Juozapas Kovalevskis

Gimė dabartinės Baltarusijos miestelyje Didžioji Berastavica. Baigė Svisločiaus licėjų, 1817 m. pradėjo studijuoti klasikinę filologiją Vilniaus universitete, tapo filomatų draugijos nariu (drauge su Adomu Mickevičiumi, Tomu Zanu, Jonu Čečiotu). Vėliau Vilniaus licėjuje dėstė lotynų ir lenkų kalbas. 1823 m. buvo suimtas už anticarinę veiklą, 1824 m. spalį ištremtas į Kazanę. Ten Kovalevskis tapo Kazanės universiteto studentu, mokėsi arabų, totorių ir persų kalbų. 1828 m. buvo išsiųstas į Buriatiją tyrinėti mongolų kalbos. Savo ekspediciją pradėjo nuo Irkutsko, lankėsi Urgoje, Verchneudinske, 1830 m. pasiekė Pekiną. Kinijoje Juozapas Kovalevskis metus mokėsi kinų kalbos ir lamaizmo. Grįždamas atgal vėl lankėsi mongolų ir buriatų žemėse, tyrė jų kultūrą (1832 m. Troickosavske įkūrė rusų-mongolų karinę mokyklą). 1833 m. grįžo į Kazanę, tada Petrapilyje išlaikė mongolų kalbos egzaminą ir Kazanės universitete įkūrė mongolų kalbos katedrą. 1834 m. gavo profesoriaus laipsnį, 1846 m. apdovanotas Demidovo ordinu. 1854–1860 m. Kovalevskis buvo Kazanės universiteto rektoriumi. 1862–1878 m. jis dėstė istoriją Varšuvos universitete. Palaidotas Povonzkų kapinėse Varšuvoje.

Žymiausi Juozapo Kovalevskio darbai yra:

• Trumpa mongolų kalbos gramatika (1835 m.),
• Mongolų chrestomatija (T. 1–2, 1836–1837 m.),
• Mongolų–rusų–prancūzų kalbų žodynas (T. 1–3, 1844–1849 m.).

Juozapas Kovalevskis buvo Paryžiaus Azijos draugijos garbės nariu (nuo 1839 m.), Peterburgo mokslų akademijos nariu (1847 m.). Juozapo Kovalevskio garbei pavadinta viršukalnė Mongolijoje (Tavan Bogdo kalnuose), viena VU orientalistikos centro auditorijų.

Vilniaus universiteto bibliotekoje saugomas J. Kovalevskio rankraštinis palikimas ir biblioteka yra vertingas šaltinis mongolų, mandžiūrų, buriatų ir kitų Centrinės Azijos tautų istorijos, kultūros, kalbos ir literatūros tyrinėjimams. Šią medžiagą universitetui 1883 m. perdavė J. Kovalevskio našlė^[1].