Azərbaycan
Deutschland
Lietuva
Malta
ශ්රී ලංකාව
Türkmenistan
Türkiyə
Украина
Italijos suvienijimas it il Risorgimento Atgimimas politinis ir visuomeninis judėjimas kurio metu daug įvairių Italijos
Italijos suvienijimas
Italijos suvienijimas (it. il Risorgimento – Atgimimas) – politinis ir visuomeninis judėjimas, kurio metu daug įvairių Italijos pusiasalio valstybių buvo suvienyta į vieną Italijos valstybę XIX a. Nors tikslios laikotarpio pradžios ir pabaigos datos neaiškios, dažniausiai laikoma, kad judėjimas prasidėjo su Vienos kongresu 1815 m., po Napoleono sutriuškinimo, o baigėsi apie 1871 m. su Prancūzijos-Prūsijos karu. Paskutinės teritorijos prie Italijos buvo prijungtos po Pirmojo pasaulinio karo.
| Italijos istorija | |
| Senovės Romos istorija | |
| Šiaurė | Pietūs |
| Bizantijos imperija (Ravena) | |
| Langobardų karalystė: | |
| D. Lombardija | Beneventas |
| Frankų imperija | |
| Šventoji Romos imperija (Italija) | Bizantijos imperija (Italija) |
| Apulija ir Kalabrija | |
| Jūrinės respublikos, | Sicilijos karalystė |
| Popiežiaus valstybė | Neapolio karalystė |
| Prancūzijos imperija | |
| Italijos suvienijimas: | |
| Sardinijos karalystė | |
| Italijos karalystė | |
| Italijos Respublika | |
| Susijusių šalių istorijos: | |
| , | |
Ankstyvoji revoliucinė veikla (1820–1830 m.)
Sukilimas Abiejų Sicilijų karalystėje
1820 m. ispanai sėkmingai sukilo per ginčus dėl konstitucijos, tad panašus judėjimas prasidėjo Italijoje. Įkvėpta ispanų sukilo Abiejų Sicilijų karalystės armija, vadovaujama (karbonaro), ir užėmė šalį. Karalius Ferdinandas I sutiko įvesti naują konstituciją. Tačiau sukilėliai nepelnė liaudies paramos ir pralaimėjo Šventosios sąjungos austrų kariams. Karalius panaikino konstituciją ir pradėjo sistemingai persekioti sukilėlių vadus. Daug jų, įskaitant mokslininką , turėjo emigruoti.
Pjemonto sukilimas
1823 m. Pjemonto revoliucijos vadas buvo , kuris norėjo išvyti austrus ir suvienyti Italiją Savojos dinastijos vardu. Sukilimas prasidėjo Alesandrijoje, kur kariai panaudojo Cizalpinės respublikos trispalvę (raudona, balta, žalia). Karaliaus regentas princas Karolis Albertas, vadovavęs šaliai, kol karalius Karolis Feliksas buvo išvykęs, patvirtino naują konstituciją taip nusileisdamas revoliucionieriams. Grįžęs Sardinijos karalius panaikino konstituciją ir kreipėsi į Šventąją sąjungą pagalbos. Santaroso kariai buvo nugalėti, o jis pabėgo į Paryžių.
1848–1849 m. revoliucijos
Neramumai prasidėjo 1848 m. sausio 5 d. su pilietinio nepaklusnumo akcija Lombardijoje, kur piliečiai nustojo rūkyti ir žaisti loterijose, nes už tai austrai susirinkdavo mokesčius. Netrukus po to Sicilijoje ir Neapolyje prasidėjo sukilimas prieš karalių Ferdinandą, kuris vėl nusileido, paskelbė naują konstituciją, paleido politinius kalinius.
1848 m. vasarį prasidėjo sukilimai Toskanijoje, kurie buvo gan nesmurtingi, Ferdinandas Toskanai suteikė konstituciją. Po šios nuolaidos ten buvo suformuota laikinoji respublikonų vyriausybė siekusi atsiskyrimo. Vasario 21 d. popiežius Pijus IX suteikė Popiežiaus valstybei konstituciją, o tai buvo netikėta turint galvoje istorinį popiežių užsispyrimą šiuo klausimu. Vasario 23 d. Prancūzijos karalius Liudvikas Pilypas pabėgo iš Paryžiaus, Prancūzija paskelbta respublika.
Tuo tarpu Milane ir Venecijoje kilo įtampa, kol 1848 m. gegužės 18 d. po penkių dienų kautynių austrų įgula buvo išvyta. Austrijos maršalo Josef Radetzky armija apsupo miestą, bet dėl milaniečių populiarumo buvo priversta atsitraukti. Netrukus Pjemonto karalius Karolis Albertas, skatinamas Milano ir Venecijos, nusprendė ir paskelbė karą Austrijai. Po pradinės sėkmės Goito ir Peschieros mūšiuose, Radetzky sutriuškino italus liepos 24 d. Kustozos mūšyje. Netrukus buvo pasirašytos paliaubos ir austrai atstatė savo valdžią visur išskyrus Venecijos miestą, kur paskelbė respubliką.
Pijus IX buvo reformatorius, bet jis nesutarė su revoliucionieriais. 1848 m. lapkritį po nužudymo popiežius pabėgo. Po to Garibaldis ir kiti patriotai atvyko į Romą. 1849 m. pradžioje vyko rinkimai į Konstitucinį susirinkimą, kuris vasario 9 d. Romą paskelbė respublika. 1849 m. kovą Mazzini atvyko į Romą ir buvo paskirtas Vyriausiuoju ministru. Romos respublikos konstitucijoje 7 straipsnis garantavo religinę laisvę, popiežiaus kaip Katalikų bažnyčios galvos nepriklausomybę garantavo 6, o mirties bausmę panaikino 5 straipsnis.
Tuo metu ištremtas lenkų generolas treniravo Pjemonto karius, tikėdamasis atnaujinti karą su austrais. Radetzky jį greitai nugalėjo Novaros mūšyje 1849 m. kovo 23 d. Šįkart pralaimėjimas buvo galutinis. Karolis Albertas atsisakė sosto savo sūnaus Viktoro Emanuelio II naudai. Rugpjūčio 9 d. formaliai buvo pasirašyta sutaris. Novaros mūšio metu sukilo Breša, bet austrai per 10 dienų sukilimą žiauriai numalšino.
