Lietuvos–sovietų karas

Lietuvos–sovietų karas
Priklauso: Lietuvos nepriklausomybės kovos
Sovietų karo belaisviai Lietuvoje. 1919 m. gruodžio 1 d. duomenimis, Lietuvos kariuomenė laikė 1773 sovietų karo belaisvius.
Data 1918 m. gruodžio 12 d. – 1919 m. rugpjūčio 29 d. Vieta Lietuva Rezultatas Lietuvos pergalė. Sovietų kariuomenė išstumta iš Lietuvos teritorijos.
Konflikto šalys
Lietuva Saksų savanoriai	Sovietų Rusija Lietuvos komunistai
Vadovai ir kariniai vadai
Mykolas Sleževičius Silvestras Žukauskas	Vladimiras Leninas Jukums Vācietis Dmitrijus Nadiožnas Vincas Mickevičius-Kapsukas
Pajėgos
~8 000 Lietuvos karių ~10 000 Vokietijos karių	18 000 – 20 000

Lietuvos–sovietų karas, arba karas su bolševikais – 1918–1920 m. vykęs karas tarp nepriklausomybę atgavusios Lietuvos ir Sovietų Rusijos. Lietuvos nepriklausomybės kovų dalis. Konfliktas prasidėjo vos po Pirmojo pasaulinio karo, bolševikams pradėjus platesnę karinę kampaniją vakarų kryptimi į besiribojančias šalis. Puolimas vyko po vokiečių kariuomenės atsitraukimo, o kompanijos tikslas buvo įkurti sovietines respublikas Ukrainoje, Baltarusijoje, Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje ir Lenkijoje bei paremti tuo metu vykusią Vokietijos revoliuciją.

Iki 1918 m. gruodžio pabaigos sovietų pajėgos pasiekė Lietuvos sienas. Iš esmės be pasipriešinimo jos užėmė eilę miestų ir iki 1919 m. sausio pabaigos kontroliavo apie du trečdalius Lietuvos teritorijos. Vasario mėnesį sovietų puolimą sustabdė Lietuvos ir Vokietijos savanoriai, kurie neleido sovietams užimti Kauno, laikinosios Lietuvos sostinės. Nuo 1919 m. balandžio mėnesio, karas Lietuvoje vyko lygiagrečiai su Lenkijos–sovietų karu. Lenkija turėjo teritorinių pretenzijų į Lietuvą, ypač į Vilniaus kraštą. Šie nesutarimai peraugo į Lenkijos–Lietuvos karą.

Istorikas Norman Davies apibendrino situaciją taip: „Vokietijos kariuomenė rėmė Lietuvos nacionalistus, sovietai – Lietuvos komunistus, o Lenkijos kariuomenė kovojo su jais visais.“ Gegužės viduryje Lietuvos kariuomenė, kuriai pradėjo vadovauti generolas Silvestras Žukauskas, pradėjo puolimą prieš sovietus šiaurės rytų Lietuvoje. Birželio viduryje Lietuvos kariuomenė pasiekė Latvijos sieną ir nustūmė sovietus tarp ežerų bei kalvų netoli Zarasų, kur šie išsilaikė iki 1919 m. rugpjūčio pabaigos. Sovietų ir Lietuvos kariuomenės, atskirtos Dauguvos upės, išlaikė savo frontus iki pat 1920 m. sausio mėnesio įvykusio Daugpilio mūšio. Jau 1919 m. rugsėjį sovietai pasiūlė derėtis dėl taikos sutarties, tačiau derybos prasidėjo tik 1920 m. gegužę. Lietuvos–Sovietų Rusijos taikos sutartis buvo pasirašyta 1920 m. liepos 12 dieną. Sovietų Rusija visiškai pripažino nepriklausomą Lietuvą.

Priešistorė

Po galutinio Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 metais, Lietuva tapo Rusijos imperijos dalimi. Pirmojo pasaulinio karo metu Lietuvos teritoriją okupavo Vokietija ir ji buvo įtraukta į Oberostą. 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba paskelbė nepriklausomybę nuo Vokietijos ir Rusijos. Po trijų savaičių, bolševikai, varžomi Rusijos pilietinio karo, pasiprašė taikos su Centrinėms valstybėms ir pasirašė Brest-Litovsko sutartį. Šioje taikos sutartyje Rusija atsisakė pretenzijų į Suomiją, Estiją, Latviją, Ukrainą, Lietuvą ir Lenkiją. Tačiau Vokietija lietuviams suteikė tik minimalią autonomija, neleidžiant įtvirtinti faktinės nepriklausomybės. Padėtis pasikeitė, kai Vokietija pralaimėjo karą ir 1918 m. lapkričio 11 dieną pasirašė Kompjeno paliaubas. Netrukus Lietuva pradėjo organizuoti pagrindines institucijas ir įkūrė pirmąją vyriausybę, vadovaujamą Augustino Voldemaro.

Bolševikų Vakarų armija sekė besitraukiančius vokiečių karius, išlaikydama 10–15 kilometrų atstumą tarp kariuomenių. Demoralizuoti vokiečiai dažnai palikdavo vertingą ginkluotę ir kitą įrangą, kuri atitekdavo sovietams. 1918 m. lapkričio 13 dieną Sovietų Rusijos vyriausybė atšaukė Brest-Litovsko sutartį, kuri užtikrino Lietuvos nepriklausomybę nuo Rusijos. Bolševikai siekė skleisti Marksistinę pasaulinę proletariato revoliuciją ir mėgino regione įkurti sovietines respublikas. Jie laikė Baltijos šalis barjeru arba tiltu į Vakarų Europą, kurio pagalba galėtų „prisijungti“ prie Vokietijoje ir Vengrijoje vykusių socialistinių revoliucijų. Iki 1918 m. gruodžio pabaigos bolševikų pajėgos pasiekė rytų Lietuvą.

