- Kitos reikšmės – Reichas (reikšmės).
Nacistinė Vokietija (vok. NS-Staat),[d] oficialiai Vokietijos reichas (vok. Deutsches Reich), vėliau Didžiosios Vokietijos reichas (vok. Großdeutsches Reich) – valstybė, gyvavusi 1933–1945 m., kai Adolfas Hitleris ir Nacionalsocialistinė vokiečių darbininkų partija (NSDAP) valdė šalį, kurią pavertė totalitarine diktatūra.[1]Hitlerinė propaganda vartojo terminą Trečiasis reichas (vok. Drittes Reich),[e] siekdama sudaryti Vokietijos imperijos tęstinumo įspūdį. Terminas buvo siejamas su dviem ankstesnėmis vokiečių imperijomis (reichais) – Šventąja Romos imperija (962–1806) ir Vokietijos imperija (1871–1918). Trečiasis reichas, kurį A. Hitleris ir naciai vadino „Tūkstantmečiu reichu“ (vok. Tausendjähriges Reich), baigė gyvuoti 1945 m. gegužę, kai Sąjungininkai nugalėjo Vokietiją, Europoje užbaigdami Antrąjį pasaulinį karą.
| Vokietijos reichas (1933–1943) Deutsches Reich Didžiosios Vokietijos reichas | |||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
| |||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
| |||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
| Devizas Ein Volk, ein Reich, ein Führer „Viena tauta, vienas reichas, vienas fiureris“ | |||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
| Himnas Das Lied der Deutschen („Vokiečių daina“) Horst-Wessel-Lied („Horsto Veselio daina“) | |||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
| Vokietijos kontroliuojamos teritorijos, didžiausio išsiplėtimo Antrojo pasaulinio karo metu (1942 m.) Trečiasis Reichas[a] Civilių administruojamos okupuotos teritorijos Kariuomenės administruojamos okupuotos teritorijos | |||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
| Sostinė | Berlynas | ||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
| Kalbos | Vokiečių | ||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
| Valdymo forma | Nacistinė totalitarinė vienpartinė diktatūra | ||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
| Prezidentas / fiureris | |||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
| 1933–1934 | Paul von Hindenburg (prezidentas) | ||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
| 1934–1945 | Adolfas Hitleris (fiureris ir reichskancleris) | ||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
| 1945 | Karl Dönitz (prezidentas) | ||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
| Kancleris | |||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
| 1933–1945 | Adolfas Hitleris | ||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
| 1945[b] | Joseph Goebbels | ||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
| 1945[c] | Lutz von Krosigk | ||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
| Parlamentas | Reichstagas | ||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
| Era | Tarpukaris · Antrasis pasaulinis karas | ||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
| - Machtergraifungas | 1933 m. sausio 30 d. | ||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
| - Anšliusas | 1938 m. kovo 12 d. | ||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
| - Antrojo pasaulinio karo pradžia | 1939 m. rugsėjo 1 d. | ||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
| - Vokietijos kapituliacija | 1945 m. gegužės 8 d. | ||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
| Valiuta | Reichsmarkė (ℛℳ) | ||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
| |||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
| Vokietijos istorija |
| Germanija |
| Frankų imperija, Vakarų slavai |
| Rytų Frankų karalystė |
| Šventoji Romos imperija (Vokietijos karalystė) |
| Reino konfederacija |
| Vokiečių konfederacija |
| Šiaurės Vokietijos sąjunga |
| Vokietijos imperija |
| Veimaro respublika |
| Trečiasis Reichas |
| VDR, VFR |
| Suvienytoji Vokietija |
| Vokietijos istoriniai regionai: |
| Austrija, Bavarija, Švabija, Burgundija, Frankonija, Reino Frankonija, Lotaringija, Žemutinės Provincijos, Žemutinis Reinas, Žemutinė Saksonija, Aukštutinė Saksonija, Prūsija |
1933 m. sausio 30 d. Veimaro Respublikos prezidentas Paulius fon Hindenburgas paskyrė A. Hitlerį Vokietijos kancleriu. 1933 m. kovo 23 d. priimtas Įgalinimo aktas suteikė A. Hitlerio vyriausybei teisę leisti įstatymus be Reichstago ar prezidento pritarimo. Nacių partija ėmė naikinti visą politinę opoziciją ir įtvirtinti savo valdžią. 1934 m. rugpjūčio 2 d. P. fon Hindenburgui mirus A. Hitleris kaip kancleris perėmė prezidento įgaliojimus ir pasiskelbė vokiečių tautos vadu – fiureriu. Visa valdžia buvo sutelkta A. Hitlerio rankose ir jo žodis tapo aukščiausiu įstatymu. Naciai Didžiosios depresijos įkarštyje, plėtodami karo pramonę ir mišrią ekonomiką, atkūrė ekonominį stabilumą ir panaikino didelį nedarbą. Nacių režimas, pasinaudojęs biudžeto deficitu, ėmėsi didžiulės slaptos perginklavimo programos, suformavo Vermachtą ir vykdė didelius viešųjų darbų projektus, pvz., greitkelių tiesimas. Ekonominio stabilumo grąžinimas padidino režimo populiarumą.
Rasizmas, nacių eugenika ir ypač antisemitizmas buvo pagrindiniai ideologiniai režimo bruožai. Germanų tautas naciai laikė „pranašesniąja rase“ – gryniausia arijų rasės šaka. Žydų ir romų diskriminacija bei persekiojimas prasidėjo iškart po atėjimo į valdžią. Pirmosios koncentracijos stovyklos įkurtos 1933 m. kovo mėn. Žydai, liberalai, socialistai, komunistai ir kiti politiniai oponentai bei nepageidaujami asmenys buvo įkalinti, ištremti arba nužudyti. Krikščionių bažnyčios ir piliečiai, priešinęsi A. Hitlerio valdžiai, buvo engiami, o daugelis lyderių – įkalinti. Švietimas buvo orientuotas į rasinę biologiją, gyventojų politiką ir pasirengimą karinei tarnybai. Moterų karjeros ir mokymosi galimybės buvo apribotos. Poilsis ir turizmas buvo organizuojami pagal programą „Stiprybė per džiaugsmą“, o 1936 m. vasaros olimpinės žaidynės pademonstravo Vokietiją tarptautinėje arenoje. Propagandos ministras Jozefas Gebelsas, pasitelkdamas spaudą, radiją, kiną, sportą, masinius renginius bei A. Hitlerio oratorinius gabumus, diegė visuomenei nacizmo idėjas. Vyriausybė kontroliavo meninę raišką: vienas meno formas skatino, o kitas uždraudė.
Nuo 4-ojo dešimtmečio antros pusės nacistinė Vokietija, grasindama karu, kėlė vis agresyvesnius teritorinius reikalavimus. 1935 m. Saro kraštas plebiscitu nubalsavo už prisijungimą prie Vokietijos, o 1936 m. A. Hitleris įvedė kariuomenę į Reino kraštą, kuris po Pirmojo pasaulinio karo buvo demilitarizuotas. 1938 m. Vokietija prisijungė Austriją, vėliau tais pačiais metais – Čekoslovakijos Sudetų kraštą. 1939 m. kovo mėn. Slovakija paskelbta Vokietijai pavaldžia valstybe. Tuo tarpu likusioje Čekoslovakijoje įkurtas Bohemijos ir Moravijos protektoratas. Netrukus po to, Vokietija privertė Lietuvą atiduoti Klaipėdos kraštą. 1939 m. rugpjūčio 23 d. Vokietija su Sovietų Sąjunga pasirašė nepuolimo sutartį. 1939 m. rugsėjo 1 d. įsiveržė į Lenkiją, Europoje pradėdama Antrąjį pasaulinį karą. Iki 1942 m. pabaigos Vokietija ir jos Ašies sąjungininkės kontroliavo didžiąją dalį Europos ir Šiaurės Afrikos. Reichskomisariatai, civiliniai administraciniai vienetai, perėmė nacių užimtų teritorijų kontrolę, o likusioje Lenkijos dalyje įkurta Generalgubernija. Vokietija išnaudojo tiek savo okupuotų teritorijų, tiek sąjungininkų žaliavas ir darbo jėgą.
Genocidas, masinės žudynės ir didelio masto priverstinis darbas tapo esmine režimo dalimi. Nuo 1939 m. šimtai tūkstančių vokiečių, turinčių psichinę ar fizinę negalią, buvo nužudyti. Operatyvinės grupės – specialūs žudymo būriai – sekė paskui Vermachtą okupuotose teritorijose ir vykdė milijonų žydų bei kitų aukų genocidą – Holokaustą. Nuo 1941 m. nacių koncentracijos ir naikinimo stovyklose buvo įkalinti arba nužudyti milijonai žmonių.
Nors Vokietijos invazija į Sovietų Sąjungą 1941 m. iš pradžių buvo sėkminga, sovietų atsigavimas ir JAV įsitraukimas į karą lėmė, kad 1943 m. Vermachtas prarado iniciatyvą Rytų fronte ir jau 1944 m. pabaigoje buvo nustumtas iki prieškarinių sienų. 1944 m. išaugo Vokietijos miestų bombardavimas iš oro. Po išsilaipinimo Normandijoje Vokietiją iš rytų spaudė Sovietų Sąjunga, o iš vakarų – kiti Sąjungininkai. 1945 m. gegužės 8 d. Vokietija kapituliavo. A. Hitlerio atsisakymas pripažinti pralaimėjimą kare lėmė dar šimtų tūkstančių žmonių mirtis paskutiniais karo mėnesiais. Sąjungininkai pradėjo Vokietijos denacifikacijos procesą, o Niurnbergo teisme už karo nusikaltimus nuteisė išgyvenusią nacių vadovybę.
