Azərbaycan
Deutschland
Lietuva
Malta
ශ්රී ලංකාව
Türkmenistan
Türkiyə
Украина
Šiame straipsnyje aprašoma XIII XIV amžiaus senoji lietuvių religija jos istorija panteonas pagrindinės apeigos šventės
Lietuvių religija
Šiame straipsnyje aprašoma XIII–XIV amžiaus senoji lietuvių religija, jos istorija, panteonas, , pagrindinės apeigos, šventės ir koncepcijos.
Pagrindinis apibrėžimas
Lietuvos kultūra |
|---|
| Kultūros istorija |
| Modernioji kultūra |
| |
Sovietmečiu mokslinėje literatūroje įsivyravo klaidingų, ateistine pasaulėžiūra grindžiamų nuomonių, jog senoji lietuvių religija buvo gamtos jėgų ir reiškinių garbinimas, kylantis iš baimės. Šiandien į senosios religijos tyrinėjimus žiūrima plačiau. Mokslininkai pradėjo tyrinėti jos senąsias apeigas, koncepcijas, etiką. Senoji lietuvių religija yra politeistinė, viena iš baltų religijų. Jai artimiausios buvo ir , taip pat giminingos visos senosios Europos religijos, kilusios iš vienos senųjų indoeuropiečių sistemos bei šiek tiek sumišusios su ankstesniais Europos kultais. Pastebėtina, jog lietuviai buvo vieninteliai baltai, sukūrę savo valstybę, kuri XIII–XIV a. vis dar buvo pagoniška. Taigi senieji šaltiniai mini dievų kultus, praktikuotus karių ir valdovų.[reikalingas šaltinis] XIII–XIV a. kariai buvo ir valstiečiai, taigi ne mažesnę svarbą jų gyvenime užėmė agrarinių dievybių kultai. Apie juos daugiausia sužinome iš XV–XVI amžių šaltinių ir XIX–XX amžių folkloro ir etnografijos duomenų. Taip pat daug svarbios medžiagos atskleidžia archeologiniai tyrinėjimai.
Šaltiniai
Seniausi pagoniškosios baltų (taigi tam tikru atžvilgiu ir lietuvių) religijos pažinimo šaltiniai yra Publijaus Kornelijaus Tacito (I–II a.) „Germanija“, anot kurios vad. estijai (matyt, vakarų baltų) garbinę „Dievų Motiną“, ir kur kas vėlesniais laikais gyvenusių keliautojo Vulfstano (IX a.) bei bažnyčios istoriko Adomo Bremeniečio (XI a.) raštai. Iš ankstyviausių lietuvių pagonybės pažinimo šaltinių paminėtini arabų geografo „Rodžerio knyga“ (XII a.), XIII a. sudarytas Volynės metraštis, kuriame įvardytos kelios Lietuvos valdovų ir karių anuomet garbintos dievybės, taip pat (XIII a.), perteikianti vad. Sovijaus mitą. Šiek tiek duomenų (tiesa, daugelio religijotyrininkų dabar laikomų bent iš dalies „politiškai tendencingais“) apie senąją lietuvių religiją dar esama Gedimino laiškuose, Petro Dusburgiečio ir kitose viduramžių Prūsijoje bei Livonijoje rašytose kronikose, taip pat XV a. rašiusių E. S. Pikolominio ir J. Dlugošo veikaluose.
Daugiau ir konkretesnių žinių apie senąją tautinę lietuvių religiją bei mitologiją pateikta Renesanso ir baroko epochų šaltiniuose. Bychovco kronikoje (XVI a.) akcentuojamsas pagoniškosios lietuvių religijos monoteistinis pobūdis; M. Strijkovskis apie XVI a. vidurį sudarė 16 svarbesnių lietuvių garbintų dievybių sąrašą, J. Lasickis tame pačiame šimtmetyje apibūdino gausų būrį ano meto žemaičių pažinotų dievybių bei žemesnio rango antgamtinių būtybių (dviejų pastarųjų autorių informacija apie senąją lietuvių religiją šiuo metu laikoma ne itin patikima). Fragmentiškų žinių apie daugelio lietuvių dar ir XVII a. praktikuotą pagonybę pateikta Lietuvos jėzuitų dokumentuose; M. Pretorijus XVII a. II pusėje gana išsamiai aprašė to meto lietuvininkų pagoniškus papročius ir apeigas.