Kovojančios pusės

Lietuvos vyriausybė

Pirmasis Lietuvos ministras pirmininkas Augustinas Voldemaras netikėjo, kad kariuomenės formavimas yra prioritetas, ir pasisakė už Lietuvos neutralitetą. Jis tikėjo, kad vokiečių samdiniai saugos Lietuvą, kol artėjanti Paryžiaus taikos konferencija sudarys taiką. Tačiau gyventojai organizavo vietos savigynos dalinius, kad apsigintų nuo besitraukiančių vokiečių. Pirmieji įstatymai dėl kariuomenės buvo išleisti tik 1918 m. lapkričio 23 dieną. Kai kurie lietuviai, tarnavę Rusijos armijoje per pasaulinį karą, grįžo į Lietuvą ir pradėjo organizuoti batalionus Kaune, Gardine ir Alytuje. Jiems trūko ginklų, šaudmenų ir karininkų.

Gruodžio pabaigoje, bolševikams jau esant šalyje, Lietuva buvo palikta be vadovybės. Augustinas Voldemaras, Lietuvos Tarybos pirmininkas Antanas Smetona ir finansų ministras Martynas Yčas buvo išvykę į Vokietiją prašyti finansinės pagalbos. Gynybos viceministras generolas Kiprijanas Kondratavičius pasiūlė trauktis į Gardiną ir atsisakė vadovauti Lietuvos gynybai. Pirmasis ministrų kabinetas atsistatydino 1918 m. gruodžio 26 dieną. Į valdžią atėjo Mykolas Sleževičius ir suorganizavo naują vyriausybę. Gruodžio 29 d. jis paskelbė pirmąjį masinį kreipimąsi keturiomis kalbomis, kviesdamas savanorius į Lietuvos kariuomenę. Sleževičiaus vyriausybė ėmėsi naujos žemės reformos politikos, kurią buvo galima apibendrinti šūkiu „žemė tiems, kurie ją dirba“. Tai reiškė, kad žemė bus atimta iš stambių žemvaldžių ir pirmiausia nemokamai perskirstyta savanoriams, o vėliau – smulkiems valstiečiams už mokestį. Karininkų mobilizacija buvo paskelbta tik sausio 25 dieną ir į ją atsiliepė apie 400 žmonių.

Saksų savanoriai

Pagrindinis straipsnis – Saksų savanoriai.

Berlyne Smetona ir Yčas pasirašė su Vokietija 100 milijonų markių paskolos sutartį. Šie pinigai pirmiausia buvo panaudoti kariuomenei kurti ir aprūpinti. Toliau jie derėjosi dėl tiesioginės Vokietijos paramos kare prieš sovietus. Kompjeno paliaubų sutarties 12 straipsnis įpareigojo vokiečius ginti Lietuvą nuo galimų sovietų išpuolių, tačiau Vokietija taip pat buvo suinteresuota išlaikyti savo įtaką regione ir susilpninti Rusiją. Iš pradžių Vokietija bandė organizuoti savanorius iš besitraukiančių 10-osios armijos, kuriai vadovavo generolas Erich von Falkenhayn, karių. Tačiau kariai buvo pavargę ir demoralizuoti, todėl norėjo kuo greičiau grįžti namo. Tačiau verbavimas tęsėsi Vokietijoje, ypač Saksonijoje. Savanoriams buvo mokama 30 markių per mėnesį plius 5 markės per dieną, ir jie turėjo užsiregistruoti tris mėnesius. Pirmieji saksų savanoriai, kaip jie tapo žinomi, į Kauną atvyko sausio pradžioje, tačiau nemažai jų buvo pripažinti netinkamais tarnybai ir išsiųsti atgal. Iki sausio pabaigos vokiečių savanorių skaičius siekė 4000. Jie buvo nepatikimi, nes Vokietijos revoliucija padidino socialistinės Spartako sąjungos ir sovietinių idėjų populiarumą. Be to, buvo keli bandymai įvykdyti perversmą prieš Lietuvos vyriausybę. Šie savanoriai buvo dislokuoti Kaune ir jo apylinkėse: Alytuje, Jonavoje, Kėdainiuose ir Baisogaloje.

Iš surinktų karių buvo įkurta 46-oji Saksų savanorių divizija. Vasario 22 dieną jos vadu tapo generolas leitenantas Walter von Eberhardt. Balandžio–gegužės mėnesiais vokiečių pajėgos buvo reorganizuotos į Pietų Lietuvos savanorių brigadą, sudarytą iš trijų pulkų (18-ojo, 19-ojo ir 20-ojo) ir atskiro bataliono Raseiniuose. 18-asis pulkas kovojo kartu su lietuviais; 19-asis pulkas saugojo Kauno apylinkes ir nedalyvavo mūšiuose; 20-asis pulkas buvo dislokuotas Gardine, o vėliau Kėdainiuose; atskiras batalionas prisijungė prie bermontininkų.Baltijos landesveras, vadovaujamas generolo Rüdiger von der Goltz, surengė perversmą prieš Latvijos vyriausybę ir užėmė Rygą. Gegužės 23 d. Paryžiaus taikos konferencija, reaguodama į šiuos įvykius, pareikalavo Vokietijos išvesti savo kariuomenę iš Latvijos ir Lietuvos, kai tik vietos pajėgos galės apsiginti. Paskutiniai saksų savanoriai paliko Lietuvą 1919 m. liepos viduryje.

