Kazachijos kalvynas

Kazachstano kalvynas arba Saryarka (rus. Казахский мелкосопочник, kaz. Сарыарқа) – gamtinė sritis šiaurinėje Kazachstano dalyje. Tęsiasi iš vakarų į rytus 1200 km, iš šiaurės į pietus 950 km. Iš vakarų riboja , iš šiaurės bei rytų – Irtyšiaus slėnis ir Vakarų Sibiro lyguma, iš pietvakarių – Turano žemuma. Vakarinė masyvo dalis gan lygi, ten yra du masyvai – (1133 m) ir Kokšetau aukštuma (iki 947 m, Siniuchos k.). Rytinės dalies reljefas labiau suskaidytas – jos centre yra (iki 1403 m), Kyzyltaso žemukalniai su Aksorano masyvu (1566 m) ir kalnagūbris (1469 m).

Kazachstano kalvynas įeina į Uralo-Mongolijos geosinklinų juostą. Atskiri dariniai priklauso kaledoninei (vakaruose) ir hercininei (rytuose) kalnodarai. Dėl išpustymo ir denudacijos procesų, kalnynas įgavo dabartinę formą, kuriai būdingi žemukalniai ir apvalios viršukalnės (sopkos) bei lygumų plotai. Masyvą sudaro daugiausia metemorfinės uolienos. Taip pat yra intruzinių ir efuzinių uolienų, kurios sudaro naudingųjų iškasenų (geležies, vario, mangano, polimetalų rūdų, aukso, akmens anglies) telkinius.

Klimatas ryškiai žemyninis, einant į pietus – sausringas. Vidutinė sausio temperatūra yra tarp -14 ir -18 °C, liepos – +20–24 °C. Žiemos speigų metu temperatūra gali nukristi iki -40 °C, o vasarą įkaisti iki +35 °C. Vidutinis metinis kritulių kiekis – ~300 mm.

Per Kazachstano kalvyną eina Irtyšiaus ir nenuotakių Vidurinės Azijos baseinų riba. Svarbiausios upės – Išimas, Nura, Sarysu. Labai gausu ežerų, tarp kurių didžiausias yra Tengizas. Būdingos eraičinų-ašuočių stepės, kurios pietuose pereina į pusdykumes ir kiečių-druskių dykumas. Kalnuose auga pušų miškai ir kadagynai. Dauguma stepių išdirbta. Dalis neliestų Kazachstano kalvyno vietų yra saugoma kaip UNESCO pasaulio paveldo objektas „Saryarka – šiaurės Kazachstano stepės ir ežerai“.

Šaltiniai

1. Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1983. // psl. 184-185