Rekonstruoti autentišką senosios lietuvių religijos (ypač apeiginio jos aspekto) vaizdą labai padeda ir gausi archeologinė, etnografinė bei folkloristinė medžiaga, XIX–XX a. sukaupta Lietuvoje ir gretimuose kraštuose
Religinės reformos
Religijų istorikas Gintaras Beresnevičius užčiuopė baltų religinėje tradicijoje 3 ryškias religines reformas. Ryškiausiai Lietuvos teritorijoje gyvenusius baltus ir Lietuvos pagoniškąją valstybę paveikė ir religinės reformos.
Panteonas
13 a. rankraščiai mini lietuvių garbintus dievus. Apie 1252 Ipatijaus rankraštis mini po krikšto Mindaugo slapčia garbintus dievus: aukščiausiąjį Nonadievį, Teliavelį, Diviriksą, , Medeiną. Apie 1258 minima, jog lietuviai garbina Andajų ir Diviriksą. Jono Malalo kronikos vertime apie 1261 minima, jog Sovijus aukojo Andajui, Perkūnui, Žvorūnai ir Teliaveliui. Tai labai platus ir patikimas lietuvių elito senojo panteono aprašymas, nes šaltiniai vieni kitus patvirtina. Šis panteonas buvo oficialieji, aukščiausiųjų luomų (dvasiškių ir valdovų) ir visų lietuvių garbinti dievai.
Dievas
Užėmė svarbiausią vietą 13-14 a. panteone. Priėmus krikščionybę buvo sutapatintas su Kristumi. Turi begalę epitetų: Andajus, Nonadievis, Aukštėjas, Prakorimas, vėliau – Praamžius ir t.t…
Perkūnas
Antras dievas po aukščiausiojo. Priėmus krikščionybę, aptinkami folklore, pavyzdžiui, Dundulis… Jis yra pasaulio tvarkos palaikytojas, dangiškasis teisėjas, moralės sargas. Didžiausias jo priešas – Velnias, atstovaujantis žemiškosioms chaotiškosioms galioms. Lietuvos kaime XX amžiaus pirmojoje pusėje Perkūnui plačiai aukoti smilkalai, maldose prašoma dangiškosios Perkūno karalystės. Perkūnas – žemės apvaisintojas, pavasarį ją apvalantis nuo piktų jėgų žaibais. Liaudies tikėta, jog po perkūnijos galima pradėti maudytis vandens telkiniuose bei imtis žemės ūkio darbų. Daug perkūno funkcijų perėmė Šv. Jurgis ir Elijas.
Tikėta, kad Perkūnas duoda žemei lietų, griausmu pažadina derlingumą, persekioja piktąsias dvasias. Perkūnas, kaip audros ir griaustinio dievas, dar vadinamas Diviriksu – Dievo rykšte. Mat jis teisybės saugotojas ir nusikaltėlių baudėjas, piktas ir nepermaldaujamas, bet kartu teisingas. Griaustinio buveinė buvo siejama su kalnu, ąžuolu, debesimis, o jis pats įsivaizduojamas žmogaus pavidalo, dažnai kaip žilabarzdis senis, o kartais ir su raudona varine barzda, gyvenąs debesyse ir važinėjąs padangėse ratais. Rankose jis laikąs kirvį, kuris, sviestas į žemę, grįžtąs atgal. Perkūno simbolis – kirvukas. Lietuviai ir jotvingiai buvo karingos tautos, todėl Perkūną labai garbino. Perkūnas nebuvo vyriausiasis dievas, nes baltai iš viso tokio vyriausiojo dievo neturėjo.
Lietuvos valdovai Vilniuje XIII–XIV a. buvo įsteigę Perkūno šventovę dabartinės Vilniaus Arkikatedros vietoje.
Teliavelis
Mitinis kalvis nukalęs saulę ir įsviedęs ją dangun. Kai kurie mitologai jį sieja su Velniu, nors pats Teliavelis neturi mitinio kalvio požymių. K. Būga, teigia jog tai iškraipytas mitinis Kalvelis, tačiau ši nuomonė nėra labai pagrįsta, nes vardas užrašytas kelis kartus skirtinguose šaltiniuose. Kalvio motyvas susijęs su saule išliko tautosakoje. Žiemos saulėgrįžos kalendorinių apeigų dainų cikle dažnai minimi kalviai, kalantys ant elnio ragų Saulės žiedą, karūną, arba taurę. Kalviai minimi šalia Saulės ir vestuvių dainose bei kalendorinių apeigų dainose, susijusiose su vestuvių tematika.
