Lietuvos geležinkelių transportas

Lietuvos geležinkelių transportas – geležinkelių transporto sistema Lietuvoje. Sistemą prižiūri akcinė bendrovė „Lietuvos geležinkeliai“. 2023 m. bendras geležinkelių ilgis siekė 1924 km, metinės keleivių apimtys siekė 392 mln. keleivių km, krovinių apimtys – 6,3 mlrd. tonų km. 2024 m. Lietuvos geležinkeliais pervežta 25,7 mln. tonų krovinių (tarp jų 5,3 mln. tonų tranzitinių). 2018 m. eksploatuojamų geležinkelių ilgis siekė 1910,7 km, dvikelių geležinkelių ilgis – 451,5 km, iš jų 152,4 km elektrifikuoti. Plačiųjų geležinkelių tinklo tankumas – 29 km / 1000 km². Lietuvos geležinkelio linijose yra 104 stotys, 545 pervažos, 410 viadukų ir tiltų.

Šalies geležinkelių sistemą reglamentuoja 2004 m. priimtas Lietuvos Respublikos geležinkelių transporto kodeksas, taip pat Europos Sąjungos ir tarptautinė teisė. Lietuvos tarptautinis geležinkelių kodas (IUC) yra 24. Didžioji dalis linijų – 1787,7 km yra 1520 mm vėžė (paveldėta nuo carinės Rusijos laikų), 123 km – 1435 mm vėžė. 2017 m. Lietuva tarp 25 Europos šalių buvo įvertinta 16-ąja vieta pagal geležinkelių naudojimo intensyvumą, paslaugų kokybę ir saugumą. Didžioji dalis geležinkelių transporto priklauso valstybei, nedidelė dalis – privačioms įmonėms, vykdančioms tik krovininį transportą.

Istorija

1851–1915 m. Rusijos ir Vokietijos imperijos

Iki XIX a. vidurio Rusijos imperijoje buvo nutiestos tik 3 geležinkelio linijos: Sank Peterburgas–Carskoje Selo (pradėta tiesti 1835 m., atidaryta 1837 m.), Sankt Peterburgas–Maskva (pradėta tiesti 1843 m., atidaryta 1851 m. rugpjūčio 18 d.) ir Varšuva–Viena (atidaryta 1848 m.). Šiek tiek anksčiau geležinkeliai imti tiesti Prūsijoje, tačiau Klaipėdos kraštas nebuvo prioritetinis, tad geležinkelis ten nutiestas keletu dešimtmečių vėliau.

Tiesdama per Lietuva geležinkelius Rusijos imperija mažai atsižvelgė į krašto interesus, tad beveik visa Žemaitija, panemunė, derlingi Biržų, Joniškio, Pasvalio rajonai, didelė dalis rytų Lietuvos liko be geležinkelio. Kita vertus, pirmieji geležinkeliai Lietuvą susiejo su Rusijos rinka.

1851 m. Rusijos imperijos vyriausybė priėmė nutarimą dėl Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelio tiesimo, kurio dalis trasos ėjo per Lietuvą. Pasirinktas čeko pasiūlytas maršrutas per Daugpilį, Vilnių, Varėną, Gardiną, su Vilniuje atsiskiriančia atšaka į Prūsiją (per Kauną ir Virbalį), numatyta nutiesti apie 1250 km. 1853 m. kilo Krymo karas, tad geležinkelio tiesimas nutrauktas. 1857 m. geležinkelio statyba perduota Rusijos geležinkelių vyriausiajai bendrovei (rus. Главное общество Российских железных дорог), kurioje pagrindinį vaidmenį vaidino užsienio bankai.

1858 m. tiesimo darbai atnaujinti. 1858 m. gegužės 15 d. prie Vilniaus 18 varstų kelio atkarpoje buvo atlikti pirmieji bandomieji darbai. 1860 m. rugsėjo 16 d. iš Daugpilio pusės į Vilnių atvyko pirmasis, geležinkelio tiesėjų traukinys.1861 m. balandžio 11 d. atidarytas viešasis eismas kelyje Kaunas (iš ) – Virbalis (dabar Kybartų stotis) – Eitkūnai (Prūsija). 1862 m. kovo 15 d. atidarytas traukinių eismas iš Sankt Peterburgo į Vilnių ir iš Vilniaus į Virbalį, 1862 m. gruodžio 15 d. atidarytas reguliarus eismas į Varšuvą. Visi riedmenys pirkti iš užsienio – juos tiekė Anglija, Prancūzija, Belgija, Vokietija ir Austrija.

Tiesiant pirmąjį geležinkelį Lietuvoje, buvo pastatyta daug inžinerinių statinių. Stambiausi ir svarbiausi iš jų buvo Kauno ir Panerių tuneliai (pastatyti 1861 m. rudenį), tiltai per Nerį, Vilnelę, Merkį ir Nemuno upę Kaune. Šioje linijoje buvo pastatytos pirmosios Lietuvoje geležinkelio stotys (21 stotis):

• aukščiausiosios klasės – Lentvario ir Virbalio,
• I klasės – Vilniaus ir Kauno,
• II klasės – Švenčionėlių,
• III klasės – Dūkšto, Kazlų Rūdos, Varėnos ir Žaslių,
• IV klasės – Bezdonių, Ignalinos, Marcinkonių, Mauručių, Pabradės, Pilviškių, Rūdiškių, Turmanto, Valkininkų, Vievio ir Vilkaviškio.

1863 m. iš visų Lietuvos geležinkelio stočių buvo išsiųsta 72,1 tūkst. tonų ir gauta 79,4 tūkst. tonų krovinių. Rusijos valstybė, norėdama pradėti eksportuoti Ukrainos grūdus per Liepojos uostą, paruošė ir patvirtinto naujų geležinkelių projektus Liepoja–Kaišiadorys ir Naujoji Vilnia–Romnai (būsimasis Liepojos–Romnų geležinkelis). 1871–1873 m. vyko geležinkelio tiesimo darbai. 1871 m. rugsėjo 4 d. pradėtas viešasis eismas Liepojos–Kaišiadorių linija. Naujosios Vilnios–Minsko kelio ruožas viešajam eismui atidarytas 1873 m. sausio 14 d.