Sovietų vadovybė

1918 m. gruodžio 8 d. iš Lietuvos komunistų partijos narių buvo suformuota marionetinė vyriausybė, kuriai pirmininkavo Vincas Mickevičius-Kapsukas. Gruodžio 16 dieną ši vyriausybė paskelbė apie Lietuvos Sovietų Socialistinės Respublikos įkūrimą. Nuo 1918 m. gruodžio 31 d. iki 1919 m. sausio 1 d. vokiečių daliniai pasitraukė iš Vilniaus ir, nepaisydamas Lietuvos administracijos prašymų, perdavė miesto valdymą vietos lenkų komitetui. Postus užėmė Lietuvos ir Baltarusijos savigynos daliniai, kurie prisijungė prie Lenkijos ir faktiškai tapo lenkų kariuomenės dalimi. Lietuvos vyriausybė pasitraukė į Kauną, laikinąją Lietuvos sostinę. 1919 m. sausio 5 dieną, po penkias dienas trukusių kovų su generolo Władysław Wejtko vadovaujamais lenkų sukarintais būriais, Vilnių užėmė sovietai. Kapsukas ir jo vyriausybė į Vilnių iš Daugpilio atvyko sausio 7 d. Vasario 27 d. Lietuvos SSR buvo įtraukta į marionetinę Lietuvos ir Baltarusijos socialistinę sovietų respubliką (Litbelą).

Okupuotoje teritorijoje sovietai sukūrė revoliucinius komitetus ir sovietus (tarybas), remdamiesi Rusijoje sukurtomis struktūromis. Kitaip nei kitur, Lietuvos komunistų organizacijos buvo jaunos, todėl dar nebuvo išvysčiusios paramą teikiančių vietos tarybų tinklo. Šios sovietų institucijos nacionalizavo komercines įstaigas ir didelius dvarus. Žemė turėjo būti naudojama kolektyviniam ūkininkavimui, o ne perskirstyta smulkiesiems ūkininkams. Sovietai propagavo internacionalizmą ir ateizmą šalyje, kurioje vyravo katalikybė ir nacionalizmas. Sovietus rėmė pramonės darbininkų klasė, tačiau Lietuvoje ji buvo maža. Sovietai reikalavo didelių karo įnašų iš užimtų miestų ir kaimų. Pavyzdžiui, Panevėžys turėjo sumokėti 1 000 000, Utena – 200 000, kaimo gyventojai – 10 rublių. Tokia politika lėmė vietos gyventojų nepasitenkinimą ir prisidėjo prie galutinio sovietų pralaimėjimo. Pavyzdžiui, vasarį Kapsukas išsiuntė telegramą į Maskvą, teigdamas, kad vietos lietuvių šaukimas į Raudonąją armiją tik paskatintų lietuvius savanoriškai stoti į Lietuvos kariuomenę.

Karo eiga

Sovietų puolimas

Sovietų kariuomenė (apie 18 000–20 000 karių) priartėjo prie Lietuvos teritorijos 1918 m. gruodžio 12 dieną. Apie 5000 jų buvo lietuviai. Buvo pasiųstos trys divizijos: Pskovo divizija (vėliau pervadinta į Lietuviškąją diviziją), Tarptautinė divizija (vėliau pervadinta į 2-ąją Latvijos šaulių diviziją; apėmė 39-ąjį, 41-ąjį, 47-ąjį ir 60-ąjį pulkus) ir 17-oji divizija (vėliau pervadinta į Vakarų diviziją; apėmė 5-ąjį Vilniaus pulką). Divizijos neturėjo bendro vado. Vėliau iš Rusijos buvo atsiųsta daugiau dalinių. Sovietai taip pat verbavo partizanų grupes už fronto linijų. Sovietų kareiviai buvo prastai aprūpinti ir rėmėsi maisto, arklių ir drabužių rekvizicija iš vietinių gyventojų. Lietuva negalėjo rimtai pasipriešinti, nes tuo metu jos kariuomenę sudarė tik apie 3000 neapmokytų savanorių. Trumpai priešinosi tik vietiniai partizanai, ginkluoti iš besitraukiančių vokiečių įsigytais ginklais.

Raudonoji armija užėmė vieną miestą po kito: Zarasus ir Švenčionis (gruodžio 22 d.), Uteną (gruodžio 23 d.), Rokiškį ir Vilnių (sausio 5 d.), Ukmergę ir Panevėžį (sausio 9 d.), Šiaulius (sausio 15 d.), Telšius (sausio 25 d.). Tai sudarė apie du trečdalius Lietuvos teritorijos. Frontas šiek tiek stabilizavosi, kai sovietų pajėgas prie Ventos upės sustabdė Latvijos ir Vokietijos daliniai (Baltijos landesveras). Be to, vokiečiai sulėtino savo kariuomenės išvedimą po to, kai sausio 12 d. buvo numalšintas Spartakistų sukilimas Vokietijoje. Pietų Lietuva buvo šiek tiek geriau apsaugota, nes vokiečiai traukėsi iš Ukrainos per Gardiną. Siekdami užkirsti kelią kovoms tarp besitraukiančių vokiečių ir Raudonosios armijos, sovietai ir vokiečiai sausio 18 d. pasirašė sutartį. Sutartyje buvo nubrėžta laikina demarkacijos linija, einanti per Daugus, Stakliškes ir 10 kilometrų į rytus nuo Kaišiadorys–Jonava–Kėdainiai geležinkelio. Tai neleido bolševikų pajėgoms tiesiogiai pulti Kauno. Raudonoji armija turėjo apsupti Kauną ir pulti per Alytų arba Kėdainius. Operacija Kaunui užimti prasidėjo vasario 7 d.

