Jaunagramatikiai

Jaunagramatikiai (vok. Junggrammatiker 'jaunieji gramatikai') – XIX a. Vokietijos kalbotyros mokykla, pirmą kartą pasiūliusi kalbotyros žinias tikrinti pagal natūraliųjų mokslų principus, konkrečiai – jaunagramatikiai pasiūlė pastovių fonetinių atitikmenų hipotezę. Jaunagramatikių darbuose svarbiausias vaidmuo teko istorinei lyginamajai kalbotyrai, taikomai indoeuropeistikos srityje.

Žymiausi šios mokyklos atstovai:

• Otto Behaghel (1854–1936)
• Wilhelm Braune (1850–1926)
• Karl Brugmann (1849–1919)
• Berthold Delbrück (1842–1922)
• August Leskien (1840–1916)
• Adolf Noreen (1854–1925)
• Hermann Osthoff (1847–1909)
• Hermann Paul (1846–1921)
• Eduard Sievers (1850–1932)

Didžiausi jaunagramatizmo kritikai buvo: Georg Curtius, Mikołaj Habdank Kruszewski, Hugo Schuchardt, Graziadio Isaia Ascoli, Johannes Schmidt, Ferdinand de Saussure.

Jaunagramatizmas buvo vyraujanti XIX a. pabaigos – XX a. I trečdalio kalbotyros srovė; vėliau Vakaruose jį pakeitė kitos srovės, o Sovietų Sąjungoje jaunagramatikių idėjos („istorizmas kalbotyroje“) turėjo teigiamos įtakos kovoje su Nikolajaus Maro „naujuoju kalbos mokymu“.

Išnašos

1. МЛАДОГРАММАТИКИ И МЛАДОГРАММАТИЗМ
2. ruslang.ru Archyvuota kopija 2017-08-27 iš Wayback Machine projekto. Отдел грамматики и лексикологии