1872 m. kovo 18 d. pradėta tiesti kelio Mažeikiai–Jelgava atkarpa. 1873 m. lapkričio 3 d. Jelgavos–Mažeikių kelias pradėjo viešąjį eismą. Buvo nutiestos strategiškai svarbios linijos: Radviliškio–Daugpilio geležinkelis (1873 m.), Vilniaus–Lydos geležinkelis (1884 m.), Užnemunės geležinkelis (Varėna–Alytus–Šeštokai–Suvalkai; 1895 m. atkarpa Varėna–Poteronys; 1899 m. visa linija). Iki šių dienų atkarpa Varėna–Alytus neišliko.

Taip pat Lietuvoje buvo tiesiami ir siaurieji geležinkeliai. Pirmasis buvo nutiestas 750 mm vėžės pločio Panevėžio–Pastovių siaurasis geležinkelis: 1895 m. lapkričio 11 d. atidaryta linija Švenčionėliai–Pastovys, o 1901 m. gegužės 13 d. atidaryta linija Švenčionėliai–Panevėžys. 1884 m. pradėtas įrenginėti Kauno tvirtovės geležinkelis, vėliau dalis jo tapo Kaune esančių plačiųjų ar buvusių siaurųjų geležinkelių ruožų dalimis.

Prie naujų geležinkelio linijų kūrėsi nauji miesteliai ir miestai – Kaišiadorys, Švenčionėliai, Mažeikiai, Kazlų Rūda. Pradėjo sparčiai augti kiti Lietuvos miestai, ypač tie, kurie tapo geležinkelių mazgais – Radviliškis, Šiauliai ir kiti.

1872 m. kovo 25 d. Vokietijos imperijos valdžia priėmė įstatymą dėl Tilžės–Klaipėdos geležinkelio tiesimo. 1875 m. birželio 1 d. šis 95 km ilgio geležinkelis buvo atidarytas viešajam eismui ruože Pagėgiai–Klaipėda, 1875 m. spalio 1 d. – ir ruože Pagėgiai–Tilžė. 1892 m. atidarytas Klaipėdos–Bajorų geležinkelis, o 1904 m. – Pagėgių–Lauksargių geležinkelis. Abi šios linijos ėjo iki pasienio su Rusijos imperija ir buvo tikimasi, kad Rusija toliau nuties geležinkelius sava teritorija. Vokietijoje ypač plačiai buvo plečiamas siaurųjų ir vietinės reikšmės geležinkelių tinklas. 1902 m. nutiestas 1000 mm vėžės Pagėgių–Smalininkų geležinkelis, o 1914 m. (faktiškai veikė jau 1913 m. rudenį) ši linija papildyta elektrifikuotu siauruoju geležinkeliu Tilžė–Mikytai. 1906 m. rudenį atidarytas „Klaipėdos siaurojo geležinkelio“ (1000 mm) tinklas. 1913 m. nutiestas vietinės reikšmės platusis Šilutės–Kulėšų geležinkelis.

1915–1918 m. Pirmasis pasaulinis karas

1915 m. kaizerinė Vokietija okupavo Lietuvą. Karinė vadovybė ėmė sparčiai perkalti geležinkelius į 1435 mm pločio vėžę. Vokiečiai įsteigė specialią Lietuvos geležinkelių administraciją, kurios centras buvo Varšuvoje. Vėliau buvo įsteigta karinė geležinkelių direkcija Vilniuje, dalį Šiaurės Lietuvos geležinkelių administravo karinė geležinkelių direkcija Rygoje. Karo frontui ilgam nusistovėjus ties linija Ryga–Daugpilis–Pinskas–Černivciai kaizerinė Vokietija karo reikmėms skubiai ėmė tiesti geležinkelius Lietuvoje; siaurieji buvo naudojami miško ir žemės ūkio produkcijai išvežti bei frontui aprūpinti.

Carinės Rusijos sudėtyje buvusioje Lietuvoje geležinkelių tinklas buvo retas, veikė tik viena Virbalio–Eitkūnų geležinkelio jungtis su Rytų Prūsijos geležinkeliais. Todėl vokiečių karo reikmėms buvo tiesiami taip vadinami karo lauko (vok. Feldbahn) siaurieji geležinkeliai, ėję pafrontės zonoje. Pirmasis siaurasis geležinkelis, nutiestas karo reikmėms, buvo Lauksargių–Kelmės siaurasis geležinkelis, atidarytas etapais 1915 m. vasarą. 1916 m. nutiestas Jonavos–Ukmergės siaurasis geležinkelis. Taip pat buvo tiesiami siaurieji geležinkeliai ir krašto išteklių eksploatacijai bei išgabenimui į Vokietiją. Išsiplėtęs siaurųjų geležinkelių tinklas buvo sukurtas miškuose į šiaurę nuo Kazlų Rūdos pasiekė Nemuną ties Pavilkiju (Kazlų Rūdos–Pavilkijo siaurasis geležinkelis). Taip pat buvo nutiesti kiti siaurieji geležinkeliai krašto išteklių eksploatavimui.

Vokiečiai karo reikmėms ėmė tiesti ir plačiuosius geležinkelius. Iki 1915 m. spalio 1 d. per 3 mėnesius nutiesė Bajorų–Priekulės (Latvijoje) geležinkelio 74 km ruožą (54 km Lietuvoje), 1916 m. birželio 20 d. baigtas Lauksargių–Šilėnų geležinkelis (124,4 km). Šioje linijoje buvo pastatytas laikinas 42 m aukščio ir 670 m ilgio medinis Lyduvėnų tiltas per Dubysos upę. Vėliau šis tiltas pakeistas geležiniu ant betono atramų. Naująjį Lyduvėnų tiltą pradėta statyti 1916 m. rudenį, o atiduota eksploatuoti 1918 m. gegužės 17 d. 1944 m. tiltas susprogdintas, 1951 m. atstatytas. Dabar Lyduvėnų geležinkelio tiltas yra ilgiausias Lietuvoje tiltas (ilgis – 599 m).

1916 m. gegužės 7 d. vokiečių karinė vadovybė įsakė pradėti tiesti geležinkelį Šiauliai–Joniškis–Jelgava. Darbai naujoje linijoje pradėti gegužės 16 d. Kelias baigtas tiesti 1916 m. spalio 1 d. 1916 m. vokiečių valdžios įsakymu nutiestas geležinkelis tarp Palemono ir Gaižiūnų. Šis 25 km dvikelis geležinkelis labai sutrumpino kelionę geležinkeliu iš Kauno Jonavos, Kėdainių, Šiaulių kryptimi. Fronto poreikiams buvo nutiestas 1435 mm vėžės Pabradės–Lentupio geležinkelis. Taip pat šiaurės rytų Lietuvoje ir teritorijose, dabar priklausančiose Latvijai bei Baltarusijai, buvo sukurtas platus karo lauko siaurųjų geležinkelių tinklas, kurių dalį pasibaigus karui imta naudoti viešajam eismui (Dūkšto–Drujos siaurasis geležinkelis, Skapiškio–Suvainiškio siaurasis geležinkelis, , ), o didesnioji dalis buvo išardyta. Kauno apylinkėse nutiestas .