Kauno apsuptis

Kėdainius puolė 2-asis Lietuvos (buvusios Pskovo) divizijos šaulių pulkas (apie 1000 karių). Lietuvos pajėgos, atvykusios iš Panevėžio (vadovaujamos Jono Variakojo) ir iš Kėdainių teturėjo apie 200 karių.Kėdainių kautynėse lietuviai atlaikė Raudonosios armijos puolimą netoli Kėdainių ir, vokiečių remiami, atstūmė sovietų pajėgas. Vasario 8 dieną, vykdydamas žvalgybinę misiją, Povilas Lukšys tapo pirmuoju šiame kare žuvusiu Lietuvos kariu. Vasario 10 dieną jungtinės Lietuvos ir Vokietijos pajėgos užėmė Šėtą ir privertė Raudonąją armiją trauktis. Operacijos sėkmė pakėlė Lietuvos kariuomenės moralę ir neleido Raudonajai armijai apsupti Kauno iš šiaurės.

Vasario 9 d. sovietų 7-asis šaulių pulkas (900 karių) užėmė Jiezną, į pietus nuo Kauno.Jiezno kautynės truko tris dienas. Nors pirminis puolimas nepavyko, iš dalies dėl 1-ojo būrio vado Četuchino išdavystės (pasidavė į nelaisvę), lietuvių pajėgos, kartu su vokiečių palaikymu, vasario 13 d. galiausiai nugalėjo ir išvadavo Jiezną. Sovietai toliau spaudė Kauną. 3-iasis ir 4-asis šaulių pulkai (apie 2000 karių) vasario 12 dieną puolė Alytų. Alytaus kautynėse iš pradžių vokiečiai į mūšį nesikišo ir atsitraukė; dar ne iki galo suformuotas Lietuvos 1-asis pėstininkų pulkas negalėjo atlaikyti Raudonosios armijos spaudimo ir turėjo trauktis Marijampolės ir Prienų link. Šio mūšio metu žuvo Antanas Juozapavičius, pirmasis karuose žuvęs Lietuvos karininkas. Vasario 14–15 d. naktį, atvykus pastiprinimui, vokiečių pajėgos ir viena lietuvių kuopa grįžo į Alytų ir dar kartą išvadavo miestą. Kaunas buvo apgintas, o frontas kuriam laikui stabilizavosi. Sovietams buvo įsakyta nutraukti puolimą ir išlaikyti gynybinę poziciją. Ši pertrauka leido lietuviams geriau organizuotis ir apmokyti savanorius.

Kontrpuolimas

Vokiečių puolimas

Žemaitija buvo užimta sovietų Tarptautinės divizijos (apie 3000 karių). Jos tikslas buvo pasiekti Baltijos jūrą ir atkirsti vokiečių paramos tiekimą Latvijai, kuri taip pat kariavo su sovietais. Vietos komunistai buvo aktyvesni šiaurės Lietuvoje, nes trumpiausias kelias rusų belaisviams grįžti į Rusiją buvo per Žemaitiją. Didžiausias sovietų pasiekimas buvo Žemaičių pulko, apie 1000 karių, suformavimas Šiauliuose; šiam pulkui vadovavo Feliksas Baltušis-Žemaitis. Pulke buvo rusų karo belaisvių, vokiečių dezertyrų ir nusikaltėlių. Žemaitijoje nebuvo reguliariosios Lietuvos kariuomenės dalinių, išskyrus partizanus Skuode, kuriuos subūrė Povilas Plechavičius ir jo brolis Aleksandras; taip pat susibūrė Joniškėlio partizanai.

Bolševikų judėjimas Rytų Prūsijos link sukėlė Vokietijos nerimą. Todėl, ši pasiuntė savanorius (Brigade Schaulen), vadovaujamus generolo Rüdiger von der Goltz, išlaisvinti Liepojos–Romnų geležinkelio linijos ruožą, kuri jungė Liepoją, Mažeikius, Radviliškį ir Kėdainius. Tai buvo platesnio kontrpuolimo Latvijoje dalis. Vasario pabaigoje Lietuvos partizanai, remiami vokiečių artilerijos, išlaisvino Mažeikius ir Sedą bei persekiojo bolševikus iki Kuršėnų. 1919 m. vasario 27 d. vokiečių savanoriai, remiami Plechavičiaus ir Joniškėlio partizanų, mūšyje prie Luokės sumušė sovietų suburtą Žemaitijos pulką. Pulkas buvo išformuotas. Iki kovo vidurio vokiečiai užėmė Kuršėnus, Šiaulius, Radviliškį, Šeduvą bei Joniškį, o tuomet sustojo. Kelis kartus jiems padėjo Lietuvos partizanai ir reguliarieji daliniai. Joniškėlio partizanai toliau saugojo frontą palei Mūšos upę. Vėliau jie buvo įtraukti į reguliariąją Lietuvos kariuomenę.

Lietuvių pasirengimas ir atakos

Sustabdžius sovietų pajėgas, Lietuvos kariuomenė pradėjo ruoštis puolimui. Po Kėdainių mūšio, Panevėžio savanorių pulkas užsitikrino savo pozicijas ir sustiprėjo. Nuo vasario vidurio iki kovo pabaigos jis vykdė nedideles ekspedicijas į netoliese esančius miestelius. Jų pagrindinis tikslas buvo demoralizuoti priešo pajėgas ir sustiprinti vietos gyventojų bei Lietuvos savanorių pasitikėjimą. Už sėkmingas operacijas savanorių pulkas kovo 22 d. buvo pavadintas Panevėžio atskiruoju batalionu. Demoralizacijos kampanija buvo sėkminga: Panevėžyje ir Kupiškyje dislokuotos bolševikų pajėgos sukilo ir buvo numalšintos tik Raudonosios armijos divizijos iš kaimyninės Latvijos. Bolševikų psichologinė būklė dar labiau smuko ir kovo 19–24 d. jų pajėgos paliko Panevėžį. Lietuvos pajėgos įžengė į miestą kovo 26 d., tačiau Raudonoji armija jį atsiėmė balandžio 4 d.

