Japonijos okupacija

Sąjungininkų okupacija Japonijoje – Japonijos administravimas ir pertvarkymas po jos kapituliacijos Antrajame pasauliniame kare, trukęs nuo Japonijos pasidavimo 1945 m. rugsėjo 2 d. iki 1952 m. balandžio 28 d., kai įsigaliojo San Fransisko taikos sutartis. Nors okupacija buvo formaliai sąjungininkų, realią vykdomąją valdžią turėjo JAV paskirtas Sąjungininkų pajėgų vyriausiasis vadas (SCAP), kuriuo didžiąją laikotarpio dalį buvo generolas Daglasas Makarturas. Okupacijos tikslai paprastai apibūdinami dviem kryptimis: demilitarizacija (karo potencialo panaikinimas) ir demokratizacija (politinės sistemos reformos, pilietinių teisių plėtra).

Istorinis kontekstas

1945 m. Japonija priėmė Potsdamo deklaracijos sąlygas ir 1945 m. rugsėjo 2 d. pasirašė pasidavimo aktą. Netrukus Japonijoje pradėjo veikti JAV vadovaujama okupacinė administracija, kurios politinę kryptį ir sprendimus lemiančiai formavo SCAP būstinė (GHQ/SCAP).

Okupacinė administracija

SCAP ir sąjungininkų priežiūros institucijos

Okupacijos vykdomoji valdžia buvo sutelkta SCAP (angl. Supreme Commander for the Allied Powers) rankose. JAV Valstybės departamento istoriko apžvalga pabrėžia, kad nors Didžioji Britanija, SSRS ir Kinijos Respublika turėjo patariamąjį vaidmenį per Sąjungininkų tarybą, galutinė sprendimų teisė priklausė Daglasui Makartūrui. Tokios institucijos kaip Tolimųjų Rytų komisija ir Sąjungininkų taryba Japonijai formaliai buvo skirtos priežiūrai, tačiau jų praktinė įtaka buvo ribota.

Japonijos vyriausybės vaidmuo

Kasdienė administracija dažnai buvo vykdoma per esamas Japonijos ministerijas ir institucijas, tačiau jos veikė SCAP direktyvų rėmuose. Okupacinė valdžia vykdė politinių pareigūnų patikras (purge), pertvarkė policijos ir švietimo sistemas, inicijavo teisės aktų ir institucijų reformas.

Demokratizacija ir politinės reformos

Naujoji Konstitucija

Vienas reikšmingiausių okupacijos rezultatų – Japonijos Konstitucija, paskelbta 1946 m. lapkričio 3 d. ir įsigaliojusi 1947 m. gegužės 3 d. Konstitucija įtvirtino liaudies suverenitetą, išplėtė pilietines teises ir, garsiausiai, 9 straipsnyje paskelbė karo kaip suverenaus valstybės instrumento atsisakymą.

Rinkimų teisė ir moterų balsavimas

Okupacijos metais buvo išplėsta rinkimų teisė – įskaitant moterų balsavimo teisę. Pirmieji visuotiniai rinkimai be lyties skirties Japonijoje įvyko 1946 m. (moterims balsuojant pirmą kartą).

Demilitarizacija ir teisingumas

Okupacinė valdžia panaikino Japonijos imperines ginkluotąsias pajėgas, apribojo karinės pramonės potencialą ir inicijavo karo nusikaltimų teismus. Svarbiausias jų – Tarptautinis karinis Tolimųjų Rytų tribunolas (vadinamasis Tokijo tribunolas), sušauktas 1946 m. balandžio 29 d. ir sprendimus paskelbęs 1948 m. lapkričio 12 d.

Ekonominės ir socialinės reformos

Okupacijos administracija vykdė žemės reformą ir bandė riboti didžiųjų konglomeratų (zaibatsu) įtaką. Britannica pažymi, kad žemės reforma sumažino nuomininkų ūkininkų dalį nuo 46 % iki 10 %. Švietimo sistema taip pat buvo pertvarkyta, siekiant mažinti elitinį pobūdį ir priartinti ją prie JAV modelio.

„Atvirkštinis kursas“ ir Šaltojo karo įtaka

Apie 1947–1950 m. okupacijos politika palaipsniui kito: augant Šaltojo karo įtampoms, didėjo dėmesys ekonominiam stabilizavimui ir politinio radikalizmo ribojimui. Ši krypties kaita dažnai vadinama „atvirkštiniu kursu“.

Okupacijos pabaiga

Okupacija baigėsi, kai San Fransisko taikos sutartis įsigaliojo 1952 m. balandžio 28 d. ir Japonijai buvo grąžintas pilnas suverenitetas. Sutarties įsigaliojimas teisiškai užbaigė sąjungininkų okupaciją ir atvėrė kelią pokarinei Japonijos užsienio ir saugumo politikos sistemai.

Taip pat skaityti

Literatūra

Dower, John W. (1999). Embracing Defeat: Japan in the Wake of World War II (anglų). W. W. Norton.
Takemae, Eiji (2002). Inside GHQ: The Allied Occupation of Japan and Its Legacy (anglų). Continuum.