Iš viso I pasaulinio karo metais nutiestas 265 km 1435 mm vėžės ir 193 km 600 mm vėžės geležinkelių. Buvo planuojamos ir naujos magistralinės plačiojo geležinkelio linijos, kai kurios iš jų netgi pradėtos tiesti (atlikti kai kurie nedidelės apimties žemės darbai), bet Vokietijai pralaimint karą ir sunkėjant jos ekonominei padėčiai, tų geležinkelių tiesimo darbai buvo nutraukti.

1918–1940 m. tarpukario Lietuva

1918 m. lapkričio 14 d. finansų ministras Martynas Yčas sudarė susisiekimo tarybą. Buvo įkurta Geležinkelių valdyba su dviem tarnybomis: Eksploatacijos ir Traukos. Lietuvos geležinkelių valdyba vedė nuolatines derybas su vokiečių geležinkelių valdyba. 1919 m. liepos 4 d. Lietuvos Vyriausybė, dirbusi Kaune, pasirašė sutartį su Vokietija dėl geležinkelių tinklo perdavimo Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijai. Vadovaujantis šia sutartimi buvo perduoti ne tik geležinkelio ruožai, bet ir nuomojami už nustatytą mokestį garvežiai, keleiviniai vagonai, , prekiniai vagonai, atvirieji vagonai ir kt. 1919 m. liepos 6 d. buvo paleistas pirmas traukinys plačiuoju geležinkeliu iš Kaišiadorių į Radviliškį, o rugpjūčio 1 d. prasidėjo traukinių eismas siauruoju geležinkeliu Kaune tarp senamiesčio ir Panemunės. Iš Vokietijos Lietuvos žinion geležinkeliai perėjo 1919 m. rugsėjo 10–spalio 22 d.

Atgautieji iš Vokietijos geležinkelio ruožai atrodė labai prastai: telegrafo linijos sutraukytos, telefono ir telegrafo aparatai išgrobstyti, stočių inventorius nusiaubtas. Lietuvos geležinkeliams tuomet priklausė 943 km kelių, o riedmenų ūkį sudarė iš vokiečių išnuomoti 6 garvežiai, 15 keleivinių ir 57 prekiniai vagonai. Tuo metu Lietuvos geležinkeliai bendro tinklo nesudarė. 1922 m. lapkričio 1 d. Lietuvos kariuomenės geležinkelio bataliono pirmoji kuopa pradėjo tiesti Šeštokų–Kazlų Rūdos jungiamąjį kelią ir 1923 m. gruodžio 20 d. sujungė Kazlų Rūdą su Marijampole. Lietuvos geležinkeliai buvo sujungti į bendrą tinklą.

1923 m. atgavus Klaipėdos kraštą, esantys šiame krašte valstybiniai geležinkeliai tapo Lietuvos geležinkelių sistemos dalimi, buvo sukurta pagrindinė tranzito arterija į Klaipėdos uostą. Ši arterija nebuvo tiesi, traukiniai turėjo daryti didelį lanką į Klaipėdą per Tauragę, Pagėgius, Šilutę, arba važiuoti trumpesniu keliu, bet per Latvijos teritoriją: Mažeikius–Priekulę–Skuodą–Kretingą. Todėl 1926 m. pavasarį buvo nutiestas Kužių–Telšių geležinkelio ruožas, o 1932 m. rudenį Telšių–Kretingos geležinkelis. Dėl Vilniaus krašto okupacijos susisiekimas su Lenkija buvo nutrauktas, todėl per sieną ir demarkacinę liniją einančios geležinkelio linijos buvo nenaudojamos ir išardytos: nuo Šeštokų iki sienos su Lenkija, Alytaus–Varėnos linija (1927 m.; nes dėl menko judėjimo nesant susisiekimo su lenkų okupuota Varėna ir Vilniumi tilto atstatymas Alytuje buvo ekonomiškai nepagrįstas), siaurasis geležinkelis Utena–Švenčionėliai išardytas Lenkijos okupuotoje teritorijoje nuo Švenčionėlių iki demarkacinės linijos. Taip pat neveikė Kauno–Vilniaus ruožas tarp Vievio ir demarkacinės linijos su Lenkija, o linija Kaišiadorys–Gaižiūnai buvo užkonservuota (kai kurie šaltiniai rodo, kad ja vis tik vyko retas krovininių traukinių eismas).

Pirmaisiais nepriklausomybės metais geležinkeliai buvo nuostolingi. Tik nuo 1927 m. platieji geležinkeliai pradėjo duoti grynąjį pelną, nors siaurieji vis dar turėjo per 2 mln. litų deficitą. 1928 m. siaurieji geležinkeliai buvo atskirti nuo plačiųjų, o po 1930 m. jie irgi ėmė generuoti grynąjį pelną. Siaurasis geležinkelis laikytas pelninga, ūkiniam gyvenimui reikalinga susisiekimo priemone. Riedmenų parkas buvo atnaujintas garvežiais, vagonais, automotrisėmis, kuriuos tiekė Čekoslovakija, Austrija, Vokietija.

Tarpukariu intensyviai buvo pertvarkomi Lietuvos reikmėms vokiečių kariuomenės nutiesti siaurieji geležinkeliai: Gubernijos–Biržų siaurasis geležinkelis pratęstas iki Biržų, nutiesta jo atšaka į Linkuvą. Rekonstruoti Skapiškio–Suvainiškio siaurasis geležinkelis, Joniškio–Žeimelio siaurasis geležinkelis, Kazlų Rūdos–Pavilkijo siaurasis geležinkelis su atšaka į Ežerėlį, Jonavos–Ukmergės siaurasis geležinkelis. 1935 m. Gubernijos–Biržų (su atšaka į Linkuvą) geležinkelis rekonstruotas iš 600 mm į 750 mm vėžę, o 1938 m. nutiestas Panevėžio–Joniškėlio siaurasis geležinkelis. Tokiu būdu buvo į vieną sistemą sujungta dalis carinės Rusijos, vokiečių okupacijos ir nepriklausomos Lietuvos laikais nutiestų siaurųjų geležinkelių. Buvo pradėtas tiesti Joniškėlio–Žeimelio siaurasis geležinkelis, tačiau iki prasidedant Antrajam pasauliniam karui jis dar nebuvo užbaigtas.

