Lietuvos stačiatikių metropolija

Po to, kai XIII a. pab. Kyjivo metropolitas persikėlė į Maskvą, tarp slavų stačiatikių stiprėjo Maskvos įtaka. Siekdama jos išvengti, stačiatikių žemes užvaldžiusi LDK norėjo įkurti atskirą metropoliją, kad per ją galėtų daryti įtaką stačiatikiams.^[1] Iš kitos pusės, vietos ortodoksai tikėjosi, jog įkūrus metropoliją lietuviai sparčiau priims iš rytų, o ne iš vakarų. Tiesa, Konstantinopolis nematė reikalo skaidyti tolimų pravoslavų žemių, todėl ne visada skubėdavo skirti naujus metropolitus.

1316 m. Konstantinopolyje atskiru ir pirmuoju lietuvių metropolitu buvo įšventintas Teofilas, o naujosios metropolijos centru tapo Naugarduko Šventųjų Boriso ir Glebo cerkvė. Prie jos veikė vyrų vienuolynas, kuris pirmajam metropolitui tarnavo kaip rezidencija. Į metropoliją be pagrindinės arkivyskupijos įėjo Polocko ir Turovo stačiatikių vyskupijos, vėliau prijungtos Smolensko ir Černigovo vyskupijos.

1330 m. Teofiliui mirus Konstantinopolio patriarchas, matydamas, kad stačiatikybė tarp lietuvių rimčiau nepaplito, nusprendė, kad LDK stačiatikių vadovavimu sėkmingai gali rūpintis Maskvos metropolitas, ir Teofilio įpėdinio nepaskyrė.^[2] Tuo metu stačiatikius administravo metropolitas Teodoritas iš Maskvos.

Vėliau kunigaikščio Algirdo iniciatyva buvo įšventintas antrasis Lietuvos metropolitas Romanas (1355 m. - 1361 m.). Inkorporavus Haličo metropoliją, be Polocko ir Turovo vykupijų į jos sudėtį įėjo Haličo, Volynės Vladimiro, Lucko, Cholmo ir Peremyslio, o vėliau ir Briansko–Černigovo vyskupijos. Todėl tuo metu metropolija dar vadinta Lietuvos-Haličo metropolija.

Algirdo valdymo laikotarpiu paaštrėjo santykiai tarp Lietuvos ir Rusios metropolijų, kadangi Algirdas siekė įtakos Maskvos metropolijoje, o pastarieji siekė Lietuvos stačiatikių metropolijos pavaldumo. Kontantinopolis aiškiai neatskyrė ribų tarp dviejų metropolitų, kas sukėlė ginčus. 1356 m. Romanas susitiko su Kyjivo (Maskvos) metropolitu Aleksijumi, kad išspręstų ginčą. Konstantinopolyje jie buvo patvirtinti abu.^[3]

1361 m. Romanui mirus, LDK stačiatikiai vėl perėjo Maskvos įtakai. Tačiau Aleksijus visiškai nesirūpino Lietuvos stačiatikiais. 1371 m. šiuo klausimu Algirdas išsiuntė laišką į Konstantinopolį, reikalaudamas paskirti naują metropolitą. Tai buvo padaryta 1375 m. Naujasis Lietuvos ir Haličo metropolitas Kiprijonas turėjo čia valdyti iki Aleksijaus mirties, o tada išvažiuoti į Maskvą.^[4],

Kiprijonas buvo paskirtas jungtinės Lietuvos–Naugarduko bei Maskvos metropolijų valdovu ir 1376 m. Aleksijui mirus, pervažiavo į Maskvą. Tačiau kurį laiką ten negalėjo užimti metropolito posto, nes Rusija nusprendė paskirti savo kandidatą.

1406 m. po Kiprijono mirties Vytautas paprašė Konstantinopolio patriarcho įšventinti atskirą Kijevo metropolitą, tačiau patriarchas atsisakė ir 1408 m. įšventino graiką Fotijų vieninteliu metropolitu Maskvoje. Su tuo sutikęs, Vytautas iškėlė sąlygą, kad Fotijus gyventų Kijeve. Tačiau po trumpos viešnagės Kijeve Fotijus persikėlė į Maskvą, išsiveždamas su savimi daug vertingų daiktų.

