Lieplaukės šv. Jurgio bažnyčia

Kitos reikšmės – Šv. Jurgio bažnyčia.

55°58′08″š. pl. 22°06′16″r. ilg. / 55.9689°š. pl. 22.1044°r. ilg. / 55.9689; 22.1044

Lieplaukės šv. Jurgio bažnyčia
Bažnyčios fasadas 2018 m.
Arkivyskupija	Kauno
Vyskupija	Telšių
Dekanatas	Telšių
Savivaldybė	Telšių rajono savivaldybė
Gyvenvietė	Lieplaukė
Adresas	Vorkalnio g. 4
Statybinė medžiaga	medis
Pastatyta	1862 m.
Stilius	liaudies architektūra
Aptarnauja	Audrius Keršys (2025)

Lieplaukės šv. Jurgio bažnyčia – bažnyčia Telšių rajono savivaldybėje, stovinti Lieplaukės kaime, į pietus nuo kelio  A11  Šiauliai–Palanga .

Istorija

Nuo 1421 m. Lieplaukės miestelis priklausė Žemaičių vyskupo valdoms. Vyskupo dvaras Lieplaukėje pirmą kartą paminėtas jau 1432 m. Tuo laikotarpiu Lieplaukėje pasirašyta 1475 m. Žemaičių vyskupo fundacija Alsėdžių bažnyčiai. Lieplaukėje stovinti koplyčia, priklausanti Alsėdžių parapijai, pirmą kartą paminėta 1613 m. Jos pastatymu, matyt, pirmasis bus pasirūpinęs Žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis.

1852 m. surašyto dvaro inventoriaus duomenimis, Lieplaukės bažnyčia pastatyta 1621 m. prie vyskupo Stanislovo Kiškos. Jis nebuvo pirmasis, įsteigęs Lieplaukės bažnyčią, kuri čia jau stovėjo ir anksčiau. Istoriniai šaltiniai nurodo prie šios bažnyčios statybų prisidėjus daugumą XVII a. Žemaičių vyskupų. Tarp jų Lieplaukės bažnyčios pastatymo nuopelnai priskirti ir 1633–1649 m. vyskupavusiam Jurgiui Tiškevičiui, konsekravusiam ją šv. Jurgio titulu. Kaip atrodė XVII a. pirmosios pusės bažnyčia šaltiniuose apie tai žinių nėra.

Nauja 1621 m. pastatyta bažnyčia buvo sudeginta Švedijos kariuomenės, ji vėl atstatyta 1673 m. XVIII a. viduryje bažnyčios stogas buvo perdengtas, virš bažnyčios bokšto įtaisytas signatūros bokštelis, pakeisti naujais dešimt bažnyčios langų, sutvirtintos sienas. 1765 m. bažnyčioje stovėjo nedideli apgadinti vargonai, taip pat trys altoriai: Švč. Trejybės, šv. Jurgio ir šv. Mykolo. 1773 m. prie bažnyčios įsteigta Švč. Mergelės Marijos Belaisvių Vaduotojos brolija. 1808 m. šalia bažnyčios šventoriaus įrengta senelių ir ligonių prieglauda.

XIX a. pirmojoje pusėje šalia varpinės šventoriuje įrengta šarvojimo koplyčia, joje buvo šv. Jurgio altorius. XIX a. įvyko daugiausiai bažnyčios pasikeitimų. 1825 m. įsteigta Lieplaukės altarija. 1844 m. įkurta Lieplaukės parapija, turėjusi 1776 tikinčiuosius. Prastėjant senosios bažnyčios stoviui, nuo XIX a. vidurio buvo keliamas naujos bažnyčios statybos klausimas. 1853 m. duomenimis, bažnyčia naujai apkalta, pamatai įtvirtinti, tačiau jos būklė vis tiek buvo tik patenkinama. Perstatymo darbai pradėti nuo naujos varpinės, kuri ant akmeninių pamatų pastatyta 1854 m. ir tebestovi iki šių dienų. Parapijiečių lėšomis 1861–1862 m. pastatyta dabartinė medinė bažnyčia. Tą liudija bažnyčios apsidėje įmūrytas akmuo su įrašu: „Bažnyčia buvo statyta 19 mėnesių nuo 1861 m. kunigo ir klebono V. Juzumavičiaus rūpesčiu, parapijiečių lėšomis, vyskupo M. Valančiaus leidimu.“ Bažnyčia baigta įrengti 1863 m. Pirmosios pamaldos po statybų čia surengtos 1863 m. rugpjūčio 8 d. Bažnyčią 1882 m. konsekravo vyskupas Aleksandras Beresnevičius.

