Katalikybė Lietuvoje – didžiausia religinė konfesija šalyje. Lietuvos katalikų bažnyčia yra Romos Katalikų Bažnyčios dalis. Lietuva – šiauriausia iš šalių, kuriose vyrauja katalikybė. 1939 m. popiežius Pijus XII Lietuvai suteikė „šiauriausio katalikybės bastiono Europoje“ titulą.Vilniaus katedra yra svarbiausia katalikų bažnyčia Lietuvoje. Joje anksčiau vyko Lietuvos didžiųjų kunigaikščių inauguracijos ceremonijos su Gedimino kepure, o šiais laikais joje vyksta mišios, skirtos išrinktiems Lietuvos prezidentams po jų inauguracijos ceremonijų ir priesaikos tautai Seimo rūmuose.
Tarp Baltijos valstybių Lietuva yra šalis, kurioje katalikų gyvena daugiausia. Pagal 2001 m. nacionalinio gyventojų surašymo duomenis, Lietuvoje gyveno 2 752 447 katalikai, tai yra apie 79 % visų šalies gyventojų, o 2021 m. surašymo duomenimis – beveik trys ketvirtadaliai (74,19 %) Lietuvos gyventojų save laiko katalikais. Šalis yra suskirstyta į aštuonias vyskupijas, įskaitant dvi arkivyskupijas ir kariuomenės Ordinariatą.
Šalies globėju laikomas Šventasis Kazimieras. Jis yra vienintelis kanonizuotas Lietuvos šventasis. Lenkų šventasis Rapolas Kalinauskas gimė tuomet Rusijos imperijai priklausiusiame Vilniuje.
Istorija
Prieš susikuriant Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei
Šv. Brunonas Kverfurtietis, katalikų vyskupas misionierius, laikomas Klaipėdos miesto globėju, 1009 m. buvo nukirsdintas Kijevo Rusios ir Lietuvos pasienyje, skleisdamas krikščionybę. Nors kai kurie istorikai tvirtina, kad jį nužudė lietuviai, Lietuvos akademikas Zigmas Zinkevičius su tuo nesutinka ir teigia, kad Šv. Brunonas žuvo jotvingių apgyvendintose teritorijose. Šis įvykis laikomas pirmuoju Lietuvos vardo paminėjimu rašytiniuose šaltiniuose.
Susikūrus Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei
XIII amžius
Katalikybės plitimas Lietuvoje prasidėjo XIII a.Mindaugo valdymo laikotarpiu (1236–1263 m.) regione pradėjo įsitvirtinti Dominikonų ir Pranciškonų ordinai. 1231 m. į Lietuvą atvyko lenkų vienuolis dominikonas Šventasis Jackus. 1251 m. Mindaugo siųsta delegacija informavo popiežių Inocentą IV apie valdovo norą priimti katalikų tikėjimą. Pasak Lietuvos istoriko bei filosofo Vytauto Ališausko, popiežius palankiai įvertino Lietuvos sprendimą priimti katalikų tikėjimą ir šiuo klausimu paskelbė išleido ne mažiau kaip šešias popiežiaus bulas. 1251 m. pirmojoje pusėje Mindaugas kartu su daugeliu savo pavaldinių, įskaitant dalį Lietuvos bajorų, pasikrikštyjo pagal Romos apeigas.
Valdovo krikštas ženklino Lietuvos valstybės priartėjimą prie katalikybės ir tarptautinio Lietuvos pripažinimo. Atsakydamas į tai, popiežius Inocentas IV įgaliojo Kulmo vyskupą Heidenreichą karūnuoti Mindaugą popiežiaus vardu. 1253 m. liepos 6 d. Mindaugas buvo karūnuotas, o jo žmona Morta tapo karaliene. Tų pačių metų rugpjūčio 21 d. popiežius paskyrė Kristijoną Olyvietį pirmuoju Lietuvos vyskupu, taip įsteigdamas Lietuvos vyskupiją. Pasak vyskupo Jono Borutos,
| Atskira vyskupija tiesiogiai pavaldi popiežiui - jau nemažas žingsnis bažnytinės provincijos sukūrimui, o Mindaugo laikų Lietuvoje (jei ne nelemti politiniai įvykiai - Mindaugo nužudymas ir t. t.) buvo visos sąlygos ir bažnytinės provincijos įkūrimui. |
Po Mindaugo nužudymo 1263 m. valdžią perėmė Treniota ir valdė Lietuvą maždaug metus, per kuriuos buvo vykdomas krikščionių persekiojimas. Po Treniotos mirties 1264 m. Lietuvą valdė Mindaugo sūnus Vaišelga (valdė 1264–1267 m.), o vėliau – Mindaugo žentas Švarnas (valdė 1267–1269 m.), abu buvo stačiatikiai. Švarnas neteko valdžios per vidines kovas dėl sosto, o vėliau valdę didieji kunigaikščiai išpažino tradicinę baltų religiją.
