Klaipėdos mūšis (1915)

Klaipėdos mūšis – 1915 m. kovo 17-23 d. (pagal Grigaliaus kalendorių) vykusi kovų serija dėl Klaipėdos (vok. Memel) miesto ir apylinkių kontrolės, vienas Pirmojo Pasaulinio karo mūšių, Rusijos imperijos kariuomenės įsiveržimas į Vokietijos imperijai priklausiusią Klaipėdą, trumpalaikė jos okupacija ir sėkmingas Vokietijos kariuomenės kontrpuolimas, išstūmęs Rusijos pajėgas.

Klaipėdos mūšis
Priklauso: Pirmasis pasaulinis karas
Karlo Storcho vyresniojo paveikslas "Rusų išstūmimas iš Klaipėdos: mūšis Liepojos gatvėje"
Data 1915 m. kovo 17-23 d. Vieta Klaipėda, Vokietijos imperija Klaipėda Klaipėda, padėtis šiuolaikiniame Lietuvos žemėlapyje Rezultatas Vokietijos pergalė: įsiveržusių Rusijos pajėgų išstūmimas ir perėjimasį tolimesnį puolimą Teritoriniai pokyčiai Teritorinių pokyčių neįvyko
Konflikto šalys
Rusijos imperija	Vokietijos imperija
Vadovai ir kariniai vadai
Aleksejus Potapovas	von Krause
Pajėgos
~11 tūkst: 7 pėstininkų batalionai, kavalerijos eskadronas, 2 jūrų pėstininkų kuopos, pasienio apsaugos daliniai, 270-ojo Gatčinos pulko batalionas, 8 pabūklai	~800: kelios landšturmo kuopos
Nuostoliai
>500	>200
Apgriautas Klaipėdos miestas, keletas šimtų žuvusių civilių

Įvykio aprašymas literatūroje

Kovos dėl Klaipėdos truko tik keletą dienų ir abiems pusėms tai buvo antraeilės svarbos kautynės, todėl jų aprašymų to meto šaltiniuose bei vėlesnėje literatūroje yra sąlyginai nedaug. Temą nagrinėjęs Marius Pečiulis teigia, kad jam nepavyko rasti lietuviškos istoriografijos pozicijų, kuriose būtų išsamiai kalbama apie Pirmojo pasaulinio karo kovas vakarinėje dabartinės Lietuvos dalyje.

Rusijos autorių darbuose apie kovas prie Klaipėdos ir Tauragės užsimenama labiau fragmentiškai. Bendro pobūdžio informacijos galima rasti A. Kersnovskio (rus. А. Керсновский), A. Neznamovo (rus. А. Незнамов), A. Strokovo (rus. А. Строков), A. Zajončkovskio (rus. А. Зайончковский), I. Rostunovo (rus. И. И. Ростунов), K. Zaleskio (rus. К. А. Залесский) ir kitų autorių darbuose. Konkrečiai Klaipėdos temai skirtas laikraštyje „Kaliningradskaja pravda“ (rus. Калининградская правда) išspausdintas Alberto Adylovo (rus. Альберт Адылов). nedidelis mūšiui prie Klaipėdos skirtas straipsnelis.

Išsamesni kovų aprašymai yra vokiečių istoriografijoje, ypač įvykių liudininkų atsiminimuose. Išsiausiai juos aprašė įvykių liudininkas, Klaipėdos krašto gyventojas Johanas Zembrickis (vok. Johannes Sembritzki) 1918 ir 1920 m. išleistose knygose. Jose autorius nuosekliai aprašo to meto įvykius ne tik Klaipėdos mieste, bet ir visame Klaipėdos krašte. Faktografinės medžiagos apie kovas Rytų Prūsijoje yra kovos veiksmams Rytpūsiuose skirtame pokariniame vokiečių leidinyje „Schlachtfelder in Ostpreussen“. Vokiškuose interneto šaltoiniuose skelbiamos atitinkamų dokumentų kolekcijos, informacijos apie kovas galima rasti Pirmojo pasaulinio karo metu išleistoje karo kronikoje.

Priešistorė

1914 m. rugsėjį Rusija surengė sekmingą puolimą prieš Rytprūsiuose dislokuotas vokiečių pajėgas ir jas nustūmė 200–300 km į krašto gilumą. Klaupėdos kraštas liko nuošalyje nuo šių kovų. 1915 m. vasario viduryje vokiečiai pradėjo kontrpuolimą su tikslu galutinai išstumti Rusijos karius iš šiaurinių Rytų Prūsijos žemių. Šią užduotį įgyvendinti buvo pavesta Karaliaučiaus gubernatoriui kavalerijos generolui Giunteriui fon Papricui (vok. Günther von Pappritz). Jo žinion buvo perduotos visos Karaliaučiaus landšturmo pajėgos, taip pat nedidelis skaičius artilerijos pabūklų. Vokietijos kariuomenės grupė, kurios pagrindą sudarė rezervinė Tilžės brigada, vadovaujama generolo majoro (?) fon Ezebeko (vok. von Esebeck) remiama vietinių landšturmo dalinių, vasario mėnesį pradėjo savo žygį iš Tilžės ir gana greitai įsitvirtino fronto ruože nuo Jurbarko iki Nemirsetos. Vokietijos puolimą Rusijos 10-osios armijos vadovybė nesėkmigai bandė stabdyti 3 šauktinių rinktinių iš Tauragės pajėgomis. Rusijos kariaipo turmpo mūšio buvo priversti greitai atsitraukti atgal į Tauragę, palikę mūšio lauke 3 artilerijos pabūklus su amunicija. Vokietijos kariai vasario 14 d. užėmė Piktupėnus, vasario 16 d. – Lauksargius, 18 d. – Tauragę (antrą kartą per šį karą). Prieš Tauragę nuo Skaudvilės pusės pagal kelią Tilžė–Tauragė buvo pradėti kasti apkasai. Ši Rusijos pajėgų nesėkmė sulaukė neigiamo atgarsio Petrogradu pervadintoje Rusijos sostinėje. Vokietijos kariuomenės įsiveržimas į krašto gilumą buvo labai pavojingas Rusijos 10-ajai armijai, vasario antroje pusėje patyrusiai skaudų pralaimėjimą Augustavo miškuose. Siekdama išvengti apsupimo, Rusijos kariuomenės vadovybė nusprendė stiprinti regione esančias pajėgas ir surengti puolimą, kuris leistų reabilituotis po visos virtinės nesėkmių. Nepavykus puolimui piečiau nuo Nemuno žemupio esančiame fronto ruože, tikėtasi pralaužti frontą ties Tilže ir Klaipėda. Tilžės kryptimi Rusijos kariuomenė nesėkmingai mėgino prasiveržti 1914 m. kampanijos metu.

