Kauno lokomotyvų depas

Pagrindinis puslapis | Kauno lokomotyvų depas

54°52′58″š. pl. 23°55′54″r. ilg. / 54.8829°š. pl. 23.9316°r. ilg. / 54.8829; 23.9316

Kauno lokomotyvų depas
Kauno depo teritorija 2025 m.
Šalis Lietuva
AdresasKaunas, A. Juozapavičiaus pr. 104
Atidarytas1861 m.
StotisKauno geležinkelio stotis
OperatoriusAB „Lietuvos geležinkeliai“
Vėžė1520 mm vėžė

Kauno lokomotyvas depas – geležinkelio depas, esantis Žemuosiuose Šančiuose, į pietus nuo Kauno geležinkelio stoties, A. Juozapavičiaus prospekte. AB „Lietuvos geležinkeliai“ padalinys.[1] Statinių kompleksas yra kultūros paveldo objektas (Nr. 29952), jo autorius nėra žinomas,[2] objektui priklauso 11 statinių:

  • administracinis pastatas (29953), A. Juozapavičiaus pr. 104;
  • valgyklos pastatas (29954), A. Juozapavičiaus pr. 102;
  • dirbtuvės pastatas (29955), A. Juozapavičiaus pr. 104;
  • medicinos pastatas (29956), A. Juozapavičiaus pr. 114d;
  • elektrinės pastatas (29957), A. Juozapavičiaus pr. 114a;
  • depas (29958), A. Juozapavičiaus pr. 104;
  • smėlio džiovyklos pastatas (29959), A. Juozapavičiaus pr. 104;
  • sarginė (29960), A. Juozapavičiaus pr. 104;
  • kalvės pastatas (29961), A. Juozapavičiaus pr. 106a;
  • katilinės pastatas (29962), A. Juozapavičiaus pr. 106a;
  • medienos džiovyklos pastatas (29963), A. Juozapavičiaus pr. 106a.

Depo statinių komplekso pagrindinis statinys – puslankio formos depas, būdingas tik didžiosioms lokomotyvų remonto dirbtuvėms. Priešais depą įrengtas garvežių grįžratis su 18 įvažiavimų (tiek lokomotyvų galėjo būti remontuojama vienu metu). Rotonda vieno aukšto.[3]

Istorija

redaguoti

XIX a. tiesiant geležinkelius Rusijos imperijoje, depus statė tik didžiuosiuose geležinkelio mazguose, juos turėjo tik aukščiausios, I ir II klasės stotys. Kauno garvežių depas ir vagonų remonto dirbtuvės pastatytos 1861 m.[4] kartu su geležinkelio stotimi, apie 40 ha dirbtuvių teritorija nuo pat pradžių sparčiai plėtėsi.[5] 1890 m. miesto plane vaizduojama rotondos formos dirbtuvė, vakarinėje pusėje – elektrinė ir vandens bokštas (vanduo tiekiamas iš Nemuno) šalia jos, taip pat didžiosios dirbtuvės, geležinkelininkų namai, sandėliai, siurblinė.

Nemažai statinių nukentėjo Pirmojo pasaulinio karo metais, karo metu vokiečiai depą išplėtojo. 1918 m. išsamiai vokiečių sudarytame plane jau matoma ir bėgių mirkykla, vagonų dirbtuvės, kalvė su katiline ir kiti statiniai – iš viso per 70 įvairios paskirties statinių.[5] Depas buvo 732 m² ploto.[6]

Po I pasaulinio karo iš vokiečių buvo perimtos Kauno geležinkelio didžiosios dirbtuvės, kuriose neturint savųjų riedmenų, kurį laiką buvo taisomi vokiečių garvežiai ir vagonai.[7] Karo geležinkelių atstovas inžinierius Kleinmanas 1919 m. kovo 25 d. sutiko atiduoti dirbtuves su sąlyga, kad bus remontuojami tik vokiečių garvežiai ir vagonai, bet ilgainiui Lietuva perėmė depo kontrolę. 1921 m. depe dirbo apie 300 darbininkų.[8] Nors jau 1921 m. centrinėse dirbtuvėse imta remontuoti plačiojo geležinkelio vagonus, oficialiai remonto dirbtuvės pradėjo veikti tik 1924 m.[9] 1926 m. jos buvo tinkamai sutvarkytos ir galinčios atlikti pagrindinius garvežių remonto darbus.[10] Čia buvo gaminamos automotrisės, keleiviniai vagonai perdaromi į pašto, tarnybinių, automotrisių priekabas, o dengtieji prekiniai vagonai – į ledaines, pusvagonius. Siaurojo geležinkelio dirbtuvės buvo Žemojoje Fredoje, ten buvo gaminamos ir automotrisės, tačiau 1936 m. šios dirbtuvės sujungtos su centrinėmis.[9]

Tarpukariu dirbtuvės išplėstos, pastatyta pirtis darbininkams, mūrinė valgykla, čia nutiestas tankesnis bėgių tinklas, depas buvo viena didžiausių pramoninių teritorijų tuometiniame Kaune.[5] Dirbtuvėse atnaujintos staklės, kompresoriai, peržiūrėtas darbų organizavimas.[11] Iki II pasaulinio karo Kauno centrinės dirbtuvės aptarnavo visas pagrindines Lietuvos geležinkelių linijas, vedusias link Vilniaus, Šiaulių, Kybartų ir Alytaus.[5] Be to, čia pagal užsakymus buvo liejami varpai bažnyčioms.[9]

