Leišmaniozė, kartais vadinama leišmaniaze – tai parazitinė liga, sukeliama leišmanijų (Leishmania) genties parazitinių pirmuonių, kuriais užsikrečiama įgėlus tam tikrų rūšių Phlebotominae pošeimio moskitams (smėlinėms muselėms).[1] Liga gali pasireikšti trimis formomis: kaip odos, odos ir gleivinių bei vidaus organų leišmaniozė (pastaroji dar vadinama visceraline leišmanioze, tropine splenomegalija, Kala-azar – juodąja karštine arba Dumdumo karštine).[1] Sergant odos leišmanioze išopėja oda, sergant odos ir gleivinių – oda, burna ir nosis, o sergant pačia sunkiausia, vidaus organų leišmanioze, liga prasideda odos opomis, paskui ligonis ima karščiuoti, sumažėja raudonųjų kraujo kūnelių skaičius ir padidėja blužnis bei kepenys.[1][2]
Priežastys ir diagnozė
redaguotiŽmonėms infekciją gali sukelti daugiau nei 20 Leishmania genčių parazitai.[1] Rizikos veiksniai: skurdas, malnutricija (išsekimas dėl badavimo), deforestacija (miškų naikinimas), urbanizacija ir kt.[1] Visų trijų formų ligą galima diagnozuoti stebint parazitus mikroskopu.[1] Papildoma vidaus organų formos ligos diagnostikos priemonė – kraujo tyrimai.[2]
Profilaktika ir gydymas
redaguotiIš dalies leišmaniozės galima išvengti miegant po tinklu, apdorotu insekticidais.[1] Kitos priemonės – purškiamieji insekticidai, naikinantys moskitus, ir užsikrėtusiųjų gydymas, siekiant išvengti ligos plitimo.[1] Kokio gydymo reikia, nusprendžiama atsižvelgiant į užsikrėtimo vietovę, leišmanijų gentį ir ligos formą.[1] Vidaus organų leišmaniozė gali būti gydoma vaistais su šiomis veikliosiomis medžiagomis: lipidinės formos amfotericinu B[3] kartu su penkiavalenčio stibio preparatais ir paramomicinu,[3] bei miltefozinu.[4] Odos formos ligai gydyti gali būti skiriama paromomicino, flukonazolo arba pentamidino.[5]
Epidemiologija
redaguotiŠiuo metu liga užsikrėtę[6] apie 12 milijonų žmonių maždaug 98 kraštuose.[2] Kasmet nustatoma apie 2 milijonus naujų atvejų[2], o 20–50 tūkstančių žmonių per metus nuo šios ligos miršta.[1][7] Azijos, Afrikos, Pietų bei Centrinės Amerikų bei Pietų Europos regionuose, kur liga pasitaiko dažnai, gyvena maždaug 200 milijonų žmonių.[2][8]Pasaulio sveikatos organizacija gavo nuolaidų tam tikriems medikamentams, skirtiems šiai ligai gydyti.[2] Liga gali susirgti įvairūs kiti gyvūnai, įskaitant šunis ir graužikus.[1]
- „Leishmaniasis Fact sheet N°375“. World Health Organization. 2014 m. sausio mėn. Nuoroda tikrinta 2014-02-17.
- Barrett, MP; Croft, SL (2012). „Management of trypanosomiasis and leishmaniasis“. British medical bulletin. 104: 175–96. doi:10.1093/bmb/lds031. PMC 3530408. PMID 23137768.
- Sundar, S; Chakravarty, J (2013 m. sausio mėn.). „Leishmaniasis: an update of current pharmacotherapy“. Expert opinion on pharmacotherapy. 14 (1): 53–63. doi:10.1517/14656566.2013.755515. PMID 23256501.
- Dorlo, TP; Balasegaram, M; Beijnen, JH; de Vries, PJ (2012 m. lapkričio mėn.). „Miltefosine: a review of its pharmacology and therapeutic efficacy in the treatment of leishmaniasis“. The Journal of antimicrobial chemotherapy. 67 (11): 2576–97. doi:10.1093/jac/dks275. PMID 22833634.
- Minodier, P; Parola, P (2007 m. gegužės mėn.). „Cutaneous leishmaniasis treatment“. Travel medicine and infectious disease. 5 (3): 150–8. doi:10.1016/j.tmaid.2006.09.004. PMID 17448941.
- „Leishmaniasis Magnitude of the problem“. World Health Organization. Nuoroda tikrinta 2014-02-17.
- Lozano, R (2012-12-15). „Global and regional mortality from 235 causes of death for 20 age groups in 1990 and 2010: a systematic analysis for the Global Burden of Disease Study 2010“. Lancet. 380 (9859): 2095–128. doi:10.1016/S0140-6736(12)61728-0. PMID 23245604.
- Ejazi, SA; Ali, N (2013 m. sausio mėn.). „Developments in diagnosis and treatment of visceral leishmaniasis during the last decade and future prospects“. Expert review of anti-infective therapy. 11 (1): 79–98. doi:10.1586/eri.12.148. PMID 23428104.
vikipedija, wiki, enciklopedija, knyga, biblioteka, straipsnis, skaityti, nemokamas atsisiuntimas, informacija apie Leišmaniozė, Kas yra Leišmaniozė? Ką reiškia Leišmaniozė?