1866 m. baigtos įrengti Lieplaukės bažnyčios kryžiaus kelio 14 stacijų šventoriaus tvoroje. Nustatyta, kad vieną varpą iš Lieplaukės paėmė 1831 m. sukilėliai, o du – per Pirmąjį pasaulinį karą išsivežė vokiečiai.

1927 m. Lieplaukės bažnyčia klebono Jono Striko rūpesčiu ir parapijos lėšomis buvo atnaujinta.

Architektūra

Bažnyčios interjerą puošia Stanislovo Lukošiaus, Petro Luko brolio, tapyti kryžiaus kelio stočių paveikslai. Prie bažnyčios interjero dekoravimo padėdamas tėvui yra prisidėjęs Kazys Varnelis.

Bažnyčios architektūra yra vertinga kaip XIX a. pabaigos liaudiškos medinės Žemaitijos architektūros pavyzdys, išlaikęs kai kurias senas archajiškas formas. Bažnyčia lotyniško kryžiaus plano, vienabokštė. Virš trapecinio frontono iškilęs bokštas būdingas romantizmo epochos architektūrai. Statinio langai, durys – arkinio tipo. Arkinis motyvas puošia ir dvitarpsnį bažnyčios bokštą. Bažnyčios vidaus erdvė vientiso tūrio. Erdvi presbiterija apribota sijos su krucifiksu. Virš sijos įtaisytas Nukryžiuotasis pažymėtas sukūrimo data – 1863 m.

Interjero erdvę dengia plokščios lubos. Centre ir transepto galuose įrengtos dekoruotos rozetės. Išsiskiria karnizinis juostinis tamsiai mėlynos spalvos ornamentinis apvadas, sudarytas iš bažnytinių reikmenų simbolikos, suteikiančios klasicistinio stiliaus bruožų.

Pastatyti 5 altoriai. Bažnyčioje išlikusi nuo 1773 m. pildyta Švč. Mergelės Marijos Belaisvių Vaduotojos brolijos pajamų ir išlaidų knyga, kurioje užfiksuoti 1781–1797 m. vykę vidaus dekoravimo darbai. 1781 m. pastatyti šoniniai koplyčių Švč. Mergelės Marijos Balaisvių Vaduotojos ir šv. Jurgio altoriai ir įrengta krikštykla. Apie 1788 m. įrengtas didysis Švč. Trejybės altorius ir sakykla. Vėliausiai, nuo 1790 iki 1797 m. vyko šoninio Nukryžiuotojo altoriaus pastatymas ir puošimas. Prie altorių, sakyklos ir krikštyklos dirbę meistrai: staliai – tirkšliškis Mikalojus Vaitkevičius, lieplaukiškis Juozapas Smilingis, Pranciškus Stepanavičius ir tapybos, dažymo bei auksavimo darbus atlikę Antanas Balcevičius, alsėdiškis Stanislovas Dalmontas, Jurgis Pagojus. 1824 m. bažnyčioje pastatytas dar vienas, šv. Kazimiero altorius (neišlikęs). 1854 m. pagal neoklasicistinę stilistiką pastatytas šv. Juozapo altorius, iki šiol puošiantis presbiterijos dešinę pusę.

Interjere išsiskiria keturios įmantrios formos klausyklos, sakykla, du prašmatnesni klauptai. Bažnyčios gale išlikusios dvi archajiškos giedotojų ložės. Sakralinio pastato erdvę užpildo dvi eilės klauptų su apvalių formų profiliais.

