Jamblichas

Jamblichas Chalkidietis (sen. gr. Ἰάμβλιχος, 245–325 m.) – helenų neoplatonizmo filosofas iš Sirijos, kuris stipriai įtakojo vėlyvajį neoplatonizmą ir Vakarų nekrikščionių filosofiją.

Biografija

Jamblichas gimė (dab. Kinasrino) mieste netoli Apamėjos, tuo metu romėnų valdytoje Sirijoje. Jo vardas semitiškas – iš ya-mliku (antras sandas malik reiškia „valdovą“). Pasak , Jamblichas buvo Emesos žynių-karalių dinastijos palikuonis. Jamblichas studijavo pas aristotelininką Anatoliją. Spėjama, kad vėliau Jamblichas galėjęs išvykti į Romą pas Porfiriją, tačiau tam pagrįsti nėra užtektinai duomenų. Jamblichas Apamėjoje arba Dafnėje įkūrė savo mokyklą.

Jamblicho mokykloje buvo dėstoma Aristotelio logika ir fizika, kanoniniai Platono dialogai, . Jo svarbiausi mokiniai buvo , , Eustatijas, Teodoras, Eufrasijas, Deksipas, Hierėjas. Po Jamblicho mirties mokytojo vaidmenį perėmė Aidesijas, bet dėl krikščionių persekiojimų turėjo pasitraukti su visa mokykla į Pergamą.

Jamblichas buvo turtingas žemvaldys – jam priklausė keletas dvarų.

Filosofija

Jis yra labiausiai žinomas dėl savo „Pitagorininkų teiginių rinkinio“ (išliko tik dalis). Taip pat parašė traktatą „Apie egiptiečių misterijas“ bei komentarus Platono, Aristotelio veikalams. Išplėtojo Plotino koncepciją (padidino būties hipostazių skaičių, dvasios ir sielos hipostazes papildė naujais emanacijos židiniais – dievybėmis, angelais, demonais, herojais). Sielos keliu į laikė ne jo pažinimą, o susiliejimą su juo.

Jamblichas neoplatonizmą derino su , gnosticizmu ir magija. Plėtojo Porfirijo teoriją – pagausino pasaulio esmės pakopų (hipostazių) jo emanacijoje iš pirminio Vienio. Tikrovės lygmenyse skyrė substancialiąją ir dalyvaujančiąją formas. Pabrėžė iracionalių veiksnių būtinumą pažinime. Teigė, kad siela skiriasi nuo Intelekto, o žmonių sielos – nuo grynosios dvasios; turėjo įtakos metafizinių ir psichologinių idėjų atskyrimui.

Jamblicho įvesti pakeitimai buvo jos pagrindinių dalių detalizacijos, sistemingiau taikomas Pitagoro skaičių simbolizmas, o Rytų sistemų įtakoje, kruopštus mitų išaiškinimas, į ką neoplatonizmas žiūrėjo formaliai. Skirtingai nuo Plotino, kuris atskilo nuo Platono tradicijos ir tvirtino, kad siela nenusileidžia, Jamblichas vėl įtvirtino sielos įsikūnijimą materijoje, tikėdamas, kad materija yra dieviška, kaip ir visas kosmosas.

Jamblichas suformulavo neoplatoniškąją hermeneutiką, pagal kurią kategorizuojami ir studijuojami Platono, Aristotelio tekstai. Jis Pitagorą laikė dieviškuoju filosofu ir pitagoriškai interpretavo Aristotelį bei Platoną, visur įžvelgdamas vienokias ar kitokias matematines kombinacijas. Matematiką Jamblichas laikė priemone, skirta sistemingai analizuoti tikrovę, visa realybės sanklodą paverčiančia skaičių struktūromis.

Priešingai negu Plotinui, Jamblichui buvo svarbus ne tik diskursyvus bandymas pažinti tikrovę, bet ir hieratinės praktikos, teurgija. Jamblichas teigė graikišką filosofiją kilus iš Senovės Egipto hieratinių praktikų. Pasak Jamblicho, ne tik filosofinis pažinimas, bet ir menai, būrimas, maldos padeda kilti aukštyn pas dievus.

Šaltiniai

1. Algis Uždavinys. Helėniškoji filosofija. Nuo Numenijo iki Sirijano. Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2003. p. 163–219.
2. Jamblichas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VIII (Imhof-Junusas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005