Klaipėdos krašto siaurieji ir vietiniai geležinkeliai priklausė privačiai Vokietijoje esančiai kompanijai, bet po Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos jie nebuvo nusavinti ir toliau priklausė bei buvo valdomi Vokietijoje esančios kompanijos.

Atskirai nuo Lietuvos vyko Lenkijos okupuoto Vilniaus krašto (tos dalies, kuri dabar priklauso Lietuvai) tarpukario geležinkelių raida. Platieji geležinkeliai užtikrino susisiekimą su Varšuva, Gardinu ir kitais Vilniaus krašto miestais, taip pat Lenkijos tarptautinį susisiekimą su Latvija bei TSRS. 1934 m. buvo nutiesta tik viena nauja vietinės reikšmės linija Pariečė–Druskininkai. Buvo pertvarkytas ir pagerintas Dūkšto–Drujos siaurasis geležinkelis, veikė Švenčionėlių–Lentupio, taip pat Marcinkonių siaurasis geležinkelis, skirtas gabenti medieną. Vilniuje keletą metų veikė miesto siaurasis geležinkelis, skirtas keleivių pervežimui tarp Vilniaus keleivinės ir prekių stočių ir Vilniaus geležinkelių direkcijos Slovackio (dabar Mindaugo) gatvėje. Taip pat Vilniuje buvo eksploatuojamas Vilniaus siaurasis geležinkelis (Burbiškės–Vingio parkas–Šilo tiltas–Antakalnis), 1938 m. pratęstas iki Turniškėse pradėtos statyti hidroelektrinės.

Vokietijai pareikalavus grąžinti Klaipėdos kraštą 1939 m. kovo 23 d. Lietuva neteko ir krašto teritorijoje buvusių geležinkelių. 1939 m. vasarą pradėti geležinkelio Darbėnai–Šventoji (į Šventosios uostą) tiesimo darbai. 1939 m. spalį atgavus Vilniaus kraštą, į Lietuvos geležinkelių tinklą buvo įjungti tame krašte buvę geležinkeliai. 1939 m. lapkritį atstatytas Lenkijos okupacijos metais išardytas Švenčionėlių–Kiauneliškių siaurojo geležinkelio ruožas, o 1940 m. rudenį atidarytas naujai nutiestas geležinkelis Senieji Trakai–Trakai.

1939 m. plačiųjų geležinkelių apyvarta Lietuvoje sudarė 274 mln. tkm, keleivių – 238 mln. kkm, siaurųjų geležinkelių – atitinkamai 18,5 mln. tkm ir 18 mln. kkm. Tinklui priklausė 274 garvežiai (172 plačiųjų, 102 siaurųjų geležinkelių), 7 lokomotorai (motorvežiai), 19 automotrisių. Platusis geležinkelis turėjo 280 keleivinių, bagažo ir pašto vagonų, 3880 prekinių vagonų. 1939 m. Lietuvoje (be Klaipėdos krašto) buvo 1409 km plačiųjų ir 475 km siaurųjų geležinkelių.

Tarpukario Lietuvos geležinkelio tarnautojų kepurės 1937 m.:

• Uniforminė geležinkelių stoties budėtojo kepurė, ant kurios pavaizduotas Vytis
• Lietuvos geležinkelių valdybos tarnautojo kepurė

1940–1945 m. Antrasis pasaulinis karas

1940 m. rugpjūčio 3 d. sovietai aneksavo Lietuvą. TSRS susisiekimo kelių liaudies komisaras pasirašė įsakymą „Apie Lietuvos geležinkelių organizavimą“, kuriuo paskelbė Lietuvos geležinkelius sudėtine TSRS geležinkelių tinklo dalimi. Oficialiai Lietuvos geležinkeliai TSRS geležinkelių dalimi tapo 1940 m. rugsėjo 1 d. TSRS Liaudies Komisarų Tarybos nutarimu. Buvo planuojami 3 padaliniai – Vilniaus, Kauno ir Šiaulių. Kol kas buvo palikti galioti senieji eismo grafikai. Geležinkelio darbas buvo pertvarkomas pagal TSRS galiojusią tvarką. Pradėti geležinkelių perkalimo iš 1435 mm į 1524 mm vėžę darbai, tačiau iki prasidedant karui jie taip ir nebuvo užbaigti – iki 1940 m. pabaigos buvo perkalti Kenos–Virbalio, Naujosios Vilnios–Turmanto, Obelių–Šiaulių–Tauragės ruožai (iš viso 691 km). 1940 m. prie Lietuvos prijungus papildomas Vilniaus krašto dalis, Lietuvos teritorijon pateko ir ten esantys geležinkeliai. Tačiau jie taip ir liko Balstogės geležinkelio administracinėje sudėtyje. Tai ruožai Varėna–Pariečė–Druskininkai (Varėnos stotis priklausė Lietuvos geležinkeliui), Stasylos–Benekainys (Stasylų stotis priklausė Lietuvos geležinkeliui). Balstogės geležinkelio sudėtin taip pat pateko ir platusis Pabradės–Lentupio geležinkelis (nuo Gelednės), taip pat Švenčionėlių–Lentupio siaurasis geležinkelis. 1939 m. rudenį TSRS užėmus buvusios Lenkijos teritorijas, šių geležinkelio linijų ruožuose, kurie buvo Lietuvos teritorijoje, eismas nutrūko.