Priešistorė
redaguoti1919–1933 m. Vokietija buvo vadinama Veimaro Respublika. Tai buvo respublika su pusiau prezidentine sistema. Veimaro Respublika susidūrė su daugybe problemų. Šalį kamavo hiperinfliacija, politiniai nesutarimai bei prieštaringi santykiai su Pirmojo pasaulinio karo nugalėtojais – Sąjungininkais.[2] Po karo prasidėjo dideli Vokietijos ekonomikos sunkumai, daugiausia dėl karo reparacijų, kurias turėjo sumokėti pagal 1919 m. Versalio sutartį. Vyriausybė spausdino pinigus, kad galėtų sumokėti reparacijas, tačiau didėjanti hiperinfliacija paskatino neregėtą kainų šuolį ir ekonomikos griūtį.[3] Dėl kilusios ekonominės krizės Vokietija nebuvo pajėgi išmokėti reparacijas Prancūzijai. Atsakydama į tai, 1923 m. Prancūzija užėmė Rūro sritį, o tai dar labiau pagilino krizę.[4]
1920 m. įkurta Nacionalsocialistinė vokiečių darbininkų partija, geriau žinoma nacių partijos pavadinimu. Partija pakeitė prieš metus įkurtą Vokiečių darbininkų partiją.[5]Nacių partijos programa apėmė Veimaro Respublikos nuvertimą, Versalio sutarties atšaukimą, radikalų antisemitizmą ir antibolševizmą.[6] Buvo žadama suteikti „gyvybinės erdvės“ vokiečiams, suformuoti visuomenę rasės pagrindu ir „išvalyti“ šalį nuo žydų, iš kurių bus atimta pilietybė ir pilietinės teisės.[7] Naciai siūlė tautinį ir kultūrinį atgimimą, pagrįstą Liaudies judėjimu.[8] Partija, ypač jos sukarinta organizacija SA, arba rudmarškiniai, naudojo fizinį smurtą, siekdama sustiprinti savo politinę įtaką, žlugdydama opozicinių organizacijų susirinkimus ir gatvėse užpuldama jų narius bei žydus.[9] Tokios dešiniosios ekstremistinės grupuotės buvo paplitusios Bavarijoje, o jas toleravo dešiniesiems prijaučianti Gustavo fon Karo valdžia.[10]
1929 m. spalio 24 d. žlugusi JAV akcijų rinka stipriai paveikė Vokietiją.[11] Milijonai neteko darbo, o keli didieji bankai žlugo. A. Hitleris ir naciai ruošėsi pasinaudoti susidariusia padėtimi, kad įgautų politinės galios. Jie žadėjo stiprinti ekonomiką ir suteikti darbo vietų.[12] Daugelis rinkėjų nusprendė, kad nacių partija gali atkurti tvarką, numalšinti pilietinius neramumus ir sugrąžinti Vokietijos didybę. 1932 m. parlamento rinkimuose partija surinko 37,4 % balsų ir tapo didžiausia Reichstage.[13]
Istorija
redaguoti- Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Vokietijos istorija.
Nacių atėjimas į valdžią
redaguotiNors per dvejus 1932 m. Reichstago rinkimus naciai gavo daugiausia vietų, jie neįgijo absoliučios daugumos. A. Hitleris atsisakė prisijungti prie koalicinės vyriausybės, jei nebus jos vadovu.[14] Spaudžiamas politikų, pramonininkų ir verslininkų, prezidentas Paulius fon Hindenburgas 1933 m. sausio 30 d. paskyrė A. Hitlerį Vokietijos kancleriu. Šis įvykis vadinamas machtergraifungu – valdžios užgrobimu.[15]
1933 m. vasario 27 d. naktį padegtas Reichstago pastatas. Olandų komunistas Marinus van der Lubbe pripažintas kaltu dėl gaisro sukėlimo. A. Hitleris paskelbė, kad padegimas reiškia komunistų sukilimo pradžią. 1933 m. vasario 28 d. išleistas Reichstago gaisro dekretas atšaukė daugumą pilietinių laisvių, įskaitant susirinkimų teisę ir spaudos laisvę. Dekretas taip pat leido policijai neribotam laikui sulaikyti žmones be pagrindo. Įstatymą lydėjo propagandos kampanija, paskatinusi visuomenės pritarimą šiai priemonei. SA ėmėsi smurtinio komunistų slopinimo, visoje šalyje sulaikydama 4000 Vokietijos komunistų partijos narių.[16]
1933 m. kovo 23 d. Reichstage priimta Veimaro konstitucijos pataisa – Įgalinimo aktas, suteikęs A. Hitlerio vyriausybei labai didelius įgaliojimus.[17] Ši pataisa leido A. Hitleriui ir jo kabinetui priimti įstatymus, net pažeidžiančius konstituciją, be prezidento ar Reichstago sutikimo.[18] Kadangi įstatymo projektui priimti reikėjo dviejų trečdalių balsų daugumos, naciai pasitelkė bauginimą ir Reichstago gaisro dekreto nuostatas, kad neleistų dalyvauti socialdemokratams.[19][20] Gegužės 10 d. vyriausybė areštavo socialdemokratų partijos turtą, o birželio 22 d. ji uždrausta.[21] Birželio 21 d. SA surengė kratą Vokietijos nacionalinės liaudies partijos (buvusių koalicijos partnerių) biuruose, o birželio 29 d. privertė nutraukti veiklą. 1933 m. liepos 14 d. priėmus įstatymą, nurodantį, kad nacių partija yra vienintelė teisėta partija, Vokietija tapo vienpartine valstybe. Naujų partijų steigimas pripažintas neteisėtu, o visos dar likusios politinės partijos uždraustos.[22] Įgalinimo aktas vėliau tapo teisiniu nacių sukurtos diktatūros pagrindu.[23] Kiti rinkimai 1933, 1936 ir 1938 m. buvo kontroliuojami nacių, juose išrinkti tik partijos nariai.[24]
Vokietijos nacifikacija
redaguotiA. Hitlerio ministrų kabinetas, naudodamasis Reichstago gaisro dekretu ir Įgalinimo aktu, pradėjo vadinamojo glaichšaltungo (vok. Gleichschaltung – ‘suvienodinimas’) procesą, dėl kurio visi gyvenimo aspektai tapo kontroliuojami partijos.[25] Atskiros žemės, kurių nekontroliavo išrinktos nacių vyriausybės ar nacių vadovaujamos koalicijos, buvo priverstos sutikti su reichskomisarų paskyrimu, kad žemės atitiktų centrinės valdžios politiką. Komisarai turėjo teisę skirti ir paleisti vietos vyriausybes, žemių parlamentus, pareigūnus ir teisėjus. Vokietija tapo unitarine valstybe, kurios visas žemių vyriausybes kontroliavo nacių valdoma centrinė valdžia.[26][27] 1934 m. sausį žemių parlamentai ir Reichsratas (federaliniai aukštieji rūmai) panaikinti, o visos valstybinės galios perduotos centrinei valdžiai.[27]
Visų pilietinių organizacijų, įskaitant žemės ūkio grupes, savanorių organizacijas ir sporto klubus, vadovybę pakeitė nacių rėmėjai arba partijos nariai. Šios organizacijos arba susijungė su nacių partija, arba nutraukė veiklą.[28] 1933 m. nacių vyriausybė Gegužės pirmąją paskelbė „Nacionaline darbo diena“ ir pakvietė profesinių sąjungų atstovus į Berlyną švęsti. Kitą dieną SA nugriovė profesinių sąjungų biurus visoje šalyje, jos priverstos nutraukti veiklą, o jų vadovai suimti.[29] 1933 m. balandį priimtas Profesinių civilinių paslaugų atkūrimo įstatymas iš pareigų pašalino visus mokytojus, dėstytojus, teisėjus ir valdžios pareigūnus, kurie buvo žydai arba kurių įsipareigojimas partijai buvo įtariamas.[30] Tai reiškė, kad vienintelės nepolitinės institucijos, kurių nekontroliavo naciai, buvo bažnyčios.[31]