Kalvis nugalintis Velnią ir išlaisvinantis auksaplaukę merginą iš pragaro aptinkamas stebuklinėse pasakose. Įveikdamas Velnią Kalvis tampa jo įpėdiniu ir išminties paveldėtoju. Iš vienos pusės, tai siejasi su žmogaus siekiu kurti kultūrą, sukultūrinti pirmapradį chtoniškų būtybių (Velnio) atstovaujamą chaosą, iš kitos – gamtos virsmą, kai tamsųjį metų laiką pakeičia šviesusis.
Velnias
Velnias buvo požeminio pasaulio dievas. Jo žinioje mirusieji, išmintis, požemio turtai, magija, metamorfozės, burtai, žolininkystė.
Medeina (Žvorūna)
Medeina buvo medžioklės ir miškų deivė. Kitas jos vardas Žvorūna. Tautosakoje ji artimai siejasi su Ragana, XVI a. šaltiniuose ji kartu su Ragana apibūdinama kaip miškų deivė. J. Greimas pastebėjo, jog ji gali būti dviveidė deivė, turinti tiek dieviškų, tiek demoniškų bruožų, kaip ir graikų Artemidė-Hekatė. Pasak A. J. Greimo, Medeina esanti netekėjusi, graži medžiotoja, mergina arba „vilkmergė“, lydima vilkų. Ji artima Velniui, tačiau yra moteriškojo prado, sakmėse pirmoji Ragana visą išmintį išgauna iš Velnio jį pergudraudama.
Kiškių dievas
XIII a. metraštininkų galėjo būti sukurtas ir iš prietaro. Tačiau su kiškiu susijusių tikėjimų ir papročių iki šiol išliko liaudies kultūroje.
Kosmogonija
Apie kosmogoniją žinoma iš lietuvių etiologinių sakmių. Pradžioje buvo pirmykštis chaosas, nebūtis, ir chaoso vandenys. Šioje nebūties erdvėje egzistavo du kūrėjai – Dievas ir Velnias. Vienose sakmėse pasakojama, jog Velnią Dievas sutvėrė nusispjaudamas, arba iš titnago kibirkšties – šie mitologiniai elementai išryškina Velnio chtoniškąją prigimtį. Kitose sakmėse Velnias buvo pirmasis, o Dievas jaunesnysis jo brolis, per vieną naktį praaugęs. Šiose sakmėse išryškinamas Velnio pirmapradiškumas, išreiškiantis nesukultūrintą chaosą. Dievas pasiunčia Velnią į marių dugną parnešti grumsto, purvo, ar dumblo. Velnias dalį jo prisikiša į burną, dalis patenka į jo panages, likusį purvą vandenys išplauna. Dievas pradeda kurti pasaulį iš Velnio panagių purvo ir sukuria viską, kas tobula – lygumas, laukus, velnias pradeda spjaudyti nurytą purvą ir sukuria viską, kas chaotiška – kalnus, akmenis. Kai sukūręs žemę Dievas nutaria pailsėti, Velnias jį miegantį ketina paskandinti, bando įtempti jį vandenin suėmęs už kojų, taip žemė tampa labai didelė. Prabudęs Dievas nubaudžia Velnią ir išsiunčia jį į požemį – Pragarą.
Dievas sukuria paukščius – atstovaujančius dangiškosioms vertybėms, o Velnias – gyvulius ir žvėris, dominuojančius chtoniškoje erdvėje – žemėje. Tačiau Dievas apgauna Velnią sukurdamas tvartus ir suvarydamas gyvulius. Kad Velnias gyvulių nepažintų, perskelia jiems kanopas – taip atsiranda naminiai žmogui naudingi gyvuliai. Taigi Velnias atstovauja žmogui svetimam pasauliui už kultūros ir pažinimo slenksčio, o Dievas – gyvųjų pasauliui ir kultūrai.