1940 m. dalinai baigtas tiesti Šventosios–Darbėnų geležinkelis ir tęsiamas pradėtas tiesti Joniškėlio–Žeimelio siaurasis geležinkelis. Prasidėjus Vokietijos–TSRS karui, sovietų sprendimu dalis Lietuvos riedmenų permesti į Rytus, o visų Vokietijos okupuotų ir įjungtų į Ostlandą (tarp jų ir Lietuvos) teritorijų geležinkelių valdymas buvo perduotas karinei geležinkelių administracijai, kurios centras buvo Rygoje. Vokiečių okupacinė valdžia siekė, kad Lietuvos geležinkelio specialistai aktyviai dirbtų karo fronto reikalams. 1942 m. buvo komandiruota daugiau kaip 2000 Lietuvos geležinkelininkų. Jie dirbo Pskove, Minske, Rygoje, Jelgavoje ir kitur. Vokietija vėl perkalinėjo plačiuosius geležinkelius iš 1524 mm į 1435 mm vėžę, atstatinėjo Raudonosios armijos atsitraukiant susprogdintus tiltus ir sugadintus geležinkelio ruožus. Priešingai nei Pirmojo pasaulinio karo metais, jokie nauji geležinkeliai nebuvo tiesiami. Tačiau 1943 m. baigtas tiesti Joniškėlio–Žeimelio siaurasis geležinkelis. Atsitraukdama Vokietijos kariuomenė sprogdino tiltus, gadino ir ardė geležinkelius (išardė geležinkelį Alytus–Šeštokai).

1945–1991 m. sovietinė okupacija

1944 m. rugpjūčio 4 d. Susisiekimo kelių liaudies komisaro įsakymu Lietuvoje pradėjo dirbti naujai įkurta Atstatomųjų statybos darbų valdyba, kuri organizavo savo darbų apylinkes Vilniuje, Kaune, Šiauliuose ir Telšiuose. Geležinkelininkams atiteko karo veiksmų nusiaubti keliai. Jie atstatinėjo kelius, perkalinėjo kelius į Rusijos geležinkelio vėžę. 1944–1945 m. atstatyti stočių keleivių namai, tvarkomi tiltai ir kiti objektai. Įkurta TSRS valdžios suformuota pokario Geležinkelių valdyba. 1946 m. Lietuvos geležinkelių valdybai priklausė 2091,8 km kelių, tarp jų 536,6 km dvikelio. Lietuvos geležinkeliui buvo priskirti ir Kaliningrado krašto geležinkeliai. Visi buvę privatūs Klaipėdos krašto siaurieji geležinkeliai (Klaipėdos siaurasis geležinkelis, Pagėgių–Smalininkų geležinkelis) ir platusis Šilutės–Kulėšų geležinkelis) buvo išardyti. Per kelis pirmuosius pokario metus Vilniuje nutiesta Panerių tunelio apylanka, kadangi tunelis buvo smarkiai pažeistas karo metu ir buvo nutarta jo neremontuoti. Nutiestas Vilniaus geležinkelio aplinkkelis Kyviškės–Juodšiliai–Pušynas–Paneriai.

1953 m. gegužės 15 d. TSRS Susisiekimo kelių ministerijos įsakymu Lietuvos, Latvijos ir Estijos geležinkelio valdybos sujungtos į vieną Baltijos geležinkelio valdybą, kurios administracija buvo Rygoje. Lietuvoje geležinkeliai buvo suskaidyti į Vilniaus, Šiaulių plačiųjų ir Panevėžio siaurųjų geležinkelių apygardas, kurios tiesiogiai pavaldžios Baltijos geležinkelio valdybai (jai priklausė taip pat Karaliaučiaus apygarda). 1956 m. balandžio 26 d. vėl buvo atkurti trijų Baltijos respublikų geležinkeliai, prie Lietuvos geležinkelių vėl buvo priskirti Kaliningrado srities geležinkeliai. 1959 m. atstatyta Šeštokų–Alytaus linija. Kaune pastačius hidroelektrinę apie 1960 m. nutiesta Kauno geležinkelio apylanka Palemonas–Rokai–Jiesia. 1962 m. Lietuvos geležinkelių krovinių apyvartoje 49 proc. sudarė įvežimas, 10 proc. išvežimas, 22 proc. tranzitas, 19 proc. vietiniai pervežimai; 1963 m. sausio 1 d. bendrojo naudojimo geležinkeliai Lietuvoje driekėsi 2009 km. 1963 m. vasario 14 d. TSRS Ministrų taryba priėmė nutarimą dėl Lietuvos, Latvijos ir Estijos geležinkelių sujungimo į Pabaltijo geležinkelį su valdyba Rygoje.

Dėl automobilių transporto plėtros išardyti Joniškio–Žeimelio geležinkelis, Jonavos–Ukmergės geležinkelis, Skapiškio–Suvainiškio geležinkelis, . Sovietmečiu atnaujinti geležinkelio riedmenys, keleivius imta vežti dyzeliniais traukiniais. 1975 m. Lietuvoje geležinkelių tinklas driekėsi 2004 km, keleivių srautas siekė 2537 mln. kkm, krovinių – 16 676 mln. tkm. Vienas reikšmingiausių tarybinio laikotarpio darbų vystant Lietuvos geležinkelius buvo Naujosios Vilnios–Kauno ir Lentvario–Trakų linijų elektrifikavimas (Vilniaus–Kauno geležinkelis). 1975 m. gruodžio 29 d. pirmasis elektrinis traukinys atvyko iš Vilniaus į Kauną, 1976 m. sausio 20 d. pradėtas nuolatinis jų eismas.

Nuo 1979 m. garvežiai Lietuvoje nebenaudojami, jie pakeisti šilumvežiais, 1983 m. bendras Lietuvos geležinkelių tinklas sudarė 2014 km. Intensyvaus eismo ruožuose buvo tiesiami antrieji keliai. Buvo pereita prie pusiau automatinės blokuotės. 1980 m. nutiestas (dabar išardytas), nutiesti pramoninės reikšmės geležinkeliai Jonava–Rizgonys, Akmenė–Karpėnai (cemento gamyklos aptarnavimui), 1986 m. atidaryta tarptautinė geležinkelio jūrų perkėla, sujungusi Klaipėdą (Draugystės stotis) su Mukranu (VDR).

Siaurieji geležinkeliai buvo nerentabilūs ir palaipsniui keičiami autotransportu ar plačiaisiais geležinkeliais. 1972–1975 m. iš siaurosios į 1520 mm vėžę rekonstruota Švenčionėlių–Utenos atkarpa, 1982 m. nauja trasa nutiestas ruožas Radviliškis–Pakruojis. Šeštajame–septintajame dešimtmetyje išardyti Jonavos–Ukmergės, Joniškio–Žeimelio, Skapiškio–Suvainiškio siaurieji geležinkeliai, kiek vėliau Šiaulių–Gubernijos–Pakruojo ruožas, Švenčionėlių–Švenčionių–Lentupio siaurasis geležinkelis. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje likviduota Dūkšto–Drujos linija. Devintojo dešimtmečio viduryje dėl pradėto tiesti Utenos–Anykščių plačiojo geležinkelio buvo išardytas siaurasis geležinkelis tarp Utenos ir Rubikių.