Nacių režimas panaikino Veimaro Respublikos simbolius, įskaitant juodos, raudonos ir auksinės spalvos vėliavą, ir priėmė perdarytą simboliką. Ankstesnė imperatoriškoji juodos, baltos ir raudonos spalvos trispalvė atkurta kaip viena iš dviejų oficialių Vokietijos vėliavų. Antroji buvo nacių partijos vėliava su svastika, kuri 1935 m. tapo vienintele valstybine vėliava. Partijos himnas „Horsto Veselio daina“ tapo antruoju šalies himnu.[32]
Vokietija vis dar buvo sunkioje ekonominėje padėtyje, nes 6 mln. žmonių buvo bedarbiai, o prekybos balansas kėlė nerimą.[33] Naudojant biudžeto deficitą, viešųjų darbų projektai pradėti 1934 m., vien iki tų metų pabaigos sukurta 1,7 mln. naujų darbo vietų.[33] Pradėjo kilti vidutinis darbo užmokestis.[34]
Diktatūros įtvirtinimas
redaguotiSA vadovybė ir toliau darė spaudimą didinti politinę ir karinę galią. Reaguodamas į tai, A. Hitleris nurodė SS ir gestapui pradėti visos SA vadovybės „valymą“.[35] A. Hitleris nusitaikė į SA štabo viršininką Ernstą Remą ir kitus SA lyderius, kurie kartu su daugeliu A. Hitlerio politinių oponentų (tokių kaip Gregoras Štraseris ir buvęs kancleris Kurtas fon Šleicheris) buvo areštuoti ir sušaudyti.[36] Iš viso iki ryto nužudyta apie 200 žmonių. Šis įvykis pramintas Ilgųjų peilių naktimi.[37]
1934 m. rugpjūčio 2 d. mirė prezidentas P. fon Hindenburgas. Dieną prieš ministrų kabinetas priėmė „Įstatymą dėl aukščiausių Reicho valstybinių pareigų“, kuriame teigiama, kad mirus P. fon Hindenburgui prezidento pareigos bus panaikintos, o jo įgaliojimus perims kancleris.[38] A. Hitleris, tapęs valstybės ir vyriausybės vadovu, pasiskelbė vokiečių tautos „vadu ir kancleriu“ (Führer und Reichskanzler).[39] Vokietija tapo totalitarine valstybe su A. Hitleriu priešakyje.[40] Būdamas valstybės vadovu, A. Hitleris tapo vyriausiuoju ginkluotųjų pajėgų vadu. Naujasis įstatymas numatė pakeistą karių ištikimybės priesaiką, kad jie patvirtintų ištikimybę ne vyriausiojo vado pareigybei ar valstybei, o asmeniškai A. Hitleriui.[41] Rugpjūčio 19 d. prezidento ir kanclerio pareigų sujungimui plebiscitu pritarė 90 % gyventojų.[42]
Daugumai vokiečių palengvėjo, kad Veimaro eros konfliktai ir gatvių susirėmimai baigėsi. Žmonės užtvindyti propaganda, kuriai vadovavo Visuomenės švietimo ir propagandos ministras Jozefas Gebelsas, žadėjęs visiems taiką ir gerovę vieningoje šalyje, be marksizmo ir Versalio sutarties suvaržymų.[43] Nacių partija valdžią įgijo ir įteisino per savo pradinę revoliucinę veiklą, vėliau manipuliuodama teisiniais mechanizmais, naudodama policijos galias ir perimdama valstybės bei federalines institucijas.[44][45] Pirmoji didelė nacių koncentracijos stovykla, iš pradžių skirta politiniams kaliniams, atidaryta Dachau 1933 m.[46] Iki karo pabaigos sukurta šimtai įvairaus dydžio ir paskirties stovyklų.[47]
Nuo 1933 m. balandžio buvo priimta daugybė priemonių, apibrėžiančių žydų statusą ir jų teises.[48] 1935 m. priimti Niurnbergo įstatymai atėmė iš žydų pagrindines teises.[49] Naciai atimdavo iš žydų jų turtą, teisę tuoktis su ne žydais ir teisę užimti daugybę darbo sričių (pvz., teisės, medicinos ar švietimo). Galiausiai naciai paskelbė žydus nepageidaujamais tarp Vokietijos piliečių ir visuomenės.[50]
Rengimasis karui
redaguoti- Daugiau informacijos apie šią temą rasite Reino srities remilitarizacija.
Pirmaisiais nacių režimo metais Vokietija neturėjo sąjungininkų, o jos kariuomenę smarkiai susilpnino Versalio sutartis. Prancūzija, Lenkija, Italija ir Sovietų Sąjunga turėjo priežasčių prieštarauti A. Hitlerio atėjimui į valdžią. 1933 m. kovą Lenkija pasiūlė Prancūzijai įsitraukti į prevencinį karą prieš Vokietiją. Fašistinė Italija prieštaravo vokiečių pretenzijoms į Balkanus ir Austriją, kuriuos Benitas Musolinis laikė Italijos įtakos sferoje.[51]
1933 m. vasarį A. Hitleris paskelbė, kad turi būti pradėtas perginklavimas (iš pradžių slaptai, nes tai pažeidė Versalio sutartį). 1933 m. gegužės 17 d. A. Hitleris Reichstage pasakė kalbą, kurioje išdėstė savo „troškimą siekti taikos“ pasaulyje, ir priėmė JAV prezidento Franklino Ruzvelto pasiūlymą dėl nusiginklavimo, su sąlyga, kad kitos Europos valstybės padarys tą patį.[52] Šioms atsisakius priimti pasiūlymą, A. Hitleris spalį išvedė Vokietiją iš Pasaulinės nusiginklavimo konferencijos ir Tautų Sąjungos, teigdamas, kad jos nusiginklavimo sąlygos yra nesąžiningos, jei taikomos tik Vokietijai.[53] Lapkritį vykusiame referendume 95 % piliečių pritarė Vokietijos pasitraukimui.[54]
1934 m. A. Hitleris savo karo vadams pasakė, kad karas rytuose turėtų prasidėti 1942 m.[55]Saro kraštas, kuris po Pirmojo pasaulinio karo 15 metų perduotas valdyti Tautų Sąjungai, 1935 m. sausį nubalsavo tapti Vokietijos dalimi.[56] 1935 m. kovą A. Hitleris paskelbė apie oro pajėgų kūrimą ir kad reichsveras bus padidintas iki 550 000 karių.[57] 1935 m. birželio 18 d. Didžioji Britanija pasirašė su Vokietija susitarimą, pagal kurį šiai buvo leista sukurti didžiulį karo laivyną.[58]
Didžiajai Britanijai ir Prancūzijai dėl Italijos invazijos į Etiopiją iš esmės nesiimant jokių priemonių, 1936 m. kovo 7 d. A. Hitleris, pasinaudojęs Prancūzijos ir Sovietų Sąjungos savitarpio pagalbos sutartimi, įsakė kariuomenei žygiuoti į demilitarizuotą Reino zoną ir ją užimti. Tai buvo šiurkštus Versalio sutarties pažeidimas.[59] Kadangi teritorija priklausė Vokietijai, Didžioji Britanija ir Prancūzija manė, kad bandymas priversti Vokietiją vykdyti sutartį nėra vertas karo rizikos.[60] Kovo 29 d. vykusiuose vienpartiniuose rinkimuose naciai sulaukė 98,9 % palaikymo.[60] 1936 m. A. Hitleris pasirašė Antikominterno paktą su Japonija ir nepuolimo sutartį su B. Musoliniu, kurią netrukus imta vadinti „Berlyno–Romos ašimi“.[61]
A. Hitleris siuntė ginkluotę ir paramą generolo Fransisko Franko nacionalistinėms pajėgoms Ispanijos pilietiniame kare, kuris prasidėjo 1936 m. liepą. Vokiečių „Condor“ legionas turėjo daugybę orlaivių, taip pat tankų kontingentą. 1937 m. legiono oro pajėgos sunaikino Gernikos miestą.[62] 1939 m. laimėję nacionalistai tapo neformaliais nacistinės Vokietijos sąjungininkais.[63]
Austrija ir Čekoslovakija
redaguotiApačioje: Vokiečiai nacistiniu pasveikinimu priima į Žatecą įžengiančius vokiečių karius, 1938 m.