Klaipėda liko visų šių kovų nuošalyje. XX a. pradžioje ji buvo vienas iš svarbiausių Rytų Prūsijos miestų, regioninės reikšmės uostas. Iki Pirmojo pasaulinio karo ji turėjo apie 20 tūkst. gyventojų. Vokietijos karinė vadovybė turėjo informacijos apie priešininko pajėgų telkimą šiame fronto ruože, tačiau neskyrė tam daugiau dėmesio. Rusijos 10-oji armija ką tik buvo pralaimėjusi prie Augustavo, kur prarado praktiškai visą XX-ąjį korpusą, kas Vokietijos karinei vadovybei leido tikėtis, kad Rusija nemėgins eikvoti negausių pajėgų puolimui visai nereikšmingame fronto ruože, į kurį net nebuvo geležinkelių iš Rusijos teritorijos.

Rusijos kariuomenė, besirengdama naujam puolimui Žemaitijoje ir Kurše, suformavo „Rygos–Šiaulių grupėę“. Nors ir įvardytas kaip vienas darinys, šis dalinys buvo sudarytas iš dviejų atskirų grupių, kurios turėjo skirtingas puolimo užduotis. Kurše suformuotas dalinys rengėsi žygiui į Klaipėdą, o Žemaitijoje sutelkti kariai – pulti Tauragės–Tilžės kryptimi. Pastarosios grupės, vadovaujamos generolo majoro A. Apuchtino, pagrindą sudarė 269-asis Novorževo ir 270-asis Gatčinos pulkai, turintys 20 artilerijos pabūklų. Šią grupę papildomai sustiprino 6 pasienio pėstininkų ir 6 pasienio kavalerijos šimtinės, taip pat 5 ypatingosios Orenburgo kazokų šimtinės. Iš viso link Tauragės žygiuojančią Rusijos kariuomenės grupę sudarė apie 10 tūkst. karių. Tauragės miestą turėjo gynė tik 14 landšturmo kuopų. Šiame mūšyje kiekybinį pranašumą turėjo Rusija, kadangi, pačiais optimistiškiausiais skaičiavimais, Vokietijos pajėgas galėjo sudaryti ne daugiau kaip 3,5 tūkst. karių.

Lygiagrečiai generolo majoro Aleksejaus Potapovo (rus. Алексей Потапов) vadovaujamos Rusijos pajėgos (7 pėstininkų batalionai, 1 kavalerijos eskadronas, 2 jūrų pėstininkų kuopos, Rygos ir Liepojos pasienio apsaugos daliniai, 270-ojo Gatčinos pulko 1 batalionas, sustiprinti 8 senais artilerijos pabūklais). Dėl autentiškos informacijos stokos sunku pasakyti tikslų Rusijos pajėgas sudariusių karių skaičių. Istoriografijoje skaičiai varijuoja nuo 4 000 iki 11 000 karių. Pro Nemirsetą žygiavo 8 tūkst. karių grupė, o pro Laugalius – 3 tūkst. Būtent tai, kad puolimas vyko dviem kryptimis, greičiausiai klaidino kitus autorius, fiksavusius tik vienos puolančiosios grupės karių skaičių. Nors rusų pajėgos atrodo gana didelės, tačiau istoriografijoje jų kovinis pasirengimas vertinamas labai skeptiškai. Struktūriškai tai buvo pėstininkų, kavalerijos, pasienio apsaugos ir jūrų pėstininkų dalinių, greituoju surinktų konkrečiai operacijai vykdyti, kratinys. Rusijos autorių darbuose nurodoma, kad kad minėtus laivyno dalinius daugiausiai sudarė iš laivų už įvairius nusižengimus pašalinti kariai.

Nėra aišku, kokios pajėgos gynė Klaipėdą. Lietuviškoje spaudoje minima, kad Rusijos kariai susikovė su dviem landšturmo pulkais. Šis skaičius laikomas išpūstu, kadangi tokiu atveju Vokietijos pajėgos kiekybiškai būtų beveik prilygusios Rusijos. Tiek Vokietijos, tiek Rusijos autoriai mini kelias landšturmo kuopas arba šiaip silpnas pajėgas, kurioms vadovavo kapitonas (?) Krauzė (Krause). Kai kur norodomas Vokieitjos pajėgų dydis – 800 karių. Klaipėdoje palikta įgula buvo gerokai mažesnė ir už Tauragę gynusias pajėgas, nes iki tol šiame fronto ruože vyko tik nedideli pasienio susirėmimai. Apie negausias Klaipėdos gynėjų gretas iš žvalgybos patikimų duomenų buvo gavusi operaciją planuojanti Rusijos karinė vadovybė.

