija dab Mauricijus ir toliau reme prancuzu pastangas Indijoje 1783 Admirolas Pjeras Andre Siufrenas tapo Hidero Ali sajungininku Antrajame Britu Maisoro sultonato kare pries britu valdzia Indijoje ir 1782 1783 m kovojo pries Britanijos laivyna Indijos ir Ceilono pakrantese Liudvikas XVI taip pat surenge intervencija į Kochinchina karines pagalbos pretekstu Prancuzijos Kochinchinos aljanso susitarimas pasirasytas 1787 m kaip vienas is Versalio sutarties punktu tarp Liudviko XVI ir Kochinchinos princo Nguyen Anh Liudvikas XVI reme geografiniu tyrimu ekspedicijas 1785 m Zanui Fransua de Galo pavede vadovauti ekspedicijai aplink pasaulį Revoliucija ir konstitucinis valdymas 1789 1792 1789 m spalio 5 d Paryziaus moteru minia įkalbejo revoliucionierius patraukti į Versalio rumus kuriuose gyveno karaliskoji seima Naktį jie pateko į rumus ir pasikesino į karaliene Marija Antuanete kurios lengvabudiskas gyvenimo budas prastuomenei buvo tapes Senosios santvarkos simboliu Įtampai atslugus karaliskoji seima buvo perkelta į Paryziaus Tokio iskeldinimo priezastis buvo noras laikyti karaliu arciau liaudies kad butu galima jį lengviau stebeti Po perkelimo islaike nezymu populiaruma pritardamas daugeliui socialiniu politiniu ir ekonominiu revoliucionieriu reformu Siandien yra laikoma kad Liudvikas po perkelimo į Tiuilri puole į klinikine depresija kuri dar labiau sustiprino jo neveiksnuma Vyrui panerus į visiska neryztinguma karaliskosios seimos vardu sprendimus teko priimti nepopuliariajai karalienei Tegyvuoja tauta 1792 m Revoliucijos laiku karikaktura vaizduojanti Liudvika XVI geriantį uz sankiulotus Revoliuciniai liaudies valdzios tapusios velesniu amziu demokratijos kertiniu akmeniu principai zymejo lemiama luzį Prancuzijos valdymo sistemoje atsisakyta absoliutizmo įsirezusio į salies valdymo tradicijas Del to kilo daugelio provincijos gyventoju ir visu be isimties Prancuzijos kaimyniniu valstybiu vyriausybiu pasipriesinimas revoliucijai Siai vis labiau radikalejant tapus sunkiau kontroliuoti mases kai kurie jos vadovai pradejo is naujo svarstyti revoliucijos nauda Kai kurie is ju pavyzdziui Honore Mirabo slapta su monarchija kure planus atstatyti jos galia konstitucijos pagalba Taciau Mirabo staiga mirus o karaliui ir toliau stokojant ryzto derybos tarp karaliskosios seimos ir nuosaikiuju politiku atsidure aklavieteje Viena vertus Liudvikas nebuvo toks radikalus kaip jo broliai kuriu savo laiskuose jis prase nerengti kontrrevoliucijos Kita vertus jis naujos vyriausybes buvo paliktas nuosalyje del sios negatyvaus poziurio į jį patį kaip karaliu ir jo seima Jam buvo įgrise kaleti Tiuilri bei tai kad kareiviai visaip zemindavo karaliene stebedavo ja miegancia taip pat todel kad naujasis rezimas draude karaliui paciam pasirinkti nuodemklausius ir verte nuodemes issakyti tik specialiai paskirtiems asmenims kurie buvo netgi ne dvasininkai o valstybes pareigunai 1791 m birzelio 21 d jis su seima pabande pabegti is Paryziaus į Prancuzijos siaureje buvusia rojalistu tvirtove Monmedi taciau planas zlugo ir karalius buvo arestuotas nes vietinis pasto virsininkas Zanas Batistas Drue atpazino valdova is jo atvaizdo iskalto ant auksines ekiu monetos Karaliskoji seima birzelio 25 d grazinta į Paryziu Visuomenes akyse jie buvo isdavikai jiems paskirtas grieztas namu arestas Tiuilri rumuose Kiti Europos monarchai sunerime