XIV amžius
XIV a. Lietuvos valdovai, išpažinę pagonybę, tokie kaip Vytenis ir Gediminas, statė katalikų bažnyčias ir priėmė katalikų kunigus bei vienuolius. Pavyzdžiui, Vytenis pastatė katalikų bažnyčią Naugarduke ir pakvietė du pranciškonų vienuolius ją valdyti, tačiau vėliau šią bažnyčią sunaikino Kryžiuočių ordino riteriai.
Gedimino valdymas (1316–1341)
Gediminas, pagonišką tikėjimą išpažinęs Vytenio įpėdinis, sudarė sąjungą su Rygos arkivyskupija prieš Kryžiuočių ordiną. Ši partnerystė, užsimezgusi 1298 m., sudarė sąlygas Rygos pranciškonams ir dominikonams laisvai veikti Lietuvoje. Vėliau arkivyskupas Frydrichas iš Pernšteino sėkmingai įsteigė pranciškonų ir dominikonų vienuolynus Lietuvoje. Šie vienuoliai aktyviai veikė Gedimino valdose. Vilniuje buvo pastatytos dvi bažnyčios – viena dominikonams, kita – pranciškonams. Gediminas, paveiktas šių vienuolių ir vedamas politinių tikslų, 1322 m. parašė popiežiui, žadėdamas priimti katalikų tikėjimą. 1323 m. jis išsiuntė laiškus vienuolynų vadovams Vakarų Europoje, kviesdamas kunigus, vienuolius ir pasauliečius krikščionis atvykti į Lietuvą, žadėdamas jiems tikėjimo laisvę.
1324 m. birželį popiežius pažadėjo pasiųsti pas Gediminą legatus, kurie rudenį pasiekė Rygą, tačiau valdovas atsisakė krikšto ir darė įspūdį, tarsi nebūtų žadėjęs pasikrikštyti. Jis teigė, kad sumaištį sukėlė pranciškonas, rašęs laišką popiežiui. Nepaisant to, vienuoliai tęsė katalikybės sklaidą Lietuvoje.
Algirdo ir Kęstutio valdymas (1345–1377)
1345–1377 m. Gedimino sūnūs Algirdas ir Kęstutis kartu valdė Lietuvą, visą gyvenimą išlikdami pagonimis. Algirdas, 1318 m. vedęs Mariją Vitebskietę, 1320 m. paveldėjo Vitebsko kunigaikštystę, leido savo vaikams priimti stačiatikių krikštą ir jo valdytose Rusios žemėse įsteigė Lietuvos stačiatikių metropoliją. Kęstutį popiežius ir kaimyninių valstybių valdovai, tarp jų Lenkijos karalius Kazimieras III Didysis, ragino pasikrikštyti pagal Romos apeigas.
1351 m. tuometinis Vengrijos ir būsimasis Lenkijos karalius Liudvikas I siūlė Kęstučiui pasikrikštyti; šis sutiko tik su sąlyga, kad Liudvikas grąžins Kryžiuočių ordinui užimtas žemes ir užtikrins jo karūnavimą. Abi pusės prisiekė laikytis susitarimo, tačiau Kęstutis krikšto nepriėmė.
1358 m. imperatorius Karolis IV ragino Algirdą ir Kęstutį priimti katalikybę; valdovai sutiko tik tuo atveju, jei Kryžiuočių ordino užimtos žemės būtų grąžintos, o ordinas nukreiptas į rytus kovoti su Aukso ordos totoriais. Susitarimui žlugus, abu išliko pagonimis.