Yra sakmių, kur vietoj Velnio veikia vandens paukštis – antis. Ji padeda kiaušinį, iš kurio atsiranda pasaulis ir Dievas, kitoje versijoje Dievas iš kiaušinio sukuria pasaulį. Kiaušinis simbolizuoja gyvybės šaltinį, kurį sudaužant ji išlaisvinama. Taigi Dievas kartais siejasi su gyvybe arba jos išlaisvinimu, o antis – su pirmapradiškumu, chaosu, mirtimi.
Tokia kosmogonija paplitusi rytų Europoje, tarp Iranėnų, šiaurinėje Azijoje.
Apeigos
Senosios lietuvių religijos apeigos greičiausiai buvo susijusios su visuomenine sankloda, valdovų ir karių luomo ritualai turėjo skirtis nuo žemdirbių ritualų, tačiau valdovų luomas baltų istorijoje išsiskyrė gana vėlai, taigi tarp šių luomų apeigų veikiausiai būta daug bendro. Karių ir didikų luomas buvo anksčiausiai sukrikščionintas, todėl duomenų apie jų ritualus išliko mažiausiai, daugiausia senuose istoriniuose šaltiniuose, o žemdirbių apeigos neblogai išsilaikė iki XX amžiaus, tačiau gerokai apnyko per pasaulinius karus ir sovietmetį, šiandien jie perėjo daugiausia į etnografinį lygmenį ir yra praktikuojami folkloro ansambliuose, taip pat senąjį tikėjimą palaikančiose organizacijose, kaip Romuva.
Ritualai, daugiausia susiję su kalendoriniais metų virsmais ir žemdirbyste, prisitaikė prie krikščioniškų švenčių ir vardadienių kalendoriaus arba sutapo su tam tikromis krikščioniškomis šventėmis: Žiemos Saulėgrįžos (Kalėdų ir Kūčių šventimas) sutapo su Kristaus gimimo šventimu, pirmosios pavasario perkūnijos ir augmenijos pabudimo – Jorės (tikrojo pavasario pradžios šventimas) sutapo su Velykų ir Jurginių švenčių ciklu, Vasaros Saulėgrįža (Rasos ir Kupolės) sutapo su Šv. Jono vardadieniu.
Taip pat skaitykite
- Lietuvių mitologija
- Romuva
- Pagonybė
Šaltiniai
- Gintaras Beresnevičus. Lithuanian Religion and Mythology Archyvuota kopija 2019-12-20 iš Wayback Machine projekto.
- „PAGONYBĖ, KRIKŠČIONYBĖ IR SINKRETIZMAS: VILNIAUS ŽEMUTINĖS PILIES DUOMENYS“. antiqua.lt. Suarchyvuota iš originalo 2016-03-04. Nuoroda tikrinta 2016-05-01.
Autorius: www.NiNa.Az
Išleidimo data:
vikipedija, wiki, lietuvos, knyga, knygos, biblioteka, straipsnis, skaityti, atsisiųsti, nemokamai atsisiųsti, mp3, video, mp4, 3gp, jpg, jpeg, gif, png, pictu, mobilusis, porn, telefonas, android, iOS, apple, mobile telefl, samsung, iPhone, xiomi, xiaomi, redmi, pornografija, honor, oppo, Nokia, Sonya, mi, pc, web, kompiuteris, Informacija apie Lietuvių religija, Kas yra Lietuvių religija? Ką reiškia Lietuvių religija?
