Implikatūra

Implikatūra (angl. implicature) – pragmatikoje išvada ar jų seka, kurias kalbančiojo nuomone, turėtų padaryti besiklausantis, arba veiksmas, kuriuo šios išvados nurodomos. Implikatūros terminą pasiūlė .

Pokalbio arba nekonvencinė implikatūra pasireiškia, kai implikatūra neįeina į įprastinę sakinio prasmę. Kitokia, konvencinė, implikatūra įeina į įprastinę sakinio prasmę.

Stenfordo filosofijos enciklopedija kaip pokalbio implikatūros pavyzdį pateikia pokalbį „Ar eisi į Pauliaus vakarėlį?“ – „Turiu dirbti.“, kuriame pasakytas atsakymas implikuoja, kad atsakymas į klausimą yra „ne“, nors taip ir nebuvo tiesiai pasakyta. Kaip konvencinės implikatūros pavyzdį ta pati enciklopedija pateikia sakinį „Džil yra anglė, tad drąsi.“, kuris implikuoja „Džil drąsa seka iš jos buvimo angle.“.

Polas Graisas pokalbio implikatūrą siejo su savo pokalbio taisyklėmis ir bendradarbiavimo principu. Formaliai pokalbio implikatūra paprastai ir apibrėžiama pasiremiant jais. Pagal tokį apibrėžimą, kalbėtojas S (angl. speaker) kalbėdamas klausytojui H (angl. hearer) nekonvenciškai implikuoja p, kai galioja trys sąlygos:

1. Preziumuojama, kad S laikosi bendradarbiavimo principo.
2. Prielaida, kad S tiki, jog p, yra būtina tam, kad tai, ką pasakė S, būtų suderinama su bendradarbiavimo principu.
3. S tiki (ir tikisi, kad H tiki, jog S tiki), kad H gali nustatyti, jog antroji sąlyga yra teisinga.

Išnašos

1. Danguolė Satkauskaitė „Lingvistinė pragmatika“, Kaunas, 2011, ISBN 978-9955-634-17-1, 30 psl. [1]
2. Wayne Davis, "Implicature", The Stanford Encyclopedia of Philosophy (Fall 2014 Edition), Edward N. Zalta (ed.), [2]