Šventoriaus tvora akmenų mūro. Bažnyčios perstatymus liudija dveji, skirtingus laikotarpius atspindintys puošnūs neogotikiniai vartai. Pagrindiniai vartai su Pietos ir Kristaus, nešančio kryžių, skulptūromis, įrašyti į Kultūros vertybių registrą. Stovi medinė varpinė. Tarp jos ir bažnyčios stūkso medinė klebonija. Varpinė dviejų aukštų, sudėtinio tūrio, kvadratinio plano (4,35×4,35 m), apkalta išilginėmis lentomis. Stogas keturšlaitis, užsibaigiąs nedideliu metaliniu kryžiumi. Varpinė pastatyta ne kartą remontuota. Joje kabo vienas didelis varpas, pašvęstas šv. Jurgiui. Suskilęs instrumentas perlietas 1939 m. už parapijiečių suaukotas lėšas J. Masalsko dirbtuvėse, Kaune. Varpą puošia Gedimino stulpų ornamentinė reljefinė juosta. Varpas pritvirtintas senaisiais, 1897 m. gamybos kaltiniais apkaustais. Skambinama ne įsiūbuojant patį instrumentą, o tik jo šerdį.

Šventoriuje pastatyta keletas antkapinių paminklų kunigams: Vaclavui Rasimui (Gerasimavičiui), Aleksandrui Kemėšiui, Jonui Strikui, Stanislovui Eidrigevičiui.

Dailės ir kultūros vertybės:

1. XVIII a. paveikslas „Šv. Marija krikščionių globėja“
2. XVII–XIX a. metalo taurė
3. XVIII a. barokinis-rokokinis metalinis relikvijorius
4. 1781 m. sukurtas paveikslas „Jėzaus krikštas“
5. Du XIX a. šilkiniai arnotai
6. XIX a. pab. šilkinis arnotas
7. XX a. medinis altorėlis (feretonas)
8. XVIII a. medinė skulptūra „Šv. Petras“
9. XVIII a. medinė skulptūra „Šv. Povilas“
10. XIX a. pab. medinė skulptūrinė grupė „Nukryžiuotasis“
11. XIX a. pab. dekoratyvinė tapyba ant medžio
12. XIX a. paveikslas „Šv. Kazimieras“
13. 1861 m. medinis altorius
14. Du XIX a. altorėliai (feretonai)

Vargonai

Lieplaukės bažnyčioje išlikę vertingi istoriniai vargonai, perstatyti 1927 m. Tai vieni iš paskutinių barokinių vargonų su rokokiniu prospektu.

1841 m. bažnyčios vizitacijos rašte minimi 1807 m. pastatyti nauji 9 balsų vargonai, 1839 m. naujai suremontuoti ir pernešti iš senosios bažnyčios. Dabartiniuose vargonuose išlikusi autentiška oro skirstymo dėžė, dalis vamzdžių, mechanika. Griežykla įrengta kairėje vargonų pusėje. Dumplės lygiagretinės, neoriginalios. Dalis vargonų prospekto drožybos detalių neoriginalios, vėlesnio laikotarpio.

Šie vargonai galėjo turėti vieną manualinę klaviatūrą ir ne 9, o 10 balsų (tiek yra senųjų vargonų registrų sklendžių). Galbūt vargonuose buvo registras Trompete, kuris, kaip varpeliai ir būgnas, į bendrą vargonų balsų kiekį dažniausiai neįskaičiuojamas. Originalus prospektas buvo keturių dalių. 1927 m. vargonai buvo praplatinti šoniniais laukeliais bei pakeista centrinė prospekto dalis: iš dviejų padarytas vienas platus laukelis. Nustatyta, kad senajame prospekte šios centrinės dalies viršuje esantis lenktas karnizas buvo apverstas, o centrinis langas per vidurį vertikaliai padalintas į du mažesnius.

Galerija

• 2006 m.
• Šoninis fasadas
• Bažnyčios pastatų kompleksas
• Šventoriaus vartai
• Vaizdas į balkoną
• Vienas iš antkapinių paminklų

Literatūra

• Paknys, Mindaugas (2005). Butrimas, Adomas (red.). Plungės dekanato sakralinė architektūra ir dailė – Rietavas, Tverai, Kantaučiai, Lieplaukė, Medingėnai, Žlibinai. 2 t. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla. ISBN 9955624221.
• Kazys Misius, Romualdas Šinkūnas. „Lietuvos katalikų bažnyčios“ (žinynas). – Vilnius, „Pradai“, 1993. ISBN 9986-405-05-X // psl. 432