Balandį prancūzai pasiuntė į Romą Charles Oudinot vadovaujamas pajėgas. Iš pradžių Prancūzija manė tarpininkauti, bet po kurio laiko buvo priversta išsirinkti pusę, tad parėmė popiežių. Po dviejų mėnesių apgulties Roma pasidavė birželio 29 d., į valdžią grįžo popiežius. D. Garibaldis ir Mazinis pabėgo į tremtį. Po apgulties rugpjūčio 24 d. pasidavė Venecija. Austrai masiškai žudė nepriklausomybės kovotojus ir grąžino į valdžią Centrinės Italijos monarchus.
Italijos valstybės sukūrimas
1859 m. karas ir jo pasekmės
Net po pralaimėjimo ir karaliaus atsistatydinimo Sardinijos karalystė neatsisakė ambicijų. Kamilas Kavūras, kuris tapo ministrų tarybos prezidentu 1852 m., norėjo išplėsti teritoriją, bet suprato, kad vienas Pjemontas nieko nepadarys. Jis tikėjosi britų ir prancūzų pagalbos išvejant austrus iš Italijos pusiasalio. Pastangos gauti jų paramą įstojant į Krymo karą buvo nesėkmingos, nes Paryžiaus kongrese į Sardinijos norus nebuvo kreipiamas dėmesys. Tačiau Austrija liko izoliuota, nes per karą laviravo tarp abiejų pusių.
1858 m. sausio 14 d. italų nacionalistas pabandė nužudyti Prancūzijos imperatorių Napoleoną III. 1858 m. vasarą K. Kavūras susitiko su Napoleonu III Plombières kaime ir pasirašė slaptą susitarimą Plombières paktą (Patto di Plombières), pagal kurį Prancūzija ir Sardinijos karalystė drauge stos prieš Austriją. Pjemontui turėjo atitekti Austrijos teritorijos Italijoje (Lombardija ir Venetas), Parmos ir Modenos kunigaikštystės, o Prancūzijai – Nica ir Savoja. Skurdi Centrinė ir Pietų Italija turėjo likti kaip buvusi, nors buvo kalbų, kad Napoleono III pusbrolis princas Napoleonas pakeis Habsburgus Toskanoje. Kad Napoleonas III neatrodytų agresoriumi K. Kavūras turėjo išprovokuoti austrus padėdamas italų nacionalistams Lombardijoje.
Austrai nežinodami apie slaptą susitarimą, vis tiek kantriai malšino Pjemonto sukurstytus sukilimus. Pjemontas, supratęs, kad išprovokuoti austrų nepavyks, 1859 m. kovą paskelbė mobilizaciją. Be austrų agresijos prancūzai negalėjo įsikišti, o be jų įsikišimo karas pralaimėtas. Tačiau austrai palengvino Pjemonto situaciją ultimatumu pareikalavę demobilizacijos. Pjemontas atmetė ultimatumą ir kilo karas.
Karas buvo trumpas. Austrų įsiveržimas į Pjemontą nepavyko, nes jie nesugebėjo užimti Alpių perėjų, kuriomis atvyko prancūzų kariai vadovaujami paties Napoleono III. Magentos mūšyje birželio 4 d. Pjemonto ir prancūzų kariai sumušė grafo Gyulai vadovaujamus austrus. Šie pasitraukė iš beveik visos Lombardijos, Napoleonas III ir Viktoras Emanuelis II triumfuodami įžengė į Milaną. Birželio 24 d. įvyko Solferino mūšis. Šįkart austrams vadovavo imperatorius Francas Juozapas I. Nors abiejų pusių vadai neparodė ypatingų sugebėjimų, prancūzai laimėjo. Austrai pasitraukė į Veneto tvirtoves.
Buvo daugybė priežasčių, kodėl Napoleonas III pradėjo siekti taikos tuo momentų: baimė, kad Veneto kampanija bus kruvina, nerimas dėl pozicijų Prancūzijoje, baimė dėl vokiečių įsikišimo ir nerimas dėl išaugusios Pjemonto galios. Liepos 11 d. jis slapta susitiko su Austrijos imperatoriumi Vilafrankoje be italų žinios. Jie susitarė užbaigti konfliktą. Austrams liks Venetas, o Lombardija atiteks prancūzams, kurie ją perduos Pjemontui (austrai nenorėjo žemių perduoti tiesiogiai). Kitos Italijos valstybių sienos nepasikeis. Centrinėje Italijoje, kur monarchai buvo išvyti ir pabėgo į Austriją, bus sugrąžinti į sostus. Kadangi Napoleonas III neįvykdė savo pažadų, jis neturėjo gauti Savojos ir Nicos.
K. Kavūras reikalavo tęsti karą ir kai Viktoras Emanuelis II sutiko su taika, atsistatydino. Tačiau Pjemonto kariai užėmė mažas valstybes Lombardijoje ir dalį popiežiaus valdų. Prancūzai neturėjo norų jų spausti, o austrai nebuvo pakankamai stiprūs, kad atstatytų senąją tvarką. Gruodį Toskana, Modena, Parma ir kitos sritys buvo sujungtos į Jungtines Centrinės Italijos Valstijas ir siekė, su britų pagalba, kad jas prijungtų Sardinijos karalystė.
K. Kavūras triumfuodamas grįžo į valdžią 1860 m. sausį, norėjo prijungti valstijas, bet suprato, kad reikalingas Prancūzijos sutikimas. Napoleonas sutiko pripažinti aneksiją mainais į Nicą ir Savoją. 1860 m. kovo 20 d. įvyko aneksija. Dabar Sardinijos karalystė sudarė didžiąją dalį Šiaurės ir Centrinės Italijos.
Tūkstantinės žygis
1860 m. pavasarį tik 4 valstybės buvo Italijos pusiasalyje: Venecijos karalystė, Popiežiaus valstybė, Pjemonto-Sardinijos karalystė ir Dviejų Sicilijų karalystė.
