Lietuvos etnokultūriniai regionai

Lietuvos etnografiniai regionai (arba Lietuvos etnokultūriniai regionai) – istoriškai susiformavę penki etninės Lietuvos regionai: Aukštaitija, Dzūkija (Dainava), Mažoji Lietuva, Suvalkija (Sūduva) ir Žemaitija. Etninės kultūros globos tarnyba 2023 m. nustatė ribas pagal etnologų, lingvistų, etnomuzikologų, kitų mokslininkų tyrimus ir rekomendacijas, apibendrindama informaciją iš daugiau nei 200 etnografinių žemėlapių. Regionų ribos patvirtintos 2023 m. vasario 7 d., jos driekiasi savivaldybių ir seniūnijų lygmenyje, nors Vilniaus ir Kauno miestai regionams nepriskirti.

Kadangi šie regionai apibrėžiami per kultūrinius skirtumus, jų ribos neatitinka administracinių ar valstybinių sienų ir įvairių mokslo sričių atstovų jie suvokiami labai nevienodai, nesutariama tiek dėl šių regionų ribų, tiek dėl jų skaičiaus. Regionai apibrėžiami pagal kultūrinius požymius – tradicijas, tradicinį gyvenimo būdą, dainas, pasakojimus ir pan. Iš dalies etnografinių regionų ribos atitinka lietuvių kalbos tarmių ribas.

Regionai

• Aukštaitijos (centras Panevėžys) – šiaurės rytų Lietuva, didžiausias etnokultūrinis regionas. Istoriškai taip pat apėmė gretimas teritorijas Baltarusijoje. Jis formavosi lietuvių genties teritorijos pagrindu, o LDK laikais XV-XVIII a. jį dalinai apibrėžė Vilniaus vaivadija. Šiame regione dar papildomai gali būti išskiriami mažesni regionai: Sėla (šiaurės rytai), Žiemgala (šiaurės vakarai), (vakarai);
• Dzūkijos (centras Alytus) – pietų Lietuva. Istoriškai taip pat apėmė gretimas teritorijas Baltarusijoje, Lenkijoje. Pietinė dalis formavosi daugiausia jotvingių genties pagrindu, o LDK laikais XV-XVIII a. jį dalinai apibrėžė Trakų vaivadija. Šiaurės rytinė regiono dalis dar vadinama Vilnija (Vilniaus, Švenčionių, Šalčininkų rajonai ir gretimos sritys Baltarusijoje);
• Suvalkijos (Sūduvos) (centras Marijampolė) – pietvakarių Lietuva. Istoriškai taip pat apėmė teritorijas Lenkijoje.
• Žemaitijos (centras Telšiai) – vakarų Lietuva. Formavosi daugiausia žemaičių genties pagrindu, o nuo XV a. jį dalinai apibrėžė Žemaitijos kunigaikštystė. Šiaurės vakarinė regiono dalis dar vadinama Kuršu.
• Mažosios Lietuvos (centras Klaipėda, Šilutė) – pietvakarinis Lietuvos pakraštys. Istoriškai apėmė ir teritorijas dab. Kaliningrado srityje. Formavosi skalvių genčių pagrindu. Jos rytines ribas suformavo nuo XV a. įsitvirtinusi siena pagal Melno taikos sutartį tarp LDK ir Prūsijos.

Nė vienas iš šių regionų, išskyrus Žemaitiją, niekada nesudarė vieno administracinio ar politinio vieneto.

Šaltiniai

1. Lietuvos etnografinių regionų žemėlapis. Ekgt.lt (tikrinta 2025-04-18).
2. https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/ee9a0b30e58411ed9978886e85107ab2

Nuorodos

• Lietuvos etnografiniai regionai. – Žemėlapis, patvirtintas Etninės kultūros globos tarybos pirmininkės 2023 m. vasario 7 d. nutarimu TN-2.
• 2003 m. Lietuvos etnografinių regionų žemėlapis
• Lietuvos etnografiniai regionai (Vle.lt)