Pauze tarp sovietų atakų buvo pasinaudota armijai sustiprinti ir organizuoti. Kovo 5 dieną Lietuva paskelbė 1887–1889 m. gimusių vyrų mobilizaciją. Lietuvos kariuomenė sparčiai didino savo karių skaičių. Iki gegužės 3 d. oficialus karių skaičius pasiekė 440 karininkų ir 10 729 eilinius. Tačiau tik apie pusė jų buvo tinkamai apmokyti, apginkluoti ir priskirti kariniams daliniams. Vasario–balandžio mėnesiais Lietuvos kariai aktyviai mokėsi, buvo supaprastinta vadovavimo grandinė, suformuoti nauji kariniai daliniai. Lietuva taip pat gavo naujų ginklų ir šaudmenų siuntų. Kareiviai gavo pirmąsias uniformas.

Pirmasis organizuotas Lietuvos puolimas, žinomas kaip Žaslių kautynės, buvo įvykdytas 1919 m. balandžio 3–8 dienomis. Lietuviai nusprendė pasinaudoti dideliais Lenkijos išpuoliais prieš sovietus Gardino apylinkėse, kad išbandytų priešo jėgą ir išlaisvintų Vilnių. Pietinė grupė, suformuota 1-ojo pėstininkų pulko pagrindu ir vadovaujama Kazio Ladigos, turėjo pulti iš Alytaus palei Daugų–Valkininkų liniją. Šiaurinė grupė, suformuota 2-ojo pėstininkų pulko pagrindu, vadovaujama Juozo Butkaus, turėjo pulti iš Kaišiadorių palei Žaslių–Vievio liniją. Žaslių kautynėse vokiečiai nedalyvavo. Abu pulkai iš pradžių kovojo sėkmingai, tačiau sovietai sutelkė pajėgas ir sustabdė puolimą. Kadangi Lietuvos flangai nebuvo apginti, buvo nuspręsta nutraukti puolimą. Sovietai taip pat apkaltino vokiečius sausio 18 d. nustatytos demarkacijos linijos pažeidimu ir spaudė juos trauktis.

Lenkų puolimas

Lenkija pradėjo puolimą prieš sovietus 1919 m. kovo mėnesį. Jie veržėsi į rytus ir šiaurę, įžengdami į Vilniaus kraštą – teritoriją, į kurią pretendavo lietuviai. Lenkija balandžio 19–21 d. surengė Vilniaus puolimą, užėmė miestą ir iki gegužės mėnesio jau buvo užsitikrinę savo pozicijas. Lenkijos armija privertė sovietus atitraukti kairįjį sparną iš teritorijų į pietus nuo Neries upės. Šis lenkų puolimas gerokai sutrumpino Lietuvos ir sovietų fronto liniją ir leido Lietuvai sutelkti pajėgas operacijoms šiaurės rytų Lietuvoje. Tačiau tai taip pat reiškė, kad buvo atverta nauja fronto linija su Lenkija. Iš pradžių, tiek lenkai, tiek lietuviai bendradarbiavo prieš sovietus, tačiau netrukus bendradarbiavimą keitė vis didėjantis priešiškumas. Pirmieji susidūrimai tarp lenkų ir lietuvių karių įvyko balandžio 26 ir gegužės 8 d. netoli Vievio.

Lenkija nepripažino Lietuvos valstybės, nes Lenkijos valstybės viršininku paskelbtas Juzefas Pilsudskis norėjo sąjungos su Lietuva, tikėdamasis atgaivinti senąją Abiejų Tautų Respublika (žr. Tarpjūrio federacija). Lenkija savo veiksmus teisino ne tik kaip karinės kampanijos prieš sovietus dalį, bet ir kaip vietos lenkų, kurie sudarė reikšmingą mažumą rytų Lietuvoje, apsisprendimo teise. Lietuviai Vilnių laikė savo istorine sostine ir priešinosi bet kokiai federacijai su Lenkija, siekdami nepriklausomos tautinės Lietuvos valstybės. Lietuvos vyriausybė Kaune lenkų buvimą Vilniuje laikė okupacija. Be Vilniaus krašto, buvo nesutariama ir dėl netoliese esančio Suvalkų krašto. Lenkijos ir Lietuvos santykiai iš karto nebuvo priešiški, bet blogėjo, nes abi pusės atsisakė eiti į kompromisus.

Lietuvių puolimas

Lenkų puolimas prieš sovietus privertė keisti Lietuvos strategiją. Balandžio 26 d. generolas Silvestras Žukauskas, ką tik pasveikęs nuo šiltinės, buvo paskirtas kariuomenės vadu. Jis nusprendė pradėti puolimą šiaurės rytų Lietuvoje. Pirmasis tikslas buvo užimti Ukmergę. Gegužės 3 dieną Panevėžio atskirasis savanorių pulkas, remiamas 18-ojo saksų savanorių pulko, užėmė miestą. Operacija buvo rizikinga, nes kurį laiką Kėdainiai buvo neapsaugoti, tad buvo paliktas atviras kelias Kauno kryptimi. Tačiau operacija buvo labai sėkminga: apie 500 sovietų kareivių buvo paimta į nelaisvę, o apie 50 lenkų, paimtų sovietų į nelaisvę mūšiuose prie Vilniaus, buvo išlaisvinti ir grąžinti į Lenkiją. Gegužės 7 dieną lietuviai įžengė į Širvintas, kur buvo lenkų karių. Gegužės 9 d. lietuviai ir lenkai surengė bendrą operaciją Giedraičiams užimti.