Pranciškus II turėjo gerai organizuotą 150 tūkst. karių armiją. Bet jo tėvo tironija sukurstė daugybę slaptų organizacijų, o šveicarų samdiniai buvo atšaukti, nes naujas Šveicarijos įstatymas uždraudė jos piliečiams tarnauti samdiniais užsienyje. Tad Pranciškus II liko su nepatikimiausiais vietiniais kariais. 1860 m. balandį Mesinoje ir Palerme Sicilijoje kilo sukilimai, kurie buvo greitai numalšinti.
K. Kavūras, bijodamas, kad D. Garibaldis sukels karą su Prancūzija, įtikino jį nukreipti savo karius į Siciliją. 1860 m. gegužės 6 d. D. Garibaldis ir jo tūkstantis savanorių (vadinamų I Mille) išvyko iš Kvatro prie Genujos ir po trumpo sustojimo Talamonėje gegužės 11 d. išsilaipino prie Marsalos vakarų Sicilijoje.
Prie Salemio prie D. Garibaldžio prisidėjo vietiniai sukilėliai ir bendros pajėgos prie Kalatafimio gegužės 13 d. nugalėjo karaliaus karius. Per tris dienas įsiveržusių tapo 4 tūkst. Gegužės 14 d. D. Garibaldis pasiskelbė Sicilijos diktatoriumi Viktoro Emanuelio vardu. Po kelių sėkmingų, bet sunkių mūšių D. Garibaldis pasiekė Palermą. Gegužės 27 d. D. Garibaldžio kariai apgulė Palermo Porta Termini, o mieste kilo sukilimas ir barikadų mūšiai.
Į Siciliją atvyko generolas Ferdinando Lanza su 25 tūkst. karių malšinti sukilimo ir smarkiai bombardavo Palermą. Įsikišus britų admirolui paskelbtos paliaubos, Neapolio kariai pasitraukė, miestas pasidavė D. Garibaldžiui.
Sukilimo sėkmė atskleidė Neapolio valdžios silpnumą. D. Garibaldžio šlovė plito ir daugelis jį pradėjo laikyti tautos didvyriu. Neapolyje kilo suirutė, karalius pasiūlė atkurti ankstesnę konstituciją, bet Burbonais niekas nebepasitikėjo.
Praėjus 6 savaitėms po Palermo pasidavimo D. Garibaldis užpuolė Mesiną. Per savaitę miestas pasidavė. Užėmęs Siciliją, D. Garibaldis persikėlė per Mesinos sąsiaurį į Italijos žemyninę dalį su neapolietiškais laivais. Kalabrijos Redžo įgula greitai pasidavė. Keliaujant į šiaurę daugėjo sveikinimų ir mažėjo karinis pasipriešinimas: rugpjūčio 18 ir 22 d. Bazilikatos ir Puglijos žmonės pasiskelbė prisijungimą prie Sardinijos karalystės. Rugpjūčio pabaigoje D. Garibaldis buvo Kozencoje, o rugsėjo 5 d. Ebolyje prie Salerno. Tuo metu Neapolyje paskelbtos apgulties sąlygos, o karalius surinkęs dar ištikimų 4 tūkst. karių pasitraukė už Volturno upės rugsėjo 6 d. Kitą dieną su keliais pasekėjais D. Garibaldis traukiniu atvyko į Neapolį, o žmonės jį sveikino.
Neapolio karalystės nugalėjimas
Nors D. Garibaldis lengvai užėmė sostinę, Neapolio armija masiškai nepasidavė ir laikėsi už Volturno upės. Jo netreniruoti 25 tūkst. karių negalėjo išvyti karaliaus ir užimti Kapujos bei Getos tvirtovių be Sardinijos armijos įsikišimo.
Sardinijos armija galėjo atvykti tik kirtusi popiežiaus valstybę, kuri tęsėsi skersai per pusiasalį Centrinėje Italijoje. Nekreipdamas dėmesio į Šventojo Sosto politinę valią, D. Garibaldis pareiškę, kad paskelbs „Italijos karalystę“ iš Romos. Laikydamas tai grėsme Bažnyčios valdoms, popiežius Pijus IX pagrasino ekskomunikuoti tuos, kurie parems tokius D. Garibaldžio siekius. Bijodami, kad D. Garibaldis puls Romą viso pasaulio katalikai siuntė pinigus ir savanorius į popiežiaus armiją, kuriai vadovavo ištremtas prancūzų generolas .
Tuo metu Fanti ir Cialdini vadovaujami Sardinijos daliniai žygiavo link popiežiaus valdų, bet jų tikslas buvo Neapolis. L. Lamoricière kariai pastojo Cialdini kelią, bet buvo greitai nugalėti, apgulti Ankonos tvirtovėje ir galiausiai pasidavė rugsėjo 29 d. Viktoras Emanuelis II atvyko spalio 9 d. ir perėmė vadovavimą. Armija toliau žygiavo į pietus be pasipriešinimo.
Sutikęs Viktorą Emanuelį II prie Teano, D. Garibaldis pavadino jį Italijos karaliumi ir palydėjo į Neapolį. Po to D. Garibaldis atsistatydinęs išvyko į Kapreros salą.
Sardinijos armija nuvijo Pranciškų II nuo upės ir jis įsitvirtino Getos tvirtovėje, kur skatinamas žmonos kunigaikštienės Marijos Sofijos, išsilaikė tris mėnesius. Tačiau niekas nesutiko jam padėti, baigėsi maistas, įsimetė ligos ir tvirtovė pasidavė. Tačiau dar daugybę metų Pranciškaus II šalininkai pavieniais būriais kovojo su Italijos karalyste.
1861 m. vasario 18 d. Viktoras Emanuelis II surinko Turine pirmąjį Italijos parlamentą. Kovo 17 d. parlamentas paskelbė Viktorą Emanuelį II Italijos karaliumi, o kovo 27 d. Roma buvo paskelbta sostine, nors dar nepriklausė karalystei.