Kovos veiksmai

Puolimas prasidėjo ankstyvą kovo 17 d. rytą. Apie 5 val. siaučiant pūgai 8 tūkst. Rusijos karių grupė peržengė sieną ties Nemirseta. Kita Rusijos kariuomenės grupė žygį pradėjo iš Laugalių, po 6 val. ryto įvykusio Vokietijos pozicijų prie Grambaviškių kaimo apšaudymo iš artilerijos. Rusijos pajėgos greitai įveikė vokiečių landšturmo pasipriešinimą ir privertė juos atsitraukti iki Klausmylių–Mišeikių kaimų linijos. Atsitraukdmai vokiečiai paliko 2 artilerijos pabūklus, 4 kulkosvaidžius, 2 sunkvežimius su amunicija, kitų priemonių. Puolimo metu Rusijos pajėgos neteko 2 karių, dar 20 buvo sužeista. Tai laikoma įrodymu, kad Vokietija nesitikėjo staigaus Rusijos puolimo būtent šioje fronto vietoje: „Kai Rusijos kariuomenė perėjo sieną ties Gargždais, Vokietija greičiausiai visai nesitikėjo užpuolimo, vietos gyventojai nebuvo galvoję apie išsikėlimą gyventi kur nors kitur. Tik tada, kai Rusijos kariuomenė pradėjo vyti sumuštus Vokietijos karius į Klaipėdą, tik tada kilo tarp gyventojų didelis sąmyšis. Vietos gyventojai taip buvo įsitikėję į vokiečių nepergalėjimą, kad net Klaipėdą paėmus, netikėdami, kraipė galva ir sakė, kad ilgai taip nepaliks.“

Žygiuodami į Klaipėdą Rusijos kariai degino pakeliui esančias sodybas ir kaimus. Minima, kad iš viso buvo sudeginta apie penkiolika gyvenviečių. Smarkiai nukentėjo vietos gyventojai. Nemažai jų buvo sužeista ir nužudyta. Toks Rusijos karių elgesys mobilizavo vietos gyventojus. Klaipėdos puolime dalyvavę Rusijos kariai pasakojo: „Kad Prūsijos gyventojai padeda savo kariuomenei, tai jau žinoma, bet šį kartą vietinių gyventojų pasipriešinimas buvo dar didesnis, negu reguliariškosios vokiečių armijos.“ Stokojant karių, į miesto gynybą buvo įtraukti ir vietos gyventojai. Vokietijai aprūpinimo amunicija ir ginkluote problema nebuvo tokia aktuali kaip Rusijai, ginkluotės, įskaitant sunkiąją, patrankas, pakako ir civiliams.

Vokiečiai buvo įrengę nedidelius įtvirtinimus. Rusijos kariai užfiksavo kas 3–5 km žvalgams pastatytus teritorijos stebėjimo bokštelius, kaip atramos objektai buvo nadojami įvairūs mūriniai pastatai. A. Potapovo dalinių puolimas vyko sunkiau ir dėl gamtinių sąlygų. Nors jau buvo prasidėjęs kalendorinis pavasaris, puolimo dieną regione siautė pūga, spaudė šaltis. Rusijos daliniai pirmą puolimo dieną nužygiavęo daugiau nei 50 km.

Prasidėjus Rusijos puolimui Vokietijos karinė vadovybė pamėgino sutraukti Klaipėdos krašte esančias pajėgas miesto gynybai. Kovo 17 d. prieš pietus į Klaipėdą iš Šilutės atvyko 60 vyrų būrys, vakare – dar 100. Iki vakaro į miestą buvo atgabenta keletas artilerijos pabūklų, 4 kulkosvaidžiai. Tą pačią dieną nusiųstas pranešimas Vokietijos Baltijos jūros laivyno štabui Dancige, prašant atsiųsti kreiserį ir taip suteikti paramą miesto gynėjams iš jūros. Laisvų laivų neatsirado, laivyno vadovybė pasiūlė kreiptis į aukščiausiąją karinio jūrų laivyno vadovybę Kylyje.

Nepaisant kiekybinio pranašumo, kovo 17 d. Rusijos pajėgoms nepavyko užimti miesto. Tam galėjo sutrukdyti nuovargis, prastos gamtinės sąlygos, o taip pat aktyvus Klaipėdos gynėjų pasipriešinimas. Kovos dėl miesto prasidėjo apie 21 val., jo apylinkes pasiekus Rusijos pajėgoms. Pirmas atakas gynėjai atmušė. Kovo 17 d. kautynėse Vokietijos pusė iš viso neteko apie 100 karių. Rusų pajėgoms toliaus spaudžiant, jau kovo 18 d. 1 val. nakties vadovavimą Klaipėdos miesto gynybai į savo rankas perėmė gen. mjr. fon Ezebekas, su visu savo štabu persikėlęs į Šilutę.