1938 m. vasarį A. Hitleris Austrijos kancleriui Kurtui Šušnigui pabrėžė Vokietijos „būtinybę apsaugoti savo sienas“. K. Šušnigas bandė gelbėti Austrijos nepriklausomybę ketindamas kovo 13 d. surengti plebiscitą. Šiems planams už akių užbėgo A. Hitleris, kai kovo 11 d. nusiuntė K. Šušnigui ultimatumą, reikalaudamas perleisti valdžią Austrijos nacių partijai, antraip įsiverš į šalį. Kitą dieną vokiečių kariuomenė įžengė į Austriją, kurią entuziastingai pasitiko gyventojai.[64]
Čekoslovakijoje gyveno žymi vokiečių mažuma, daugiausia Sudetų krašte. Spaudžiama Sudetų vokiečių partijos sukarintų būrių, Čekoslovakijos vyriausybė pasiūlė regionui ekonomines nuolaidas.[65] A. Hitleris nusprendė ne tik prijungti Sudetų kraštą, bet ir visiškai sunaikinti Čekoslovakiją.[66] Naciai ėmėsi propagandos kampanijos, siekdami gauti paramą įsiveržimui.[67] Aukščiausi Vokietijos kariuomenės lyderiai priešinosi planui, nes Vokietija dar nebuvo pasirengusi karui.[68]
Dėl krizės Didžioji Britanija, Čekoslovakija ir Prancūzija ruošėsi karui. Siekdamas išvengti karo, Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Nevilis Čemberlenas inicijavo Miuncheno susitarimą, pasirašytą 1938 m. rugsėjo 29 d. Čekoslovakijos vyriausybė buvo priversta pripažinti Sudetų krašto prijungimą prie Vokietijos. Londone su džiaugsmu sutiktas N. Čemberlenas sakė, kad susitarimas atnešė „taiką mūsų laikams“.[69] Pagal Miuncheno susitarimą, spalio 2 d. Lenkija okupavo Silezijos Cešyno sritį, lapkričio 2 d. Vengrija – Slovakijos ir Užkarpatės Ukrainos pietinius rajonus (Pirmasis Vienos arbitražas).[70] 1939 m. kovo 15 d. Čekoslovakijos prezidentas Emilis Hacha, spaudžiamas Vokietijos vyriausybės, sutiko, kad Vokietijos kariuomenė okupuotų Čekiją. Jos vietoje įkurtas Bohemijos ir Moravijos protektoratas. Dieną prieš tai slovakiškoje dalyje paskelbta Vokietijai pavaldi Slovakijos respublika.[71] Kovo 15 d. Vengrija okupavo ir aneksavo dalį Rytų Slovakijos ir visą Užkarpatės Ukrainą.[72][73]
Naciai perėmė Austrijos ir Čekijos užsienio valiutos atsargas, žaliavų atsargas, ryšių priemones, kurie buvo išsiųsti į Vokietiją. „Reichswerke Hermann Göring“ pramonės konglomeratas perėmė plieno ir anglies gamybos įrenginių kontrolę abiejose šalyse.[74]
Lenkija
redaguoti1934 m. sausį Vokietija su Lenkija pasirašė nepuolimo sutartį.[75] 1939 m. kovą A. Hitleris pareikalavo grąžinti Laisvąjį Dancigo miestą ir Dancigo koridorių – žemės juostą, skyrusią Rytų Prūsiją nuo likusios Vokietijos. Didžioji Britanija paskelbė, kad ateitų į pagalbą Lenkijai, jei ji būtų užpulta. A. Hitleris, manydamas, kad Didžioji Britanija iš tikrųjų nesiims veiksmų, įsakė parengti invazijos planą 1939 m. rugsėjui.[76] Gegužės 23 d. A. Hitleris išdėstė generolams planą ne tik užimti Dancigo koridorių, bet ir išplėsti Vokietijos teritoriją į rytus. Jis tikėjosi, kad šį kartą jie bus sutikti su pasipriešinimu.[77]
Vokiečiai dar kartą patvirtino savo sąjungą su Italija ir pasirašė nepuolimo sutartis su Danija, Estija ir Latvija, o prekybiniai ryšiai buvo įforminti su Rumunija, Norvegija ir Švedija.[78] 1939 m. rugpjūčio 23 d. užsienio reikalų ministras Joachimas fon Ribentropas su Sovietų Sąjunga pasirašė nepuolimo sutartį – Molotovo–Ribentropo paktą.[79] Sutartyje taip pat buvo papildomų slaptųjų protokolų, padalijusių Lenkiją ir Baltijos šalis į Vokietijos ir Sovietų Sąjungos įtakos sferas.[80]
Antrasis pasaulinis karas
redaguotiApačioje: Vokietija ir jos sąjungininkai Ašies zenito metu, 1942 m.
Užsienio politika
redaguotiVokietijos karo meto užsienio politika buvo susijusi su sąjungininkų vyriausybių, tiesiogiai ar netiesiogiai kontroliuojamų iš Berlyno, kūrimu. Buvo ketinama gauti karių iš sąjungininkų, tokių kaip Italija ir Vengrija, ir darbininkų bei maisto atsargų iš sąjungininkų, tokių kaip Viši Prancūzija.[81] Vengrija, 1940 m. rugsėjo 27 d. pasirašiusi Trišalį paktą, tapo ketvirtąja šalimi, prisijungusia prie Ašies. Bulgarija paktą pasirašė lapkričio 17 d. Vokietija, siekdama užsitikrinti naftos tiekimą, derėjosi su savo naująja sąjungininke Rumunija, kuri kartu su Slovakija pasirašė paktą lapkričio 23 d.[82][83][84] Iki 1942 m. pabaigos Rytų fronte iš Rumunijos buvo 24, iš Italijos ir Vengrijos – po 10 divizijų.[85] Vokietija visiškai kontroliavo Prancūziją 1942, Italiją – 1943, Vengriją – 1944 m. Nors Japonija buvo galinga sąjungininkė, santykiai tarp šalių buvo tolimi, stokojo veiksmų koordinavimo ir bendradarbiavimo.[86]
Karo pradžia
redaguoti1939 m. rugsėjo 1 d. Vokietija įsiveržė į Lenkiją ir užėmė Laisvąjį Dancigo miestą, pradėdama Antrąjį pasaulinį karą.[87] Laikydamosi įsipareigojimų Lenkijai, Didžioji Britanija ir Prancūzija rugsėjo 3 d. paskelbė karą Vokietijai.[88] 1939 m. rugsėjo 17 d. į Lenkijos rytinę dalį įsiveržė Sovietų Sąjungos kariuomenė.[89]Saugumo policijos ir saugumo tarnybos viršininkas Reinhardas Heidrichas rugsėjo 21 d. įsakė surinkti Lenkijos žydus ir telkti juos miestuose, kuriuose yra geras susisiekimas geležinkeliais. Iš pradžių ketinta juos deportuoti toliau į rytus arba Madagaskarą.[90] Remiantis iš anksto parengtais sąrašais, iki 1939 m. pabaigos nužudyta apie 65 000 lenkų inteligentijos, didikų, dvasininkų ir mokytojų, siekiant sunaikinti lenkų tautinę tapatybę.[91][92] 1939 m. lapkričio 30 d. sovietų pajėgos įsiveržė į Suomiją, pradėdamos Žiemos karą. Vokietija vykdė karo veiksmus jūroje. Tačiau iki 1940 m. gegužės 10 d. aktyvių sausumos kariuomenės veiksmų nebuvo, todėl šis laikotarpis vadinamas Keistuoju karu.[93]
Nuo pat karo pradžios britų taikyta blokada siuntoms į Vokietiją paveikė jos ekonomiką. Vokietija buvo ypač priklausoma nuo užsienio naftos, anglies ir grūdų tiekimo.[94] Dėl prekybos embargo ir blokados importas į Vokietiją sumažėjo 80 %.[95] 1940 m. balandžio 9 d. A. Hitleris, siekdamas apsaugoti švediškos geležies rūdos siuntas į Vokietiją, įsakė įsiveržti į Daniją ir Norvegiją. Danija krito mažiau nei po dienos, o didžioji dalis Norvegijos – mėnesio pabaigoje.[96][97] Birželio pradžioje Vokietija okupavo visą Norvegiją.[98]
Europos užkariavimas
redaguoti1940 m. gegužės 10 d. A. Hitleris, nepaisydamas daugelio karo vadų patarimų, įsakė pulti Prancūziją ir žemutines šalis.[99][100] Vokietija greitai okupavo Liuksemburgą ir Nyderlandus bei apsupo Sąjungininkų kariuomenę Belgijoje, priversdama Diunkerke evakuoti daugybę britų ir prancūzų karių.[101] 1940 m. birželio 22 d. kapituliavo Prancūzija.[102] Pergalė Prancūzijoje padidino A. Hitlerio populiarumą ir išaugino karo karštligę Vokietijoje.[103] Pažeidžiant Hagos konvencijų nuostatas, Nyderlandų, Prancūzijos ir Belgijos pramonės įmonės pasitelktos gaminti karo reikmenis Vokietijai.[104]
Naciai atėmė iš Prancūzijos tūkstančius lokomotyvų ir riedmenų, ginklų atsargas ir žaliavas, tokias kaip varis, alavas, nafta ir nikelis.[105] Okupacijos išlaidas apmokėjo Prancūzija, Belgija ir Norvegija.[106] Prekybos kliūtys paskatino kaupimą, juodąją rinką ir nerimą dėl ateities.[107] Maisto tiekimas buvo neužtikrintas, gamyba sumažėjo didžiojoje Europos dalyje.[108] Badą patyrė daugelis okupuotų šalių.[108]