Nepriklausomybės atgavimas

1990 m. kovo 11 d. Lietuva paskelbė Nepriklausomybę, tačiau Lietuvos geležinkeliai faktiškai dar buvo pavaldūs Pabaltijo geležinkeliui. 1991 m. lapkričio 20 d. Lietuvos premjeras Gediminas Vagnorius, po sudėtingų LR susisiekimo ministerijos sudarytos komisijos derybų su TSRS susisiekimo ministerija, pasirašė potvarkį dėl valstybinės įmonės „Lietuvos geležinkeliai“ įsteigimo Vilniaus ir Šiaulių valstybinių geležinkelio apygardų pagrindu. TSRS susisiekimo ministerija 1991 m. gruodžio 28 d. pasirašė nurodymą dėl TSRS susisiekimo ministerijos Pabaltijo geležinkelio likvidavimo nuo 1992 m. sausio 1 d. „Lietuvos geležinkeliai“ tapo valstybine įmone.

Pabaltijos geležinkelio Šiaulių ir Vilniaus apygardos savo pavaldume sovietmeči turėjo ne tik stotis, bet ir vagonų bei lokomotyvų depus, kelių, signalizacijos, ryšių ir elektros ruožus. Atkūrus nepriklausomybę, apygardos buvo reorganizuotos į Šiaulių ir Vilniaus pervežimų direkcijas, kurioms priklausė tik geležinkelio stotys. Išimtį sudarė 8 aukščiausiosios klasės Bugenių GS, Draugystės GS, Kauno GS, Klaipėdos GS, Panerių GS, Radviliškio GS, Vaidotų GS, Vilniaus GS stotys, išskirtos kaip atskiri struktūriniai padaliniai.

Viena iš svarbiausių užduočių buvo tiesioginės Lietuvos geležinkelių jungties su Lenkija (per ją ir su Vakarų Europa) atkūrimas. 1992 m. liepos 7 d. atidaryta rekonstruota (iki tol geležinkelis per sieną neveikė, o Šeštokų–Mockavos ruožas buvo mažai naudojamas) geležinkelio linija Šeštokai–Mockava–Trakiškės ir ja prasidėjo keleivių ir krovininis susisiekimas su Lenkija ir kitomis Europos šalimis. Ši linija yra 1435 mm vėžės pločio (tarp Šeštokų ir Mockavos vėžė sudvejinta 1435 mm ir 1520 mm vėžės).

Po TSRS žlugimo prasidėjo smuko ekonomika, todėl sumažėjo pervežamų krovinių ir keleivių. Lietuvoje per 1990–2000 m. keleivių pervežimas traukiniais sumažėjo nuo 43,4 mln. iki 8,9 mln. per metus. Geležinkelio veiklą sunkino ir sunki finansinė įmonės padėtis, degalų, tepalų, atsarginių dalių trūkumas, senstantys riedmenys, vėluojantys atsiskaitymai už pervežimus, turto grobstymas ir kt. Dėl krovinių srautų mažėjimo Radviliškio–Tilžės, Radviliškio–Daugpilio ir kituose ruožuose 1992–1994 m. buvo užkonservuota 13 tarpinių stotelių (Čiutelių GS, Dapšionių GS, Genių GS, Karsakiškio GS, Lauksargių GS, Lyduvėnų GS, Lūšės GS, Medininkų GS, Mergalaukio GS, Radžiūnų GS, Saldutiškio GS, Šapelių GS, Šarkių GS), po 2000 m. planuota užkonservuoti ir Adutiškio GS, Batakių GS, Darbėnų GS, Didžiasalio GS, Druskininkų GS, Marcinkonių GS, Niūraičių GS, Panemunėlio GS, Skapiškio GS, Skuodo GS, Utenos GS, Vinčų GS, tačiau kai kurios iš jų nebuvo uždarytos.

Nuo nepriklausomybės atkūrimo pradžios Lietuvos geležinkelių bendrovė siekė atkurti santykius su tarptautinėmis geležinkelių organizacijomis, palaikyti dalykiškus ryšius su Vakarų ir Rytų Europos šalių geležinkeliais. 1992 m. birželį Lietuvos geležinkeliai įstojo į Tarptautinę geležinkelių bendradarbiavimo organizaciją (OSŽD) ir Tarptautinę geležinkelių sąjungą (UIC). Lietuvos geležinkeliai pradėjo orientuotis į tarptautinius tranzitinius vežimus. Pasirašytais tarpvalstybiniais susitarimais buvo nustatyti geležinkelio pasienio perėjimo punktai su Baltarusija, Latvija, Lenkija ir Rusija – jais tapo Joniškio GS, Bugenių GS, Obelių GS, Turmanto GS, Mažeikių GS, Skuodo GS, Kenos GS, Mockavos GS, Adutiškio GS, Druskininkų GS, Pagėgių GS, Kybartų GS pasienio stotys, taip pat Kabelių GS stotelė. Dėl lėšų stygiaus dauguma pasienio stočių nesutvarkytos, todėl krovinių, vagonų ir konteinerių perdavimas į kitų šalių geležinkelius įforminamas tik Kybartų GS ir Mockavos GS, o kitais atvejais – Panerių GS, Radviliškio GS ir Vaidotų GS perdavimo stotyse. 2003 m. vasario 6 d. pradėjo kursuoti pirmasis mišriųjų vežimų traukinys „Vikingas“, sujungęs Baltijos ir Juodąją jūras. 2005 m. liepą pradėtas eksploatuoti konteinerių traukinys „Merkurijus“ (Klaipėda–Karaliaučius–Maskva), 2011 m. rudenį konteinerių traukinys „Saulė“ sujungė Lietuvą su Kazachstanu ir Kinija.

