Kauno geležinkelio tiltas

Pagrindinis puslapis | Kauno geležinkelio tiltas
Kauno geležinkelio tiltas
Kauno geležinkelio tiltas
54°52′55″š. pl. 23°55′31″r. ilg. / 54.88184°š. pl. 23.92537°r. ilg. / 54.88184; 23.92537 (Kauno geležinkelio tiltas)
Vieta Kaunas
Ilgis 360 m
Plotis 10,35 m
Pastatytas 1862 m.

Kauno geležinkelio tiltas (arba Žaliasis tiltas) – plieninių santvarų ir sijų dvikelis geležinkelio tiltas Kaune per Nemuno upę. Jungia Kauno geležinkelio stoties rajoną su Žemąja Freda. Kultūros paveldo objektas (Nr. 22215). Tiltas plieninių santvarų, plieninių sijų, 8 tarpatramių, dviejų kelių, 360 m ilgio ir 10,35 m pločio.[1]

Istorija

redaguoti

Statyba

redaguoti

Kauno geležinkelio tiltas buvo statomas kartu su geležinkelio tuneliu, tiesiant Peterburgo–Varšuvos geležinkelio atšaką Lentvaris–Virbalis. Geležinės tilto santvaros užsakytos Prancūzijoje ir atplukdytos Nemunu 1858 ir 1860 m. Paskutinė santvara sumontuota 1861 m. lapkričio 21 d.[2]

Statyba pradėta 1859 m. gegužę, baigta 1862 m. vasario 4 d., pirmasis garvežys tiltu pravažiavo kovo 6 d.,[3] nors kai kur nurodoma, kad dar vasario 27 d.[4] Tiltą statė prancūzų firma Ernest Goüin et Cie, darbams vadovavo prancūzų inžinierius Ernest Cézanne.[5] Metalinės tilto dalys pagamintos toje pačioje bendrovėje Prancūzijoje, 1859 m. navigacijos metu jos atplukdytos Baltijos jūra ir Nemunu į Kauną. Keli laivai nuskendo, todėl statybos darbai užsitęsė. Prancūzų rangovai Žemojoje Fredoje, netoli numatomo statyti geležinkelio, įrengė centrines dirbtuves, atsivežė įrangą ir tiltų santvaras gamino vietoje.

Paprastai tiltai statomi statmenai upės krantams, kad jie būtų trumpesni. Geležinkelio tiltas per Nemuną upės ašį kirto 69° kampu, tad vietoje 275 m pailgėjo iki 327 m.[6] Tiltas buvo pastatytas ant 5 taurų ir dviejų ramtų; keturios didelės angos – dvi po 77,30 m ir dvi po 68,70 m, be to, dvi terpės krantuose gatvėms – po 13,20 m. Tilto taurai padaryti iš ketinių šulinių – 3,5 m skersmens kesonų, įleistų į 10–17 m gylį, pripildytų betonu. Taurų vamzdžių gramzdinimas prasidėjo 1860 m., užpildymas betonu baigtas 1861 m. Darbas kesonuose buvo labai sunkus. Suspausto iki 2 atmosferų oro temperatūra buvo 48–60 °C. Žmonės kastuvais kasė žemę, pasišviesdami žibalinėmis lempomis arba žvakėmis. Už 6 valandų vienos pamainos darbą gaudavo nuo 0,90 iki 1,50 rublio. Kasant kesonus vienas žmogus žuvo.

Ilgosios vidurinės tilto fermos buvo surenkamos dirbtuvėse Žemutinėje Fredoje, paskui pontonais plukdomos į vietą ir specialiais hidrauliniais mechanizmais užstumiamos ant taurų. Kitos, mažesnės fermos, surinktos vietoje ant pastolių. Keturios didžiosios fermos pagamintos ištisinėmis juostomis, dėl to tiltas atrodė kaip didžiulė dėžė, kurios aukštis – 6,75, plotis – 8 m. Tokioje dėžėje praeinantis traukinys visiškai pasislėpdavo, skleisdamas didžiulį metalo gaudesį.

1861 m. lapkričio 21 d. sumontuota paskutinė santvara. Statybai sunaudota 2025 t plieno ir 2130 t ketaus. Tiltas kainavo 904 000 carinių rublių. Pirmas traukinys tiltą pervažiavo 1862 m. vasario 27 d.[7][6]

Atstatymai

redaguoti

1859–1862 m. pastatytas geležinkelio tiltas nukentėjo per abu pasaulinius karus.

