Žemaitė

Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė gimė bežemių bajorų šeimoje, grafų Pliaterių Bukantės dvarelyje, kur jos tėvas Antanas Beniuševičius (mirė 1878 m.) tarnavo urėdu, o motina Julijana Sciepuraitė (mirė 1874 m.) – šeimininke. Šeimoje augo dar trys mergaitės – Emilija (1841/1842–1897), Petronėlė (1843/1844–) ir Juzefa. Tėvas gaudavo ordinariją ir 20 rublių algos per metus, motina – 10 rublių algos. Abu namie kalbėjo lenkų kalba, lenkiška dvasia auklėjo ir dukteris. Būsimąją rašytoją namuose mokė tėvas, vėliau dėdienė, taip pat bajorė, kartu su savo vaikais Šėmuose, netoli Lauksodos, kur Julija gyveno nuo 1856 iki 1863 metų rudens.

1863–1864 m. sukilime rėmė sukilėlius, vėliau tarnavo kambarine Džiuginėnų dvare, kur 1865 m. ištekėjo už dvaro eigulio Lauryno Žymanto (mirė 1898 m. liepos 24 d., palaidotas Užvenčio kapinėse). 1866 m. žiemą susilaukė pirmagimės Ievos, o 26-erių jau buvo pagimdžiusi keturis vaikus. Šeima užaugino keturias dukras ir du sūnus (viena dukra mirė kūdikystėje).^[1] Kazys, gelbėdamasis nuo rekrutų pabėgo į Ameriką ir dingo. Sūnus Antanas Žymantas, pasitraukęs iš tarnybos carinėje kariuomenėje, per Prūsiją taip pat pateko į JAV.

Julija su vyru nuomojosi žemę ir apie 30 metų užsiėmė žemės ūkio darbais Kolainių, Laukuvos, Varnių, Užvenčio apylinkėse. 1883 m. apsigyveno Ušnėnuose, kur susipažino su Povilu Višinskiu, įsitraukė į lietuvių nacionalinį judėjimą, susidomėjo nelegalia spauda, pradėjo rašyti. Pirmą kūrinį parašė būdama daugiau kaip keturiasdešimties metų.^[2]

1907 m. Kaune dalyvavo Lietuvos moterų suvažiavime, 1908 m. – Rusijos moterų suvažiavime Peterburge. 1912 m. apsigyveno Vilniuje, 1913–1915 m. redagavo „Lietuvos žinias“.

Pirmojo pasaulinio karo metu lankėsi JAV lietuvių kolonijose, sakė kalbas, rinko aukas nukentėjusiems nuo karo (surinko per $30 000). Nuo 1917 m. – Lietuvos socialistų liaudininkų sąjungos narė.

1921 m. rašytoja apsigyveno Marijampolėje, grįžusi iš Amerikos. Įsikūrė pas advokatą Andrių Bulotą, rašė ir taisė senus raštus. Žiemą su reikalais išvažiavo į Kauną, bet grįžtant atgal autobusas sugedo ir teko nakvoti laukuose. Rašytoja smarkiai peršalo, susirgo plaučių uždegimu ir gruodžio 7 d. mirė.

Paskatinta Povilo Višinskio, Žemaitė Ušnėnuose 1894 m. parašė pirmąjį apsakymą „Rudens vakaras“, painiodama mažąsias ir didžiąsias raides. P. Višinskis šį apsakymą pasiūlė G. Petkevičaitei-Bitei ir J. Jablonskiui, kurių dėka apsakymas išspausdintas „Tikrajame Lietuvos ūkininkų kalendoriuje 1895 metams“. Redakcija J. Jablonskio siūlymu autorei davė Žemaitės slapyvardį, kadangi apsakymas parašytas žemaičių tarme. Taip ir prigijo rašytojos slapyvardis.

Žemaitė parašė apie 354 apsakymus, apysakas, apybraižas, vaizdelius, keliolika pjesių, pasakojimą apie vaikystę, publicistinių straipsnių, korespondencijų. Kūrinius spausdino „Ūkininke“, „Varpe“, „Vienybėje lietuvininkų“, „Naujienose“, „Darbininkų balse“, „Vilniaus žiniose“, „Lietuvos ūkininke“, su J. Jablonskiu parengė savo raštų rinkinį. Žymiausi jos kūriniai: Marti, Topylis, Petras Kurmelis, Sučiuptas velnias, Sutkai.

Kūryboje vyrauja neigiami gyvenimo reiškiniai, pasakojimai epiški, ironiški, objektyvizuoti. Būdingi detalūs gamtos, papročių, buities, veikėjų išorės aprašymai. Daug dėmesio skiriama moters gyvenimui.

Tarp daugelio atminimo ženklų:^[3]

• Žemaitės portretas tarp iškiliausių asmenybių leidinyje „Lietuvos albumas“, 1921 m.
• Telšių Žemaitės gimnazija, 1950 m.
• Žemaitės dramos teatras, 1964 m.
• Žemaitės memorialinis muziejus Bukantės dvare, 1965 m.
• Žemaitės literatūrinė premija, 1966, 1994 m.
• Dokumentinis filmas „Žemaitė“ (rež. Robertas Verba), 1968 m.
• Paminkliniai akmenys Šėmuose, Ušnėnuose
• Skulptūra Vilniuje, Žemaitės skvere (skulpt. Petras Aleksandravičius), 1970 m.
• Žemaitės portretas ant 1 lito banknoto, 1993 m.
• Žemaitės vardas tarp 100 iškiliausių asmenybių skulptūroje „Vienybės medis“, Vilniuje (skulpt. Tadas Gutauskas), 2009 m.

• Tarybų Lietuvos Enciklopedija. Vyriausioji enciklopedijų redakcija. Vilnius, 1988.
• Valstybinė grožinės literatūros leidykla. „ Žemaitė gyvenime ir kūryboje“ Vilnius, 1956 m.
• Sauka, D., 1988. „Žemaitės stebuklas“. Vaga. ISBN 9785415000104