A. Hitlerio taikos pasiūlymai naujajam Didžiosios Britanijos ministrui pirmininkui Vinstonui Čerčiliui buvo atmesti 1940 m. liepą. Grosadmirolas Ėrichas Rėderis birželį įspėjo A. Hitlerį, kad sėkmingai invazijai į Didžiąją Britaniją reikalingas pranašumas ore. A. Hitleris įsakė bombarduoti Karališkųjų oro pajėgų (RAF) oro bazes ir radiolokacines stotis, taip pat rengti naktinius antskrydžius prieš Didžiosios Britanijos pramonės centrus – Londoną, Plimutą, Koventrį. Vokiečių Liuftvafė nesugebėjo nugalėti RAF per Britanijos mūšį, o spalio pabaigoje A. Hitleris suprato, kad pranašumo ore pasiekti nepavyks. Jis operaciją „Jūros liūtas“ atidėjo iki 1941 m. pavasario ir vasaros, o vėliau – neapibrėžtam laikui.[109][110]
1941 m. vasarį Vokietijos Afrikos korpusas atvyko į Libiją padėti Italijai Šiaurės Afrikos kampanijoje.[111] 1941 m. balandžio 6 d. Vokietija įsiveržė į Jugoslaviją ir Graikiją.[112][113] Visa Jugoslavija ir dalis Graikijos vėliau padalyta Vokietijai, Vengrijai, Italijai ir Bulgarijai.[114][115]
Invazija į Sovietų Sąjungą
redaguoti1941 m. birželio 22 d. apie 3,8 mln. Ašies karių, pažeisdami Molotovo–Ribentropo paktą, užpuolė Sovietų Sąjungą.[116] Be A. Hitlerio užsibrėžto tikslo įgyti „gyvybinės erdvės“, šis didelio masto puolimas, kodiniu pavadinimu operacija „Barbarosa“, buvo skirtas sunaikinti Sovietų Sąjungą ir užvaldyti jos gamtos išteklius, reikalingus vėlesnei agresijai prieš Vakarų Sąjungininkus.[117] Vokiečiai buvo nustebę ir susirūpinę, nes daugelis nerimavo, kad Vokietija negalės laimėti karo, vykstančio dviem frontais.[118]
Puolimo metu užimta didelė teritorija, įskaitant Baltijos šalis, Baltarusiją ir Vakarų Ukrainą. Po sėkmingo Smolensko mūšio 1941 m. rugsėjį, A. Hitleris įsakė armijų grupei „Centras“ sustabdyti veržimąsi į Maskvą ir laikinai nukreipti savo tankų grupes, kad padėtų apsupti Leningradą ir Kijevą.[119] Ši pauzė suteikė Raudonajai armijai galimybę sutelkti naujus rezervus. 1941 m. spalį atnaujintas Maskvos puolimas pražūtingai baigėsi gruodį.[120] 1941 m. gruodžio 7 d. Japonija užpuolė Perl Harborą Havajuose. Po keturių dienų Vokietija paskelbė karą JAV.[121]
Užkariautose Sovietų Sąjungos ir Lenkijos teritorijose trūko maisto, nes besitraukianti kariuomenė daug kur išdegino pasėlius, o didžioji dalis likusių išsiųsta į Vokietiją.[122] 1942 m. Vokietijoje sumažintas maisto davinys. Hermanas Gėringas, atsakingas už Keturmečio plano įgyvendinimą, pareikalavo daugiau grūdų siuntų iš Prancūzijos ir žuvies iš Norvegijos. 1942 m. derlius buvo geras, o maisto atsargos Vakarų Europoje išliko pakankamos.[123]
Vokietija ir visa Europa buvo beveik visiškai priklausomos nuo užsienio naftos importo.[124] 1942 m. birželį Vokietija, bandydama išspręsti naftos trūkumą, pradėjo puolimą prieš Kaukazo naftos telkinius (Fall Blau).[125] 1942 m. lapkričio 19 d. Raudonoji armija pradėjo kontrpuolimą ir apsupo Ašies pajėgas, kurios lapkričio 23 d. buvo įstrigusios Stalingrade.[126] H. Gėringas patikino A. Hitlerį, kad 6-oji armija gali būti aprūpinta oru, tačiau tai pasirodė neįmanoma.[127] A. Hitleriui uždraudus atsitraukti, žuvo 200 000 vokiečių ir rumunų karių. Iš 91 000 karių, 1943 m. sausio 31 d. pasidavusių Stalingrade, tik 6000 grįžo į Vokietiją po karo.[128]
Persilaužimas ir žlugimas
redaguoti- Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Vokietijos kapituliacijos aktas.
Po Stalingrado mūšio nuostolių vis daugėjo, todėl smarkiai sumažėjo nacių partijos populiarumas ir menko moralė.[129] SSRS kariuomenė toliau veržėsi į vakarus po nesėkmingo vokiečių puolimo Kursko mūšyje 1943 m. vasarą. Iki 1943 m. pabaigos Vokietija prarado didžiąją dalį okupuotų SSRS teritorijų.[130] 1942 m. spalį Egipte feldmaršalo Ervino Romelio Afrikos korpusas sumuštas britų pajėgų, vadovaujamų feldmaršalo Bernardo Lo Montgomerio.[131] Sąjungininkai 1943 m. liepą išsilaipino Sicilijoje, rugsėjį – žemyninėje Italijoje.[132] Tuo tarpu JAV ir Didžiosios Britanijos bombonešiai pradėjo bombarduoti Vokietiją. Daugelis antskrydžių buvo tyčia nukreipti prieš civilinius taikinius, siekiant pakirsti vokiečių moralę.[133] Orlaivių gamyklų, kuriose buvo kuriamos ir gaminamos V-1 ir V-2 raketos, bombardavimas taip pat laikytas ypač svarbiu.[134][135] Vokiečių orlaivių gamyba nespėjo atsigauti nuo nuostolių, o be oro apsaugos Sąjungininkų bombardavimo kampanija tapo dar pražūtingesnė. Sąjungininkai, atakuodami Vokietijos naftos perdirbimo įmones ir gamyklas, sužlugdė paskutines viltis išsigelbėti.[136]
1944 m. birželio 6 d. JAV, Didžiosios Britanijos ir Kanados pajėgos, išsilaipindamos Normandijoje, atidarė antrąjį frontą.[137] 1944 m. liepos 20 d. A. Hitleris išgyveno pasikėsinimą nužudyti.[138] Jo įsakymu 7000 žmonių suimta, iš jų apie 5000 nužudyta.[139] Žlugusi Ardėnų operacija (1944 m. gruodžio 16 d. – 1945 m. sausio 25 d.) buvo paskutinė Vokietijos kariuomenės puolamoji operacija Vakarų fronte. 1945 m. sausio 27 d. SSRS kariuomenė įžengė į Vokietiją.[140] A. Hitlerio atsisakymas pripažinti pralaimėjimą lėmė dar šimtus tūkstančių žmonių mirčių paskutiniais karo mėnesiais.[141] A. Hitleris nurodė, kad visi, nepasiruošę kautis, būtų baudžiami karo lauko teisme, dėl to tūkstančiams žmonių įvykdyta mirties bausmė.[142] Daugelyje teritorijų vokiečiai pasidavė artėjančioms Sąjungininkų pajėgoms, nepaisydami vietos lyderių raginimų tęsti kovą. A. Hitleris, remdamasis išdegintos žemės taktika, įsakė sunaikinti transportą, tiltus, gamyklas ir kitą infrastruktūrą, tačiau ginkluotės ministras Albertas Špėras neleido iki galo įvykdyti šio įsakymo.[141]
Berlyno mūšio (1945 m. balandžio 16 – gegužės 2 d.) metu, artėjant Raudonajai armijai, A. Hitleris ir jo personalas slėpėsi požeminiame fiurerbunkeryje.[143] 1945 m. balandžio 30 d., kai SSRS kariuomenė buvo už dviejų kvartalų nuo reichskanceliarijos, A. Hitleris kartu su savo drauge ir naująja žmona Eva Braun nusižudė.[144] 1945 m. gegužės 2 d. generolas Helmutas Veidlingas besąlygiškai atidavė Berlyną sovietų generolui Vasilijui Čiuikovui.[145] A. Hitlerį reichsprezidento pareigose pakeitė grosadmirolas Karlas Dėnicas, kanclerio – J. Gebelsas.[146] J. Gebelsas ir jo žmona Magda Gebels, kalio cianidu nunuodiję šešis savo vaikus, nusižudė.[147] 1945 m. gegužės 4–8 d. dauguma likusių Vokietijos ginkluotųjų pajėgų pasidavė. 1945 m. gegužės 8 d. Berlyne pasirašytas besąlygiškos kapituliacijos aktas. Tai buvo Trečiojo reicho, nacių propagandos vadinto „Tūkstantmečiu reichu“, gyvavimo pabaiga.[148]
Karui artėjant į pabaigą, gyventojų parama A. Hitleriui beveik visiškai išnyko.[149] Savižudybių skaičius Vokietijoje išaugo, ypač ten, kur artėjo Raudonoji armija. Tarp karių ir partijos narių savižudybė dažnai buvo laikoma garbinga ir didvyriška pasidavimo alternatyva. Pasakojimai apie necivilizuotą besiveržiančios sovietų kariuomenės elgesį sukėlė paniką tarp Rytų fronto civilių, ypač moterų, kurios bijojo būti išprievartautos.[150] 1945 m. gegužės 1 d., kai 2-ojo Baltarusijos fronto 65-oji armija įsiveržė Demino miestą ir ėmė jį siaubti, daugiau nei 1000 žmonių nusižudė. Daug savižudybių įvyko daugelyje kitų vietų, įskaitant Noibrandenburgą (600 mirčių), Štolpą (1000 mirčių)[151] ir Berlyną, kur 1945 m. nusižudė mažiausiai 7057 žmonės.[152]
Vokietijos nuostoliai
redaguoti- Daugiau informacijos apie šią temą rasite Antrasis pasaulinis karas § Aukos ir karo nusikaltimai.