Buvo reformuota Lietuvos kariuomenės vadovavimo grandinė. Gegužės 7 d. generolas Žukauskas perėmė visos Lietuvos kariuomenės vadovavimą ir inicijavo plataus masto Lietuvos pajėgų reorganizavimą į dvi grupes. Pirmoji brigada, dislokuota Ukmergėje, buvo pavadinta Vilkmergės grupe ir joje buvo saksų savanorių batalionas. Pirmajam jos vadui Kaziui Ladigai buvo įsakyta veržtis palei Utenos–Zarasų liniją. Antrajai brigadai, pavadintai Panevėžio grupe, buvo įsakyta užimti Panevėžį, o vėliau veržtis palei Kupiškio–Rokiškio–Obelių liniją. Grupei, kuriai iš pradžių vadovavo Jonas Variakojis, iš šiaurės padėjo Joniškėlio partizanai. Taip pat buvo reorganizuota Gynybos ministerija ir Generalinis štabas.

Gegužės 18 d. reorganizuota kariuomenė įvykdė pirmąją operaciją, žinomą kaip Kurklių-Panevėžio operacija. Vilkmergės grupė užėmė Kurklius ir Anykščius. Gegužės 22 d. grupė pradėjo puolimą prieš Uteną. Sovietai atsakė sėkminga kontrataka ir Lietuvos pajėgos atsitraukė. Tolesnės atakos buvo kelioms dienoms sustabdytos, laukiant Kupiškio puolimo rezultatų.Kupiškio-Utenos operacija tęsėsi. Gegužės 31 d. žygis Utenos link buvo atnaujintas, o miestas buvo užimtas birželio 2 d. Panevėžio grupė gegužės 18 d. pradėjo puolimą Panevėžio kryptimi ir kitą dieną užėmė miestą, tačiau buvo atstumta bolševikų kontratakos, įvykdytos gegužės 21 dieną. Vis dėlto, po dviejų dienų sovietai paliko Panevėžį be kovos. Grupė puolė Kupiškio link ir užėmė Subačių. Gegužės 30 d. Joniškėlio partizanai pralaužė sovietų linijas ir išlaisvino Rokiškį, buvusį sovietų užnugaryje; bolševikų pajėgos, bijodamos, kad gali būti apsuptos, paliko Kupiškį gegužės 30–31 dienomis, naktį, o Lietuva užėmė miestą birželio 1 d.

Po Utenos išlaisvinimo saksų savanoriai paliko frontą ir iki liepos vidurio išvyko iš Lietuvos. Tačiau lietuviai tęsė puolimą ir birželio 10 dieną pasiekė Latvijos partizanų (Žaliosios gvardijos) kontroliuojamą teritoriją bei aprūpino juos amunicija. Birželio 12 dieną sovietai surengė kontrataką ir lietuviai buvo sustabdyti. Birželio 20 dieną įvyko dar vienas sovietų puolimas ir frontas stabilizavosi. Po sėkmingos Zarasų operacijos, sovietai buvo užspeisti į kampą nedideliame rajone aplink Zarasus. Liepos 6–12 dienomis lietuviai, padedami Latvijos, bandė išstumti bolševikus. Sovietai surinko savo pajėgas iš ramesnių frontų ir privertė lietuvius trauktis į buvusias pozicijas.

Lenkijos–Lietuvos konfliktas

Pagrindinis straipsnis – Lenkijos–Lietuvos karas.

Kol Lietuvos kariuomenė kovojo su sovietais šiaurės rytų Lietuvoje, įtampa tarp Lenkijos ir Lietuvos augo. Tiesioginės derybos nuo 1919 m. gegužės 28 d. iki birželio 11 d. žlugo, nes nė viena pusė nebuvo linkusi į kompromisus. Stengdamasi išvengti tiesioginio karinio konflikto, Antantės aukščiausioji taryba 1919 m. birželio 18 d. nubrėžė pirmąją demarkacijos liniją. Linija buvo nubrėžta kelis kilometrus į vakarus nuo Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelio. Lenkijos užsienio reikalų ministerija ją atmetė, nes pagal ją, Lenkijos pajėgos turėjo atsitraukti 30–35 km; Lietuva taip pat buvo nepatenkinta, nes pagal liniją Vilnius ir Gardinas būtų paliktas Lenkijos kontrolėje. Vokiečių savanoriams išvykstant iš Lietuvos (paskutiniai jų daliniai paliko Kauną liepos viduryje), Lenkija pradėjo puolimą 100 km pločio frontu, pasislinkdama 20–30 km giliau į Lietuvos teritoriją. Susirūpinusi dėl sovietų grėsmės, Lietuva negalėjo organizuoti veiksmingos gynybos, todėl Antantės šalys vėl įsikišo, 1919 m. liepos 26 d. nubrėždamos antrąją demarkacijos liniją, vadinamą Focho linija. Buvo atlikti du esminiai pakeitimai: Suvalkų kraštas priskirtas Lenkijai, o visa linija perkelta apie 7 km į vakarus. Nei lietuviai, nei lenkai, nei vokiečiai (vis dar buvę Suvalkų krašte) nebuvo patenkinti naująja demarkacijos linija. Nuo liepos 29 d. iki rugpjūčio 2 d. Lenkijos kariuomenė kelis kartus puolė Lietuvos teritoriją. Rugpjūčio 3 d. Lenkijos diplomatinė atstovybė Kaune pareiškė, kad Lenkija neplanuoja aneksuoti Lietuvos, ir pasiūlė surengti plebiscitą ginčijamose teritorijose, leidžiant vietos gyventojams spręsti savo ateitį. Kai Lietuvos vyriausybė atmetė Lenkijos pasiūlymą, Juzefas Pilsudskis nusprendė, kad tolesni kariniai veiksmai nėra sprendimas. Vietoj to, pačią Lietuvos vyriausybę reikėjo pakeisti partija, labiau linkusia derėtis dėl kompromiso. Frontas stabilizavosi, tačiau dvišaliai santykiai pablogėjo po Seinų sukilimo (rugpjūčio 23 d. – rugsėjo 9 d.), kuris savo ruožtu sužlugdė Lenkijos karinės organizacijos bandymą įvykdyti perversmą prieš Lietuvos vyriausybę (rugpjūčio 28–29 d.).

