Latvijos kultūra

Į dabartinės Latvijos teritoriją pirmieji žmonės atkeliavo apie 9000 m. pr. m. e. Baltai atsirado apie 3000 m. pr. m. e. XIII a. po Latvijos užkariavimo, baltvokiečiai įsikūrė čia ir palaipsniui tapo Latvijos valdovais. Latviai ir lyviai prarado savo pozicijas ir galiausiai, XVI a, tapo baudžiauninkais. XIX a., kai buvo panaikinta baudžiava, prasidėjo latvių patriotų judėjimas „Latvijos tautos pabudimas“. Vadovaujamas „Jaunųjų latvių“, jis skatino jaunimą tapti menininkais ir mokslininkais, išsaugant paveldą ir kalbą. Judėjimas prieštaravo rusinimui ir vykdė kairiųjų judėjimą „Naujoji srovė“ kurios pradžia buvo XX a. Judėjimas įvardijamas kaip periodas, kuriame Latvijos kultūra suklestėjo.

1934 m. gegužės 15 d. Karlis Ulmanis tapo Latvijos prezidentu ir įkūrė valstybinę santvarką, kuri truko tik iki Antrojo pasaulinio karo pradžios ir sovietų okupacijos 1939–1940 m. Per karą, vokiečių okupacijos metu – 1941–1945 m., Latvija prarado savo nepriklausomybę. Vėliau ji buvo okupuota Tarybų Sąjungos. SSRS okupacija buvo nutraukta 1991 m. per trečiąjį „Latvijos tautos prisikėlimą“.

Pagrindiniai Latvijos gyventojai yra latviai. Latgaloje, esančioje rytinėje Latvijos dalyje, gyvena latgaliečių etninė grupė. Kita vietinė tauta yra lyviai, kurių lyvių kalba yra netoli išnykimo. Didžiausia tautinių mažumų grupė yra slavai, iš kurių dauguma rusai. Kitos gerai žinomos mažumos yra čigonai, baltvokiečiai ir žydai, kurių populiacija Latvijoje sumažėjo po Antrojo pasaulinio karo, taip pat kaip ir lietuvių bei estų.

Pagrindinis straipsnis – Latvijos etnokultūrinės sritys.

Latvija padalinta į keletą kultūrinių ir istorinių regionų – Vidžemę, Latgalą, Kuršą ir Žiemgalą. Kartais prisikiriamos Sėlija ir Maliena.

Dėl didelio šalies miškingumo istoriškai dauguma namų Latvijoje – rąstiniai ir mediniai. Namų išsidėstymas skiriasi, priklausomai nuo regiono. Vakarų Latvijoje labiau paplitę pavieniai pastatai ir kaimai, kuriuose pastatai statomi aplink gyvenamąjį namą. Rytų Latvijoje gyvenvietės tankesnės, o namai statomi išdėstant juos palei pagrindinę gatvę.

Seniausi žinomi pastatai buvo mediniai, kol XII a. nebuvo pradėtas naudoti akmuo. Iš šio laikotarpio išliko Šv. Petro bažnyčia, Šv. Jono ir Domo bažnyčios Rygoje bei Siguldos ir Bauskės pilys. XVIII a. architektūrai įtakos turėjo baroko stilius – tuo metu Frančeskas Bartolomėjas Rastrelis pastatė Rundalės ir Jelgavos rūmus.

Ryga – viena iš Europos sostinių, turinčių gausiausią jugendo architektūros paveldą. Gerai išsilaikęs istorinis Rygos senamiestis įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.

Pirmosios knygos latvių kalba išspausdintos gotikiniu šriftu, iš jų seniausios išlikusios – Vilniuje išspausdintas katalikų katekizmas (1585) ir Karaliaučiuje išspausdinti leidiniai – M. Liuterio Mažasis katekizmas (1586), Evangelijos ir epistolos (1587), Ne vokiečių psalmės ir giesmės (1587).^[1]

XIX a. latvių nacionalinei literatūrai pagrindus padėjo jaunalatviai, o iškiliausias tautinio romantizmo kūrinys – A. Pumpuro epas Lačplėsis (1888).^[1]

XX a. iškilūs rašytojai – Rainis, Aspazija ir Vizma Belševica.

Pagrindiniai latvių kompozitoriai – Imantas Kalninis ir Raimondas Paulas, tačiau taip pat žinomi Andrejis Jurjanas (1856–1922), Jazeps Vītols (1863–1948), Mariss Jansons (1943) ir Gidonas Kremeris (1947). Violončelininkas Miša Maiskis – latvių kilmės.

1981 m. Rygoje buvo suburta grupė Pērkons, kurios nariai: Juris Kulakovs, Ieva Akurātere, Juris Sējāns, Leons Sējāns ir Raimonds Bartaševičs. Latvija laimėjo 2002 m. „Eurovizijos“ dainų konkursą su Marie N daina „I wanna“.

Garsiausių pasaulio muzikantų koncertai, tarptautiniai muzikos konkursai ir festivaliai reguliariai vyksta Rygoje ir kituose miestuose, pvz., Jūrmaloje ir Siguldoje.