Kovo 18 d. rytą į Šilutę atvykusios 7-oji ir 8-oji landvero pėstininkų kuopos, vadovaujamos plk. ltn. (?) Konradžio (devok. Conradi), ir 3-iojo Karaliaučiaus landšturmo bataliono 1-oji ir 2-oji kuopos iš karto buvo pasiųstos į Klaipėdą. Ryte iš Lauksargių buvo atgabenti dar 2 artilerijos pabūklai buvo dislokuoti Vokietijos pozicijose į rytus nuo Joniškės kaimo. Kovo 18 d. ryte Rusijos puolimas vėl suaktyvėjo. Pagrindinis, apie 7 tūkst. karių pajegų puolimas, remiamas artilerijos ugnimi, vyko nuo Lelių kaimo pusės, tačiau jis buvo sulaikytas Vokietijos gynybos linijoje, besidriekusioje prie Šlapžemių kaimo. Antroji Rusijos pajėgų dalis puolė nuo Palangos pusės. Ją prie Kalotės kaimo mėgino stabdyti vyresniojo leitenanto (?) Kupelio (vok. Kuppel) kariai, remiami dviejų artilerijos pabūklų. Rusų pajėgos trumpam sustojo prie Sendvario ir Joniškės kaimų, tačiau susilpnėjus vokiečių ugniai tęsė puolimą.

Lemiamas Klaipėdos miesto šturmas prasidėjo jau sutemus, rusų pajėgoms tikintis prisidengti tamsa. Šiuos planus apsunkino Klaipėdos gynėjai, nukreipėę į puolančius priešininkus akinančią prožektorių šviesą. Po susišaudymo Rusijos pajėgoms pavyko įsiveržti į miestą. Mieste užsimezgė intensyvūs gatvių mūšiai; rusų karių liudijimu „Iš visų namų ir paslėptuvių vokiečiai bėrė į mus švino krušą.“ Kai kur kova peraugo į durtuvų kautynes. Ppo vidurnakčio miestą kontroliavo Rusijos kariai. Vokietijos kariai buvo priversti atsitraukti į Kuršių neriją. Dalinių atsitraukimą turėjo pridengti plk. ltn. Konradžio dalinys. Paskutiniai Vokietijos kariai į Kuršių neriją pasitraukė apie 23 val. Kautynėse vien plk. ltn. Konradžio vadovaujamas 817 karių dalinys neteko 189 kovotojų, daugiau nei 20 proc. viso dalinio.

Miesto kontrolę perėmus Rusijos pajėgoms vyko masiniai plėšikavimai. Įsiveržę į Klaipėdos Raudonojo Kryžiaus ligoninę, atėjūnai išvaikė medicinos personalą, nupjovė visus laidus ir taip sutrikdė operacinės darbą. Ggirtaujantys kariai išgėrė visą spiritą, sunaikino eterio ir chloroformo atsargas. Mieste pasilikusį Klaipėdos burmistrą kartu su trimis jo padėjėjais kovo 19 d. vakare suėmė į rotušę atvykę Rusijos kariai ir uždarė kareivinėse. Rusų okupacinės pajegos iš miesto vadovo pareikalavo sumokėti 5 000 rublių, kaip kompensajciją už mūšiuose dėl miesto paritus nuostolius. Okupacinė kariuomeė Klaipėdoje įvedė komendanto valandą: nuo 20 val. vakaro iki 6 val. ryto gyventojai privalėjo būti namuose. Parduotuvės galėjo dirbti nuo 7 val. ryto iki 20 val. vakaro. Mieste likusiems gyventojams nustatytas naujas rublio ir markės kursas.

Mūšio metu buvo susprogdintas vandens bokštas, iš gamyklų pradėti plėšti ir į Rusiją vežti įrenginiai. Pasienyje su Prūsija gyvenanusiems Žemaitijos valstiečiams buvo pavesta prižiūrėti kelis šimtus iš Rytprūsių ūkių rekvizuotų galvijų. Klaipėdos miese prasidėjo gaisrai:

„Atvažiavę nuo Palangos pasakoja, kad naktimis Palangos apylinkėje matėsi gaisrų peizažai pietvakarių krašte. Ypač gerai buvę galima žiūrėt važiuojant pajūriu iš Palangos į Liepoją. Ten degė prūsų kaimai ir miesteliai. Retkarčiais girdėjosi ir tolimas armotų griausmas“.

Ruisjos karinių dalinių plėšikavimo faktus patvirtino ir Rusijos institicijos: 1915 m. gegužės mėn. Rusijos imperijos vidaus reikalų ministro pavaduotojas ir atskirojo žandarų korpuso vadas generolo majoro Vladimiro Džunkovskio (rus. Владимир Джунковский) paskelbtoje agentūrinių žinių suvestinėje nurodyti marodieriavimo faktai ir pagrindiniai kaltininkai – iš laivyno išmesti kariai, vadovaujami pirmojo rango kapitono Jurijaus Pekarskio (rus. Юрий Пекарский) kuriais buvo sustiprintos A. Potapovo pajėgos. J. Pekarskio elgesys visu jo vadovavimo jūrų pėstininkų batalionui metu apibūdinamas kaip „demoralizuojantis“ ir „slegiantis“. Savo ruožtu, pats J. Pekarskis, dar prieš prasidedant operacijai, daliniui sustojus Liepojoje, neigiamai apibūdino savo karius. V. Džunkovskio suvestinėje taip pat kritikuojamas operacijos planas, kaip visiškai neracionalus ir nepagrįstas, kadangi nesitikėta miesto išlaikyti. Puolimui skirtos pajėgos įvardintos netinkamomis tokiai operacijai vykdyti, ypač neparengti kariauti pėstininkų kare ir labai nedrausmingi jūrų pėstininkai. Nurodoma, kad Klaipėdą puolusių pajėgų vadovybė „atsidūrė toli gražu ne savo vietoje“. Vokiškuose šaltiniuose nurodoma, kad pats A. Potapovas nekreipė dėmesio į savo karių plėšikavimus. Tam prieštarauja faktai apie Potapovo mėginimus suvaldyti padėtį, pvz. tik užėmus Klaipėdą paskebtas draudimas parduotuvių savininkams pardavinėti alkoholinius gėrimus Rusijos kariams, o, draudimui nepasiteisinus – nurodymas visus rastus alkoholinius gėrimus supilti į Dangės upę bei įsakymas uždaryti plėšikaujančius karius kareivinėse. Klaipėdos gyventoja, savo akimis mačiusi visus šiuos įvykius, patvirtina faktą, kad kovo 20 d., šeštadienį, miestiečiai iš tikrųjų galėjo lengviau atsikvėpti.