Paskutiniai mūšiai

Dėl Lenkijos grėsmės frontas su sovietais daugiau nei mėnesį buvo ramus. Būdavo nedidelių incidentų, susijusių su žvalgais ar užkardos sargybiniais. Raudonoji armija per tą laiką reorganizavo ir sustiprino savo pozicijas, naudodama natūralias kliūtis, tokias kaip gausūs ežerai, upės ir kalvos; taip pat, sustiprinimai apkasais ir spygliuota viela, kad įtvirtintų savo pozicijas. Jie taip pat turėjo lauko įtvirtinimus likusius nuo Pirmojo pasaulinio karo, maždaug 10 km į pietus nuo Daugpilio. Sovietų pajėgos buvo didesnės: lietuviai turėjo du pėstininkų pulkus ir penkis atskirus batalionus; sovietai turėjo šešis pulkus ir vieną atskirą batalioną. Kartu lietuviai ir lenkai planavo žygiuoti į Daugpilį nuo rugpjūčio 9 d., tačiau planai buvo atidėti iki rugpjūčio 23 d.

Pirmoji puolė Ukmergės grupė ir rugpjūčio 25 d. išvadavo Zarasus. Grupė pasistūmėjo apie 30 km į sovietų kontroliuojamą teritoriją, tačiau nei dešinysis, nei kairysis flangai nebuvo tinkamai apsaugoti lenkų dalinių ar Panevėžio grupės. Panevėžio grupė pradėjo žygiuoti rugpjūčio 26 d., o Lenkijos kariuomenė judėjo geležinkeliu Turmanto link. Lietuviai manevravo aplink senus Rusijos įtvirtinimus, priversdami Raudonąją armiją trauktis. Susitikus ties Daugpiliu, Lietuvos–sovietų frontas buvo sutrumpėjęs, tad lietuviai galėjo sukoncentruoti savo pajėgas. Rugpjūčio 28 d. sovietai pradėjo trauktis į šiaurę, per Dauguvos upę. Iki rugpjūčio 31 d. pietiniame Dauguvos krante sovietai laikė tik Gryvą, Daugpilio priemiestį.

Bolševikai buvo išstumti iš Lietuvos teritorijos, o siauras frontas stabilizavosi, nes Lietuvos ir sovietų kariuomenes skyrė Dauguvos upė. Pagrindinės Lietuvos pajėgos galėjo būti perdislokuotos kitur, įskaitant demarkacijos linijos su Lenkija apsaugai bei planuotiems išpuoliams prieš bermontininkus šiaurės Lietuvoje. 1919 m. rugsėjį jungtinės Lenkijos ir Latvijos pajėgos užėmė pietinį Dauguvos krantą, įskaitant Gryvą. Lietuvos ir sovietų frontas išliko atviras iki Daugpilio mūšio, kai Latvijos ir Lenkijos pajėgos 1920 m. sausį užėmė miestą. Lietuviai šiose operacijose nedalyvavo. Nepaisant Latvijos protestų, Lietuva pareiškė pretenzijas į visas kariuomenės užimtas teritorijas. Dėl to kilo susirėmimų tarp Latvijos ir Lietuvos karių, tačiau sprendžiant teritorinį ginčą sėkmingai tarpininkavo Jungtinė Karalystė ir galiausiai sienų klausimas buvo išspręstas 1921 m. kovo mėnesį.

Taikos sutartis

Pagrindinis straipsnis – Lietuvos–Sovietų Rusijos taikos sutartis.

Pirmasis Lietuvos ir Sovietų Rusijos derybų bandymas įvyko 1919 m. rugsėjo 11 dieną, po to, kai Sovietų Rusijos užsienio reikalų liaudies komisaras Georgijus Čičerinas išsiuntė notą su taikos sutarties pasiūlymu. Tačiau Lietuva atidėjo derybas, bijodama, kad diskusijos su komunistine Rusija, kuri tuo metu Europoje buvo izoliuota, pakenks jos santykiams su Sąjungininkėmis, kurios dar nebuvo pripažinusios Lietuvos nepriklausomybės. Derybos prasidėjo tik 1920 m. gegužės mėnesį ir joms didelę įtaką darė Lenkijos ir Sovietų Rusijos karo eiga. Sovietų ir Lietuvos taikos sutartis buvo sudaryta liepos 12 dieną. Rusija pripažino Lietuvos nepriklausomybę ir teisę į Vilniaus kraštą; mainais Lietuva suteikė sovietų pajėgoms neribotą judėjimą karo prieš Lenkiją metu. Tai pakenkė Lietuvos deklaruotam neutralitetui ir dar labiau pagilino Lenkijos ir Lietuvos konfliktą.

1920 m. liepos 14 dieną sovietai okupavo Vilnių, bet neperdavė miesto Lietuvos administracijai, kaip buvo numatyta taikos sutartyje. Vietoj to, sovietai planavo perversmą, siekdami nuversti Lietuvos vyriausybę ir įkurti sovietinę respubliką. Tačiau sovietai pralaimėjo Varšuvos mūšį ir galiausiai buvo nustumti Lenkijos. Kai kurie istorikai šią pergalę laiko Lietuvos nepriklausomybės išgelbėjimu nuo planuoto sovietų perversmo. Rugpjūčio 26 dieną Raudonoji armija paliko Vilnių, o Lietuva ruošėsi ginti savo sienas. Kadangi Lenkija nepripažino sutarties, tai nulėmė tolesnius karo veiksmus. Galiausiai Lietuva prarado Vilniaus kraštą, kuris atiteko Lenkijai per Želigovskio maištą, kuris buvo suplanuotas Lenkijos vadovų kaip priedangos operacija. Žlugus Tautų Sąjungos bandymams tarpininkauti, Lietuvos ir Lenkijos santykiai buvo įšaldyti „nėra karo, nėra taikos“ būsenoje iki 1938 m. Lenkijos ultimatumo. Per visą šį laikotarpį, Sovietų Rusija tapo stipriausia Lietuvos sąjungininke konfrontacijoje su Lenkija.