stebejo įvykius Prancuzijoje ir svarste ar nereiketu surengti intervencijos ir padeti Liudvikui XVI ar pasinaudoti politinio chaoso privalumais Svarbiausį vadmenį atliko Sventosios Romos imperijos imperatorius Leopoldas II Marijos Antuanetes brolis Is pradziu į įvykius Prancuzijoje jis kreipe menka demesį taciau padeciai vis labiau komplikuojantis eme nerimauti Vis delto jis norejo isvengti karo galimybes Rugpjucio 27 d Liudvikas ir Prusijos karalius Frydrichas Vilhelmas II pasikonsultave su is Prancuzijos emigravusiais didikais paskelbe Pilnico deklaracija kurioje teige kad Europos monarchai remia karaliskosios seimos gerove ir nurode keleta taciau labai grieztu pasekmiu kurias sukeltu koks nors su jais susijes nelaimingas atsitikimas Nors deklaracija turejo tik isreiksti monarchu susirupinima reikalais Prancuzijoje vietiniai revoliucijos vadai palaike ja atvira gresme salies suverenitetui Be to ideologine Prancuzijos priespriesa su likusia Europa ir Austrijos teritorines pretenzijos Elzase bei Tautos atstovu susirinkimo nariu nerimas del agitacines emigrantu veiklos Austrijos Nyderlanduose bei vokieciu valstybese dar labiau audrino padetį Tiuilri rumu sturmas 1793 m Zanas Diuplesi Berto Galiausiai Įstatymu leidimo susirinkimas pritariant Liudvikui XVI paskelbe kara pries Sventaja Romos Imperija 1792 m balandzio 20 d kai Sarlis Fransua Domorje jos atzvilgiu issake daug nusiskundimu Domorje parenge greitos invazijos į Austrijos Nyderlandus plana ir tikejosi kad vietiniai sukils pries austru valdzia Taciau revoliucija sutrikde armija kareiviai pasidave pries patį pirma musį masiskai dezertyravo vienu atveju netgi nuzude savo generola Kol revoliucine valdzia strimgalviais rinko naujas pajegas ir reorganizavo armija Brunsviko hercogo Karlo Vilhelmo Ferdinando daugiausia prusu armija susirinko prie Reino Liepa prasidejo invazija ir prusu armija uzeme Verdeno ir tvirtoves Karlas Ferdinandas pasirase vadinamajį Brunsviko manifesta parengta emigravusio karaliaus pusbrolio kuriame buvo isreiksta ketinimas atkurt senaja santvarka prusu ir austru pagalba ir grazinti visa valdzia karaliui o jo priesininkus nubausti mirties bausme Priesingai nei tiketasi manifestas nesustiprino karaliaus pozicijas o dar labiau nuteike pries jį mases Manifestas suprastas kaip karaliaus derybu su uzsienio valdovais rezultatas ir savo Tevynes isdavyste Liaudies pykcio taure persipilde rugpjucio 10 d Tadien grupe paryzieciu remiamu naujos miesto valdzios apsupo Tiuilri rumus karaliskajai seimai prieglobstį turejo surasti Įstatymu leidimo susirinkimas Arestas ir egzekucijaRugpjucio 13 d įkalintas Temple tvirtoveje o rugsejo 21 diena Nacionalinis susirinkimas panaikino monarchija ir paskelbe respublika Zirondistai norejo laikyti Liudvika suimta kaip įkaita ir geresnes ateities garanta tuo tarpu radikaliosios grupuotes reikalavo neatideliotinos egzekucijos Kadangi Susirinkimo nariai neturejo teises pasmerkti karaliu myriop buvo nuspresta jį teisti Konvento akivaizdoje Gruodzio 11 pristatytas į Konventa kur isgirdo puokste kaltinimu auksciausio laipsnio tevynes isdavyste Gruodzio 26 d jo advokatas Raimondas de Sezas pateike Konventui Liudviko atsakymus į kaltinimus Karaliskosios seimos grazinimas į Paryziu 1791 m birzelio 25 d 1791 m Zanas Diuplesi Berto Is 721 nario sudarytas Konventas 1793 m sausio 15 d nubalsavo kad Liudvikas