1940 m. depas buvo išplėstas, įrengtos elektromechaninės dirbtuvės, 4 papildomos apžiūros duobės šiaurės rytinėje dalyje. II pasaulinio karo metais depas stipriai apdegė, kai kuriuos dirbtuvių pastatus 1944 m. liepą susprogdino besitraukdami vokiečiai. 1945 m. vietoje sugriauto vandens bokšto imtas statyti požeminis 250 m³ talpos gelžbetoninis rezervuaras. 1946 m. minima, kad sunaikinta pusė rotondos pastato, likusi dalis neišsaugota, vagonų dirbtuvės visiškai sunaikintos.[5]

Kauno geležinkelio depo statinių komplekso pagrindinis statinys pastatytas puslankio formos – tokia depų forma būdinga tik didžiosioms lokomotyvų remonto dirbtuvėms. Priešais depą įrengtas garvežių grąžos ratas, kuriuo lokomotyvai buvo nukreipiami į remonto cechus. Kauno rotonda turėjo 18 įvažiavimų, tad tiek garvežių vienu metu galėjo būti čia remontuojama. Dirbtuvės turėjo 2 garvežių grįžračius tačiau teritorija nukentėjo Antrojo pasaulinio karo metais, todėl antrasis grąžos ratas neišliko.[3] Grįžračiai buvo 23 ir 46 m ilgio.[6]

1945 m. depas remontuotas ir rekonstruotas. 1995 m. depas buvo Vilniaus lokomotyvų depo Kauno cechu.[9] Vagonų depui priklausė Kauno ir Palemono konteinerių apžiūrų ir einamojo remonto, Kybartų, Palemono, Šeštokų vagonų apžiūros, Kauno keleivinių vagonų aptarnavimo, Palemono prekinių vagonų einamojo remonto punktai.[12]

2001 ir 2004 m. depas restauruotas. 2004 m. įtrauktas į Kultūros paveldo registrą,[13] tačiau dalis pastatų nėra saugomi paveldosaugos.[5]

  1. Kauno lokomotyvų depas. Imones.lt (tikrinta 2025-08-13).
  2. Kauno depo statinių komplekso depas. Sanciubendruomene.lt (tikrinta 2025-08-13).
  3. Iveta Taparauskaitė. XIX a. plačiųjų geležinkelių trasos paveldo ištekliai Kaune. Kauno istorijos metraštis, 2011, 11, p. 199-208.
  4. Liubomiras Viktoras Žeimantas. Peterburgo–Varšuvos geležinkelio tiesimas. Lietuvos istorijos metraštis, 2001. – Vilnius, 2000. // psl. 212.
  5. Agnė Gendrėnienė. Kauno geležinkelio stoties centrinių remonto dirbtuvių urbanistinė kaita (iki 1945 m.). – Kultūros paminklai, 2014, 18, p. 84–100.
  6. Kauno riedmenų ir konteinerių cechas – istorinės dirbtuvės, atviros naujiems iššūkiams. 2019-01-06, Kasvyksta.lt (tikrinta 2026-01-30).
  7. Gediminas Vaičiūnas, Lionginas Liudvinavičius, Gintautas Bureika, Rimantas Subačius, Viačeslav Petrenko, Jonas Butkevičius, Laura Černiauskaitė, Inesa Gailienė, Igoris Podagėlis, Kazys Sakalauskas. Geležinkeliai. Bendrasis kursas. – Vilnius, VGTU leidykla „Technika“, 2018. ISBN 978-609-476-093-8 // psl. 16
  8. Modestas Kuodys. Karo padėties Lietuvos geležinkelių zonoje funkcionavimas 1919–1926 m. – Karo archyvas, 2008, 23. // psl. 231
  9. Birutė Jūronytė. Pirmtakai buvo nagingi. Lietuvos geležinkeliai: šaknys ir atžalos. – Vilnius, LG Informacijos leidybos centras, 1995. ISBN 9986-537-08-8. // psl. 72–74
  10. LCVA, f. 386, ap. 1, b. 1029, l. 177.
  11. Vyriausias Lietuvos nepriklausomybės 10 metų sukaktuvėms ruošti komitetas. Pirmasis nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis, 1918-1928. – Kaunas, „Spindulio“ spaustuvė, 1930. // psl. 277
  12. Lietuvos geležinkeliai: šaknys ir atžalos. – Vilnius, LG Informacijos leidybos centras, 1995. ISBN 9986-537-08-8. // psl. 76
  13. „Objekto Nr. 29952 išsamus aprašymas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras.

vikipedija, wiki, enciklopedija, knyga, biblioteka, straipsnis, skaityti, nemokamas atsisiuntimas, informacija apie Kauno lokomotyvų depas, Kas yra Kauno lokomotyvų depas? Ką reiškia Kauno lokomotyvų depas?

Pagrindinis puslapis | Į viršų