Lūpiniai priebalsiai

Lūpiniai priebalsiai – priebalsiai, tariami arba abiem lūpom (abilūpinė artikuliacija), arba apatinę lūpą liečiant prie viršutinių dantų (lūpų dantinė artikuliacija).

Lūpų suapvalinimas, arba labializacija, kaip papildoma artikuliacija gali būti pasitelkta tariant kitų tipų priebalsius, pavyzdžiui, anglų kalbos sulūpintą gomurinį aproksimantą [w].

Skirstymas

Lūpiniai priebalsiai skirstomi į du artikuliavimo pogrupius:

• Abilūpinius priebalsius
• Lūpų dantinius priebalsius

Nedaug kalbų lūpinius priebalsius skirsto tik pagal šį kriterijų. Pavyzdžiui, vartojami abiejų tipų pučiamieji. Tačiau daugumai pasaulio kalbų vien pats sulūpinimas yra svarbi foneminė specifikacija.

Lietuvių kalba

Lietuvių kalboje vartojami šie lūpiniai priebalsiai: abilūpiniai nosiniai sklandieji [m] ir [mʲ], abilūpiniai sprogstamieji [p], [pʲ] ir [b], [bʲ], lūpų dantiniai sklandieji [v], [vʲ] ir lūpų dantiniai pučiamieji [f], [fʲ]. Priebalsiai [f], [fʲ] lietuvių kalboje pradėti vartoti palyginti neseniai ir sutinkami daugiausia skoliniuose, tarptautiniuose žodžiuose, pavyzdžiui, fabrikas, fonetika, filmas, futbolas.

Išnašos

1. Ladefoged, Peter; Maddieson, Ian (1996). The Sounds of the World’s Languages. Oxford: Blackwell. ISBN 0-631-19814-8
2. „Lietuvių bendrinės kalbos garsų ypatybės“. sitti.vdu.lt. Nuoroda tikrinta 2024-08-15.