Pagėgių–Šilėnų geležinkelis

Pagrindinis puslapis | Pagėgių–Šilėnų geležinkelis

Pagėgių–Šilėnų geležinkelis – 1520 mm vėžės pločio geležinkelio linija, Lietuvoje jungianti Pagėgių ir Šilėnų mazgines geležinkelio stotis. Naudojama kroviniams pervežti, keleiviniai traukiniai nekursuoja.

Pagėgių–Šilėnų geležinkelisVietaŠalys LietuvaMiestaiPagėgiai – Tauragė – Tytuvėnai – ŠilėnaiPagrindinė informacijaTipasTarpmiestinisOperatoriusLietuvos geležinkeliaiAtidarymas1916 m. birželio 20 d.Techninė informacijaIlgis124,4 kmVėžė1520 mm vėžė
Infolentelė: žiūrėti • aptarti • redaguoti

Istorija

redaguoti

Dar 1905–1906 m. tuometiniuose Rytprūsiuose buvo nutiestas 1435 mm vėžės geležinkelis iš Pagėgių į Lauksargius, esančius pasienyje su Rusijos imperija, ir tikintis, kad ši 22,37 km ilgio trasa netrukus bus pratęsta iki Rygos.[1][2]

1914 m. kilo Pirmasis pasaulinis karas ir ši linija atsidūrė netoli vokiečių Rytų fronto. Norėdama sustiprinti ryšį tarp Rytprūsių ir vadinamojo Dauguvos fronto (dabartinės Latvijos teritorijoje) kaizerinės Vokietijos karinė vadovybė 1915 m. rugsėjo 12 d. įsakė šią liniją pratęsti Šiaulių kryptimi, įsakymą pasirašė Lauko geležinkelių tarnybos vadas (vok. Chef des Feldeisenbahnwesens).[3] Karo statybininkų laukė didelis iššūkis: sėkmingai kirsti gilų Dubysos slėnį ir tinkamai įsilieti į carinės Rusijos geležinkelį Kaišiadorys–Liepoja. Techniniai reikalavimai griežti: mažiausias kreivės spindulys – 300 m, nuolydis – ne didesnis kaip 10 ‰, numatytas atstumas tarp stočių ir pralankų – 7 km.[4] Trasą nuspręsta tiesti buvusios Kauno gubernijos Raseinių ir Šiaulių apskrityse, ji turėjo eiti netoli strateginio vieškelio Tilžė–Šiauliai (dabartinis  A12  Ryga–Šiauliai–Tauragė–Kaliningradas ) ir kirsti jį. Tų pačių metų rugsėjo 14 d. darbai prasidėjo Lauksargiuose, o rugsėjo 18 d. – priešingoje pusėje, ties Mankiškiais (prie Radviliškio). Dirbo rusų belaisviai ir vietiniai gyventojai. Bėgių kelias buvo klojamas atsižvelgiant į reljefą, t. y. apeinant kalvas, pelkes, upelius ir kitas gamtines kliūtis.

Daug pastangų pareikalavo tilto per Dubysą ties Lyduvėnais įrengimas, 7000 m³ apimties medienai suvežti reikėjo daugiau laiko nei užtruko pati statyba. Tiek statybinės medžiagos, tiek įrankiai ir maistas statybininkams buvo tiekiami Lauksargių–Kelmės siauruku ir sandėliuojami Drupstų kaime, o iš ten gabenami į statybvietę.[5] Netrukus Lyduvėnuose iškilo 670 m ilgio ir 42 m aukščio Feldmaršalo Hindenburgo tiltas. Šešiaaukštis polinis statinys ties žemės paviršiumi buvo 21 m, o siaurėjančiame viršuje – 5,5 m pločio.

1916 m. birželio 20 d. naujoji geležinkelio linija buvo priimta eksploatuoti. Joje pastatyta 18 stočių ir pralankų, didžiausias atstumas tarp stočių siekė 7,8 km.[6] Naujajame ruože įrengtos šios stotys ir stotelės (skliausteliuose kursyvu įrašyti dabartiniai pavadinimai): Lauksargiai, Požerūnai, Tauragė, Juodpetriai (Bernotiškė), Batakiai (Eidintai), Lybiškiai, Varlaukis, Lipkiškė, Viduklė, Kutninkai, Šienlaukis, Lyduvėnai, Tytuvėnai, Aukštiškiai, Užpelkiai, Sidarai, Polekėlė (Čiuteliai), Dvarninkai, Jonaitiškiai, Mankiškiai. Minėtose vietovėse ant mūrinių pamatų suręstos tašytų medinių rąstų stotelės, o bendras trasos ilgis siekė 124,4 km.[3]

Senojoje atkarpoje veikė stotys: Lauksargiai, Griežpelkiai, Kamščiai, Cullmen-Jennen (dabar Geniai), Gudai, Pavilkiai, Pagėgiai. Šiaurinė atkarpa jungėsi su Šilėnų stotimi.