Romos klausimas
D. Mazzini buvo nepatenkintas monarchijos valdžia ir agitavo už respubliką. Su šūkių „Laisvi nuo Alpių iki Adrijos“ suvienijimo judėjimas nukreipė žvilgsnį į Romą ir Veneciją. Daugelis katalikų laikė, kad pasikėsinimas į popiežiaus žemes nedovanotinas, tad prancūzai Romoje laikė savo karius. Viktoras Emanuelis II žinojo, kad tarptautinė bendruomenė nenori Romos prijungimo, tad atkalbinėjo savo pavaldinius nuo Romos puolimo.
Tačiau D. Garibaldis manė, kad vyriausybė jį parems, jei jis puls Romą. 1862 m. birželį D. Garibaldis vėl iš Genujos išvyko į Palermą, kur jis rinko karius žygiui, kurio šūkis buvo „Roma arba mirtis“ (it. Roma o Morte). Mesinos įgula, ištikima karaliaus nurodymams jų nepraleido. D. Garibaldžio pajėgos, 2 tūkst. savanorių, išplaukė iš Katanijos pietuose. D. Garibaldis paskelbė, kad įžengs į Roma kaip nugalėtojas arba mirs prie jos sienų. Rugpjūčio 14 d. jis išsilaipino Melite ir patraukė į Kalabrijos kalnus.
Italijos vyriausybė buvo labai nepatenkinta šia afera. Generolas Cialdini paskyrė diviziją prieš savanorius. Rugpjūčio 28 d. įvyko susidūrimas prie Aspromontės. D. Garibaldis uždraudė savo kariams atsišaudyti, keli savanoriai žuvo, o jis pats buvo sužeistas ir paimtas į nelaisvę. Jį laikė Varinane, bet po kurio laiko paleido.
Tuo metu Italijos karalius bandė gauti Romą taikesniais būdais. 1864 m. Rugsėjo konvencija, sutartis tarp Italijos ir Napoleono III garantavo, kad prancūzų kariai per dvejus metus paliks Romą. 1866 m. gruodį paskutiniai prancūzų kariai paliko Romą, nors popiežius stengėsi juos užlaikyti.
1865 m. sostinė iš Turino buvo perkelta į Florenciją. Tai sukėlė Turine tokius neramumus, kad karalius turėjo kuo greičiau vykti į savo naują sostinę.
Trečiasis Nepriklausomybės Karas (1866 m.)
1866 m. per Austrijos-Prūsijos karą Prūsija ir Austrija varžėsi dėl vokiškų žemių lyderystės. Italija nusprendė užimti Veneciją tapdama Prūsijos sąjungininke. Austrija siūlė Italijai Veneciją su sąlyga, kad ši nesikiš. Tačiau kovo 8 d. buvo sudaryta sutartis su Prūsija, o birželio 20 d. Italija paskelbė karą Austrijai.
Viktoras Emanuelis II skubėjo vadovauti armijai invazijoje į Veneciją, o su Alpių medžiotojais patraukė į Tirolį. Austrai nugalėjo italų armiją Kustocos mūšyje birželio 24 d. Austrijos laivynas nugalėjo italus Lizos mūšyje liepos 20 d. Tik D. Garibaldžiui sekėsi: kitą dieną jo savanoriai nugalėjo austrus Bezekos mūšyje ir patraukė į Trentą.
Tuo tarpu Prūsijos ministras pirmininkas Otto von Bismarck nusprendė, kad viskas pasiekta, ir liepos 27 d. pasirašė paliaubas su Austrija. Italija oficialiai nustojo kariauti tik rugpjūčio 12 d.
Nepaisant prasto Italijos pasirodymo Prūsijos pergalė privertė austrus atiduoti Veneciją. Pagal spalio 12 d. Vienoje pasirašytą sutartį Austrija atidavė Veneciją Napoleonui III už nesikišimą kare, o šis kitą dieną perleido ją Italijai taip išpildydamas savo pažadus, už kuriuos gavo Nicą ir Savoją.
Vienos sutartis numatė, kad Veneciją Italija galės prisijungti tik po referendumo spalio 21-22 d.
Austrų kariai dar bandė priešintis, bet nesėkmingai. Viktoras Emanuelis II įžengė į Veneciją ir aplankė Šv. Morkaus aikštę.
Roma
Nacionalinė partija, vadovaujama D. Garibaldžio, siekė prijungti Romą. 1867 m. jis antrąkart bandė užimti miestą, bet popiežiaus armija, padedama prancūzų Mentanoje nugalėjo prastai ginkluotus savanorius. Po to prancūzų įgula liko Čivitavekijoje iki 1870 m. rugpjūčio, kai prasidėjo Prancūzijos-Prūsijos karas.
Prieš Mentaną Enrikas Kairolis, jo brolis Džiovanis ir 70 savanorių bandė užimti Romą. Ties Terniu grupė sulipo į laivą ir plaukė Tibru žemyn. Jų atvykimas turėjo sutapti su maištu mieste. 1867 m. spalio 22 d. Romos revoliucionieriai užėmė Kapitolijaus kalvą ir Kolonos aikštę. Tačiau, kai Kairoliai atvyko į Villa Glori, šiaurinę Romos dalį, maištas mieste buvo numalšintas. Tą pačią naktį juos apsupo ir Džiovanis buvo rimtai sužeistas. .
1870 m. liepą prasidėjo Prancūzijos-Prūsijos karas. Napoleonas III rugpjūtį atšaukė savo karius, Italijoje kilo demonstracijos, kad būtų užimta Roma. Italijos vyriausybė nesiėmė veiksmų iki . Viktoras Emanuelis pasiuntė grafą Gustavo Ponza di San Martino su laišku Pijui IX, kuriame buvo pasiūlymas, kad italų armija įžengs į Romą su pretekstu ginti popiežių. Tačiau popiežius pasiūlymą atmetė.
Generolo vadovaujama italų armija rugsėjo 11 d. kirto sieną ir lėtai patraukė į Romą, tikėdamasi taikaus įžengimo į miestą. Rugsėjo 19 d. buvo pasiektos Aureliano sienos ir prasidėjo apgultis. Net žinodamas, kad pralaimės, popiežius reikalavo, kad jo kariai kautųsi. Po trijų valandų apšaudymo rugsėjo 20 d. italai įsiveržė į Romą ir žygiavo Via Pia keliu (kuris vėliau pervadintas Via XX Settembre). Žuvo 49 italų kariai ir 4 karininkai, 19 popiežiaus karių. Roma ir Lacijus buvo prijungti po prebiscito spalio 2 d. Rezultatai buvo paskelbti spalio 9 d.