1997 m. Lietuvoje buvo 298 lokomotyvai, 69 dyzeliniai ir elektriniai traukiniai. Apie 2000 m. AB „Lietuvos geležinkeliams“ priklausė 338 lokomotyvai, beveik 15 000 prekinių vagonų ir per 100 keleivinių vagonų. XX a. pabaigoje ir XXI a. pradžioje uždaryta daug keleivinių maršrutų, išardyta plačiojo geležinkelio linija iki Druskininkų, Pabradė–Gelednė–valstybės siena, geležinkelio linija Alytaus mieste, užkonservuoti Darbėnų–Skuodo–Priekulės, Ventos–Lūšės–Priekulės, Marcinkonių–valstybės sienos ruožai. 1996 m. nutraukta siaurojo geležinkelio eksploatacija šiauriau Panevėžio, o 2001 m. nutraukta viso likusio siaurojo geležinkelio komercinė eksploatacija, bet netrukus pradėtas plėtoti turistinis-pramoginis siaurasis geležinkelis ruože Panevėžys–Anykščiai–Rubikiai. Visas išlikęs siaurojo geležinkelio kompleksas (įskaitant ir nenaudojamą šiauriau Panevėžio) paskelbtas saugomu valstybės kultūros objektu (unikalus objekto Nr. 21898). 2003 m. rugsėjo 16 d. LR vyriausybė nutarimu Nr. 1176 nusprendė uždaryti viešojo naudojimo geležinkelio liniją Pabradė–valstybės siena ir valstybės siena–Adutiškis–Didžiasalis (su joje esančiomis Adutiškio GS ir Didžiasalio GS stotimis), taip pat Čiutelių GS, Dapšionių GS, Genių GS, Karsakiškio GS, Labos GS, Lauksargių GS, Lyduvėnų GS, Lūšės GS, Medininkų GS, Mergalaukio GS, Panemunėlio GS, Radžiūnų GS, Saldutiškio GS, Skersabalių GS, Šapelių GS, Šarkių GS, Varlaukio GS, Visagino GS, Žilių GS stotis.

Pasinaudojant ES struktūrine parama, suremontuotos svarbiausios geležinkelio linijos, rekonstruotos Vilniaus, Vilkaviškio, Kybartų, Marijampolės, Jonavos ir kitos geležinkelio stotys, suremontuota didžioji dalis geležinkelio tiltų. Pradėti eksploatuoti dyzeliniai traukiniai RA-2 ir prikabinami vagonai, įsigytos ir pradėtos eksploatuoti naujos automotrisės, dviaukščiai elektriniai traukinai, įsigyta keletas naujų keleivinių vagonų ir šilumvežių. 2013–2016 m. nutiesta 1435 mm vėžės geležinkelio linija „Rail Baltica“ ruože nuo Šeštokų iki Kauno, o 2019–2021 m. ji pratęsta iki Palemono stoties. 2014–2017 m. elektrifikuotas geležinkelio ruožas Naujoji Vilnia–Kena–valstybės siena.

2019 m. keleivinių traukinių greitis buvo 140 km/val., prekinių – 90 km/val.

Geležinkelių tinklas

Geležinkelių tinklo charakteristikos

	Vėžės pločiai	1520 mm vėžė, 1435 mm vėžė
	Geležinkelių ilgis	1910,8 km (2021 m. pabaigoje) 1787,7 km – 1520 mm vežė, 123 km – 1435 mm vėžė
	Kontaktinis tinklas	~25 000 V/50 Hz (elektrifikuota 7,9 proc., 152,4 km)
	Leistinoji ašies apkrova	22,5 t
	Signalizacijos tipai	Automatinė blokuotė – 38,4 proc., pusiau automatinė blokuotė – 48,6 proc.
	Stočių skaičius	105

1520 mm pločio

1520 mm pločio vėžės geležinkeliai driekiasi į Baltijos valstybes ir NVS šalis.

• Kužių–Kretingos geležinkelis – 127 km
• Naujoji Vilnia–Vilnius–Kaunas – 113 km (elektrifikuota)
• Naujoji Vilnia–Kena–Valstybės siena – 27 km (elektrifikuota)
• Vilnius–Šalčininkai–Valstybės siena – 45 km
• Naujoji Vilnia–Turmantas–Valstybės siena – 139 km
• Lentvaris– Marcinkonys – Valstybės siena – 107 km (elektrifikuota iki Senųjų Trakų)
• Senieji Trakai–Trakai – 3 km (elektrifikuota)
• Kaunas–Kybartai–Valstybės siena – 94 km
• Kazlų Rūda–Alytus – 103 km
• Palemono–Gaižiūnų geležinkelis – 25 km
• Linkaičiai–Šapeliai–Valstybės siena – 156 km
• Šiauliai–Joniškis–Valstybės siena – 60 km
• Kužiai–Mažeikiai–Lūšė–Valstybės siena
• Venta–Bugeniai
• Kretinga–Skuodas–Valstybės siena – 48 km
• Radviliškio–Pagėgių geležinkelis – 143 km
• Kretinga–Klaipėda–Pagėgiai–Valstybės siena – 115 km
• Švenčionėliai–Utena – 59 km
• Rimkai–Draugystė – 3 km
• Kaišiadorys–Radviliškis–Kužiai – 161 km
• Jonavos–Rizgonių geležinkelis
• Akmenės–Karpėnų geležinkelis
• Mažeikiai–Laižuva–Valstybės siena
• Radviliškis–Pakruojis–Petrašiūnai
• Kyviškės–Vaidotai–Paneriai (Vilniaus aplinkkelis)
• Palemono–Jiesios geležinkelis (Kauno aplinkkelis)

1435 mm pločio

1435 mm pločio vėžės geležinkeliai jungia Lietuvą su Lenkija, o per Lenkiją – ir su kitomis Vakarų ir Vidurio Europos valstybėmis.

• Palemonas–Kaunas–Kazlų Rūda–Mockava–Valstybės siena – 120 km (Kauno tunelyje ir nuo Šeštokų iki Mockavos sudvigubinta linija, kuria gali važiuoti 1520 mm ir 1435 mm vėžėms pritaikyti riedmenys).

