Kalavijuočių žygis į Nalšios žemę (1235)

Kryžiaus žygiai į Pabaltijį - Livonijos kryžiaus žygiai

Vokiečių valdomos Livonijos žemėlapis XIII a.

Data	1235 m.
Vieta	Nalšia
Rezultatas	Kalavijuočių pergalė

Priešininkai

Kalavijuočių ordinas ir jį palaikę estų, latvių ir lyvių genčių pajėgos

Nalšios žemės gyventojai

Vadai

Volkwin von Naumburg zu Winterstätten

Nežinomas

Pajėgos

Nežinoma

Aukos

Nežinoma

~ 2 tūkst. karių, 2,5 tūkst. žirgų

Kalavijuočių ordino žygis į Nalšios žemę – 1235 m. arba 1236 m. pradžioje, Kalavijuočių ordino magistro Folkvino iniciatyva surengtas plėšikavimo žygis Nalšios žemėje. Šis žygis laikomas vienu iš paskutiniųjų Kalavijuočių sėkmingų reidų prieš katastrofą 1236 m. rugsėjo mėn. įvykusiame Saulės mūšyje.

Konkretus kalavijuočių žygio maršrutas taip pat mūšių vietos nėra užfiksuotos rašytiniuose šaltiniuose. Neužfiksuoti ir abejų pusių pajėgų dydžiai, kalavijuočių nuostolių dydis.

Kalavijuočių riteriai, remiami pakrikštytų estų, latgalių ir lyvių, įsiveržė į Nalšios žemę, kurią kronikos autorius priskiria lietuvių (vok. Littowen) apgyvendintai teritorijai. Kronikoje teigiama, kad kampanijos metu vykusiuose mūšiuose lietuviai prarado apie 2 tūkst. karių, o įsibrovėliai kaip karo grobį paėmė 2,5 tūkst. žirgų.

Įkvėptas šios sėkmės, 1236 metų rudenį Kalavijuočių ordino magistras Folkvinas surengė naują žygį į žiemgalių ir žemaičių žemes, buvusias į vakarus nuo Nalšios. Pastarasis žygis baigėsi Saulės mūšyje kalavijuočių patirtu triuškinančiu pralaimėjimu.

Nalšios žemės lokalizacija

Eiliuotojosios Livonijos kronikos Heidelbergo kodekse žygio tikslu minima lietuvių žemė „Alsene“, o Bergmano kodekse – „Nalsene“. Lotyniškai rašytuose dokumentuose minima Nalsenės žemė (lot. terra Nalsen), kuri tapatinama su rusėnų kronikose minėta Nalšenos žeme (rus. Нальшенайская земля).

Lenkų istorikas H. Lovmianskis (Henryk Łowmiański), kuris Nalšią laikė vienos lietuvių genties kilčių žeme, 1932 m. ją lokalizavo teritorijoje į rytus nuo Žeimenos upės ir Vilniaus–Galšios–Lydos krašte, t. y. dab. Lietuvos rytuose ir Baltarusijos šiaurės vakaruose. Tokią Nalšios lokalizaciją paremia ir Voluinės metraštyje pateikto Burundajaus 1258–1259 m. žiemos žygio į Lietuvą, Nalšią bei Sūduvą aprašymas, taip pat su Nalšios vardu galimai susijusio Galšios miestelio vietovardis.

Latvių tyrinėtojai terminu „Alsene" įvardijamą žemę lokalizuoja Sėloje, vėlesnės Altenės pilies apylinkėse arba prie Naujapilio.Tarpukariu Lietuvoje dirbęs latvių etnologas ir kalbininkas Eduards Volters pirmasis jau 1900 metais iškėlė mintį, kad Hipatijaus kronikoje minima Nalščanos žemė (rus. земля Нальщанская) yra susijusi su aukštaičių vietovardžiais (pvz., Noliškis) Utenos apskrityje.

Šiuolaikinėje istoriografijoje vyrauja nuomonė, kad Nalšios žemė buvo dabartinėje Aukštaitijoje (Łowmiański, 1983; Benninghoven, 1965), Utenos-Zarasų-Breslaujos-Pastovių-Svierių-Nemenčinės-Molėtų-Utenos linijos ribojamoje teritorijoje. Edvardas Gudavičius savo sudarytuose Lietuvos žemių konfederacijos žemėlapiuose XIII a. 3–6 dešimtmečiais Nalšią lokalizavo šiaurės rytų Lietuvoje, į pietus nuo Daugpilio (Gudavičius, 1989), Tomas Baranauskas ir Gintautas Zabiela – beveik visoje dabartinės šiaurės rytų Lietuvoje ir gretimame dabartinės Baltarusijos šiaurės vakarų kampe. Romas Batūra ja linkęs lokalizuoti į rytus nuo Žeimenos upės ir Galšios krašte, t. y. XVI–XVIII a. egzistavusių Breslaujos ir Ašmenos pavietų teritorijoje. Pagal kitą nuomonę, bent dalis Nalšios žemės galėjo būti ir dešiniajame Dauguvos krante, dabartinėje Latgaloje – teritorijoje, kurią lietuvių kilmės Polocko kunigaikštis Gerdenis 1264 m. perdavė Livonijos ordinui.

Išnašos

Atskaņu hronika (01802.-01846.)
Klaustiņš, Saiva 1936 - Atskaņu chronika. Ditleba Alnpeķes “Rīmju chronika” / Atdzejojis Jēkabs Saiva. R. Klaustiņa ievads un piezīmes. - R., 1936. - XX, 300 lpp.
D. Alnpekes Rīmju hronika”. Latviski (no) M.Siliņa. Ar piezīmējumiem, vēsturīgu pārskata karti un fotogrāfiskiem izskatiem uz pilskalniem. - Rīga, 1893. - 176 lpp
Вольтер Э. А., Где искать землю Нальщанскую Ипатьевской летописи // Журнал министерства народного просвещения, 1900, № 5, с. 195–201.

[1] Atskaņu hronika (01802.-01846.)

[2] Klaustiņš, Saiva 1936 - Atskaņu chronika. Ditleba Alnpeķes “Rīmju chronika” / Atdzejojis Jēkabs Saiva. R. Klaustiņa ievads un piezīmes. - R., 1936. - XX, 300 lpp.

[3] D. Alnpekes Rīmju hronika”. Latviski (no) M.Siliņa. Ar piezīmējumiem, vēsturīgu pārskata karti un fotogrāfiskiem izskatiem uz pilskalniem. - Rīga, 1893. - 176 lpp

[4] Вольтер Э. А., Где искать землю Нальщанскую Ипатьевской летописи // Журнал министерства народного просвещения, 1900, № 5, с. 195–201.