Vokietijos karinės vadovybės reakcija į Klaipėdos užėmimą ir kontrpuolimas

Klaipėdos užėmimas sukėlė stiprią Vokietijos karinės vadovybės reakciją. Keršydama už rusų uždėtas kontribucijas ji skyrė kontribucijas Suvalkų ir Lodzės miestams, be to, pagrasino už kiekvieną Rusijos kariuomenės užimtą miestą ir sodybą Rytų Prūsijoje atitinkamai griuvėsiais paversti 3 miestus ir 3 sodybas. Aukščiausioji Vokietijos karinė vadovybė negalėjo palikti Klaipėdos tokioje padėtyje, ypač kai buvo viešai deklaruojamos idėjos išvalyti Rytų Prūsijos žemes nuo okupantų. Tiesioginiu šio puolimo rezultatu V. Džunkovskis vadina jau 1915 m. gegužės mėnesį platų mastą įgijusį Vokietijos pajėgų puolimą Žematijoje ir Kurše. Iiki tol Vokietijos vadovybė, nematydama pavojaus, šiame regione laikė tik menkas landšturmo pajėgas. Rusijos agresija privertė juos čia sutraukti daugiau nei vieną korpusą reguliariosios kariuomenės karių iš kitų fronto vietų, dėl ko tuo metu kilo grėsmė net ir Rygai.

Kovo 20 d., šeštadienį, daugumą Klaipėdą okupavusių rusų dalinių pradėjo trauktis iš miesto. Kai kurie iš jų gavo įsakymą žygiuoti į pagalbą Tauragės apylinkėse kovojantiems daliniams. Visa tai stengtasi slėpti, kad gyventojai nesugalvotų pasinaudoti susidariusia palankia situacija. Dėl to visiems Klaipėdos gyventojams kovo 20 d. buvo uždrausta po 14 val. palikti savo namus. Kovo 21 d., sekmadienį, po pietų, Klaipėdą pasiekė nauja Rusijos kariuomenės grupė, kurią sudarė 3 tūkst. karių. Jiems iš karto teko stoti į mūšį su tą pačią dieną prie miesto iš pietų pusės priartėjusiais gen. mjr. fon Ezebeko vadovaujamais Vokietijos kariuomenės daliniais.

Vokiečių puolimas prasidėjo apie 18 val. vakaro ir vyko iš pietų pusės, nuo Lypkių kaimo. Nors puolančią kariuomenę pasitiko smarki Rusijos karių šautuvų ir kulkosvaidžių ugnis, tačiau Vokietijos pajėgos palyginti greitai stūmėsi į priekį. Ypač kovose pasižymėjo apie 19 val. į miestą įžengęs mjr. fon Nusbaumo (vok. von Nußbaum) vadovaujamas rezervinis batalionas, kuris stojo į gatvių mūšius. Jų metu Rusijos daliniams teko atsitraukti link šiaurinėje Klaipėdos dalyje buvusių kareivinių. Tą dieną Rusijos kariuomenė neteko apie 200 karių. Vokietijos nuostoliai buvo gerokai mažesni – tik apie 20 karių. Vokietijos karių operaciją palengvino ir patys priešininkai. Gavęs informacijos apie telkiamus Vokietijos reguliariosios kariuomenės dalinius, gen. mjr. A. Potapovas įsakė savo kariams trauktis.

Kovo 22 d. tęsėsi Rusijos karių persekiojimas. Fon Ezebeko brigada stūmė priešininkus link Kretingos. Skubėdami atsitraukti, Rusijos kariai paliko apie 3 tūkst. į nelaisvę paimtų Klaipėdos krašto gyventojų. Gen. mjr. fon Ezebeko pajėgų dešinįjį sparną dengė iš Kuršių nerijos sugrįžę plk. ltn. Konradžio kariai. Dvi 6-osios kavalerijos divizijos brigados ir viena baterija, vadovaujamos gen. mjr. (?) fon Selchovo (vok. von Selchow), stūmė priešininkus pro Laugalius, Baukštkaralę iki pat sienos prie Jokūbavo kaimo. Kovo 23 d. įvyko Vokietijos ir Rusijos karių susirėmimas prie Palangos, po kurio Rusijos pajėgos buvo priverstos apleisti ir šį miestą. Į pagalbą Vokietijos kariams atvyko jūrų pajėgos. Nors spaudoje minima, kad persekiojant atsitraukiančius dalinius iš viso dalyvavo 7 dideli laivai ir 28 minininkai, vargiai tikėtina, kad tokios gausios pajėgos tam būtų mestos.