Skaičiuojama, kad bendras Vokietijos karo aukų skaičius svyruoja nuo 5,5 iki 6,9 mln.[153] Žuvusių ir dingusių Vokietijos kariškių skaičius siekia 5,3 mln.[154] Istorikų nuomone, per Sąjungininkų antskrydžius žuvo apie 353 000 civilių.[155] Tarp kitų civilių mirčių yra 300 000 vokiečių (įskaitant žydus), kurie tapo nacių politinio, rasinio ir religinio persekiojimo aukomis,[156] bei 200 000, kurie buvo nužudyti dėl nacių eutanazijos programos.[157] Politiniai teismai, vadinami Sondergerichte, mirties bausme nuteisė apie 12 000 vokiečių pasipriešinimo narių, o civiliniai teismai nuteisė dar 40 000 vokiečių.[158] Taip pat vyko masiniai vokiečių moterų prievartavimai, daugiausia vykdyti sovietų karių.[159]
Geografija
redaguotiTeritoriniai pokyčiai
redaguotiDėl pralaimėjimo Pirmajame pasauliniame kare ir dėl to sudarytos Versalio sutarties Vokietija prarado Elzasą ir Lotaringiją, Šiaurės Šlėzvigą ir Klaipėdos kraštą. Saro kraštas tapo Prancūzijos protektoratu su sąlyga, kad jo gyventojai vėliau referendumu nuspręs, prie kurios šalies prisijungti. Siaura juosta, kuria Lenkija gavo priėjimą prie jūros (Dancigo koridorius), atskyrė Rytų Prūsiją nuo Vokietijos pagrindinės dalies. Dancigas paskelbtas laisvuoju miestu.[160]
1935 m. Vokietija atgavo Saro kraštą. 1938 m. prie Vokietijos prijungta Austrija.[161] 1938 m. Miuncheno susitarimas suteikė Vokietijai Sudetų krašto kontrolę, o po šešių mėnesių užimta ir likusioji Čekoslovakijos dalis.[69] Vokietija, grasindama invazija jūra, 1939 m. kovo mėn. prisijungė Klaipėdos kraštą.[162]
1939–1941 m. vokiečių pajėgos įsiveržė į Lenkiją, Daniją, Norvegiją, Prancūziją, Liuksemburgą, Nyderlandus, Belgiją, Jugoslaviją, Graikiją ir Sovietų Sąjungą.[102] 1941 m. balandžio mėn. Vokietija aneksavo dalį Šiaurės Jugoslavijos, o B. Musolinis 1943 m. Vokietijai perleido Triestą, Pietų Tirolį ir Istriją.[163]
Okupuotos teritorijos
redaguotiKai kurios užkariautos teritorijos įtrauktos į Vokietiją kaip dalis ilgalaikio A. Hitlerio tikslo sukurti „Didįjį germanų reichą“. Kai kurios sritys, pvz., Elzasas ir Lotaringija, tapo Vokietijos provincijomis (gau). Kai kuriose okupuotose šalyse įkurti civiliniai administraciniai vienetai – reichskomisariatai. Vokietijai pavaldžiose teritorijose buvo Bohemijos ir Moravijos protektoratas, Ostlando reichskomisariatas ir Ukrainos reichskomisariatas. Užkariautos Belgijos ir Prancūzijos teritorijos perduotos Belgijos ir Šiaurės Prancūzijos karinės administracijos kontrolei.[164] Belgijos regionas Eipenas ir Malmedis, iki 1919 m. buvęs Vokietijos dalimi, aneksuotas. Dalis Lenkijos įtraukta į Reichą, o Generalgubernija įkurta okupuotoje vidurio Lenkijoje.[165] Danijos, Norvegijos (Norvegijos reichskomisariatas) ir Nyderlandų (Nyderlandų reichskomisariatas) vyriausybės tapo pavaldžios civilinėms administracijoms.[164] A. Hitleris ketino ilgainiui daugelį šių teritorijų įtraukti į Reichą.[166] 1943 m. Vokietija okupavo Italijos valdomas Albaniją ir Juodkalniją,[167] o 1941 m. okupuotoje Serbijoje įkūrė marionetinę vyriausybę.[168]
Politinė sistema
redaguotiIdeologija
redaguotiNSDAP buvo kraštutinių dešiniųjų fašistinė politinė partija, iškilusi per socialinę ir finansinę krizę, prasidėjusią po Pirmojo pasaulinio karo.[169] Partija išliko maža ir marginalizuota – 1928 m., prieš prasidedant Didžiajai depresijai, ji surinko 2,6 % parlamento rinkėjų balsų.[170] 1930 m. rinkimuose partija surinko 18,3 % balsų ir tapo antra didžiausia politine šalies partija.[171] Būdamas kalėjime po nesėkmingo 1923 m. Alaus pučo, A. Hitleris parašė knygą „Mano kova“, kurioje išdėstė planą, kaip pertvarkyti Vokietijos visuomenę rasės pagrindu.[172] Nacių ideologija antisemitizmo, rasinės higienos ir eugenikos elementus sujungė su pangermanizmu ir ekspansionizmu, siekdami gauti daugiau gyvybinės erdvės germanų tautoms.[173] Nacių režimas šios erdvės įgyti bandė puldamas Lenkiją ir Sovietų Sąjungą. Ketinta deportuoti arba nužudyti ten gyvenančius žydus ir slavus, kurie buvo laikomi prastesniais už „aukštesniąją“ arijų rasę bei „žydiškojo bolševizmo“ dalimi.[174][175] Naciai tikėjo, kad tik Vokietija gali nugalėti bolševizmo jėgas ir išgelbėti žmoniją nuo „tarptautinės žydijos“ dominavimo pasaulyje.[176] Kiti žmonės, kuriuos naciai laikė „beverčiais“, buvo fiziškai ir psichiškai neįgalūs asmenys, romai, homoseksualai, Jehovos liudytojai ir „asocialūs“ asmenys.[177][178] Be to, laisvieji masonai taip pat buvo stebimi ir persekiojami.[179]
Veikiamas „Liaudies judėjimo“, nacių režimas buvo prieš kultūrinį modernizmą ir rėmė didelės kariuomenės plėtrą intelektualizmo sąskaita.[8][180] Kūrybiškumas ir menas buvo slopinami, išskyrus tuos atvejus, kai jie galėjo pasitarnauti propagandos skleidimui.[181] Režimas, organizuodamas masinius renginius (pvz., Niurnbergo suvažiavimus), mitingus ir paradus, sėkmingai diegė vokiečių masėms nacistinę ideologiją.[182]
Vyriausybė
redaguotiA. Hitleris valdė Vokietiją autokratiškai pagal „fiurerio principą“ (Führerprinzip), reikalavusį absoliutaus visų pavaldinių paklusnumo. Į vyriausybės struktūrą jis žiūrėjo kaip į piramidę, kurios viršūnėje yra jis pats – neklystantis lyderis. Padėtis partijoje nebuvo nustatoma rinkimais – į pareigas paskirdavo aukštesnę padėtį užimantys asmenys.[183] Partija naudojo propagandą, siekdama sukurti asmenybės kultą aplink A. Hitlerį.[184] Istorikai pabrėžia psichologinį A. Hitlerio, kaip oratoriaus, įgūdžių poveikį.[185] Pasak Rodžerio Gilio, „jo emocingos kalbos patraukė daugelio vokiečių protus ir širdis: jis praktiškai užhipnotizavo savo auditoriją.“[186]
Nors aukščiausi pareigūnai informuodavo A. Hitlerį ir laikėsi jo politikos, jie turėjo nemažą autonomiją.[187] A. Hitleris tikėjosi, kad pareigūnai „dirbs fiurerio labui“ – be jo įsikišimo imsis iniciatyvos propaguoti politiką ir veiksmus, atitinkančius partijos tikslus ir jo norus, priimant kasdienius sprendimus.[188] Vyriausybė buvo neorganizuota frakcijų, vadovaujamų partijos elito, rinkinys, kuris stengėsi sukaupti valdžią ir įgyti fiurerio palankumą.[189] A. Hitlerio vadovavimo stilius buvo duoti prieštaringus įsakymus savo pavaldiniams ir paskirti juos į postus, kuriuose jų pareigos ir atsakomybė sutampa.[190] Tokiu būdu jis skatino savo pavaldinių nepasitikėjimą, konkurenciją ir vidines kovas, siekdamas sustiprinti ir maksimaliai padidinti savo galią.[191]
1933–1935 m. nuoseklūs reichsštathalterio dekretai panaikino esamas Vokietijos žemes (Länder) ir pakeitė jas naujais administraciniais padaliniais – Gaue, valdomais nacių lyderių – gauleiterių.[192]
Valstybės tarnautojai žydai neteko darbo 1933 m., išskyrus tuos, kurie atliko karinę tarnybą Pirmajame pasauliniame kare. Į jų vietą buvo paskirti partijos nariai arba partijos rėmėjai.[193] Vykdant „suvienodinimo procesą“ (Gleichschaltung), 1935 m. Reicho vietos valdžios įstatymas panaikino vietos rinkimus, o merus skyrė Vidaus reikalų ministerija.[194]
Teisė