Taip pat žiūrėkite

• Estijos nepriklausomybės karas
• Latvijos laisvės kovos

Bibliografija

• Ališauskas, Kazys (1953–1966), „Lietuvos kariuomenė (1918–1944)“, Lietuvių enciklopedija, XV t., Boston, Massachusetts: Lietuvių enciklopedijos leidykla, LCCN 55020366
• Blaževičius, Kazys (2004-11-24), „Lietuvos laisvės kovos 1919-1923 metais“, XXI amžius, 88 (1291), suarchyvuotas originalas 2013-05-17, nuoroda tikrinta 2025-08-04
• Čekutis, Ričardas; Žygelis, Dalius (2007-01-29), Laisvės kryžkelės. 1918–1920 m. laisvės kovos, Bernardinai.lt, nuoroda tikrinta 2008-08-25
• Čepėnas, Pranas (1986), Naujųjų laikų Lietuvos istorija, II t., Chicago: Dr. Griniaus fondas, ISBN 5-89957-012-1
• Davies, Norman (1998), Europe: A History, HarperPerennial, ISBN 0-06-097468-0
• Davies, Norman (1982), God's Playground: A History of Poland, II t., Columbia University Press, ISBN 0-231-05353-3
• Eidintas, Alfonsas; Žalys, Vytautas; Senn, Alfred Erich (1999), Lithuania in European Politics: The Years of the First Republic, 1918–1940 (Paperback leid.), New York: St. Martin's Press, ISBN 0-312-22458-3
• Jēkabsons, Ēriks (2006), „Lietuvos kariuomenė Ilūkstės apskrityje 1919–1920 metais“, Karo Archyvas, XXI, ISSN 1392-6489
• Kamuntavičius, Rūstis; Kamuntavičienė, Vaida; Civinskas, Remigijus; Antanaitis, Kastytis (2001), Lietuvos istorija 11–12 klasėms, Vilnius: Vaga, ISBN 5-415-01502-7
• Lane, Thomas (2001), Lithuania: Stepping Westward, Routledge, ISBN 0-415-26731-5
• Langstrom, Tarja (2003), Transformation in Russia and International Law, Martinus Nijhoff Publishers, ISBN 90-04-13754-8
• Lesčius, Vytautas (2004), Lietuvos kariuomenė nepriklausomybės kovose 1918–1920, Lietuvos kariuomenės istorija, Vilnius: Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, ISBN 9955-423-23-4, suarchyvuotas originalas (PDF) 2015-01-02
• Łossowski, Piotr (1966), Stosunki polsko-litewskie w latach 1918–1920 (lenkų), Warsaw: Książka i Wiedza, OCLC 9200888
• MacQueen, Michael (1998), „The Context of Mass Destruction: Agents and Prerequisites of the Holocaust in Lithuania“, Holocaust and Genocide Studies, 12 (1): 27–48, doi:10.1093/hgs/12.1.27, suarchyvuotas originalas 2007-03-10
• Raštikis, Stasys (1973 m. vasario mėn.), „Kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės 1918–1919“, Aidai, 2, ISSN 0002-208X, suarchyvuotas originalas 2012-02-11
• Rauch, Georg von (1970), The Baltic States: The Years of Independence, University of California Press, ISBN 0-520-02600-4
• Senn, Alfred Erich (1962 m. rugsėjo mėn.), „The Formation of the Lithuanian Foreign Office, 1918–1921“, Slavic Review, 3 (21): 500–507, doi:10.2307/3000451, ISSN 0037-6779, JSTOR 3000451, S2CID 156378406
• Skirius, Juozas (2002a), „Lietuvos–Rusijos Sovietų Federacinės Socialistinės Respublikos taikos sutartis“, Gimtoji istorija. Nuo 7 iki 12 klasės, Vilnius: Elektroninės leidybos namai, ISBN 9986-9216-9-4, suarchyvuotas originalas 2008-03-03, nuoroda tikrinta 2008-03-30
• Skirius, Juozas (2002b), „Nepriklausomybės kovos 1918–1920 metais“, Gimtoji istorija. Nuo 7 iki 12 klasės, Vilnius: Elektroninės leidybos namai, ISBN 9986-9216-9-4, suarchyvuotas originalas 2008-03-03, nuoroda tikrinta 2008-08-26
• Snyder, Timothy (2004), The Reconstruction of Nations: Poland, Ukraine, Lithuania, Belarus, 1569–1999, Yale University Press, ISBN 0-300-10586-X
• Truska, Liudas (1995), Drilinga, Antanas (red.), Lietuvos Respublikos prezidentai, Vilnius: Valstybės leidybos centras, ISBN 9986-09-055-5
• White, James D. (1994), „National Communism and World Revolution: The Political Consequences of German Military Withdrawal from the Baltic Area in 1918–19“, Europe-Asia Studies, 8 (46), ISSN 0966-8136

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

vikipedija, wiki, enciklopedija, knyga, biblioteka, straipsnis, skaityti, nemokamas atsisiuntimas, informacija apie Lietuvos–sovietų karas, Kas yra Lietuvos–sovietų karas? Ką reiškia Lietuvos–sovietų karas?