Iš viso persekiodami Vokietijos kariai į nelaisvę paėmė apie 500 Rusijos karių, užgrobė 3 artilerijos pabūklus, 3 kulkosvaidžius ir kelis vežimus su amunicija. Vietos gyventoijai prisiminė prastą Rusijos karių būklę:

„Tą nuotaiką dar labiau prislėgė Gaubių kalnuose, pačiame kelio viduryje tarp Skuodo ir Mosėdžio sutiktas rusų pėstininkų būrelis. Kareiviai buvo labiau į šmėklas panašūs, o ne į žmones <…> Ta bežodinė ir begyvybinė masė praslinko lyg elgetų būrys. Tačiau visi ėjo rikiuotėje, pačiu kelio viduriu, kur daugiausia buvo purvo. Buvo aišku, kad jie bėga nuo besiartinančių vokiečių.“

Sėkmingą tolesnį Rusijos karių persekiojimą teko nutraukti gavus žinių apie Vokietijos pajėgų pralaimėjimą prie Tauragės. Po Tauragės užėmimo kovo 19 d. gen. mjr. A. Apuchtino daliniai buvo sustabdyti prie Lauksargių. Vokietijos pajėgos buvo įsitvirtinusios nuo Jūros upės, prie Oplankio kaimo, einant į šiaurę iki pat Tauragės–Tilžės kelio. Jos saugojo šį strategiškai svarbų kelią nuo Rusijos karių bandymo veržtis į priekį. Po labai atkaklių, praktiškai be atvangos vykusių mūšių kovo 22 d. Vokietijos kariai turėjo pasitraukti iš Lauksargių. Kovo 23 d. Vokietijos pajėgos sulaukė pastiprinimo: po 30 valandų kelionės traukiniu iki Tilžės ir 24 kilometrų žygio pėsčiomis kovo 23 d. vakare kovos veiksmų zoną pasiekė mjr. fon (?) Horsto (vok. von Horst) vadovaujamas rezervinis pėstininkų batalionas iš Štetino. Iš šiaurės vakarų pusės, išstūmę priešininkus iš Klaipėdos, tą pačią kovo 23‑iąją atžygiavo gen. mjr. fon Ezebeko kariai. Vakare prasidėję mūšiai tęsėsi visą naktį. Rusijos žvalgybai pastebėjus, kad Vokietijos pajėgos sustiprėjo, nuspręsta trauktis atgal link Tauragės. Naktį iš kovo 26-osios į 27-ąją iš šiaurinės Rytų Prūsijos dalies pasitraukė paskutiniai Rusijos kariuomenės daliniai. Kkaip ir Rusijos kariams prie Klaipėdos, Vokietijos kariams prie Tauragės puolimą apsunkino gamtinės sąlygos. Kovo pabaigoje staiga atšilus orams, prasidėjo atodrėkis, dėl ko labai pablogėjo keliai, Kai kuriose vietose artilerijos pabūklus teko palikti, nes toliau gabenti buvo tiesiog nebeįmanoma, Nemuno žemupyje upių ir upelių vandens lygis pakilo tiek, kad pėstininkai brido iki juosmens vandenyje.

Mūšio rezultatai

Net ir atsiėmusi Klaipėdą Vokietija į šį regioną pradėjo siųsti papildomus, tačiau jau ne tik landvero ir landšturmo, bet ir reguliariosios kariuomenės dalinius. Taip pat svarus pastiprinimas buvo į šią kovos veiksmų zoną perkelti pirmieji 6-osios kavalerijos divizijos daliniai. Ši divizija prieš tai padėjo Austrijos-Vengrijos daliniams prie Pšasnyšo. Sunkėjant Vokietijos padėčiai šiaurrytiniame Rusijos pasienyje buvo nuspręsta visą 6-ąją kavalerijos diviziją perkelti į Žemaitiją.

Mėnesio pabaigoje Rusijos pajėgoms pralaimėjus mūšį dė Tauragės, vokiečiams atsiverė galimybė rengti plataus mąsto puolimą link Šiaulių ir Rygos – Šiaulių-Rygos operaciją.

