Kauno karo ligoninė

1831 m., siaučiant choleros epidemijai, Kauno karmelitų vienuolynas buvo paverstas ligonine. 1836 m. vienuolyno antrame aukšte įsikūrė karo ligoninė. Naujos ligoninės statybas skatino sudarytas miesto plėtros planas, nuo 1843 m. Kaunui tapus gubernijos centru. Plečiantis gydymo įstaigai, 1855 m. teritorijoje pastatytas naujas ligoninės korpusas, iškilo su jos veikla susiję ūkio ir aptarnavimo pastatai. Statybų metu pasodintas parkas, teritorija aptverta mūrine tvora. Statybų projektus sudarė architektas Afanasijus Farafontjevas, prieš tai projektavęs Vilniaus Sapiegų rūmų pritaikymą karo ligoninės reikmėms. Kaune ligoninė, kiti komplekso statiniai užpildė nemažą dalį Naujamiesčio šalia vienuolyno bei tiesiamo Michailo prospekto. Karo ligoninė užėmė didesnę buvusio vienuolyno sklypo dalį. Teritorija buvo dalinama į dvi dalis: senąją vienuolyno ir naujai pastatytos karo ligoninės. Iki tol carinė valdžia ligoninės reikmėms naudojo uždaryto vienuolyno pastatus. Į naują karo ligoninę buvo pradėta vežti sužeistuosius ir ligonius iš Krymo karo.^[2] Tada ši ligoninė buvo pavadinta Kauno karo ligonine, talpinusia 150 ligonių. Dvidešimt metų ligoninė veikė vienuolyno pastatuose, vėliau nugriauta galerija, jungusi vienuolyną su Karmelitų bažnyčia.^[3]

Pradėjus Kauno tvirtovės statybas, mieste padidėjo carinės kariuomenės įgula, statėsi karinis miestelis, buvo plečiama ir Karo ligoninė. 1884–1885 m. ji padidinta iki 350 lovų.^[2] Pagrindiniame korpuse buvo gydomi chirurginiai, ūminėmis ir lėtinėmis ligomis sergantys ligoniai, veikė nervų ligų skyrius. Venerinėmis ligomis sergantiems ligoniams buvo skirtas karmelitų vienuolyno korpusas (jame vėliau buvo akių ligų skyrius). Didėjant ligonių skaičiui ir paaiškėjus, kad užkrečiamus ligonius reikia izoliuoti, 1893 m. pastatytas naujas dviejų aukštų pastatas infekcinėms ligoms gydyti. XIX a. pabaigoje ligoninės kompleksą sudarė: pagrindinis ligoninės pastatas, du vienaukščiai pastatai, du dviaukščiai pastatai, vaistinė, sandėlis, uždarytas vienuolyno korpusas, mūrinė tvora. XX a. pradžioje ligoninės teritorija išliko nepakitusi, tačiau atsirado daugiau pastatų: koplyčia, katilinė su aukštu raudonų plytų kaminu, keli sandėliai. Karo ligoninės teritorijos plane buvo pažymėta 15 pastatų.^[1][4]Pirmojo pasaulinio karo metais Karo ligoninėje nuo infekcinių ligų buvo gydomi kaizerinės Vokietijos kariuomenės kariai, rusų karo belaisviai. Čia talpindavo ligonius, kurie sirgo dizenterija, cholera, dėmėtąja šiltine, džiova. Tada buvo didelis mirštamumas, kasdien mirdavo po 4–5 ligonius. Mirštančius išnešdavo į koplyčią, kur jie ir mirdavo atskirai nuo kitų.^[4] Vokiečiai iš Karo ligoninės išsikraustė 1919 m. spalį. Liko apniokota ligoninė, išgrobstytas inventorius, sudegęs dezinfekcijos punktas.

Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, 1918–1920 m. įvairiomis kryptimis vyko nepriklausomybės kovos su bolševikais, bermontininkais, lenkais. Kaune apleistą ligoninės teritoriją perėmė Lietuvos kariuomenės medicinos tarnybos. Imtasi skubių priemonių sutvarkyti ligoninę, nes buvo didelis poreikis guldyti ir gydyti fronte sužeistus karius. Pagrindinio korpuso pirmajame aukšte sutalpintas vidaus ligų skyrius, kelios patalpos skirtos gydytojų apgyvendinimui, antrame aukšte tilpo chirurginiai ligoniai, operacinė salė ir tvarstomasis kambarys.^[4] Karmelitų korpuse įsikūrė odos ir venerinių ligų skyrius. Senoji ligoninės virtuvė buvo pritaikyta laboratorijai. 1919 m. gruodžio 28 d. karo ligoninėje įvyko koplyčios ir kitų rūmų iškilmingas pašventinimas. Ligoninės viršininko pulkininko leitenanto dr. Slyžio pakviesti dalyvavo prezidentas Antanas Smetona, paaukojęs 2000 auksinų, Žemaičių vyskupas, pasakęs pamokslą ir atlaikęs pirmas mišias.^[5]

1920 m. pradžioje išplito gripo epidemija. Ligoninė tapo perpildyta, nebuvo kur guldyti susirgusiųjų. Patalpose tvyrojo šaltis, nes apgriuvusios krosnys nepajėgė jų apšildyti.^[6] 1920 m. vasario 1 d. Karo ligoninės vyriausiu gydytoju paskirtas sanitarijos pulkininkas Kazys Oželis. Buvo imtasi ypatingų priemonių gelbėjant ligoninę iš sunkios padėties. Kiek leido tų laikų lėšos, buvo aptvarkytos patalpos. Tais pačiais metais ligoninėje pradėjo veikti sanitarijos kursai karininkams rengti.

1924 m. duomenimis,^[7] be Karo ligoninės, Kaune veikė dar dvi didesnės ligoninės – Raudonojo kryžiaus ligoninė ir Kauno miesto ligoninė. Tuomet Karo ligoninė galėjo sutalpinti iki 500 ligonių, Kauno miesto – 200, o Raudonojo Kryžiaus – 108. Šių sveikatos įstaigų finansavimas skyrėsi, nes tik Karo ligoninę visiškai išlaikė valdžia. Kauno miesto ligoninė dalį pajamų gaudavo iš ligonių, o likusią dalį pridėdavo valdžia, o Raudonojo Kryžiaus ligoninė gyvavo tik iš ligonių sumokėtų lėšų.

1928–1930 m. pagal architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektą rekonstruotas pagrindinis ligoninės pastatas, iškilo kitų pastatų. Per kapitalinį remontą ligoninės pirmajame aukšte naujai įrengtas chirurgijos skyrius, taip pat bendros ir atskiros patalpos, rūsyje – rentgeno kabinetas su įrengimais, hidroelektroterapijos gydymo kambariai. Antras aukštas pritaikytas terapijos skyriui, kur buvo gydomi vidaus ligomis sirgę ligoniai. Ligoninės pagrindinio korpuso remonto darbus vaizdžiai paminėjo tuometinė spauda:^[6]

„Labai jaukios ir simpatiškos separatkos – mažutės, atskiros palatos sunkiai sergantiems. Čia pat dideli balkonai arba aikštelės saulės bei oro vonioms, skyrium vyrams ir moterims.“

1930 m. sklypo rytinėje dalyje, prie Vytauto prospekto, naujai pastatyti Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakulteto Akių ligų ir Ausų, nosies ir gerklės ligų klinikų rūmai.^[8][9] Tai buvo pirmas V. Landsbergio-Žemkalnio projektuotas visuomeninės paskirties objektas.^[6] Taip pat išplėstas infekcinių ligų gydymo korpusas, atstatytas namas personalui. Medicinos įstaigai iš viso priklausė 13 mūrinių ir 8 mediniai pastatai.^[1]

1930 m. birželio 24 d. Karo ligoninės sodelyje atidengtas signataro, daktaro Jono Basanavičiaus paminklas (biusto autorius Juozas Zikaras),^[10] įstaigai suteiktas jo vardas.^[1] Signataras anksčiau, 1925 m. viešėjo Kaune ir gydėsi karo ligoninėje.^[11] Tarpukaryje tai buvo viena iš geriausiai įrengtų ligoninių Lietuvoje,^[1] turėjusi terapijos, ausų, nosies ir gerklės ligų, odos ir venerinių ligų, chirurgijos, akių skyrius. Buvo įrengti rentgeno, dantų ligų, patologinės histologijos kabinetai, prozektoriumas ir kitų tarnybų patalpos. Veikė koplyčia, atskiros bibliotekos personalui ir ligoniams.