Šaltiniai

1. Lithuania. Unece.org (tikrinta 2025-02-06).
2. Geležinkelių transportas. Visuotinė lietuvių enciklopedija (tikrinta 2025-03-23).
3. Lietuvos geležinkelių transportas. Visuotinė lietuvių enciklopedija (tikrinta 2025-02-06).
4. https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.232217
5. Geležinkelių transportas. Lrv.lt (tikrinta 2025-03-22).
6. Geležinkelių transportas. Europa.eu (tikrinta 2025-03-22).
7. The 2017 European Railway Performance Index. 2017-04-18, Bcg.com (tikrinta 2025-02-06).
8. Г. И. Косаковский (Gerasimas Kosakovskis). Железные дороги Литвы (Lietuvos geležinkeliai). – Vilnius, „Mokslas“, 1975. // psl. 22
9. Geležinkeliai. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 1 (A–J). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1966, 542 psl.
10. Vitalija Lapėnienė. „Nepriklausomybės sąsiuviniai“. Kelionė Lietuvos geležinkelių istorijos bėgiais, I dalis. 2015-01-11, Lrt.lt (tikrinta 2023-08-25).
11. Ona Stasiukaitienė. Siaurasis Lietuvos geležinkelis. – Vilnius, „Versus aureus“, 2010. ISBN 978-9955-34-258-8 // psl. 159
12. Gediminas Vaičiūnas, Lionginas Liudvinavičius, Gintautas Bureika, Rimantas Subačius, Viačeslav Petrenko, Jonas Butkevičius, Laura Černiauskaitė, Inesa Gailienė, Igoris Podagėlis, Kazys Sakalauskas. Geležinkeliai. Bendrasis kursas. – Vilnius, VGTU leidykla „Technika“, 2018. ISBN 978-609-476-093-8 // psl. 14
13. Geležinkelio transportas. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1 (A-Grūdas). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. // psl. 594
14. Gediminas Vaičiūnas, Lionginas Liudvinavičius, Gintautas Bureika, Rimantas Subačius, Viačeslav Petrenko, Jonas Butkevičius, Laura Černiauskaitė, Inesa Gailienė, Igoris Podagėlis, Kazys Sakalauskas. Geležinkeliai. Bendrasis kursas. – Vilnius, VGTU leidykla „Technika“, 2018. ISBN 978-609-476-093-8 // psl. 15
15. Svarbiausi Lietuvos geležinkelių įvykiai iš pirmojo dešimtmečio istorijos: Lietuvos geležinkelių pirmasis dešimtmetis. – Geležinkelių valdybos leidinys, Kaunas, 1929, psl. 83.
16. Gediminas Vaičiūnas, Lionginas Liudvinavičius, Gintautas Bureika, Rimantas Subačius, Viačeslav Petrenko, Jonas Butkevičius, Laura Černiauskaitė, Inesa Gailienė, Igoris Podagėlis, Kazys Sakalauskas. Geležinkeliai. Bendrasis kursas. – Vilnius, VGTU leidykla „Technika“, 2018. ISBN 978-609-476-093-8 // psl. 16
17. Ona Stasiukaitienė. Siaurasis Lietuvos geležinkelis. – Vilnius, „Versus aureus“, 2010. ISBN 978-9955-34-258-8 // psl. 62–63
18. Gediminas Vaičiūnas, Lionginas Liudvinavičius, Gintautas Bureika, Rimantas Subačius, Viačeslav Petrenko, Jonas Butkevičius, Laura Černiauskaitė, Inesa Gailienė, Igoris Podagėlis, Kazys Sakalauskas. Geležinkeliai. Bendrasis kursas. – Vilnius, VGTU leidykla „Technika“, 2018. ISBN 978-609-476-093-8 // psl. 17
19. Geležinkelio transportas. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, IV t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1978. T.IV: Gariga-Jančas, 35 psl.
20. Г. И. Косаковский (Gerasimas Kosakovskis). Железные дороги Литвы (Lietuvos geležinkeliai). – Vilnius, „Mokslas“, 1975. // psl. 154
21. Г. И. Косаковский (Gerasimas Kosakovskis). Железные дороги Литвы (Lietuvos geležinkeliai). – Vilnius, „Mokslas“, 1975. // psl. 155
22. Г. И. Косаковский (Gerasimas Kosakovskis). Железные дороги Литвы (Lietuvos geležinkeliai). – Vilnius, „Mokslas“, 1975. // psl. 160
23. Г. И. Косаковский (Gerasimas Kosakovskis). Железные дороги Литвы (Lietuvos geležinkeliai). – Vilnius, „Mokslas“, 1975. // psl. 209
24. Г. И. Косаковский (Gerasimas Kosakovskis). Железные дороги Литвы (Lietuvos geležinkeliai). – Vilnius, „Mokslas“, 1975. // psl. 212
25. Geležinkelis. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, IV t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1978. T.IV: Gariga-Jančas, 36 psl.
26. „Potvarkis“. 1991 m. lapkričio 20 d. potvarkis Nr. 878p. Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Nuoroda tikrinta 2024-03-12.
27. Lietuvos geležinkeliai: nepriklausomo darbo dešimtmetis (1991–2001). – Vilnius, LG Leidybos centras, 2001. // psl. 49
28. Ambrazevičius, Algimantas (2008). Lietuvos transporto sistema (PDF). Vilnius: Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija. p. 74. ISBN 978-9955-423-68-3.
29. Lietuvos geležinkeliai: nepriklausomo darbo dešimtmetis (1991–2001). – Vilnius, LG Leidybos centras, 2001. // psl. 52
30. Lietuvos geležinkeliai: nepriklausomo darbo dešimtmetis (1991–2001). – Vilnius, LG Leidybos centras, 2001. // psl. 51
31. Ambrazevičius, Algimantas (2008). Lietuvos transporto sistema (PDF). Vilnius: Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija. p. 49. ISBN 978-9955-423-68-3.
32. Ambrazevičius, Algimantas (2008). Lietuvos transporto sistema (PDF). Vilnius: Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija. p. 16. ISBN 978-9955-423-68-3.
33. „Dėl viešojo naudojimo geležinkelio linijos Pabradė-valstybės siena ir valstybės siena-Adutiškis-Didžiasalis (su joje esančiomis Adutiškio ir Didžiasalio stotimis), taip pat Karsakiškio, Šapelių, Šarkių, Lyduvėnų, Radžiūnų, Lauksargių, Mergalaukio, Dapšionių, Medininkų, Genių, Čiūtelių, Lūšės, Saldutiškio, Labos, Panemunėlio, Varlaukio, Žilių, Visagino ir Skersabalių stočių uždarymo“. 2003 m. rugsėjo 16 d. nutarimas Nr. 1176. Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Nuoroda tikrinta 2024-03-12.
34. https://governance.lt/wp-content/uploads/2020/09/0701_LGgrupes-ataskaita.pdf
35. https://osp.stat.gov.lt/web/guest/statistiniu-rodikliu-analize?hash=3165895d-e360-41c5-9231-00b03028218e#/
36. Lietuvos geležinkelių transportas(parengė Adolfas Baublys; MELC). Visuotinė lietuvių enciklopedija (tikrinta 2024-03-16).