Išnašos

1. Pečiulis, Marius, Pirmojo pasaulinio karo veiksmai Vakarų Lietuvoje – Vokietijos ir Rusijos pasienyje – 1915 m. pradžioje – Karo archyvas, t. XXV, p. 46.
2. Керсеновский, А. А., История Русской армии.
3. Незнамов, А., Стратегический очерк войны 1914–1918 г. Период с 12 (25) ноября 1914 г. по 15 (28) марта 1915 г., ч. 3.
4. Строков, А. A., Вооруженные силы и военное искусство в Первой мировой войне.
5. Зайончковский, А. М., Первая мировая война.
6. Ростунов, И. И., Русский фронт Первой мировой войны.
7. Залесский, К. А., Первая мировая война. Правители и военоначальники, p. 496.
8. Адылов, A., Третий штурм Archyvuota kopija 2010-03-14 iš Wayback Machine projekto. // Калининградская правда, 12 марта.
9. Sembritzki, J., Geschichte des kreises Memel, Memel, 1918.
10. Sembritzki, J., Geschichte des kreises Heydekrug, Memel, 1920.
11. Schlachtfelder in Ostpreussen, 2 auflage, Königsberg, 1932, p. 153 15.
12. Der russische Raubzug gegen Memel. Berichte aus dem deutschen Großen Hauptquartier 1914–1918. Das Archiv zum 1. Weltkrieg.
13. War Chronicle. War Journal. Soldiers, letters, pictures of the war. April 1915, p. 1.
14. Гофман, М., Записки и дневники 1914–1918, p. 71.
15. Ludendorff, E., Meine kriegserinnerungen 1914–1918, Berlin, 1919, p. 104.
16. Pečiulis, Marius, Pirmojo pasaulinio karo veiksmai Vakarų Lietuvoje – Vokietijos ir Rusijos pasienyje – 1915 m. pradžioje – Karo archyvas, t. XXV, p. 61.
17. Immanuel, Friedrich., Der Krieg im Herbst und Winter im Osten. Der deutsche Landkrieg, Erster Teil:Vom Kriegsbeginn bis zum Frühjahr 1915 // Der Weltkampf um ehre und recht.
18. KAA, f. 50, ap. 2, b. 199, l. 51.
19. Iš Lietuvos // Rygos garsas, 1915, kovo 3 (16), Nr. 25, p. 3.
20. KAA, f. 50, ap. 2, b. 199, l. 103.
21. Esče, 10-os rusų armijos XX korpuso veiksmai Rytų Prūsijoje (1915 m. vasario 9–21 d.) // Mūsų žinynas, t. 1, Nr. 3, 1921.
22. War Chronicle. War Journal. Soldiers, letters, pictures of the war, p. 3.
23. Pečiulis, Marius, Pirmojo pasaulinio karo veiksmai Vakarų Lietuvoje – Vokietijos ir Rusijos pasienyje – 1915 m. pradžioje – Karo archyvas, t. XXV, p. 64.
24. Гофман, М., Война упущенных возможностей, p. 77–78.
25. Pečiulis, Marius, Pirmojo pasaulinio karo veiksmai Vakarų Lietuvoje – Vokietijos ir Rusijos pasienyje – 1915 m. pradžioje – Karo archyvas, t. XXV, p. 65.
26. Незнамов, А., Стратегический очерк войны 1914–1918 г. Период с 12 (25) ноября 1914 г. по 15 (28) марта 1915 г., p. 61.
27. War Chronicle. War Journal. Soldiers, letters, pictures of the war, p. 1.
28. Karo pradžioje Vokietijos karių kuopą sudarė 250 karių. Karo metu šis skaičius dažniausiai mažėjo. Kartais, ypač po didesnių mūšių, dalinį sudarydavo daugiau nei trigubai mažiau karių nei buvo numatyta karo pradžioje. Žr. А. А. Строков, Вооруженные силы и военное искусство в Первой мировой войне, p. 143.
29. Klaipėdos iszgascziu dienos // Lietuwiszka ceitunga, 1915 m. kovo 30 d., Nr. 34, p. 1
30. Pečiulis, Marius, Pirmojo pasaulinio karo veiksmai Vakarų Lietuvoje – Vokietijos ir Rusijos pasienyje – 1915 m. pradžioje – Karo archyvas, t. XXV, p. 67.
31. Sembritzki, J., Geschichte des kreises Memel, p. 389–390.
32. Kaip paėmė Klaipėdą. Rytų karo lauke. Karas // Lietuvos žinios, 1915 m. kovo 11 (24) d., Nr. 29, p. 3.
33. Vokietijos kariuomenės pulką karo pradžioje sudarė 3 100 karių. Žr. А. А. Строков, Вооруженные силы и военное искусство в Первой мировой войне, p. 143.
34. Sembritzki, J., Geschichte des kreises Heydekrug, p. 287.
35. Schlachtfelder in Ostpreussen, p. 154.
36. Pascherat, Martha, Der Russeneinfall im ersten Weltkrieg^{[neveikianti nuoroda]}
37. Schlachtfelder in Ostpreussen, p. 154.
38. KAA, f. 50, ap. 2, b. 199, l. 207.
39. Rytų frontas. Europos karas // Rygos garsas, 1915 m. kovo 7 (20) d., Nr. 27, p. 3.
40. Klaipėdos paėmimas ir atidavimas. Karo vaizdai // Rygos garsas, 1915 m. kovo 14 (27) d., Nr. 30, p. 1.
41. Pečiulis, Marius, Pirmojo pasaulinio karo veiksmai Vakarų Lietuvoje – Vokietijos ir Rusijos pasienyje – 1915 m. pradžioje – Karo archyvas, t. XXV, p. 68.
42. Sembritzki, J., Geschichte des kreises Heydekrug, p. 288.
43. Sembritzki, J., Geschichte des kreises Memel, p. 394.
44. Sembritzki, J., Geschichte des kreises Memel, p. 390.
45. Sembritzki, J., Geschichte des kreises Memel, p. 391.
46. KAA, f. 50, ap. 2, b. 199, l. 210.
47. Sembritzki, J., Geschichte des kreises Memel, p. 393.
48. 1 Vokietijos markė buvo prilyginta 40 Rusijos kapeikų, 1 rublis kainavo 2,5 markės. Žr. Klaipėdos iszgascziu dienos // Lietuwiszka ceitunga, 1915 m. kovo 30 d., Nr. 34, p. 1.
49. Klaipėdos paėmimas ir atidavimas. Karo vaizdai // Rygos garsas, 1915 m. kovo 14 (27) d., Nr. 30, p. 1.
50. Лемке, М., 250 дней в царской ставке 1916, p. 314.
51. Vyriausybiszkas praneszimas // Lietuwiszka ceitunga, 1915 m. kovo 30 d., Nr. 34, p. 2.
52. Vyriausiojo kariuomenės vado štabo pranešimas. Rytų karo lauke. Karas // Lietuvos žinios, 1915 m. kovo 18 (31) d., Nr. 32, p. 3.
53. Лемке, М., 250 дней в царской ставке 1916, p. 313.
54. Sembritzki, J., Geschichte des kreises Memel, p. 398.
55. KAA, f. 50, ap. 2, b. 199, l. 240.
56. Pečiulis, Marius, Pirmojo pasaulinio karo veiksmai Vakarų Lietuvoje – Vokietijos ir Rusijos pasienyje – 1915 m. pradžioje – Karo archyvas, t. XXV, p. 74.
57. Nezabitauskis, A., Karas mūsų žmonių nepalaužė // Lietuva Didžiajame kare, p. 44.
58. KAA, f. 50, ap. 2, b. 199, l. 241.
59. KAA, f. 50, ap. 2, b. 199, l. 291–292.
60. War Chronicle. War Journal. Soldiers, letters, pictures of the war, p. 4.
61. Der Erste Weltkrieg – 1914/1918^{[neveikianti nuoroda]}

