Kordobos kalnagūbriai

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Kordobos kalnagūbriai (isp. Sierras de Córdoba) – kalnų grandinė centrinėje Argentinoje, tarp Pampų pietuose ir rytuose, Čiako – šiaurėje ir Andų – vakaruose. Išsidėstę daugiausia Kordobos provincijoje, nors dalis patenka į San Luiso ir Santjago del Estero provincijas. Sudaro kelio pagrindinės grandinės: Sierra Chica, Sierras de Ambargasta, Sierras Grandes, Sierras de Pocho ir Sierra de Comechingones. Aukščiausia vieta – Champaquí kalnas (2800 m). Kalnų grandines skiria platūs derlingi slėniai: Valle de Punilla, Valle de Calamuchita, Valle de Paravachasca, Valle de Traslasierra ir Valle de Conlara.

Kordobos kalnagūbriai susidarė anksčiau už Andus – Paleozojaus eroje ir buvo smarkiai eroduoti. Sudaryti daugiausia iš (kvarcito ir kt.). Vėliau ordoviko periode pasireiškė vulkanizmo procesai. Nurimus vulkanizmui kalnai buvo veikiami erozijos. Šių praeityje vykusių procesų pasekmė – šiuolaikiniai druskingi ežerai (pvz., Salinas Grandes). Kalnuose prasideda daug svarbių regiono upių: Primeras, , Terseras, Kuartas, Kuintas. Daug upių patvenktos. Tačiau pasiekia Paraną tik lietingais metais.

Žemutiniuose kalnų šlaituose, slėniuose klimatas šiltas, drėgnas. Vasaros karštos su neretomis liūtimis, žiemos šiltos ir sausos. Kordoboje per metus iškrenta 715 mm kritulių. Kritulių kiekis labai priklauso nuo šlaitų padėties: rytinuose gali iškristi net 1200 mm (dėl drėgnų oro masių nuo Atlanto), tuo tarpu vakariniuose – tik apie 400 mm. Kalnų žemutiniuose šlaituose vasarą temperatūra siekia 33 °C, žiemą 20 °C. Tačiau 2000 m aukštyje temperatūra jau tik 14 °C. Tačiose viršūnėse žiemą gali pasnigti.

Kalnų slėniuose ir žemutiniuose šlaituose auga miškai, nuo 2000 m prasideda kalnų pievos (kur vyrauja įvairios ašuočių rūšys). Kalnuose yra nacionalinis parkas.