Iš pradžių Italijos vyriausybė pasiūlė popiežiui Leonino miestą, bet šis atsisakė, nes taip pripažintų jo valdų aneksiją. Po to Pijus IX pasiskelbė Vatikano kaliniu, nors niekas netrukdė jam įeiti ar išeiti iš Vatikano. Roma Italijos sostine tapo 1871 m. liepą.
Taip pat skaitykite
- San Marino istorija
Išnašos
- title=Italian Unification. Cavour, Garibaldi and the Making of Italy tikrinta 2008-02-26
- Edgar Holt, The Making of Italy: 1815–1870, New York: Murray Printing Company, 1971 m. 258 psl.
Autorius: www.NiNa.Az
Išleidimo data:
vikipedija, wiki, lietuvos, knyga, knygos, biblioteka, straipsnis, skaityti, atsisiųsti, nemokamai atsisiųsti, mp3, video, mp4, 3gp, jpg, jpeg, gif, png, pictu, mobilusis, porn, telefonas, android, iOS, apple, mobile telefl, samsung, iPhone, xiomi, xiaomi, redmi, pornografija, honor, oppo, Nokia, Sonya, mi, pc, web, kompiuteris, Informacija apie Italijos suvienijimas, Kas yra Italijos suvienijimas? Ką reiškia Italijos suvienijimas?
Italijos suvienijimas it il Risorgimento Atgimimas politinis ir visuomeninis judejimas kurio metu daug įvairiu Italijos pusiasalio valstybiu buvo suvienyta į viena Italijos valstybe XIX a Nors tikslios laikotarpio pradzios ir pabaigos datos neaiskios dazniausiai laikoma kad judejimas prasidejo su Vienos kongresu 1815 m po Napoleono sutriuskinimo o baigesi apie 1871 m su Prancuzijos Prusijos karu Paskutines teritorijos prie Italijos buvo prijungtos po Pirmojo pasaulinio karo Italijos istorijaSenoves Romos istorijaSiaure PietusBizantijos imperija Ravena Langobardu karalyste D Lombardija BeneventasFranku imperijaSventoji Romos imperija Italija Bizantijos imperija Italija Apulija ir KalabrijaJurines respublikos Sicilijos karalystePopieziaus valstybe Neapolio karalystePrancuzijos imperijaItalijos suvienijimas Sardinijos karalysteItalijos karalysteItalijos RespublikaSusijusiu saliu istorijos Ankstyvoji revoliucine veikla 1820 1830 m Sukilimas Abieju Siciliju karalysteje 1820 m ispanai sekmingai sukilo per gincus del konstitucijos tad panasus judejimas prasidejo Italijoje Įkvepta ispanu sukilo Abieju Siciliju karalystes armija vadovaujama karbonaro ir uzeme salį Karalius Ferdinandas I sutiko įvesti nauja konstitucija Taciau sukileliai nepelne liaudies paramos ir pralaimejo Sventosios sajungos austru kariams Karalius panaikino konstitucija ir pradejo sistemingai persekioti sukileliu vadus Daug ju įskaitant mokslininka turejo emigruoti Pjemonto sukilimas 1823 m Pjemonto revoliucijos vadas buvo kuris norejo isvyti austrus ir suvienyti Italija Savojos dinastijos vardu Sukilimas prasidejo Alesandrijoje kur kariai panaudojo Cizalpines respublikos trispalve raudona balta zalia Karaliaus regentas princas Karolis Albertas vadovaves saliai kol karalius Karolis Feliksas buvo isvykes patvirtino nauja konstitucija taip nusileisdamas revoliucionieriams Grįzes Sardinijos karalius panaikino konstitucija ir kreipesi į Sventaja sajunga pagalbos Santaroso kariai buvo nugaleti o jis pabego į Paryziu 1848 1849 m revoliucijosKamilas Kavuras Francesco Hayez paveikslas Neramumai prasidejo 1848 m sausio 5 d su pilietinio nepaklusnumo akcija Lombardijoje kur pilieciai nustojo rukyti ir zaisti loterijose nes uz tai austrai susirinkdavo mokescius Netrukus po to Sicilijoje ir Neapolyje prasidejo sukilimas pries karaliu Ferdinanda kuris vel nusileido paskelbe nauja konstitucija paleido politinius kalinius 1848 m vasarį prasidejo sukilimai Toskanijoje kurie buvo gan nesmurtingi Ferdinandas Toskanai suteike konstitucija Po sios nuolaidos ten buvo suformuota laikinoji respublikonu vyriausybe siekusi atsiskyrimo Vasario 21 d popiezius Pijus IX suteike Popieziaus valstybei konstitucija o tai buvo netiketa turint galvoje istorinį popieziu uzsispyrima siuo klausimu Vasario 23 d Prancuzijos karalius Liudvikas Pilypas pabego is Paryziaus Prancuzija paskelbta respublika Tuo tarpu Milane ir Venecijoje kilo įtampa kol 1848 m geguzes 18 d po penkiu dienu kautyniu austru įgula buvo isvyta Austrijos marsalo Josef Radetzky armija apsupo miesta bet del milanieciu populiarumo buvo priversta atsitraukti Netrukus Pjemonto karalius Karolis Albertas skatinamas Milano ir Venecijos nusprende ir paskelbe kara Austrijai Po pradines sekmes Goito ir Peschieros musiuose Radetzky sutriuskino italus liepos 24 d Kustozos musyje Netrukus buvo pasirasytos paliaubos ir austrai atstate savo valdzia visur isskyrus Venecijos miesta kur paskelbe respublika Giuseppe Garibaldi 1866 m Pijus IX buvo reformatorius bet jis nesutare su revoliucionieriais 1848 m lapkritį po nuzudymo popiezius pabego Po to Garibaldis ir kiti patriotai atvyko į Roma 1849 m pradzioje vyko rinkimai į Konstitucinį susirinkima kuris vasario 9 d Roma paskelbe respublika 1849 m kova Mazzini atvyko į Roma ir buvo paskirtas Vyriausiuoju ministru Romos respublikos