Iš Naujojo Pasaulio

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Simfonija Nr. 9 e-moll: iš Naujojo Pasaulio, dar vadinama „Naujojo Pasaulio simfonija“ − čekų vėlyvojo romantizmo kompozitoriaus A. Dvoržako simfonija. Ši simfonija yra ne tik vertingiausia A. Dvoržako kūryboje, bet ir viena iš žymiausių XIX a. simfonijų pasaulinėje muzikoje.

Simfonija Nr. 5 (chronologiškai ji yra devintoji A. Dvoržako sukurta simfonija, tačiau pirmų keturių pats autorius nepublikavo) buvo sukurta JAV, kai A. Dvoržakas 1892−1895 m. dirbo Niujorke. Simfonijos premjera įvyko 1893 m. gruodžio 16 d. Karnegio salėje. Joje, greta čekų liaudies intonacijų, panaudotos juodaodžių, indėnų muzikai būdingos melodinės ląstelės, ritmai. Tačiau ši simfonija visų pirma yra tipiškas čekų simfonizmui būdingo kūrinio pavyzdys: sureikšminta epinė įžanga, ryšys su buitine-žanrine melodika, gamtos vaizdai (II, III dalys), visą simfoniją apjungiantis lyrizmas (iki šios simfonijos nebūdingas paties A. Dvoržako simfoniniams kūriniams), IV dalyje pasiekęs net dramatišką patosą.

Simfonijos pavadinimas, autoriaus duotas jau sukūrus visą kūrinį, nėra programiškas. Jam įtakos turėjo keletas priežasčių: A. Dvoržako gyvenimas JAV, pažintis su šioje šalyje skambėjusiu folkloru bei naujo, paties kompozitoriaus išskirto, kūrybinio laikotarpio pradžia.

Simfonijos struktūra

Simfonija sukurta remiantis klasikine simfonijos keturių dalių sonatine simfonine forma. Kūrinio dalis jungia ne tik lyrika bei dviejų tautų liaudies melodijų intonacijos, bet ir teminės sąsajos: per visą simfoniją pereina dramatinis ir herojinis motyvas (leitmotyvas), tampantis savotišku visos simfonijos epigrafu.

I dalis (Adagio-Allegro molto) pradedama lėta įžanga, esančia ne tik I dalies, bet ir visos simfonijos interliudija. Jos melodikoje jau formuojasi pagrindinio leitmotyvo intonacijos užuomazgos. Sonatinio allegro dalyje pagrindinė tema jau įgauna ryškius leitmotyvo bruožus. Pirmąją, veržlią jos dalį atlieka valtornos, o antrą – . Šalutinė, kaip ir pagrindinė, tema eksponuojama ne iš karto: jos intonacijos skamba jau antroje pagrindinės partijos dalyje. Šalutinės partijos melodika artima čekų liaudies melodingoms dainoms. Pirmosios dalies ekspozicijos kulminacija veržli, o baigiamoji tema, apibendrinanti anksčiau skambėjusių temų nuotaikas, svajinga. Ji nuspalvinta charakteringais spiričuelių bruožais: sinkopuotu ritmu, dermine pentatonika ir pan. Temų perdirbimas savo apimtimi nėra didelis. Jo dramatizmą sustiprina įtemptas harmoninis planas, padidinti intervalai, kontrastingų temų gretinimas. Būtent šiame epizode ryškiausiai atsiskleidė A. Dvoržakas kaip kompozitorius – simfonistas. Dramatinė nuotaika nenuslūgsta ir pirmosios dalies reprizoje.

II dalis (Largo). Pastarąją dalį kompozitorius A. Dvoržakas buvo sukūręs kaip atskirą simfoninį kūrinį „Legenda“, įkvėptą amerikiečių rašytojo „Hiavatos giesmės“. Simfonijoje tai viena iš įspūdingiausių dalių, išsiskirianti savo ramia, skaidria nuotaika, orkestruotės spalvų įvairove. Spalvingi įžanginiai antrosios dalies akordai piešia nebylią nakties gamtą. Iškylanti tema, atliekama anglų rago, yra daininga, poetiška, lyg epinė baladė. Ji labiausiai artima kompozitoriaus pažintam Amerikos juodaodžių folklorui. Antrosios dalies vidurinė dalis pagrįsta besikaitaliojančios nuotaikos temų kaita: čia skamba rauda, melancholiški atodūsiai, netikėti šviesūs prisiminimai, galingai įsiveržusi pirmosios dalies tematika (pagr. ir baig. temos). Dar kartą nuskambėjusi pagrindinė antrosios dalies tema užbaigia šią simfonijos dalį.

III dalis (Scherzo) nutraukia antrosios dalies ramybę ir pasineria į linksmą, kupiną vidinių kontrastų nuotaiką. Šios dalies šokinės ir čekų liaudies muzikai būdingos intonacijos dar labiau sutvirtina kontrastą su antra – negrų folkloru pagrįsta – dalimi.

Trečiosios dalies forma – sudėtinė su rondo elementais. Dalyje vyraujančio ritmo pagrindas – A. Dvoržako pamėgtas ir ne vienoje simfonijoje scherzo dalyje naudotas furianto ritmas (a), peraugantis į dainingą melodiką (b) bei vidurinėje trio dalyje suskambantis lendleris (c). Į trio epizodą įsiterpiantis leitmotyvas sugrąžina klausytoją į visos simfonijos tematikos prisiminimą bei ruošia finalą.

IV dalis (Allegro con fuoco) apibendrina visos simfonijos įdėjinį užmojį. Ši dalis tampa viso ciklo kulminacija, sugrįžtanti į I dalies nuotaikas bei sureikšminanti dramatizmą. Šventiška trimitų ir valtornų atliekama pagrindinė tema artima husitų kariškoms dainoms – . Sonatos forma parašytos dalies temų plėtojimo epizode, greta pagrindinių ir šalutinių temų, suskamba visos ankstesnių dalių temos. Džiugi IV dalies bei visos simfonijos koda – kompozicijos išvada ir apibendrinimas.