1916 m. lapkričio pradžioje Lauko geležinkelių tarnybos vadą pulkininką Groenerį pakeitęs pulkininkas fon Olderhauzenas įsakė visoje trasoje pakloti antrą bėgių porą, o medinį Lyduvėnų tiltą pakeisti santvariniu ant betoninių atramų. Darbai prasidėjo 1917 m. sausio 17 d. ir 1918 m. gegužės 17 d. naujasis tiltas jau buvo priimtas naudoti. Tuo tarpu kituose ruožuose montuoti dvikelį nesisekė, šie darbai taip ir nebuvo užbaigti iki pat Pirmojo pasaulinio karo pabaigos. Iš viso, tiesiant naująjį geležinkelį I pasaulinio karo metais dalyvavo 19,7 tūkst. žmonių, tarp jų 16,8 tūkst. – vietinių gyventojų ir belaisvių, likusieji – vokiečių specialistai ir apsauginiai. Lauksargių–Šilėnų ruožo darbai buvo didžiausi Lietuvos teritorijoje, kuriuos įvykdė vokiečių okupacinė valdžia I pasaulinio karo metais.[7]

1919 m. liepos 4 d. Lietuvos vyriausybė perėmė okupacinės Vokietijos kariuomenės paliktą geležinkelių tinklą, tačiau tik gruodžio 8–13 d. Lietuva perėmė Šiaulių–Požerūnų ruožą,[8] kadangi tik tada buvo išvyti bermontininkai.[9] 1922–1925 m. trasa atnaujinta, paliktas vienas bėgių kelias.[3] Sankirta Mankiškiuose priskirta Šilėnų geležinkelio stotelei, nutiesta Kutiškių jungiamoji linija Radviliškio link. Pati trasa tarp Pagėgių ir Šilėnų ištiesinta, pastatytos naujos keleivių aptarnavimo stotys Tauragėje, Varlaukyje, Batakiuose ir kt. 1930 m. gegužės 1 d. prasidėjo tarptautinis susisiekimas: traukiniai ja kursavo iš Berlyno į Maskvą (per Daugpilį) ir atgal.[10] Į Rytprūsius vedanti geležinkelio linija turėjo didelę karinę reikšmę.

Užėjus sovietams, 1940 m. pabaigoje Šiaulių–Pagėgių ruožo vėžė perkalta į sovietinę.[11]Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, 1944 m. atsitraukdama vokiečių kariuomenė Lyduvėnų tiltą susprogdino, taip tikėdamasi sustabdyti Raudonosios armijos puolimą. Netrukus šioje vietoje iškilo medinis tiltas, o 1948–1951 m. pastatytas gelžbetoninis ant naujų atramų.

Žymesni tiltai

redaguoti

Nuo Radviliškio:

  • Lyduvėnų geležinkelio tiltas, 50+709 km
  • Batakių geležinkelio tiltas, 92+270 km
  • Tauragės geležinkelio tiltas, 113+489 km
  • Požerūnų geležinkelio tiltas

Pagėgiai–Panemunė:

  • Velnežerio geležinkelio tiltas, 144+947 km
  • Užlenkio senvagės geležinkelio tiltas, 146+372 km
  • Tilžės geležinkelio tiltas

Galerija

redaguoti
  1. Georg Grenz. Der Kreis Pogegen 1919-1839, S. 36 2021-02-28 iš Wayback Machine projekto.
  2. Streckeneröffnungen // bahnstatistik.de/
  3. Įdomiausi Lietuvos technikos paminklai (sudarė Eligijus Juvencijus Morkūnas). – Kaunas, Terra Publica, 2013, ISBN 978-609-8090-28-4. // psl. 65
  4. Г. И. Косаковский (Gerasimas Kosakovskis). Железные дороги Литвы (Lietuvos geležinkeliai). – Vilnius, „Mokslas“, 1975. // psl. 96
  5. Die Heeresfeldbahn Laugszargen–Kielmy // eisenbahn-gumbinnen-goldap.de
  6. Г. И. Косаковский (Gerasimas Kosakovskis). Железные дороги Литвы (Lietuvos geležinkeliai). – Vilnius, „Mokslas“, 1975. // psl. 96
  7. Г. И. Косаковский (Gerasimas Kosakovskis). Железные дороги Литвы (Lietuvos geležinkeliai). – Vilnius, „Mokslas“, 1975. // psl. 97
  8. Vyriausias Lietuvos nepriklausomybės 10 metų sukaktuvėms ruošti komitetas. Pirmasis nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis, 1918-1928. – Kaunas, „Spindulio“ spaustuvė, 1930. // psl. 274
  9. Modestas Kuodys. Karo padėties Lietuvos geležinkelių zonoje funkcionavimas 1919–1926 m. – Karo archyvas, 2008, 23. // psl. 187
  10. Geležinkelis Tauragės krašte // kurjeris.lt/
  11. Г. И. Косаковский (Gerasimas Kosakovskis). Железные дороги Литвы (Lietuvos geležinkeliai). – Vilnius, „Mokslas“, 1975. // psl. 160

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

vikipedija, wiki, enciklopedija, knyga, biblioteka, straipsnis, skaityti, nemokamas atsisiuntimas, informacija apie Pagėgių–Šilėnų geležinkelis, Kas yra Pagėgių–Šilėnų geležinkelis? Ką reiškia Pagėgių–Šilėnų geležinkelis?

Pagrindinis puslapis | Į viršų