Literatūra

• Адылов, A., Третий штурм Archyvuota kopija 2010-03-14 iš Wayback Machine projekto. // Калининградская правда, 12 марта.
• Der Erste Weltkrieg – 1914/1918^{[neveikianti nuoroda]}
• Esče, 10-os rusų armijos XX korpuso veiksmai Rytų Prūsijoje (1915 m. vasario 9–21 d.) // Mūsų žinynas, t. 1, Nr. 3, 1921.
• Immanuel, Friedrich, Der Krieg im Herbst und Winter im Osten. Der deutsche Landkrieg, Erster Teil: Vom Kriegsbeginn bis zum Frühjahr 1915^{[neveikianti nuoroda]} // Der Weltkampf um ehre und recht, baden 1, kapitel 7.
• Immanuel, Friedrich., Der Krieg im Herbst und Winter im Osten. Der deutsche Landkrieg, Erster Teil:Vom Kriegsbeginn bis zum Frühjahr 1915 // Der Weltkampf um ehre und recht.
• Iš Lietuvos // Rygos garsas, 1915, kovo 3 (16), Nr. 25, p. 3.
• Гофман, М., Записки и дневники 1914–1918.
• Гофман, М., Война упущенных возможностей.
• KAA, f. 50, ap. 2, b. 199, l. 51.
• Kaip paėmė Klaipėdą. Rytų karo lauke. Karas // Lietuvos žinios, 1915 m. kovo 11 (24) d., Nr. 29, p. 3.
• Керсеновский, А. А., История Русской армии, Москва, 1999.
• Klaipėdos iszgascziu dienos // Lietuwiszka ceitunga, 1915 m. kovo 30 d., Nr. 34, p. 1.
• Klaipėdos paėmimas ir atidavimas. Karo vaizdai // Rygos garsas, 1915 m. kovo 14 (27) d., Nr. 30, p. 1.
• Лемке, М., 250 дней в царской ставке 1916, Харвест, 2003.
• Ludendorff, E., Meine kriegserinnerungen 1914–1918, Berlin, 1919, p. 104.
• Nezabitauskis, A., Karas mūsų žmonių nepalaužė // Lietuva Didžiajame kare, sudar. P. Ruseckas, Vilnius, 1939.
• Незнамов, А., Стратегический очерк войны 1914–1918 г. Период с 12 (25) ноября 1914 г. по 15 (28) марта 1915 г., ч. 3, Москва, 1922.
• Pečiulis, Marius, Pirmojo pasaulinio karo veiksmai Vakarų Lietuvoje – Vokietijos ir Rusijos pasienyje – 1915 m. pradžioje – Karo archyvas, t. XXV, Vilnius, 2010.
• Pascherat, Martha, Der Russeneinfall im ersten Weltkrieg^{[neveikianti nuoroda]}
• Ростунов, И. И., Русский фронт Первой мировой войны, Москва: Наука, 1976.
• Rytų frontas. Europos karas // Rygos garsas, 1915 m. kovo 7 (20) d., Nr. 27, p. 3.
• Rytų frontas. Europos karas // Rygos garsas, 1915 m. kovo 10 (23) d., Nr. 28, p. 3.
• Der russische Raubzug gegen Memel. Berichte aus dem deutschen Großen Hauptquartier 1914–1918. Das Archiv zum 1. Weltkrieg.
• Schlachtfelder in Ostpreussen, 2 auflage, Königsberg, 1932.
• Sembritzki, J., Geschichte des kreises Memel, Memel, 1918.
• Sembritzki, J., Geschichte des kreises Heydekrug, Memel, 1920.
• Строков, А. A., Вооруженные силы и военное искусство в Первой мировой войне, Москва, 1974.
• War Chronicle. War Journal. Soldiers, letters, pictures of the war. April 1915.
• Vyriausiojo kariuomenės vado štabo pranešimas. Rytų karo lauke. Karas // Lietuvos žinios, 1915 m. kovo 18 (31) d., Nr. 32, p. 3.
• Vyriausybiszkas praneszimas // Lietuwiszka ceitunga, 1915 m. kovo 30 d., Nr. 34, p. 2.
• Залесский, К. А., Первая мировая война. Правители и военоначальники, Вече, Москва, 2000.
• Зайончковский, А. М., Первая мировая война, Санкт-Петербург: Полигон, 2002.