konstitucijoje 7 straipsnis garantavo religine laisve popieziaus kaip Kataliku baznycios galvos nepriklausomybe garantavo 6 o mirties bausme panaikino 5 straipsnis Tuo metu istremtas lenku generolas treniravo Pjemonto karius tikedamasis atnaujinti kara su austrais Radetzky jį greitai nugalejo Novaros musyje 1849 m kovo 23 d Sįkart pralaimejimas buvo galutinis Karolis Albertas atsisake sosto savo sunaus Viktoro Emanuelio II naudai Rugpjucio 9 d formaliai buvo pasirasyta sutaris Novaros musio metu sukilo Bresa bet austrai per 10 dienu sukilima ziauriai numalsino Balandį prancuzai pasiunte į Roma Charles Oudinot vadovaujamas pajegas Is pradziu Prancuzija mane tarpininkauti bet po kurio laiko buvo priversta issirinkti puse tad pareme popieziu Po dvieju menesiu apgulties Roma pasidave birzelio 29 d į valdzia grįzo popiezius D Garibaldis ir Mazinis pabego į tremtį Po apgulties rugpjucio 24 d pasidave Venecija Austrai masiskai zude nepriklausomybes kovotojus ir grazino į valdzia Centrines Italijos monarchus Italijos valstybes sukurimasViktoras Emanuelis II1859 m karas ir jo pasekmes Pagrindinis straipsnis Sardinijos karas Net po pralaimejimo ir karaliaus atsistatydinimo Sardinijos karalyste neatsisake ambiciju Kamilas Kavuras kuris tapo ministru tarybos prezidentu 1852 m norejo isplesti teritorija bet suprato kad vienas Pjemontas nieko nepadarys Jis tikejosi britu ir prancuzu pagalbos isvejant austrus is Italijos pusiasalio Pastangos gauti ju parama įstojant į Krymo kara buvo nesekmingos nes Paryziaus kongrese į Sardinijos norus nebuvo kreipiamas demesys Taciau Austrija liko izoliuota nes per kara laviravo tarp abieju pusiu 1858 m sausio 14 d italu nacionalistas pabande nuzudyti Prancuzijos imperatoriu Napoleona III 1858 m vasara K Kavuras susitiko su Napoleonu III Plombieres kaime ir pasirase slapta susitarima Plombieres pakta Patto di Plombieres pagal kurį Prancuzija ir Sardinijos karalyste drauge stos pries Austrija Pjemontui turejo atitekti Austrijos teritorijos Italijoje Lombardija ir Venetas Parmos ir Modenos kunigaikstystes o Prancuzijai Nica ir Savoja Skurdi Centrine ir Pietu Italija turejo likti kaip buvusi nors buvo kalbu kad Napoleono III pusbrolis princas Napoleonas pakeis Habsburgus Toskanoje Kad Napoleonas III neatrodytu agresoriumi K Kavuras turejo isprovokuoti austrus padedamas italu nacionalistams Lombardijoje Austrai nezinodami apie slapta susitarima vis tiek kantriai malsino Pjemonto sukurstytus sukilimus Pjemontas suprates kad isprovokuoti austru nepavyks 1859 m kova paskelbe mobilizacija Be austru agresijos prancuzai negalejo įsikisti o be ju įsikisimo karas pralaimetas Taciau austrai palengvino Pjemonto situacija ultimatumu pareikalave demobilizacijos Pjemontas atmete ultimatuma ir kilo karas Karas buvo trumpas Austru įsiverzimas į Pjemonta nepavyko nes jie nesugebejo uzimti Alpiu pereju kuriomis atvyko prancuzu kariai vadovaujami paties Napoleono III Magentos musyje birzelio 4 d Pjemonto ir prancuzu kariai sumuse grafo Gyulai vadovaujamus austrus Sie pasitrauke is beveik visos Lombardijos Napoleonas III ir Viktoras Emanuelis II triumfuodami įzenge į Milana Birzelio 24 d įvyko Solferino musis Sįkart austrams vadovavo imperatorius Francas Juozapas I Nors abieju pusiu vadai neparode ypatingu sugebejimu prancuzai laimejo Austrai pasitrauke į Veneto tvirtoves Buvo daugybe priezasciu kodel Napoleonas III pradejo siekti taikos tuo momentu baime kad Veneto kampanija bus kruvina nerimas del poziciju Prancuzijoje baime del vokieciu įsikisimo ir nerimas del isaugusios Pjemonto galios Liepos 11 d jis slapta susitiko su Austrijos imperatoriumi Vilafrankoje be italu zinios Jie susitare uzbaigti konflikta Austrams liks Venetas o Lombardija atiteks prancuzams kurie ja perduos Pjemontui austrai nenorejo zemiu perduoti tiesiogiai Kitos Italijos valstybiu sienos nepasikeis Centrineje Italijoje kur monarchai buvo isvyti ir pabego į Austrija bus sugrazinti į sostus Kadangi Napoleonas III neįvykde savo pazadu jis neturejo gauti Savojos ir Nicos K Kavuras reikalavo testi kara ir kai Viktoras Emanuelis II sutiko su taika atsistatydino Taciau Pjemonto kariai uzeme mazas valstybes Lombardijoje ir dalį popieziaus valdu Prancuzai neturejo noru ju spausti o austrai nebuvo pakankamai stiprus kad atstatytu senaja tvarka Gruodį Toskana Modena Parma ir kitos sritys buvo sujungtos į Jungtines Centrines Italijos Valstijas ir sieke su britu pagalba kad jas prijungtu Sardinijos karalyste K Kavuras triumfuodamas grįzo į valdzia 1860 m sausį norejo prijungti valstijas bet suprato kad reikalingas Prancuzijos sutikimas Napoleonas sutiko pripazinti aneksija mainais į Nica ir Savoja 1860 m kovo 20 d įvyko aneksija Dabar Sardinijos karalyste sudare didziaja dalį Siaures ir Centrines Italijos Tukstantines zygis D Garibaldis Neapolyje 1861 m 