Siame straipsnyje aprasoma XIII XIV amziaus senoji lietuviu religija jos istorija panteonas pagrindines apeigos sventes ir koncepcijos Pagrindinis apibrezimasLietuvos kulturaLiaudies kultura religija mitologija sventes architektura muzika tautosaka skulptura kryzdirbyste keramika sokiai dainos virtuve rubaiKulturos istorija Dvaru kultura Baznytinis menasModernioji kultura religija literatura skulptura muzika baletas teatras kinas fotografija dizainasInfolentele ziureti redaguoti Sovietmeciu mokslineje literaturoje įsivyravo klaidingu ateistine pasauleziura grindziamu nuomoniu jog senoji lietuviu religija buvo gamtos jegu ir reiskiniu garbinimas kylantis is baimes Siandien į senosios religijos tyrinejimus ziurima placiau Mokslininkai pradejo tyrineti jos senasias apeigas koncepcijas etika Senoji lietuviu religija yra politeistine viena is baltu religiju Jai artimiausios buvo ir taip pat giminingos visos senosios Europos religijos kilusios is vienos senuju indoeuropieciu sistemos bei siek tiek sumisusios su ankstesniais Europos kultais Pastebetina jog lietuviai buvo vieninteliai baltai sukure savo valstybe kuri XIII XIV a vis dar buvo pagoniska Taigi senieji saltiniai mini dievu kultus praktikuotus kariu ir valdovu reikalingas saltinis XIII XIV a kariai buvo ir valstieciai taigi ne mazesne svarba ju gyvenime uzeme agrariniu dievybiu kultai Apie juos daugiausia suzinome is XV XVI amziu saltiniu ir XIX XX amziu folkloro ir etnografijos duomenu Taip pat daug svarbios medziagos atskleidzia archeologiniai tyrinejimai SaltiniaiSeniausi pagoniskosios baltu taigi tam tikru atzvilgiu ir lietuviu religijos pazinimo saltiniai yra Publijaus Kornelijaus Tacito I II a Germanija anot kurios vad estijai matyt vakaru baltu garbine Dievu Motina ir kur kas velesniais laikais gyvenusiu keliautojo Vulfstano IX a bei baznycios istoriko Adomo Bremeniecio XI a rastai Is ankstyviausiu lietuviu pagonybes pazinimo saltiniu paminetini arabu geografo Rodzerio knyga XII a XIII a sudarytas Volynes metrastis kuriame įvardytos kelios Lietuvos valdovu ir kariu anuomet garbintos dievybes taip pat XIII a perteikianti vad Sovijaus mita Siek tiek duomenu tiesa daugelio religijotyrininku dabar laikomu bent is dalies politiskai tendencingais apie senaja lietuviu religija dar esama Gedimino laiskuose Petro Dusburgiecio ir kitose viduramziu Prusijoje bei Livonijoje rasytose kronikose taip pat XV a rasiusiu E S Pikolominio ir J Dlugoso veikaluose Daugiau ir konkretesniu ziniu apie senaja tautine lietuviu religija bei mitologija pateikta Renesanso ir baroko epochu saltiniuose Bychovco kronikoje XVI a akcentuojamsas pagoniskosios lietuviu religijos monoteistinis pobudis M Strijkovskis apie XVI a vidurį sudare 16 svarbesniu lietuviu garbintu dievybiu sarasa J Lasickis tame paciame simtmetyje apibudino gausu burį ano meto zemaiciu pazinotu dievybiu bei zemesnio rango antgamtiniu butybiu dvieju pastaruju autoriu informacija apie senaja lietuviu religija siuo metu laikoma ne itin patikima Fragmentisku ziniu apie daugelio lietuviu dar ir XVII a praktikuota pagonybe pateikta Lietuvos jezuitu dokumentuose M Pretorijus XVII a II puseje gana issamiai aprase to meto lietuvininku pagoniskus paprocius ir apeigas Rekonstruoti autentiska senosios lietuviu religijos ypac apeiginio jos aspekto vaizda labai padeda ir gausi archeologine etnografine bei folkloristine medziaga XIX XX a sukaupta Lietuvoje ir gretimuose krastuoseReligines reformosReligiju istorikas Gintaras Beresnevicius uzciuope baltu religineje tradicijoje 3 ryskias religines reformas Ryskiausiai Lietuvos teritorijoje gyvenusius baltus ir Lietuvos pagoniskaja valstybe paveike ir religines reformos Panteonas13 a rankrasciai mini lietuviu garbintus dievus Apie 1252 Ipatijaus