1415 m. Vytautas Didysis nesėkmingai bandė vėl atkurti Lietuvos metropolito poziciją. 1415 m. Naugarduke vykusiuose stačiatikių vyskupų susirinkimuose buvo nuspręsta paskirti buvusį Dečanskio vienuolyno igumeną Grigorijų Camblaką Kijevo ir visos Rusios metropolitu. Šis paskyrimas sulaukė Maskvos metropolito pasipriešinimo. Iš pradžių Vytautas pasiuntė patriarchui savo kandidatą į metropolitus kartu su savo laišku ir Lietuvos vyskupų raštų rinkiniu. Tačiau prieš tai pas patriarchą iš Maskvos atvykę pasiuntiniai apšmeižė Grigorijų, ir patriarcho sutikimas negautas. Dar viename susirinkime Vytautas su vyskupais vėl kreipėsi į patriarchą rašydami įšventinti patriarcho paties išrinktą metropolitą, bet atsakymo negauta.

1415 m. lapkričio 15 d. Vytautas Naugarduke sušaukė vyskupų sinodą, kuriame dalyvavo Polocko, Černigovo, Lucko, Vladimiro, Smolensko, Turovo, Peremysko ir Cholmo vyskupai. Sinodas įšventino metropolitą Grigorijų, išrinkimą motyvavuodami panašiais precedentais Bulgarijoje ir Serbijoje. Camblako išrinkimas sukėlė Fotijaus ir Konstantinopolio patriarcho pasipiktinimą.

Nepaisant to, Grigorijus aktyviai veikė. 1418 m. jis net dalyvavo Konstancos susirinkime atstovauti Lietuvos stačiatikių. Kartu su Grigorijumi keliavo daug kunigaikščių ir magnatų. Ši didžiulė delegacija Konstancoje padarė didelį įspūdį. Grigorijus pasakė sveikinimo kalbą popiežiui, kurioje išreiškė viltį, kad bus sudaryta Rytų ir Vakarų bažnyčių unija. Tokia sąjunga neatitiko popiežiaus norų.

Po Grigorijaus mirties 1419 m., Maskvos metropolitas Fotijus susitaikė su Vytautu, ir iki mirties 1431 m. Fotijus vėl buvo atsakingas už LDK stačiatikius. 1432 m. Lietuvos metropolitu buvo išrinktas Smolensko vyskupas Gerasimas, kuris vadovavo iki 1435 m. Tuo pat metu Konstantinopolio patriarchas į Maskvą paskyrė metropolitą Izidorių. Po Gerasimo mirties kontrolę perėmė Izidorius.

Izidoriui mirus 1448 m. Maskvos vyskupų sinodas pats paskyrė savo metropolitą nesitaręs su Konstantinopolio patriarchu. Taip Maskvos patriarchatas atsiskyrė nuo Konstantinopolio patriarchato, o nuo 1461 m. patriarchai oficialiai titulavosi Maskvos ir visos Rusios patriarchais.

Reaguodama į šį žingnį, LDK pasirūpino, kad Konstantinopolyje 1458 m. būtų įšventintas metropolitas Grigorijus II, kuris tapo pirmuoju Kijevo, Haličo ir visos Rusios metropolitu. Taip Konstantinopolio patriarchas suteikė Lietuvos metropolijai naują kanoninį statusą.

Į Kijevo metropoliją įėjo Kijevo, Briansko, Smolensko, Polocko, Turovo, Lucko, Vladimiro-Volynsko, Brastos, Peremyslo, Haličo ir Cholmo vyskupijos.

Kurį laiką Lietuvos metropolitą savo viršininku pripažino ir Novgorodo hierarchas.

Lyginamoji Maskvos, Lietuvos ir Haličo metropolitų lentelė.^[5]