1860 m pavasarį tik 4 valstybes buvo Italijos pusiasalyje Venecijos karalyste Popieziaus valstybe Pjemonto Sardinijos karalyste ir Dvieju Siciliju karalyste Pranciskus II turejo gerai organizuota 150 tukst kariu armija Bet jo tevo tironija sukurste daugybe slaptu organizaciju o sveicaru samdiniai buvo atsaukti nes naujas Sveicarijos įstatymas uzdraude jos pilieciams tarnauti samdiniais uzsienyje Tad Pranciskus II liko su nepatikimiausiais vietiniais kariais 1860 m balandį Mesinoje ir Palerme Sicilijoje kilo sukilimai kurie buvo greitai numalsinti K Kavuras bijodamas kad D Garibaldis sukels kara su Prancuzija įtikino jį nukreipti savo karius į Sicilija 1860 m geguzes 6 d D Garibaldis ir jo tukstantis savanoriu vadinamu I Mille isvyko is Kvatro prie Genujos ir po trumpo sustojimo Talamoneje geguzes 11 d issilaipino prie Marsalos vakaru Sicilijoje Prie Salemio prie D Garibaldzio prisidejo vietiniai sukileliai ir bendros pajegos prie Kalatafimio geguzes 13 d nugalejo karaliaus karius Per tris dienas įsiverzusiu tapo 4 tukst Geguzes 14 d D Garibaldis pasiskelbe Sicilijos diktatoriumi Viktoro Emanuelio vardu Po keliu sekmingu bet sunkiu musiu D Garibaldis pasieke Palerma Geguzes 27 d D Garibaldzio kariai apgule Palermo Porta Termini o mieste kilo sukilimas ir barikadu musiai Į Sicilija atvyko generolas Ferdinando Lanza su 25 tukst kariu malsinti sukilimo ir smarkiai bombardavo Palerma Įsikisus britu admirolui paskelbtos paliaubos Neapolio kariai pasitrauke miestas pasidave D Garibaldziui Sukilimo sekme atskleide Neapolio valdzios silpnuma D Garibaldzio slove plito ir daugelis jį pradejo laikyti tautos didvyriu Neapolyje kilo suirute karalius pasiule atkurti ankstesne konstitucija bet Burbonais niekas nebepasitikejo Praejus 6 savaitems po Palermo pasidavimo D Garibaldis uzpuole Mesina Per savaite miestas pasidave Uzemes Sicilija D Garibaldis persikele per Mesinos sasiaurį į Italijos zemynine dalį su neapolietiskais laivais Kalabrijos Redzo įgula greitai pasidave Keliaujant į siaure daugejo sveikinimu ir mazejo karinis pasipriesinimas rugpjucio 18 ir 22 d Bazilikatos ir Puglijos zmones pasiskelbe prisijungima prie Sardinijos karalystes Rugpjucio pabaigoje D Garibaldis buvo Kozencoje o rugsejo 5 d Ebolyje prie Salerno Tuo metu Neapolyje paskelbtos apgulties salygos o karalius surinkes dar istikimu 4 tukst kariu pasitrauke uz Volturno upes rugsejo 6 d Kita diena su keliais pasekejais D Garibaldis traukiniu atvyko į Neapolį o zmones jį sveikino Neapolio karalystes nugalejimas Viktoras Emanuelis II sutinka D Garibaldį prie Teano Nors D Garibaldis lengvai uzeme sostine Neapolio armija masiskai nepasidave ir laikesi uz Volturno upes Jo netreniruoti 25 tukst kariu negalejo isvyti karaliaus ir uzimti Kapujos bei Getos tvirtoviu be Sardinijos armijos įsikisimo Sardinijos armija galejo atvykti tik kirtusi popieziaus valstybe kuri tesesi skersai per pusiasalį Centrineje Italijoje Nekreipdamas demesio į Sventojo Sosto politine valia D Garibaldis pareiske kad paskelbs Italijos karalyste is Romos Laikydamas tai gresme Baznycios valdoms popiezius Pijus IX pagrasino ekskomunikuoti tuos kurie parems tokius D Garibaldzio siekius Bijodami kad D Garibaldis puls Roma viso pasaulio katalikai siunte pinigus ir savanorius į popieziaus armija kuriai vadovavo istremtas prancuzu generolas Tuo metu Fanti ir Cialdini vadovaujami Sardinijos daliniai zygiavo link popieziaus valdu bet ju tikslas buvo Neapolis L Lamoriciere kariai pastojo Cialdini kelia bet buvo greitai nugaleti apgulti Ankonos tvirtoveje ir galiausiai pasidave rugsejo 29 d Viktoras Emanuelis II atvyko spalio 9 d ir pereme vadovavima Armija toliau zygiavo į pietus be pasipriesinimo Sutikes Viktora Emanuelį II prie Teano D Garibaldis pavadino jį Italijos karaliumi ir palydejo į Neapolį Po to D Garibaldis atsistatydines isvyko į Kapreros sala Sardinijos armija nuvijo Prancisku II nuo upes ir jis įsitvirtino Getos tvirtoveje kur skatinamas zmonos kunigaikstienes Marijos Sofijos issilaike tris menesius Taciau niekas nesutiko jam padeti baigesi maistas įsimete ligos ir tvirtove pasidave Taciau dar daugybe metu Pranciskaus II salininkai pavieniais buriais kovojo su Italijos karalyste 1861 m vasario 18 d Viktoras Emanuelis II surinko Turine pirmajį Italijos parlamenta Kovo 17 d parlamentas paskelbe Viktora Emanuelį II Italijos karaliumi o kovo 27 d Roma buvo paskelbta sostine nors dar nepriklause karalystei Romos klausimas D Mazzini buvo nepatenkintas monarchijos valdzia ir agitavo uz respublika Su sukiu Laisvi nuo Alpiu iki Adrijos suvienijimo judejimas nukreipe zvilgsnį į Roma ir Venecija Daugelis kataliku laike kad pasikesinimas į popieziaus zemes nedovanotinas tad prancuzai Romoje laike savo karius Viktoras Emanuelis II zinojo kad tarptautine bendruomene nenori Romos prijungimo tad atkalbinejo