redaguoti1934 m. rugpjūčio mėn. valstybės tarnautojai ir kariuomenės nariai turėjo prisiekti besąlygiškai paklusti A. Hitleriui. Šie įstatymai tapo „fiurerio principo“ pagrindu – samprata, kad A. Hitlerio žodis viršija visus galiojančius įstatymus.[195] Bet kokie A. Hitlerio sankcionuoti veiksmai – net žmogžudystė – tapo teisėti.[196] Visi kabineto ministrų pasiūlyti teisės aktai turėjo būti patvirtinti fiurerio pavaduotojo Rudolfo Heso, kuris taip pat galėjo vetuoti aukščiausių valstybės tarnautojų paskyrimus.[197]
Dauguma Veimaro Respublikos teismų sistemos ir teisinių kodeksų liko galioti nepolitiniams nusikaltimams nagrinėti.[198] Teismai paskelbė ir įvykdė daug daugiau mirties nuosprendžių nei prieš naciams perimant valdžią.[198] Žmonės, kurie buvo nuteisti už tris ar daugiau pažeidimų – net ir smulkių – galėjo būti laikomi įprastais nusikaltėliais ir įkalinti neribotam laikui.[199] Žmonės kaip prostitutės ir kišenvagiai buvo laikomi nusikaltėliais, keliančiais grėsmę bendruomenei. Tūkstančiai buvo suimti ir neribotam laikui įkalinti be teismo.[200]
Politinėms byloms nagrinėti 1934 m. įkurtas naujo tipo – „Liaudies“ – teismas.[201] Šis teismas skyrė daugiau nei 5 000 mirties bausmių iki jo panaikinimo 1945 m.[202] Mirties bausmė galėjo būti skirta už buvimą komunistu, maištingų lankstinukų spausdinimą ar net juokavimą apie A. Hitlerį ar kitus pareigūnus.[203] Gestapas buvo atsakingas už tiriamąją policijos veiklą, kad būtų įgyvendinta nacių ideologija. Jie surado ir uždarė politinius nusikaltėlius, žydus ir kitus, kurie buvo laikomi nepageidaujamais.[204] Iš kalėjimo išleistus politinius nusikaltėlius gestapas dažnai iš karto vėl suimdavo ir uždarydavo į koncentracijos stovyklą.[205]
Naciai, pasitelkdami propagandą, skleidė „rasės suteršimo“ (Rassenschande) koncepciją, pateisinančią rasinių įstatymų poreikį.[206] 1935 m. rugsėjo mėn. priimti Niurnbergo įstatymai. Vokiečių kraujo ir garbės apsaugos įstatymas iš pradžių draudė seksualinius santykius ir santuokas tarp vokiečių bei žydų, o vėliau buvo išplėstas įtraukiant „čigonus, negrus ar jų niekingus palikuonis“.[207] Įstatymas taip pat uždraudė žydams įdarbinti jaunesnes nei 45 m. vokietes moteris kambarinėmis.[208] Reicho pilietybės įstatymas numatė, kad Vokietijos piliečiais galėjo būti tik „vokiško ar giminingo kraujo“ asmenys.[208] Iš žydų, kaip rasės atstovų, atimta Vokietijos pilietybė ir suteiktas „valstybės subjektų“ statusas. Įstatymas žydą apibrėžė kaip asmenį, turintį tris arba daugiau žydų tautybės senelius, įskaitant atsivertusius į krikščionybę ir tokių atsivertusiųjų vaikus bei anūkus.[208]
Kariuomenė ir sukarintos organizacijos
redaguotiVermachtas
redaguotiVokietijos ginkluotosios pajėgos 1935–1945 m. buvo vadinamos Vermachtu. Jis apėmė sausumos kariuomenę (Heer), jūrų laivyną (Kriegsmarine) ir oro pajėgas (Luftwaffe). Nuo 1934 m. rugpjūčio 2 d. ginkluotųjų pajėgų nariai turėjo prisiekti besąlygiškai paklusti A. Hitleriui. Skirtingai nuo ankstesnės priesaikos, kuri reikalavo ištikimybės šalies konstitucijai, ši priesaika reikalavo, kad kariuomenės nariai paklustų A. Hitleriui, net jei jiems būtų įsakyta daryti ką nors neteisėto.[209] A. Hitleris įsakė, kad kariuomenė turės toleruoti ir net siūlyti logistinę paramą operatyvinėms grupėms – mobiliems žudymo batalionams, atsakingiems už masines žudynes Rytų Europoje.[210] Vermachto kariai taip pat tiesiogiai dalyvavo Holokauste, šaudydami civilius, prisidengdami „antipartizaninėmis operacijomis“.[211] Partijos linija buvo tokia, kad žydai buvo partizaninės kovos „kurstytojai“, todėl juos reikėjo pašalinti.[212] 1941 m. liepos 8 d. R. Heidrichas paskelbė, kad visi žydai rytinėse užkariautose teritorijose turi būti laikomi partizanais ir davė įsakymą sušaudyti visus žydus nuo 15 iki 45 metų amžiaus.[213] Nuo rugpjūčio mėn. įsakymas apėmė visus žydus.[214]
Nepaisant pastangų kariškai parengti šalį, ekonomika negalėjo atlaikyti ilgo ir sekinančio karo. Buvo sukurta strategija, pagrįsta žaibo karo (blitzkrieg) taktika. Ja buvo siekiama staigiu pėstininkų, aviacijos ir tankų puolimu pralaužti priešo gynybą, apsupti ir sunaikinti.[215] Pergalės tęsėsi iki 1940 m. vidurio, tačiau nesėkmė nugalėti Didžiąją Britaniją buvo pirmasis svarbus lūžis kare. Sprendimas pulti Sovietų Sąjungą ir lemiamas pralaimėjimas Stalingrade lėmė vokiečių kariuomenės atsitraukimą ir galiausiai karo pralaimėjimą.[216] Iš viso Vermachte 1935–1945 m. tarnavo apie 18,2 mln. karių, iš kurių 5,3 mln. žuvo.[154]
SA ir SS
redaguotiApačioje: A. Hitlerio asmens apsaugos dalinys tikrina karius Berlyne, 1938 m.
SA (vok. Sturmabteilung – ‘šturmo būriai’), arba rudmarškiniai – 1921 m. įkurta nacių partijos sukarinta organizacija. Jos tikslas buvo saugoti nacių lyderius suvažiavimuose ir susirinkimuose.[217] Jie taip pat dalyvavo gatvės susirėmimuose su komunistų būriais ir smurtiniuose veiksmuose prieš žydus ir kitus.[218] Vadovaujant Ernstui Rėmui, 1934 m. SA išaugo iki daugiau nei pusės milijono narių, nors Versalio sutartimi sausumos kariuomenė vis dar buvo apribota iki 100 000 žmonių.[219]
E. Rėmas manė, kad SA ilgainiui turi pakeisti profesionalią kariuomenę – reichsverą.[220] Šie planai ir padidėjusi SA politinė įtaka prieštaravo A. Hitlerio politinei programai. Jam vadovaujant 1934 m. organizuotas SA gretų „valymas“ – pašalinti kairieji ir A. Hitleriui neištikimi nariai, įskaitant E. Rėmą.[221] Vėliau SA įtaka sumažėjo, ją užgožė kitos nacių organizacijos.[37]
SS (vok. Schutzstaffel – ‘apsaugos rinktinė’) – 1925 m. įkurti nacių partijos ginkluoti elitiniai daliniai. Iš pradžių SS tikslas buvo užtikrinti A. Hitlerio ir nacių partijos vadų asmens saugumą.[222] 1929 m. SS vadu tapo reichsfiureris Heinrichas Himleris. 1938 m. SS turėjo daugiau nei 250 000 narių.[223] SS karinė atšaka Waffen-SS (sukarinti SS daliniai) išsivystė į antrąją armiją. 1942 m. pab. iš pradžių galiojusių griežtų atrankos ir rasinių reikalavimų nebebuvo laikomasi. Kadangi verbavimas ir šaukimas buvo grindžiami tik plėtra, 1943 m. Waffen-SS nebegalėjo vadintis ginkluotu elitiniu daliniu.[224]
SS daliniai įvykdė daug karo nusikaltimų prieš civilius ir Sąjungininkų karius.[225] Nuo 1935 m. SS vadovavo žydų, kurie buvo suvaromi į getus ir koncentracijos stovyklas, persekiojimui.[226] Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, SS operatyvinės grupės sekė paskui Vermachtą į Lenkiją ir Sovietų Sąjungą, kur 1941–1945 m. nužudė daugiau kaip 2 mln. žmonių, įskaitant 1,3 mln. žydų.[227] Trečdalis operatyvinių grupių narių buvo paimti iš Waffen-SS personalo.[228][229]SS-Totenkopfverbände (kaukolės daliniai) prižiūrėjo koncentracijos ir naikinimo stovyklas, kuriose nužudyta dar milijonai žmonių.[230][231] Stovyklose tarnavo iki 60 000 Waffen-SS narių.[232]
1931 m. H. Himleris įkūrė SS žvalgybos tarnybą SD (vok. Sicherheitsdienst – ‘saugumo tarnyba’), vadovaujamą savo pavaduotojo R. Heidricho.[233] Šiai organizacijai buvo pavesta surasti ir suimti komunistus ir kitus politinius oponentus.[234]
Ekonominė politika
redaguoti- Daugiau informacijos apie šią temą rasite Vokietijos ekonomika § Istorija.