kaltas 693 uz ir ne vienas pries Kita diena buvo paskelbtas vardinis balsavimas turejes nuspresti karaliaus tolimesnį likima 288 deputatai balsavo pries mirties bausme ir siule kitokias bausmes kaip kad įkalinima ar tremtį 72 deputatai pritare mirties bausmei bet siule ja atideti o 361 deputatas pasisake uz greita egzekucija Kita diena prasymas atideti mirties bausme balsavimu buvo atmestas 310 deputatu pasisake uz pasigailejima like 380 uz mirties bausmes neatideliotina įvykdyma Sprendimas buvo paskutinis ir lemiamas 1793 m sausio 21 d pirmadienį Liudvikas XVI kaip pilietis Liudvikas Kapetas netekes visu titulu ir ordinu buvo giljotinuotas dziugaujancios minios akivaizdoje siandienineje pranc Place de la Concorde Budelis Sarlis Henrikas Sansonas paliudijo kad karalius buvo drasiai pasitikes lemtį Liudviko XVI egzekucija Kai buvo pristatytas prie esafoto jis elgesi oriai ir paklusniai Liudvikas pasake kalba kurioje pakartotinai pareiske esas nekaltas ir atleidzias savo mirties kaltininkams Liudvikas pareiske norįs mirti ir meldzias Dievo kad Prancuzija isvengtu tokio jo likimo Antuanas Zozefas Santeras Nacionalines gvardijos generolas jam neleido baigti kalbos liepes paskelbti bugno signala Tuojau po to buvusiam karaliui nukirsta galva Egzekucijos liudijimuose yra teigiama kad giljotinos asmenys buvo nepakankamai isastrinti todel vienu kirciu galvos nukirsti nepavyko Kituose yra liudijama kad po pirmojo kircio karalius is skausmo surikes taciau tai mazai tiketina nes jam jau buvo perkirsta gerkle Visgi yra patvirtinta kad Liudviko kraujui istiskus ant zemes minia strimgalviais leke noredama jį sugerti savo nosinaitemis ĮamzinimasLuisvilis Kentukio valstijoje yra pavadintas Liudviko XVI vardu 1780 m Virdzinijos Generaline Asambleja suteike vietovei varda karaliaus kurio pulkai padejo amerikieciams nepriklausomybes kare Asambleja jį laike kilniu zmogumi nors kitu valstiju leidziamieji susirinkimai tam priestaravo GalerijaLiudvikas XVI dail Joseph Siffred Duplessis Dofinas Liudvikas Augustas 1769 m Louis Michel Van Loo Liudvikas XVI apsuptas paryzieciu Tiuilri pilyje Liudviko XVI egzekucija Liudviko XVI ir Marijos Antuanetes skulpturos Sv Deniso bazilikojeSaltiniaiLiudvikas XVI Louis XVI Visuotine lietuviu enciklopedija T XIII Leo Magazyn Vilnius Mokslo ir enciklopediju leidybos institutas 2008 508 psl Pouvait on reformer la monarchie Archyvuota kopija 2009 04 22 is Wayback Machine projekto Lever Evelyne Louis XVI Librairie Artheme Fayard Paris 1985 Fraser Antonia Marie Antoinette pp 100 102 Andress David 2005 The Terror pp 13 The influence of sea power upon history 1660 1783 by Alfred Thayer Mahan p 461 1 The History Project University of California Archyvuota kopija 2011 09 29 is Wayback Machine projekto Britain as a military power 1688 1815 by Jeremy Black p http www brad ac uk admin pr february2003 french php Archyvuota kopija 2009 07 07 is Wayback Machine projekto Alberge Dalya What the King said to the executioner Archyvuota kopija 2010 06 03 is Wayback Machine projekto The Times 8 April 2006 Accessed 26 June 2008 Andress David The Terror 2005 p 147 NuorodosKaraliskieji titulaiAnksciau valde Liudvikas XV Prancuzijos ir Navaros karalius 1715 m rugsejo 1 d 1774 m geguzes 10 d width 30 align center rowspan 1 Po to gincytina Napoleonas I kaip imperatorius Sis straipsnis yra tapes savaites straipsniu