savo pavaldinius nuo Romos puolimo Taciau D Garibaldis mane kad vyriausybe jį parems jei jis puls Roma 1862 m birzelį D Garibaldis vel is Genujos isvyko į Palerma kur jis rinko karius zygiui kurio sukis buvo Roma arba mirtis it Roma o Morte Mesinos įgula istikima karaliaus nurodymams ju nepraleido D Garibaldzio pajegos 2 tukst savanoriu isplauke is Katanijos pietuose D Garibaldis paskelbe kad įzengs į Roma kaip nugaletojas arba mirs prie jos sienu Rugpjucio 14 d jis issilaipino Melite ir patrauke į Kalabrijos kalnus Italijos vyriausybe buvo labai nepatenkinta sia afera Generolas Cialdini paskyre divizija pries savanorius Rugpjucio 28 d įvyko susidurimas prie Aspromontes D Garibaldis uzdraude savo kariams atsisaudyti keli savanoriai zuvo o jis pats buvo suzeistas ir paimtas į nelaisve Jį laike Varinane bet po kurio laiko paleido Tuo metu Italijos karalius bande gauti Roma taikesniais budais 1864 m Rugsejo konvencija sutartis tarp Italijos ir Napoleono III garantavo kad prancuzu kariai per dvejus metus paliks Roma 1866 m gruodį paskutiniai prancuzu kariai paliko Roma nors popiezius stengesi juos uzlaikyti 1865 m sostine is Turino buvo perkelta į Florencija Tai sukele Turine tokius neramumus kad karalius turejo kuo greiciau vykti į savo nauja sostine Treciasis Nepriklausomybes Karas 1866 m Kustocos musis 1866 m per Austrijos Prusijos kara Prusija ir Austrija varzesi del vokisku zemiu lyderystes Italija nusprende uzimti Venecija tapdama Prusijos sajungininke Austrija siule Italijai Venecija su salyga kad si nesikis Taciau kovo 8 d buvo sudaryta sutartis su Prusija o birzelio 20 d Italija paskelbe kara Austrijai Viktoras Emanuelis II skubejo vadovauti armijai invazijoje į Venecija o su Alpiu medziotojais patrauke į Tirolį Austrai nugalejo italu armija Kustocos musyje birzelio 24 d Austrijos laivynas nugalejo italus Lizos musyje liepos 20 d Tik D Garibaldziui sekesi kita diena jo savanoriai nugalejo austrus Bezekos musyje ir patrauke į Trenta Tuo tarpu Prusijos ministras pirmininkas Otto von Bismarck nusprende kad viskas pasiekta ir liepos 27 d pasirase paliaubas su Austrija Italija oficialiai nustojo kariauti tik rugpjucio 12 d Nepaisant prasto Italijos pasirodymo Prusijos pergale priverte austrus atiduoti Venecija Pagal spalio 12 d Vienoje pasirasyta sutartį Austrija atidave Venecija Napoleonui III uz nesikisima kare o sis kita diena perleido ja Italijai taip ispildydamas savo pazadus uz kuriuos gavo Nica ir Savoja Vienos sutartis numate kad Venecija Italija gales prisijungti tik po referendumo spalio 21 22 d Austru kariai dar bande priesintis bet nesekmingai Viktoras Emanuelis II įzenge į Venecija ir aplanke Sv Morkaus aikste RomaNacionaline partija vadovaujama D Garibaldzio sieke prijungti Roma 1867 m jis antrakart bande uzimti miesta bet popieziaus armija padedama prancuzu Mentanoje nugalejo prastai ginkluotus savanorius Po to prancuzu įgula liko Civitavekijoje iki 1870 m rugpjucio kai prasidejo Prancuzijos Prusijos karas Pries Mentana Enrikas Kairolis jo brolis Dziovanis ir 70 savanoriu bande uzimti Roma Ties Terniu grupe sulipo į laiva ir plauke Tibru zemyn Ju atvykimas turejo sutapti su maistu mieste 1867 m spalio 22 d Romos revoliucionieriai uzeme Kapitolijaus kalva ir Kolonos aikste Taciau kai Kairoliai atvyko į Villa Glori siaurine Romos dalį maistas mieste buvo numalsintas Ta pacia naktį juos apsupo ir Dziovanis buvo rimtai suzeistas 1870 m liepa prasidejo Prancuzijos Prusijos karas Napoleonas III rugpjutį atsauke savo karius Italijoje kilo demonstracijos kad butu uzimta Roma Italijos vyriausybe nesieme veiksmu iki Viktoras Emanuelis pasiunte grafa Gustavo Ponza di San Martino su laisku Pijui IX kuriame buvo pasiulymas kad italu armija įzengs į Roma su pretekstu ginti popieziu Taciau popiezius pasiulyma atmete Generolo vadovaujama italu armija rugsejo 11 d kirto siena ir letai patrauke į Roma tikedamasi taikaus įzengimo į miesta Rugsejo 19 d buvo pasiektos Aureliano sienos ir prasidejo apgultis Net zinodamas kad pralaimes popiezius reikalavo kad jo kariai kautusi Po triju valandu apsaudymo rugsejo 20 d italai įsiverze į Roma ir zygiavo Via Pia keliu kuris veliau pervadintas Via XX Settembre Zuvo 49 italu kariai ir 4 karininkai 19 popieziaus kariu Roma ir Lacijus buvo prijungti po prebiscito spalio 2 d Rezultatai buvo paskelbti spalio 9 d Is pradziu Italijos vyriausybe pasiule popieziui Leonino miesta bet sis atsisake nes taip pripazintu jo valdu aneksija Po to Pijus IX pasiskelbe Vatikano kaliniu nors niekas netrukde jam įeiti ar iseiti is Vatikano Roma Italijos sostine tapo 1871 m liepa Taip pat skaitykiteSan Marino istorijaIsnasostitle Italian Unification Cavour Garibaldi and the Making of Italy tikrinta 2008 02 26 Edgar Holt The Making of Italy 1815 1870 New York Murray Printing Company 1971 m 258 psl