Keptinis alus – alaus rūšis, gaminama kaip pagrindinę žaliavą naudojant ne grūdus, o iškeptą duonos tešlą. Jį gaminant iš miežių (kartais rugių) tešlos formuojami kepalai, jie kepami krosnyje, sulaužomi, užpilami virintu vandeniu, išbrinkinami, tada nuleidžiama misa, išpilstoma į statines ir rauginama su cukrumi ir mielėmis.
Visos kitos alaus rūšys lietuviškai yra vadinamos darytiniu alumi.
Istorija
Manoma, kad keptinis alus yra seniausias ir primityviausias alaus variantas, koks jis buvo gaminamas Senovės Egipte ir Mesopotamijoje. Dar ir dabar Egipte paplitęs gėrimas bouza (arab. بوظة = bouza), gaminamas iš miežinės duonos kepalų, greičiausiai tęsia tradiciją, kuri pavaizduota 5000 m. senumo alaus gamybos piešiniuose. Jis gali siekti 7 proc. alkoholio stiprumą.
Keptinio alaus tradicija kai kur išsilaikiusi ir Europoje. Tokiu principu yra gaminamas suomiškas sahti, kuris gardinamas kadagio uogomis ir košiamas per kadagio šakas. Estijoje panašiai gaminamas koduõlu („naminis alus“). Iš keptinio alaus gamybos išsivystė ir giros tradicija Rytų Europoje.
Lietuvoje
Lietuva yra viena iš nedaugelio pasaulio šalių išsaugojusi archaišką keptinio alaus gamybos tradiciją. Ji Lietuvą pasiekė per Livoniją ir istoriškai paplitusi šiaurės Aukštaitijoje. Tradicija buvo naudojama bei vystoma vietos dvaruose.
Apie 1686 metus surašytoje Radvilų virėjo užrašų knygelėje rašoma:
| ...[kelionės metu], kuomet neturite bravoro, salyklo džiovyklos, malūno, kubilo, katilo, o taip pat kitų alaus darymui reikalingų įrankių, darykite alų tokiu būdu. Paliepkite iš miežių ar bet kokių kitų javų – kokių tik yra – tegul ir rugių, duonos kepalą iškepti. Ir jį į keturias dalis supjaustę į rėčką ar kokį kitą indą su šiltu vandeniu sudėkite. Tas vanduo turi būti prieš tai gerai išvirintas ir ataušintas. Kai ta duona gerai įmirks, per visą dieną ir naktį, ir vanduo taps duonos esencija, nupilkite jį į kitą indą. Apynių į jį reikia įdėti, pagal proporcijas ir poreikį ir tada jau virti taip, kaip alų. O paskui, priklausomai nuo kiekio, mielių įdėti į ne per šaltą, bet ir ne per karštą misą. Ir į statinaites, vynmaišius ar kitus indus supilstyti. <...> O jei nepavyks gauti mielių, tai išmirkusios duonos vietoje jų įdėti galima, nes duona paprastai duoda rūgimą... |
Iš pradžių keptinio alaus gamyba buvo vyrų aludarių darbas, tačiau nuo XX a. pirmos pusės keptinį alų dažniausiai gamina moterys, ir tradicija perduodama per moterišką liniją. Dabar tradicija nyksta, nors nemažai moterų dar gerai žino gamybos ypatumus.
Tradicinę keptinio alaus gamybą geriausiai išsaugojo Jūžintų kraštas, ir tradiciją tęsia kelios vietos moterys. Jį gaminant miežių daigai sudaiginami, o tada paberiami džiūti ant krosnies ar saulėkaitoje. Tada jie sumalami, sumaišomi su virintu vandeniu ir brinkinami. Iš tokios tešlos suformuoti kepalai porą valandų kepami krosnyje, kol gerai apskrunda. Kepalai vėliau mirkomi vandenyje. Į susidariusį skystį įpylus apynių nuoviro, cukraus ir mielių raugiamas alus. Tradiciškai indas išklojamas šiaudais. Alų galima vartoti jau po kelių dienų..
Jūžintų krašto keptinis miežinis alus yra tamsios, sodrios spalvos, su didele puta. Jis pasižymi savitu tirštumu, lipnumu ir kartumu, kurį suteikia vietiniai apyniai ir pelynai, aviečių stiebai, džiovintų obuolių ir kriaušių nuovirai. Alus yra nestiprus. Jūžintų krašte šis gėrimas naudojamas įvairiose šventėse. Dėl svarbos Lietuvos kultūroje 2018 m. Jūžintų krašto keptinio alaus tradicija buvo įtraukta į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.
vikipedija, wiki, enciklopedija, knyga, biblioteka, straipsnis, skaityti, nemokamas atsisiuntimas, informacija apie Keptinis alus, Kas yra Keptinis alus? Ką reiškia Keptinis alus?