Ksilofonas

Ksilofonas (sen. gr. ξύλον = xylon — 'medis, mediena', sen. gr. φωνή = phōnē — 'garsas') – muzikos mušamasis instrumentas, priklausantis idiofonų klasei. Instrumentą sudaro iš apačios tuščiavidurės medinės arba plastikinės plokštės, išdėstytos keturiomis eilėmis savotišku zigzagu (dvi vidurinės eilės duoda G‑dur gamą) arba dviem eilėmis klaviatūra. Mušama dviem medinėmis lazdelėmis.

Muzikos instrumentas tikriausiai kilęs iš Pietryčių Azijos ar Okeanijos – ištakos Pietryčių Azijoje siekia bent iX a., Europoje paminėtas 1511 m. Yra keletas skirtingų dydžių ksilofonų tipų. Dabartiniame orkestre ksilofonai būna įvairaus dydžio: normalusis (c2–d5), sopraninis (b–d4, su rezonansiniais vamzdeliais apačioje), tenorinis (g–d4).

Ksilofoną naudojo šie kompozitoriai: („Mirties šokis“), Gustavas Maleris („VI simfonija“), Klodas Debiusi („Iberija“), Bėla Bartokas („Sonata 2 fortepijonams ir mušamiesiems“), Igoris Stravinskis, Aramas Chačaturianas, , Sergejus Prokofjevas, Leošas Janačekas kiti.

Giminingi instrumentai – , , , marimba, vibrafonas.

Šaltiniai

1. Birutė Žalalienė. Ksilofonas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007
2. Nettl, Bruno (1956). Music in Primitive Culture. Cambridge, Massachusetts: Harvard University Press. ISBN 9780674590007.