Nors Kęstutis liko nekrikštytas, jo duktė Ona Danutė 1370-aisiais priėmė krikštą, ištekėjusi už Mazovijos kunigaikščio Janušo I Senojo. 1373 m. popiežiaus Grigaliaus XI bandymas pakrikštyti Lietuvą taip pat nebuvo sėkmingas.
Lietuvos pilietiniai karai (1381–1384; 1389–1392)
Lietuvos didieji kunigaikščiai Jogaila (Algirdo sūnus) ir Vytautas Didysis (Kęstučio sūnus) skatino krikščionybės įsitvirtinimą Lietuvoje. 1382 m. spalio 31 d. Jogaila su Kryžiuočių ordinu pasirašė Dubysos sutartį, kuria įsipareigojo perduoti jiems Žemaitiją iki Dubysos upės mainais už karinę pagalbą kovoje su Kęstučiu ir Vytautu. Jis taip pat pažadėjo per ketverius metus priimti katalikų tikėjimą kartu su savo bendražygiais. 1383 m., Jogailai šio įsipareigojimo nevykdžius, Ordinas parėmė Vytautą. Tų pačių metų spalio 21 d. Vytautas Tepliavoje buvo pakrikštytas pagal Romos katalikų apeigas Vyganto vardu. Mainais jis pažadėjo Ordinui Žemaitiją iki Nevėžio upės bei gavo tris pilis prie Nemuno upės.
1385 m. Jogaila sutiko su Krėvos sutarties sąlygomis – vedė Lenkijos karalienę Jadvygą (Vengrijos karaliaus Liudviko I dukterį) ir tapo Lenkijos karaliumi. Jis priėmė Romos katalikybę ir 1386 m. vasario 15 d. Krokuvoje buvo pakrikštytas Vladislovo vardu, kartu su broliais bei pusbroliu Vytautu, kuriam suteiktas Aleksandro vardas. 1387 m. Jogaila drauge su vyskupu Andriumi Vasila atvyko į Vilnių lydimas lietuviškai kalbančių pranciškonų, siekdamas pakrikštyti Lietuvą, ypač – Aukštaitiją. 1387 m. vasario 17 d. Jogaila išleido privilegiją Vilniaus katedrai remti. Vilniaus vyskupija popiežiaus Urbono VI buvo įsteigta 1388 m. kovo 12 d. Jogaila prisidėjo prie bažnyčių statybos Maišiagaloje, Medininkuose ir Obolcuose, įsteigė kapitulą su prepozitu, dekanu ir dešimčia kanauninkų. Dauguma dvasininkų buvo kilę iš Lenkijos. Tuo laikotarpiu taip pat įkurti pirmieji pranciškonų vienuolynai.
- Trijų Kryžių kalnas skirtas septyniems pranciškonams kankiniams, kuriuos pagonys, didžiajam kunigaikščiui Algirdui nesant mieste, pririšo prie kryžių ir nuo šio kalno numetė upėn sakydami: „Plaukite sau su tuo stabu, kurį liepiate garbinti“.
- Šv. Mikalojaus bažnyčia yra seniausia išlikusi katalikų bažnyčia Vilniuje, pastatyta iki 1387 m.
- Jogailos privilegija Vilniaus katedrai (lotynų kalba), išduota 1387 m. vasario 17 d. Vilniuje.
XV amžius
1417 m. Žemaitijos bajorų delegacija dalyvavo Konstancos susirinkime, siekdami pademonstruoti, kad Jogaila ir Vytautas prižiūri Žemaitijos krikštą, ir reikalavo, jog Žemaitija liktų Vytauto valdžioje. Be to, jie prašė, Lvovo ir Vilniaus vyskupams pavestų įkurti Žemaičių vyskupiją. Kadangi Kryžiuočių ordinas sutrukdė į Susirinkimą deleguotiems asmenims nuvykti į Žemaitiją ją krikštyti, šį darbą atliko Vilniaus ir Lvovo vyskupai.Žemaitijos krikštas įvyko 1417 m., o 1421 m., popiežiaus Martyno V nurodymu, Medininkuose buvo įkurta Žemaičių vyskupija. Taip pat buvo suformuota kapitula (sudarė 6 kanauninkai), o pirmuoju Žemaičių vyskupu įšventintas vyskupas Motiejus Trakiškis. 1422 m. Motiejus tapo Vilniaus vyskupu, o 1453 m. – Lucko vyskupu, užtikrindamas, kad įšventinti kunigai mokėtų lietuvių kalbą. Iki 1795 m. tiek Vilniaus, tiek Žemaičių vyskupijos priklausė Gniezno arkivyskupijai.
