Ligūrai

Ligūrai (lot. Ligures; sen.gr. Λίγυες, Λίγυρες) – senovinė tauta, kurios pavadinimu buvo pavadintas istorinis Europos regionas Ligūrija.Prieš romėnų valdymą Ligūrija apėmė Šiaurės Italiją ir Pietų Galiją. Manoma, kad apie 2000 m. pr. m. e. ligūrai gyveno dar didesnėje teritorijoje, kuriai priklausė Katalonijos ir Toskanos sritys.

Pagal Plutarchą ligūrai save vadino ambrones 'vandenų žmonės'. Ligūrų gyventos žemės apima dabartinę Italijos sritį Ligūriją, šiaurės Toskaną, dalį Austrijos (Norikas), Pjemontą, dalį Emilijos-Romanijos, dalį Lombardijos, dalį pietryčių Prancūzijos.

Paminėjimai klasikinėje literatūroje ir vietovardžiai rodo, kad ligūrų tauriskių (Taurisci) įtaka siekė centrinę Italiją. Hesiodas VI a. pr. m. e. pradžioje rašė, kad ligūrai buvo viena iš trijų barbarų tautų, kurios supa žinomą pasaulį: ligūrai – iš vakarų, skitai – iš šiaurės, etiopai – iš pietų.
Avienas (Avienus) IV a. pr. m. e. kelionės aprašymo vertime rašė apie ligūrų valdžią, siekusią net Šiaurės jūrą, nors vėliau juos iš ten išstūmė keltai. Ligūrų vietovardžiai aptikti Sicilijoje, Ronos slėnyje, Korsikoje, Sardinijoje.

Iki šiol nežinoma, ar jie buvo vietiniai gyventojai, gyvenę iki atvykstant indoeuropiečiams, ar atskira indoeuropiečių atšaka, gimininga italikams ir keltams, ar keltų ar italikų atšaka. Buvo keliama mintis, kad ligūrai ir lepontijai buvo giminingi. Kita hipotezė teigia, kad ligūrai kilę Betikoje (šiuolaikinė Andalūzija),

Ligūrus asimiliavo romėnai ir galai.

Ligūrų gentys

Senovės istorikai paminėjo nemažai ligūrų genčių:

apuanai (Apuani)
bagienai (Bagienni ar Vagienni)
briniatai (Briniates)
kerdiciatai (Cerdiciates)
komonai (Commoni)
deciatai (Deciates)
euburiatai (Euburiates)
friniatai (Friniates)
garulai (Garuli)
herkatai (Hercates)
ilvatai (Ilvates)
ingaunai (Ingauni)
intemelijai (Intemelii)
lapicinai (Lapicini)
levai (Laevi)
maricai (Marici)
oksibijai (Oxybii)
statielai (Statielli)
sueltrai (Sueltri ar Suelteri)
taurinai (Taurini ar Taurisci)
tigulai (Tigulli ar Tigullii)