Klasikinė politinė ekonomija

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Klasikinė politinė ekonomija – pirmoji ekonomikos minties modernioji mokykla, kurios kūrėjais laikomi Adam Smith, Jean-Baptiste Say, David Ricardo, Thomas Malthus ir John Stuart Mill.

Bruožai

Klasikinė politinė ekonomija tyrinėja šalies turto augimo prigimtį ir šaltinius, vidaus produkto pasiskirstymą tarp gamybos veiksnių savininkų, didėjant gyventojų skaičiui ir būnant ribotiems ištekliams bei laisvai konkurencijai. Pagrindinį dėmesį klasikinės politinės ekonomijos šalininkai skiria kapitalo kaupimui, rinkų plėtimui ir darbo pasidalijimui. Plėtojama (A. Smitas) ir (D. Rikardas).

Idėjos

Prekių kainas formuoja pajamos, kurias gauna gamybos veiksnių savininkai: žemės renta, darbo užmokestis, pelnas. Gyventojų skaičiaus augimą reguliuoja nevienodas pragyvenimo priemonių ir gyventojų skaičiaus didėjimas. Gyventojų skaičius didėja geometrine progresija, o vartojimo gerybių gamyba aritmetinė.

Metodologijos

Išskiriamos dvi klasikinės politinės ekonomijos metodologijos:

• Besiremianti indukcijos metodu (A. Smitas) - formuluoja empirines prielaidas, iš kurių išveda tyrimais gautus empirinius duomenis. Numato nuolatinį žmonių gerovės didėjimą ir turto augimą.
• Besiremianti metodu (D.Rikardas) - formuluoja hipotetines prielaidas, iš jų daro išvadas. tačiau netikrina empiriškai. Prognozės pesimistiškos.