Vytauto ir Jogailos valdymo laikotarpiu bažnyčių skaičius Lietuvoje sparčiai didėjo. XIV a. pabaigoje Vilniaus vyskupijoje jau buvo 17 bažnyčių, iš jų penkios – pačiame Vilniuje. Lenkų istorikas Ježis Ošmianskis pažymi, kad iki 1392 m. buvo įsteigta 10 parapijų, o Vytautui mirus 1430 m., jų skaičius Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje išaugo iki 27. XV a. pabaigoje Lietuvoje jau veikė 109 bažnyčios: 91 Vilniaus vyskupijoje ir 18–19 Žemaičių vyskupijoje, iš kurių septynias įkūrė pats Vytautas. Nuo to laiko iki XVI a. vidurio Vilniaus vyskupijoje pastatytos dar 103, o Žemaičių vyskupijoje – 38 bažnyčios. Apie 1500 metus vien Vilniaus vyskupijoje buvo 130 bažnyčių.
Vyskupijoms kuriantis, bažnyčias daugiausia statė ir fundavo valdovai, vėliau – didikai ir bajorai. Valdovai paprastai skirdavo bažnyčioms žemės valdas, kurios teikdavo pajamas parapijų dvasininkų išlaikymui ir pastatų priežiūrai, o didikų fundacijos užtikrindavo finansinę paramą bei reikmenis. Bažnyčių fundatoriai ir jų įpėdiniai dažnai išlaikydavo patronato teisę (lot. ius patronatus), suteikiančią galimybę skirti parapijoje tarnaujantį dvasininką.
- Kauno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia, pastatyta XV a. pradžioje.
- Vilniaus Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia, pastatyta 1421 m.
- Aleksandro privilegija lotynų kalba, patvirtinanti Vitebsko bažnyčios įkūrimą, išduota 1503 m. rugpjūčio 17 d. Vilniuje.
- XVI a. katalikų freskos Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčios kriptoje.
Abiejų Tautų Respublika
XVI amžius
1501 m. Vilniaus katedros prepozitas Erazmas Ciolekas informavo popiežių, kad lietuviai išlaiko ir gerbia savo gimtąją kalbą (Linguam propriam observant), tačiau praktiniais sumetimais taip pat vartoja rusėnų kalbą, kuria kalbėjo beveik pusė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojų. XVI a., didėjant lenkų kalbos vartosenai, lietuvių kalba pasiekė literatūrinės kalbos statusą. 1599 m. Mikalojus Daukša išleido savo Postilę, o jos pratarmėse pažymėjo pagerėjusią lietuvių kalbos padėtį, šį nuopelną priskirdamas vyskupui Merkelui Giedraičiui.
Reformacijos laikotarpiu Katalikų Bažnyčia sustiprino kovą su arijonizmu bei kitais protestantizmo judėjimais. Buvo uždarytos protestantų bažnyčios ir mokyklos, o didelė dalis Lietuvos didikų, ypač Nesvyžiaus Radvilų giminės atstovai, tarp jų Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis ir kardinolas Jurgis Radvila, perėjo į katalikybę.
1569 m., vyskupo Valerijono Protasevičiaus iniciatyva, į Vilnių buvo pakviesti jėzuitai. Išmokę vietines kalbas, jie pradėjo pamokslauti gimtąja lietuvių kalba, taip stiprindami kontrreformacijos veiklą.Ispanai, italai, vokiečiai ir lenkai 1570-aisiais ėmė mokytis lietuvių kalbos, o pirmieji užsieniečiai, ją išmokę, buvo ispanai, kurie tai darė tam, kad galėtų pamokslauti ir klausytis išpažinčių lietuviškai. Kartais jie vykdavo į aplinkinius kaimus, o kartais –organizuodavo pamokslus tiesiog Vilniaus gatvėse. Įrašai apie lietuviškai pamokslavusius jėzuitus Vilniuje yra išlikę iki pat XVIII a. 1582 m. kardinolui Jurgiui Radvilai įkūrus Vilniaus kunigų seminariją, ją rėmė ir Žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis (1576–1609), vienas ryškiausių katalikybės gynėjų regione. Jis siuntė į ją savo dvasininkus, pastatė dvylika bažnyčių ir įsteigė naujas parapijas Žemaitijoje.