Sovietmečiu Karo ligoninės įstaiga su jai priklausančiais statiniais išsaugojo savo paskirtį, toliau buvo naudojama ligoninės reikmėms. Teritorijoje iškilo keletas naujų pagalbinių pastatų. Už pagrindinio ligoninės korpuso pastatyti keli garažai, parko teritorijoje – transformatorinė. Vakarinėje pusėje pastatytas praėjimo ir patikros postas, dujų reguliavimo punktas. Šiaurinėje sklypo dalyje buvo pastatyti garažai, ūkiniai pastatai, taip pat šiaurės vakarų teritorija atitverta silikatinių plytų tvora. Pagrindinis ligoninės korpusas sujungtas su buvusiu virtuvės pastatu.^[12]

Pagrindinis straipsnis – Dr. Jono Basanavičiaus karo medicinos tarnyba.

1992 m. ligoninės kompleksą perėmė Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministerija, įsikūrė Karo medicinos tarnyba. Jos prižiūrima teritorija su istoriniais pastatais yra naudojama ir sudaro bendrą Lietuvos kariuomenės karių sveikatos priežiūros kompleksą. Be kitų padalinių, čia įkurtas Karo medicinos mokymo centras, rengiantis karo medikus, štabo medicinos karininkus, instruktorius, organizuojantis tęstinį rezervo karių mokymą.

Ligoninės pastatų remontas yra suplanuotas ir atliekamas pagal bendrą kariuomenės infrastruktūros vystymo planą, tęsiami pastatų projektavimo, sklypo planavimo darbai. Taip pat šioje teritorijoje Didžiojo karo muziejus turi restauravimo dirbtuves ir eksponatų saugyklą. 2021 m. duomenimis, juos buvo rengiamasi perkelti į renovuotą pastatą. Didžiajame ligoninės pastate saugoma dalis eksponatų: archeologijos ir istorinių uniformų kolekcijos, meno rinkiniai, įvairių ginklų kolekcijos, istoriniai baldai bei etnografiniai eksponatai. Atlikus likusių pastatų remonto darbus dalis saugyklų būtų atvertos visuomenei, vyktų edukacinės programos.^[13]

Ligoninės pastatas dviejų aukštų, su rūsiais, dviem šoniniais pietinio fasado rizalitais, pastatytas 1855 m. XIX-XX a. sandūroje jo rytų pusėje pristatyta koplyčia, prie jos buvo vieno aukšto mūrinis pastatas. 1930 m. pagal V. Landsbergio-Žemkalnio rekonstrukcijos projektą šie pastatai sujungti į vieną, pagrindinis korpusas rekonstruotas, pristatyti jo šiaurės ir pietų fasadų centriniai rizalitai. Buvęs koplyčios pastatas su pagrindiniu korpusu sujungtas pusapvaliu priestatu. Priestatas dviejų aukštų, tačiau žemesnis už koplyčią, kuri dar išsiskiria daugiakampiu bokšteliu. 2019-2024 m. nugriauti sovietmečio laikotarpio priestatai. Pagrindinis fasadas su centriniu įėjimu yra šiaurės pusėje (Griunvaldo g.), išryškintas keturiais vienodais piliastrais. Į pirmą aukštą patenkama per centrinį ėjimą, esantį pietinio fasado centre. Pirmo aukšto erdvaus vestibiulio viduryje simetriškai įkomponuotos kolonos, atliekančios dekoratyvinę ir konstrukcinę paskirtį. Tiesiai už vestibiulio patenkama į dabartinę sporto salę. Didžioji ligoninės korpuso dalis ilgą laiką buvo nenaudojama.^[16]

