Kanonierius

Kanonierius (rus. канонир, канонер; iš vok. Kanonier 'patrankininkas') – 1700–1917 m. karinis eilinio artileristo laipsnis Rusijos armijoje. Kanonieriaus laipsnis buvo antrasis iš apačios, žemesnis už jį buvo handlangerio (vėliau pervadinto į jaunesnįjį kanonierių) laipsnis, aukštesnis – bombardyro laipsnis.

Laipsnis pirmą kartą atsirado 1700 m. kuriant artilerijos pulką. Įstatymiškai įteisintas 1712 m. artilerijos nuostatuose ir 1716 m. Karių statute.
Kanonieriaus laipsnis panaikintas 1917 m. gruodžio 29 d. kartu su kitais Rusijos armijos laipsniais.

Pareigos

Pareigos veikiant savarankiškai:

• užtaisyti pabūklą
• nutaikyti į taikinį
• iššauti.

Pareigos, kai vadovauja bombardyras:

• padėti šaudyti
• kartu su handlangeriais sukioti pabūklą, iššovus atridenti jį atgal.

Ruošiantis važiuoti kanonieriai prikabindavo pabūklą prie pirmagalio, o baigus važiuoti – jį atkabindavo.

Lygiavamzdės artilerijos laikais kiekvienas lauko pabūklas turėdavo 2–4 kanonierius, o ėmus naudoti graižtvinius pabūklus kiekvieno pabūklo įgula turėdavo vieną kanonierių.

Geriausiems kanonieriams suteikdavo bombardyro laipsnį.

Kanonieriai laivyne

Laivyne kanonieriai buvo skirstomi į du laipsnius (1-o laipsnio kanonierius ir 2-o laipsnio kanonierius).

1720 m. Rusijos laivyno Jūrų statutas kanonierių skaičių laive siejo su laivo rangu ir patrankų kiekiu:

laivo rangas	patrankų skaičius	kanonierių skaičius
1	90	60
1	80	50
2	76	40
3	66	35
3	50	30
4	32	20
4	16	12
4	14	8

Pagal patrankų ir kanonierių santykį galima matyti, kad trims patrankoms tekdavo du kanonieriai. Iš to matyti, kad kanonieriai patrankas užtaisinėdavo, taikydavo ir iššaudavo, o jaunesni įgulų nariai patrankas atridendavo į vietą, aušindavo, valydavo jų vamzdžius.

Nuorodos

• Канонир