1588 m. paskelbtas Trečiasis Lietuvos Statutas užtikrino vienodas teises katalikams, protestantams ir stačiatikiams Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. 1596 m. Brastos unija pažymėjo stačiatikių Bažnyčios Lenkijos–Lietuvos valstybėje susivienijimą su Roma.
XVII–XVIII amžius
XVII–XVIII a. smarkiai išaugo didikų lėšomis statomų bažnyčių ir naujai steigiamų vienuolynų skaičius. Greta jų dažnai buvo kuriamos mokyklos, ligoninės ir prieglaudos. Dauguma Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje veikusių dominikonų vienuolynų buvo įkurti XVII a. Iki valstybės žlugimo 1795 m. vienuolynai įgijo didelę įtaką, nes jų vienuoliai aktyviai dalyvavo religinėje ir kultūrinėje veikloje.
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, kurios valdančioji dinastija buvo priėmusi katalikybę, nustojo egzistavusi po Trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 m., kurį įvykdė protestantiška Prūsijos Karalystė ir stačiatikiška Rusijos imperija. Dauguma Lietuvos žemių atiteko Rusijai. Dar 1782 m. imperatorė Jekaterina II buvo įsteigusi Mogiliavo arkivyskupiją savo naujiesiems katalikų pavaldiniams.
1794 m. sukilimo, vadinamo Kosciuškos sukilimu, metu (kai vyko ir Vilniaus sukilimas) įvairiomis kalbomis, tarp jų lietuviškai, buvo sakomos katalikiški pamokslai, raginę remti sukilėlius. Juos skelbė tokie pamokslininkai kaip Mykolas Pranciškus Karpovičius, pamokslai buvo sakomi tiek bažnyčiose (pvz., Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje), tiek tarp karinių dalinių.
Rusijos Imperijos laikotarpis (1795–1918)
Po 1831 m. ir 1863 m. sukilimų sustiprėjus caro represijoms prieš Katalikų Bažnyčią, vienuolynai buvo masiškai uždaromi. Šiuose vienuolynuose veikę vienuoliai anksčiau aktyviai prisidėjo prie religinės ir kultūrinės veiklos buvusiose Lietuvos žemėse bei buvo atsakingi už daugelį mokyklų, bibliotekų ir labdaros institucijų. Rusijos valdžios metais Katalikų Bažnyčioje prasidėjo kova dėl tikėjimo ir lietuvių t
autinės tapatybės teisių, kurias nuosekliai gynė Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius. Valančius plėtė tikėjimą ir raštingumą tarp lietuvių, taip pat inicijavo blaivybės sąjūdį.
Pirmoji Lietuvos Respublika
Lietuva atgavo nepriklausomybę 1918 m. Vatikanas de jure pripažino Lietuvos nepriklausomybę 1922 m., o 1927 m. Lietuva ir Šventasis Sostas pasirašė konkordatą.
Sovietinės okupacijos laikotarpis
Pirmoji sovietinė okupacija
1940 m. vasarą Lietuvoje įvedus sovietinę valdžią, Katalikų Bažnyčios veikla buvo persekiojama.Bažnyčia buvo atskirta nuo valstybės. Taip pat buvo nutrauktas konkordatas ir diplomatiniai santykiai su Vatikanu. Bažnyčios turtas konfiskuotas, sustabdytas religinis mokymas mokyklose, uždrausta katalikiškų knygų ir laikraščių leidyba. Taip pat buvo uždaryti dominikonų vienuolynai. 1940 m. liepos 11–12 d. buvo suimta daug žymių Lietuvos visuomenės veikėjų, tarp jų ir katalikų kunigų, pavyzdžiui, 1941 m. birželio 14–15 d. vykdant Lietuvos gyventojų trėmimams, buvo ištremti 9 katalikų kunigai. Prasidėjus Barbarosos operacijai 1941 m. birželio pabaigoje, iš viso žuvo 15 Lietuvos katalikų kunigų. 1941 m. birželio 22 d. Būdavonės miške (Bartninkų sen.) NKVD kariai nužudė kunigus Justiną Dabrilą, Vaclovą Balsių ir Joną Petriką.