Prasidėjus I pasauliniam karui, 1915 m. rugpjūčio 17–18 d. naktį besitraukianti Rusijos imperijos kariuomenė susprogdino dvi vidurines tilto fermas (santvaras). Kauną užėmę vokiečiai įrengė laikiną pontoninį tiltą, atstatė išsprogdintas ir sustiprino likusias fermas parabolinėmis fermomis viršuje. Tokį kombinuotą tiltą vokiečiai baigė remontuoti 1916 m. balandžio 14 d. Tą dieną jis pavadintas Reichsbrücke, į tilto atidarymą atvyko feldmaršalas Paulius fon Hindenburgas ir simboliškai užveržė paskutinę veržlę. Po šia veržle buvo padėta varinė šešiakampė poveržlė su užrašu vok. Exzellenz Generalfeldmarschall von Hindenburg.[6] Panašias 3 veržles prisuko ir Hindenburgo palydos nariai,[8] tarp jų ir Ludendorfas. Iš viso įveržtos 4 žalvarinės veržlės.[9] 1917 m. tiltas buvo nudažytas švino žaliais dažais, nuo to jis gavo Žaliojo geležinkelio tilto pavadinimą.[5]

Tarpukario metais, esant tik vienam Vytauto Didžiojo (Aleksoto) tiltui per Nemuną, geležinkelio tiltas buvo naudojamas ir kaip plento tiltas. Tarp dviejų geležinkelio kelių buvo įrengtas trečias – medinis paklotas vežimams, dviratininkams ir lengviesiems automobiliams. Sunkvežimiai ir autobusai per šį tiltą nebuvo praleidžiami. Prie abiejų tilto galų stovėjo geležinkelio sargai, kurie reguliavo eismą – prie tilto artėjant traukiniui, kitas transportas buvo sustabdomas.[6] Vėliau, 1935 m. šis eismas buvo sustabdytas, paliekant tik traukinius, tačiau išimtis palikta įvairaus kariuomenės transporto reikmėms.[10]

Antrojo pasaulinio karo metais tiltas buvo dar du kartus sugriautas. Iš pradžių 1941 m. birželio 24 d. rusų generolo Šlemino įsakymu tiltą susprogdino besitraukianti Raudonoji armija. Netrukus vokiečiai Žemosios Fredos pusėje įrengė geležinkelio stotį, o šalia susprogdinto tilto pastatė laikiną medinį tiltą.[6] Po to jie išsprogdintas santvaras iškėlė ir sumontavo Kauno pusėje. 1941 m. rudenį buvusias parabolines fermas vokiečiai perstatė į stačiakampes – toks tiltas tarnavo iki 1944 m. vasaros. 1944 m. rugpjūtį pasitraukdami vokiečiai tiltą vėl susprogdino.

Kol jis buvo atstatytas, šalia buvo nutiestas laikinas medinis tiltas. 1945–1948 m. tiltas atstatytas rusų kariuomenės inžinerinio dalinio, vėliau šalia jo padarytas praėjimas pėstiesiems. Susprogdintas vidurines santvaras jie iškėlė ir sumontavo stoties pusėje, o kitas dvi santvaras padarė naujas ir didesnes. 1946 m. išmūryti taurai ir ramtas, 1961 m. įrengti šalitilčiai pėstiesiems. Per karą susprogdintų santvarų ir atramų likučiai liko upės vagoje, laivybai buvo išvalyta tik viena – dešinioji kraštinė anga.[6]

1996 m. lapkričio 18 d. tiltas įtrauktas į LR nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.[11]2002 m. už mažiau nei šimto metrų pasroviui nuo geležinkelio tilto atidarytas Čiurlionio tiltas. Nuo to laiko geležinkelio tiltu pėstiesiems vaikščioti uždrausta.

  1. Kauno Žaliasis geležinkelio tiltas. Autc.lt (tikrinta 2026-01-30).
  2. Liubomiras Viktoras Žeimantas. Peterburgo–Varšuvos geležinkelio tiesimas. Lietuvos istorijos metraštis, 2001. – Vilnius, 2000. // psl. 208.
  3. Г. И. Косаковский (Gerasimas Kosakovskis). Железные дороги Литвы (Lietuvos geležinkeliai). – Vilnius, „Mokslas“, 1975. // psl. 40
  4. Kauno istorija: 1795–1915 m. Azuolynobiblioteka.lt (tikrinta 2025-08-13).
  5. Kauno geležinkelio tilto poliai. Medienosdatavimas.lt (tikrinta 2026-01-30).
  6. Įdomiausi Lietuvos technikos paminklai (sudarė Eligijus Juvencijus Morkūnas). – Kaunas, Terra Publica, 2013, ISBN 978-609-8090-28-4. // psl. 61–63
  7. A. Fokas. Kauno tiltai: Geležinkelio // Kauno tiesa, 1968 m. birželio 9 d.
  8. Hindenburgo „muterė“ Kaune // Bangos, 1932 m., Nr. 37. - 922-923 psl.
  9. Kaunas. Mūsų Lietuva, T. 2. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1965. – 243 psl.
  10. Draudimas važinėti Žaliuoju tiltu pagrįstas. 1935-06-05, psl. 6.
  11. „Geležinkelio tiltas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2014-11-11.
Artimiausi tiltai per Nemuną
prieš srovę: Kauno geležinkelio tiltas pasroviui:
Panemunės tiltas Čiurlionio tiltas

vikipedija, wiki, enciklopedija, knyga, biblioteka, straipsnis, skaityti, nemokamas atsisiuntimas, informacija apie Kauno geležinkelio tiltas, Kas yra Kauno geležinkelio tiltas? Ką reiškia Kauno geležinkelio tiltas?

Pagrindinis puslapis | Į viršų