Italijos kampanija

Italijos kampanija
Priklauso: Antrojo pasaulinio karo Europos teatras
JAV kariai šaudo iš bazukos į vokiečių kulkosvaidžių pozicijas Lukoje.
Data 1943 m. liepos 9 d. – 1945 m. gegužės 2 d. Vieta Italija, San Marinas, Vatikanas Rezultatas Sąjungininkų pergalė
Konflikto šalys
Sąjungininkai:  Didžioji Britanija  Jungtinės Valstijos Italų partizanai (nuo 1943 m. rugsėjo)  Italija (nuo 1943 m. spalio)	Ašis:  Vokietija  Italija (iki 1943 m. rugsėjo) Italijos socialinė respublika (nuo 1943 m. rugsėjo)
Vadovai ir kariniai vadai
Dwight Eisenhower Henry Wilson Harold Alexander Mark W. Clark	Albert Kesselring Heinrich von Vietinghoff Benito Mussolini Vittorio Ambrosio Rodolfo Graziani

Italijos kampanija (it. Campagna d’Italia) – Sąjungininkų (Didžiosios Britanijos ir JAV) karo veiksmai Italijoje prieš Ašies valstybių (Vokietijos ir Italijos) kariuomenes per Antrąjį pasaulinį karą. Vyko 1943–1945 m.

1943 m. liepos Sicilijos operacija lėmė fašistinio Italijos režimo žlugimą ir Benito Musolinio nuvertimą, kuris liepos 25 d. karaliaus Viktoro Emanuelio III įsakymu buvo nušalintas ir suimtas. 1943 m. rugsėjo 3 d. naujoji vyriausybė (vadovaujama Pjetro Badoljo) sudarė paliaubas su Sąjungininkais. Tačiau vokiečių pajėgos netrukus įsiveržė į šiaurės ir vidurio Italiją, įvykdė nusikaltimų prieš Italijos civilius ir kariuomenės dalinius, kurie priešinosi vokiečių okupacijai ir pradėjo Pasipriešinimo judėjimą. Vokietijos desantininkų išlaisvintas B. Musolinis vokiečių okupuotoje teritorijoje įkūrė kolaboracinę marionetinę Italijos socialinę respubliką. 1943 m. spalio 13 d. Sąjungininkai pripažino Italiją sąjungininke kare su Vokietija. Po to Italijos Pietų armija (Esercito del Sud) ir italų partizanai su Sąjungininkais kovojo prieš Vokietijos kariuomenę ir kolaboracinę Nacionalinę respublikinę armiją (arba Šiaurės armiją) – prasidėjo pilietinis karas.

1944 m. vasarą, po Vokietijos pralaimėjimų Montekasine ir Ancijuje, išlaisvinta vidurio Italija, įskaitant Romą. Šiaurės Italija išlaisvinta po paskutinio pavasario puolimo ir visuotinio italų partizanų sukilimo 1945 m. balandžio 25 d. B. Musolinis buvo sugautas Pasipriešinimo judėjimo dalyvių ir nedelsiant sušaudytas. Kampanija baigėsi, kai 1945 m. balandžio 29 d. (likus savaitei iki oficialios Vokietijos kapituliacijos) armijų grupė „C“ Vokietijos karo vadovybės vardu Kazertos rūmuose pasirašė besąlygišką kapituliaciją Italijos teritorijoje (įsigaliojo gegužės 2 d.). Abi pusės įvykdė karo nusikaltimų, o karo veiksmai padarė žalos ir nepriklausomoms, Italijos teritorijoje esančioms San Marino ir Vatikano valstybėms.

Skaičiuojama, kad nuo 1943 m. rugsėjo iki 1945 m. balandžio Italijoje žuvo 60–70 tūkst. Sąjungininkų ir 38–150 tūkst. Vokietijos karių. Sąjungininkų nuostoliai (sužeistieji, dingę arba paimti į nelaisvę) siekė apie 330 000, Vokietijos (neskaitant pasidavusių karo pabaigoje) – daugiau kaip 330 000 žmonių. Prieš žlugimą fašistinė Italija neteko apie 200 000 žmonių (daugiausia karo belaisvių, paimtų per Sicilijos operaciją), įskaitant daugiau kaip 40 000 žuvusių ar dingusių be žinios. Žuvo daugiau kaip 150 000 Italijos civilių, beveik 36 000 antifašistų partizanų bei apie 35 000 Italijos socialinės respublikos karių.Antrojo pasaulinio karo Vakarų fronte Italijos kampanija buvo nuostolingiausia, vertinant abiejų pusių pėstininkų pajėgų aukas, per nuožmius nedidelius mūšius aplink Gustavo linijos, Ancijaus pakrantės placdarmo ir Gotų linijos įtvirtinimus. Pėstininkų aukos Italijoje buvo proporcingai didesnės nei Pirmojo pasaulinio karo Vakarų fronte.

Išnašos

1. „Italijos kampanija“. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2025-12-09.
2. Frieser 2007, p. 1162.
3. Frieser 2007, p. 1,162.
4. Santoni 1989, p. 401.
5. „Updated studies (2010) by the Ufficio dell'Albo d'Oro of the Italian Ministry of Defence, p. 4“ (PDF). Suarchyvuotas originalas (PDF) 2020-08-02. Nuoroda tikrinta 2016-01-29.
6. Keegan 2005, p. 368.
7. Holland 2023, p. 393.