Pastato stogas dvišlaitis, dengtas skarda. Virš operacinės dalies įtaisytas stiklinis stogas. Operacinės dalis papuošta skulptūriškais medicininiais simboliais. Praeityje ji buvo atvira ir naudojama kaip terasa, į kurią galėjo išeiti ligoniai. Ligoninės sienos sumūrytos iš raudonų plytų, tinkuotos šviesiai gelsva spalva. Pastato plane išsaugota pirminė konfigūracija, pagrindinė patalpų dalijimo schema. Prisidėjusios šiaurinė ir pietinė iškyšos pagyvino plano vaizdą, jis tapo dinamiškesnis. Ligoninės planas nuo tarpukario nepakitęs išliko iki mūsų dienų.^[17]

Pastatas ištęsto stačiakampio plano, dviejų aukštų su rūsiu, dviem rizalitais rytų fasade (Vytauto pr.) ir trim rizalitais vakarų fasade. Keturšlaitis apskardintas stogas pagyvintas keraminių plytų mūro dūmtraukiais, pusapskričiais tūriniais stoglangiais. Pastatui iš abiejų galų pristatyti stačiakampio plano priestatai su atviromis terasomis viršuje. Gatvės fasadas simetriškai suskaidytas į tarpsnius, profiliuotomis traukos juostomis. Vakarinio fasado kompozicijų detalių skaidymas panašus kaip ir gatvės fasade. Išlikęs pirminis racionalios stilistikos pastato vaizdas. Viršutinis dviejų tarpsnių karnizas, stačiakampių ritmiškai išdėstytų langų eilė susisieja su pagrindiniu ligoninės korpuso fasadu.^[15] Patalpų išdėstymas plane simetriškas, su koridorine jungtimi viduryje. Procedūrų palatos kvadrato formos, prie jų prišlieti stačiakampio plano gydytojų kabinetai. Šoninės erdvės skirtos administracinėms patalpoms.

Prie pastato pritvirtintos dvi memorialinės lentos su užrašais:

„1920-1939 m. dr. Jono Basanavičiaus karo ligoninėje dirbo ir jai vadovavo medicinos daktaras, VDU profesorius, Vyčio kryžiaus ordino kavalierius, sanitarijos pulkininkas Kazys Oželis. Mirė 1960 m. Čikagoje“, „Šioje vietoje 1919 m. sausio 11 d. eidami tarnybines pareigas garbingai žuvo Lietuvos kariuomenės 2-ojo pėstininkų pulko savanoriai Juozas Kalasiūnas ir Antanas Zambacevičius“.

Virtuvė. Datuojama XIX a. viduriu. Pastatas mūrinis, tinkuotas šviesiai gelsvu tinku. Stogas dvišlaitis, pastato planas kryžmos formos. Patalpos išdėstytos iš dviejų pusių, per vidurį jas jungia koridorius. Pagrindinė funkcinė erdvė yra vakarinėje kryžmos dalyje. Fasadus vertikaliai skaido dideli langai. Interjeras nepakitęs nuo tarpukario remonto. Grindys išklotos metlacho plytelėmis, o sienos padarytos iš keraminių plytelių.

Vaistinė. Pastatyta kartu su pagrindiniu ligoninės korpusu XIX a. viduryje, stovi lygiagrečiai su ligonine. Pastatas mūrinis, tinkuotas, vieno aukšto, su dvipusiu mezoninu virš vidurinės namo dalies. Pagrindinis tūris uždengtas dvišlaičiu stogu, mezoninas – keturšlaičiu. Planas ištęsto stačiakampio formos. Eksterjere interpretuojamos klasicizmo formos: galiniai trikampiai frontonai su centre įkomponuotais kvadrato formos langeliais, aprėmintais pusapskritės formos elementu, kurio viršuje įkomponuotas rakto elementas.^[18]

Infekcinių ligų skyrius. Dviaukščio mūrinio pastato planas „L“ raidės formos. Jo dalis prie gatvės pastatyta XIX a. viduryje, kita pusė – XX a. trečiame dešimtmetyje. Fasadai skaidomi pailgos formos langais, juos skiria siaura trauka. Dekoratyvumu išsiskiria vidiniai fasadai, atsukti į ligoninės teritoriją: portalus laiko stilizuotos kolonos, virš kurių įtaisyti nedideli trikampiai frontonėliai, aprėminti karnizinėmis juostomis.^[19]