Ilgažandis bembiksas

Būdinga nesusivėrusių smiltpievių ir smėlynų pievų buveinėmis. Suaugėliai būna nuo 15 iki 24 mm ilgio, aptinkami lizdų kolonijose ir ant žiedų. Turi ilgą straubliuką, todėl gali misti ir augalų su giliu vainikėliu – lūpažiedžių, ankštinių, gvazdikinių – nektaru. Lizdų kolonijas įkuria miškų gaisravietėse, smėlingose ganyklose ar nestačiuose šlaituose, kur dėl erozijos ar periodiško gyvulių trempimo iš dalies suardoma žolės danga. Patelė išrausia iki 20 cm gylio lizdą – urvelį, į jį atneša įgėlimu paralyžuotą musę ir padeda kiaušinį. Kai išsiritusi lerva musę suėdą, patelė atneša kitą, ir taip maitina, kol lerva užauga. Baigusi vystytis lerva pina kokoną, kuriame žiemoja. Pavasarį virsta lėliuke, iš kurios birželio pabaigoje – liepos pradžioje išsirita suaugėlis. Kadangi kiekvieną lervą patelė maitina palaipsniui, retai kada užaugina daugiau nei 10 palikuonių. Dėl tokio mažo vislumo išnykusios bembiksų populiacijos sunkiai atsikuria.

Nuo Vakarų Europos iki Rusijos Irkutsko srities, Altajaus ir Mongolijos.

Šiaurės Europoje rūšis reta ir lokali, aptinkama iki Suomijos. Gausesnė Vidurio ir Pietų Europoje.

Lietuvoje pajūryje ir pietinėje dalyje aptiktos lokalios populiacijos. Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.

Rašomavičius Valerijus, Lietuvos raudonoji knyga, Kaunas: „Lututė“, 2007. psl. 152. ISBN 978-9955-692-71-3