rankrastis mini po kriksto Mindaugo slapcia garbintus dievus auksciausiajį Nonadievį Teliavelį Diviriksa Medeina Apie 1258 minima jog lietuviai garbina Andaju ir Diviriksa Jono Malalo kronikos vertime apie 1261 minima jog Sovijus aukojo Andajui Perkunui Zvorunai ir Teliaveliui Tai labai platus ir patikimas lietuviu elito senojo panteono aprasymas nes saltiniai vieni kitus patvirtina Sis panteonas buvo oficialieji auksciausiuju luomu dvasiskiu ir valdovu ir visu lietuviu garbinti dievai Dievas Uzeme svarbiausia vieta 13 14 a panteone Priemus krikscionybe buvo sutapatintas su Kristumi Turi begale epitetu Andajus Nonadievis Aukstejas Prakorimas veliau Praamzius ir t t Perkunas Antras dievas po auksciausiojo Priemus krikscionybe aptinkami folklore pavyzdziui Dundulis Jis yra pasaulio tvarkos palaikytojas dangiskasis teisejas morales sargas Didziausias jo priesas Velnias atstovaujantis zemiskosioms chaotiskosioms galioms Lietuvos kaime XX amziaus pirmojoje puseje Perkunui placiai aukoti smilkalai maldose prasoma dangiskosios Perkuno karalystes Perkunas zemes apvaisintojas pavasarį ja apvalantis nuo piktu jegu zaibais Liaudies tiketa jog po perkunijos galima pradeti maudytis vandens telkiniuose bei imtis zemes ukio darbu Daug perkuno funkciju pereme Sv Jurgis ir Elijas Tiketa kad Perkunas duoda zemei lietu griausmu pazadina derlinguma persekioja piktasias dvasias Perkunas kaip audros ir griaustinio dievas dar vadinamas Diviriksu Dievo rykste Mat jis teisybes saugotojas ir nusikalteliu baudejas piktas ir nepermaldaujamas bet kartu teisingas Griaustinio buveine buvo siejama su kalnu azuolu debesimis o jis pats įsivaizduojamas zmogaus pavidalo daznai kaip zilabarzdis senis o kartais ir su raudona varine barzda gyvenas debesyse ir vazinejas padangese ratais Rankose jis laikas kirvį kuris sviestas į zeme grįztas atgal Perkuno simbolis kirvukas Lietuviai ir jotvingiai buvo karingos tautos todel Perkuna labai garbino Perkunas nebuvo vyriausiasis dievas nes baltai is viso tokio vyriausiojo dievo neturejo Lietuvos valdovai Vilniuje XIII XIV a buvo įsteige Perkuno sventove dabartines Vilniaus Arkikatedros vietoje Teliavelis Mitinis kalvis nukales saule ir įsviedes ja dangun Kai kurie mitologai jį sieja su Velniu nors pats Teliavelis neturi mitinio kalvio pozymiu K Buga teigia jog tai iskraipytas mitinis Kalvelis taciau si nuomone nera labai pagrįsta nes vardas uzrasytas kelis kartus skirtinguose saltiniuose Kalvio motyvas susijes su saule isliko tautosakoje Ziemos saulegrįzos kalendoriniu apeigu dainu cikle daznai minimi kalviai kalantys ant elnio ragu Saules zieda karuna arba taure Kalviai minimi salia Saules ir vestuviu dainose bei kalendoriniu apeigu dainose susijusiose su vestuviu tematika Kalvis nugalintis Velnia ir islaisvinantis auksaplauke mergina is pragaro aptinkamas stebuklinese pasakose Įveikdamas Velnia Kalvis tampa jo įpediniu ir isminties paveldetoju Is vienos puses tai siejasi su zmogaus siekiu kurti kultura sukulturinti pirmapradį chtonisku butybiu Velnio atstovaujama chaosa is kitos gamtos virsma kai tamsujį metu laika pakeicia sviesusis Velnias Velnias buvo pozeminio pasaulio dievas Jo zinioje mirusieji ismintis pozemio turtai magija metamorfozes burtai zolininkyste Medeina Zvoruna Medeina buvo medziokles ir misku deive Kitas jos vardas Zvoruna Tautosakoje ji artimai siejasi su Ragana XVI a saltiniuose ji kartu su Ragana apibudinama kaip misku deive J Greimas pastebejo jog ji gali buti dviveide deive turinti tiek dievisku tiek demonisku bruozu kaip ir graiku Artemide Hekate Pasak A J Greimo Medeina esanti netekejusi grazi medziotoja mergina arba vilkmerge lydima vilku Ji artima Velniui taciau yra moteriskojo prado sakmese pirmoji Ragana visa ismintį isgauna is