Antroji sovietinė okupacija
Antrosios sovietinės okupacijos metu, prasidėjusios 1944 m., bažnyčios persekiojimas sustiprėjo. Tai buvo susiję su režimo vykdyta valstybine ateistine politika bei Katalikų Bažnyčios dalyvavimu Lietuvos antikomunistiniame partizaniniame kare prieš sovietinę okupaciją. Buvo vykdomi masiniai Lietuvos kunigų ir tikinčiųjų piliečių areštai bei deportacijos. Bažnyčios buvo uždaromos. Bažnyčios veikla buvo vis labiau ribojama, ypač apribojant naujų dvasininkų rengimą. 1946 m. Telšių vyskupas Vincentas Borisevičius buvo suimtas ir nuteistas mirties bausme. Vėliau buvo suimti ir įkalinti vyskupai Teofilius Matulionis, Pranciškus Ramanauskas, Vilniaus arkivyskupas Mečislovas Reinys. 1950 m. sovietų valdžia iš Katalikų Bažnyčios perėmė Vilniaus katedrą.
1965 m. Romos lietuvių audiencijos pas popiežių Paulių VI metu jis pareiškė: „Darome viską ką galime, kad brangioji lietuvių tauta išlaikytų tikėjimą ir kad jos ryšys su šventojo Petro sostu darytųsi vis tampresnis.“ Popiežius Paulius VI rėmė projektą įkurti Lietuvos Dievo Motinos Gailestingumo Motinos koplyčią Šv. Petro bazilikoje Vatikane, o 1978 m. jis tapo pirmuoju popiežiumi, lietuvius pasveikinęs lietuvių kalba su Velykomis.
XX a. 8-ajame dešimtmetyje sustiprėjo Katalikų Bažnyčios pogrindinė veikla – pradėta leisti pogrindinius katalikiškus laikraščius ir žurnalus, slapta rengti kunigus. 1972 m. pradėtas leisti pogrindinis leidinys „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“. Didėjo iniciatyvų, skirtų religinei laisvei ginti, skaičius.
Komunistiniu laikotarpiu Šventasis Sostas taip pat paskyrė apaštalinius vizitatorius Lietuvos Romos katalikams diasporoje.
Nepriklausoma Lietuva
Lietuva dar kartą atgavo nepriklausomybę 1990 m., žlungant Sovietų Sąjungai. Katalikų Bažnyčia yra reikšminga šalies gyvenimo dalis, o kai kurie dvasininkai aktyviai vadovavo pasipriešinimui komunistiniam režimui, o atkūrus nepriklausomybę, jie įsitraukė į visuomenines diskusijas, daugiausia etikos srityje.
1993 m. popiežius Jonas Paulius II lankėsi Lietuvoje. Po maldos Šv. Kazimiero koplyčioje Vilniaus katedroje jis pasakė, kad „Lietuvos tautos širdis plaka šiame šventovės altoriuje“.
2000 m. įsigaliojo Šventojo Sosto ir Lietuvos Respublikos sutartys. Nuo to laiko Katalikų Bažnyčios ir Lietuvos valstybės santykius reguliuoja trys specialios Lietuvos Respublikos ir Šventojo Sosto sutartys, o ne konkordatas.
Hierarchija
Taip pat skaityti
Lietuvos katalikų organizacijos
- Ateitininkai: katalikų vaikų ir jaunimo organizacija, Fimcap narė
Literatūra
- Stan, Lavinia; Turcescu, Lucian (2011). Church, State, and Democracy in Expanding Europe ISBN 9780199714124.
- Juergensmeyer, Mark; Roof, Wade Clark (2012). Encyclopedia of Global Religion. SAGE. ISBN 978-0-7619-2729-7.
- Ališauskas, Vytautas, ed. (2006). Krikščionybės Lietuvoje istorija. Vilnius: Aidai. ISBN 9955-656-18-2.
vikipedija, wiki, enciklopedija, knyga, biblioteka, straipsnis, skaityti, nemokamas atsisiuntimas, informacija apie Katalikybė Lietuvoje, Kas yra Katalikybė Lietuvoje? Ką reiškia Katalikybė Lietuvoje?