Velnio jį pergudraudama Kiskiu dievas XIII a metrastininku galejo buti sukurtas ir is prietaro Taciau su kiskiu susijusiu tikejimu ir paprociu iki siol isliko liaudies kulturoje KosmogonijaApie kosmogonija zinoma is lietuviu etiologiniu sakmiu Pradzioje buvo pirmykstis chaosas nebutis ir chaoso vandenys Sioje nebuties erdveje egzistavo du kurejai Dievas ir Velnias Vienose sakmese pasakojama jog Velnia Dievas sutvere nusispjaudamas arba is titnago kibirksties sie mitologiniai elementai isryskina Velnio chtoniskaja prigimtį Kitose sakmese Velnias buvo pirmasis o Dievas jaunesnysis jo brolis per viena naktį praauges Siose sakmese isryskinamas Velnio pirmapradiskumas isreiskiantis nesukulturinta chaosa Dievas pasiuncia Velnia į mariu dugna parnesti grumsto purvo ar dumblo Velnias dalį jo prisikisa į burna dalis patenka į jo panages likusį purva vandenys isplauna Dievas pradeda kurti pasaulį is Velnio panagiu purvo ir sukuria viska kas tobula lygumas laukus velnias pradeda spjaudyti nuryta purva ir sukuria viska kas chaotiska kalnus akmenis Kai sukures zeme Dievas nutaria pailseti Velnias jį miegantį ketina paskandinti bando įtempti jį vandenin suemes uz koju taip zeme tampa labai didele Prabudes Dievas nubaudzia Velnia ir issiuncia jį į pozemį Pragara Dievas sukuria paukscius atstovaujancius dangiskosioms vertybems o Velnias gyvulius ir zveris dominuojancius chtoniskoje erdveje zemeje Taciau Dievas apgauna Velnia sukurdamas tvartus ir suvarydamas gyvulius Kad Velnias gyvuliu nepazintu perskelia jiems kanopas taip atsiranda naminiai zmogui naudingi gyvuliai Taigi Velnias atstovauja zmogui svetimam pasauliui uz kulturos ir pazinimo slenkscio o Dievas gyvuju pasauliui ir kulturai Yra sakmiu kur vietoj Velnio veikia vandens paukstis antis Ji padeda kiausinį is kurio atsiranda pasaulis ir Dievas kitoje versijoje Dievas is kiausinio sukuria pasaulį Kiausinis simbolizuoja gyvybes saltinį kurį sudauzant ji islaisvinama Taigi Dievas kartais siejasi su gyvybe arba jos islaisvinimu o antis su pirmapradiskumu chaosu mirtimi Tokia kosmogonija paplitusi rytu Europoje tarp Iranenu siaurineje Azijoje ApeigosSenosios lietuviu religijos apeigos greiciausiai buvo susijusios su visuomenine sankloda valdovu ir kariu luomo ritualai turejo skirtis nuo zemdirbiu ritualu taciau valdovu luomas baltu istorijoje issiskyre gana velai taigi tarp siu luomu apeigu veikiausiai buta daug bendro Kariu ir didiku luomas buvo anksciausiai sukrikscionintas todel duomenu apie ju ritualus isliko maziausiai daugiausia senuose istoriniuose saltiniuose o zemdirbiu apeigos neblogai issilaike iki XX amziaus taciau gerokai apnyko per pasaulinius karus ir sovietmetį siandien jie perejo daugiausia į etnografinį lygmenį ir yra praktikuojami folkloro ansambliuose taip pat senajį tikejima palaikanciose organizacijose kaip Romuva Ritualai daugiausia susije su kalendoriniais metu virsmais ir zemdirbyste prisitaike prie krikscionisku svenciu ir vardadieniu kalendoriaus arba sutapo su tam tikromis krikscioniskomis sventemis Ziemos Saulegrįzos Kaledu ir Kuciu sventimas sutapo su Kristaus gimimo sventimu pirmosios pavasario perkunijos ir augmenijos pabudimo Jores tikrojo pavasario pradzios sventimas sutapo su Velyku ir Jurginiu svenciu ciklu Vasaros Saulegrįza Rasos ir Kupoles sutapo su Sv Jono vardadieniu Taip pat skaitykiteLietuviu mitologija Romuva PagonybeSaltiniaiGintaras Beresnevicus Lithuanian Religion and Mythology Archyvuota kopija 2019 12 20 is Wayback Machine projekto PAGONYBĖ KRIKSCIONYBĖ IR SINKRETIZMAS VILNIAUS ZEMUTINĖS PILIES DUOMENYS antiqua lt Suarchyvuota is originalo 2016 03 04 Nuoroda tikrinta 2016 05 01 Sis su religija susijes straipsnis yra nebaigtas Jus galite prisideti prie Vikipedijos papildydami sį straipsnį