Valstybės ekonomika
redaguotiSvarbiausias ekonominis iššūkis, su kuriuo iš pradžių susidūrė Nacionalsocialistų partija, buvo 30 % siekiantis nedarbo lygis.[235] Ekonomistas Jalmaras Šachtas, reichsbanko direktorius ir ekonomikos ministras, 1933 m. gegužę parengė deficito finansavimo sistemą. Kapitalo projektai buvo apmokami išrašant vadinamuosius Mefo vekselius. Vekselius pateikus apmokėjimui, reichsbankas spausdindavo pinigus. A. Hitleris ir jo ekonomikos patarėjai vylėsi, kad būsima teritorinė ekspansija leis padengti sparčiai augančią valstybės skolą.[236] J. Šachto valdybai pavyko greitai sumažinti didžiausią nedarbo lygį nuo Didžiosios depresijos pradžios.[235] Ekonomikos atsigavimas nebuvo vienodas, darbo valandos buvo sutrumpintos, o būtiniausių prekių tiekimas nepastovus, todėl jau 1934 m. prasidėjo nusivylimas režimu.[237]
1933 m. spalį nacionalizuota „Junkers Flugzeug- und Motorenwerke“ gamykla. Bendradarbiaujant su kitais orlaivių gamintojais aviacijos ministro H. Gėringo nurodymu padidinta gamyba. Nuo 3200 darbuotojų (1932 m. pagamindavo 100 vienetų per metus) pramonė per mažiau nei 10 metų išaugo iki 250 000 darbuotojų (pagamindavo daugiau kaip 10 000 techniškai pažangių orlaivių per metus).[238]
Siekiant pašalinti užsienio konkurenciją iš Vokietijos rinkos ir pagerinti šalies mokėjimų balansą, buvo sukurta sudėtinga biurokratinė sistema, skirta reguliuoti žaliavų ir gatavų produktų importą. Naciai skatino kurti sintetinius pakaitalus tokioms medžiagoms kaip nafta ir tekstilė.[239] 1933 m., rinkai patiriant perteklių, o naftos kainoms nukritus, nacių vyriausybė sudarė pelno pasidalijimo sutartį su „IG Farben“, garantuodama jiems 5 % grąžą nuo kapitalo, investuoto į jų sintetinės naftos gamyklą Loinoje. Bet koks šią ribą viršijantis pelnas būtų perduotas valstybei. 1936 m. „Farben“ gailėjosi sudariusi sandorį, nes tuo metu buvo gaunamas pernelyg didelis pelnas.[240] 1939 m. kovą Vokietija, siekdama užsitikrinti pakankamą naftos tiekimą karo metu, privertė Rumuniją pasirašyti prekybos susitarimą.[241]
Iš deficito lėšų finansuoti dideli viešųjų darbų projektai, pvz., greitkelių tinklo statyba, būsto ir žemės ūkio gerinimo programų finansavimas.[242] Siekiant skatinti statybos pramonę, privačioms įmonėms siūlytos paskolos, o būsto pirkimui ir remontui skirtos subsidijos.[243] Su sąlyga, kad žmona paliks darbo vietą, jaunos susituokti ketinančios arijų kilmės poros galėjo gauti iki 1000 reichsmarkių paskolą, o grąžintina suma buvo sumažinama 25 % už kiekvieną naujagimį.[244] 1937 m. dėl kvalifikuotų darbininkų trūkumo panaikintas reikalavimas moterims likti bedarbėmis.[245]
A. Hitleris, siekdamas, kad galimybė visiems gyventojams įsigyti automobilį taptų naujosios Vokietijos dalimi, pavedė inžinieriui Ferdinandui Poršė parengti „KdF-wagen“, visiems prieinamo automobilio, projektą. 1939 m. vasarį Tarptautinėje automobilių parodoje Berlyne pristatytas automobilio prototipas. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, gamykla pertvarkyta karinių automobilių gamybai. Nė vienas civilinis automobilis nebuvo parduotas iki karo pabaigos, kai transporto priemonė pervadinta „Volkswagen“ (liaudies automobilis).[246]
1933 m., naciams atėjus į valdžią, Vokietijoje buvo 6 mln. bedarbių, 1937 m. – mažiau nei 1 mln.[247] Tai iš dalies lėmė moterų pašalinimas iš darbo rinkos.[248] Nuo 1933 iki 1938 m. realusis darbo užmokestis sumažėjo 25 %.[235] 1933 m. gegužę paleidus profesines sąjungas, jų lėšos konfiskuotos, o vadovai (net ir mėginusieji bendradarbiauti su naciais) suimti.[29][249] Vietoj jų įkurtas vieningas Vokietijos darbo frontas, kuriam vadovavo Nacionalsocialistų partijos funkcionierius Robertas Lėjus.[249] Daugelis bedarbių prievarta įtraukti į Darbo frontą, kur jiems išduotos uniformos, įrankiai ir jie priversti dirbti. Panaikintas nedarbas, gyventojai ėmė justi, kad naciai gerina ekonomines sąlygas.[250] 1933 m. vidutinė darbo savaitė truko 43, 1939 m. – 47 valandas.[251]
1934 m. pradžioje dėmesys sutelktas į ginklavimąsi. 1935 m. karinės išlaidos sudarė 73 % vyriausybės prekių ir paslaugų pirkimų.[252] 1936 m. spalį A. Hitleris, siekdamas paspartinti ginklavimąsi, paskyrė H. Gėringą atsakingu už keturmečio plano įgyvendinimą.[253] Be raginimo sparčiai statyti plieno, sintetinės gumos gamyklas ir kitokius fabrikus, H. Gėringas įvedė darbo užmokesčio ir kainų kontrolę bei apribojo akcijų dividendų išmokėjimą.[235] Nepaisant augančio deficito, didėjo ginklavimosi išlaidos.[254] 1938 m. pabaigoje paskelbti planai smarkiai padidinti karinį jūrų laivyną ir karines oro pajėgas buvo neįgyvendinami, nes Vokietija neturėjo finansinių ir žaliavų išteklių numatytiems vienetams sukurti, trūko degalų jų veikimui užtikrinti.[255] 1935 m. įvedus privalomąją karo tarnybą, reichsveras, pagal Versalio sutarties sąlygas apribotas iki 100 000 karių, iki Antrojo pasaulinio karo pradžios išaugo iki 750 000 aktyviosios tarnybos karių, o rezervą sudarė dar 1 mln. karių.[256] 1939 m. sausį nedarbas tesiekė 301 800, rugsėjį – vos 77 500.[257]
Karo meto ekonomika ir priverčiamieji darbai
redaguotiVokietijoje karo metu veikė mišrioji ekonomika, derinusi laisvąją rinką su centralizuotu planavimu. Istorikas Richard Overy ją apibūdina kaip esančią tarp Sovietų Sąjungos vadovaujamos ekonomikos ir Jungtinių Amerikos Valstijų kapitalistinės sistemos.[258]
1942 m., žuvus karo pramonės ministrui Fricui Totui, A. Hitleris į jo vietą paskyrė Albertą Špėrą.[259] Karo metu įvestas vartojimo prekių normavimas išaugino asmenines santaupas, kurios buvo skolinamos valstybei karo pastangoms remti.[260] 1944 m. karo reikmėms buvo skiriama 75 % Vokietijos bendrojo vidaus produkto (60 % Sovietų Sąjungoje, 55 % Didžiojoje Britanijoje).[261] A. Špėrui pavyko pagerinti gamybą: jo nurodymu centralizuotas planavimas ir kontrolė, sumažinta vartojimo prekių gamyba, pasitelktas priverstinis darbas ir vergovė.[262][263] Karo meto ekonomika stipriai priklausė nuo didelio masto vergų darbo panaudojimo. Vokietija iš 20 Europos valstybių prievarta įvežė apie 12 mln. žmonių ir pavergė priverstiniam darbui gamyklose ir žemės ūkyje. Apie 75 % jų buvo iš okupuotų Rytų Europos šalių.[264] Nemažai jų žuvo nuo Sąjungininkų bombardavimo, nes buvo prastai apsaugoti nuo oro antpuolių. Prastos gyvenimo sąlygos lėmė ligų plitimą, sužalojimus ir mirtis, taip pat sabotažo ir nusikalstamos veikos atvejus.[265] Karo meto ekonomika vertėsi ir didelio masto plėšimu: iš pradžių valstybės konfiskuotu žydų turtu, vėliau – grobdama okupuotų kraštų išteklius.[266]
Į Vokietiją atgabenti užsienio darbininkai suskirstyti į keturias kategorijas: svečių darbininkai, kariniai internuotieji, civiliniai darbininkai ir Rytų darbininkai. Kiekvienai grupei taikyti skirtingi reikalavimai. Naciai uždraudė vokiečiams palaikyti lytinius santykius su užsienio darbininkais.[267][268]
1944 m. daugiau nei 0,5 mln. moterų tarnavo kariuomenėje kaip pagalbininkės.[269] Nuo 1939 iki 1944 m. apmokamo darbo vietose dirbančių moterų skaičius padidėjo tik 271 000 (1,8 %).[270] Sumažinus vartojimo prekių gamybą, moterys paliko šias pramonės šakas ir įsidarbino karo pramonėje. Jos taip pat perėmė anksčiau vyrams priklausiusias darbo vietas, ypač žemės ūkyje ir šeimai priklausančiose parduotuvėse.[271]
Sąjungininkų intensyvus bombardavimas, nukreiptas į sintetinę naftą ir benziną gaminančias naftos perdirbimo gamyklas, Vokietijos transporto sistemą, ypač geležinkelių linijas ir kanalus.[272] 1944 m. rugsėjį ginklų pramonė ėmė griūti. Lapkritį kuro anglis nebepasiekė savo paskirties vietų, naujų ginklų gamyba nutrūko.[273] R. Overy teigia, kad bombardavimai išvargino Vokietijos karo ekonomiką ir privertė ją atitraukti iki ketvirtadalio darbo jėgos ir pramonės pajėgumų priešlėktuvinės gynybos ištekliams – tai lėmė greitesnę karo baigtį.[274]
Rasinė politika
redaguotiRasizmas ir antisemitizmas
redaguotiRasizmas ir antisemitizmas buvo pagrindiniai nacių partijos ir nacių režimo principai. Vokietijos rasinė politika buvo paremta teorija, kad egzistuoja išskirtinė „aukštesnioji rasė“ – arijai, arba šiaurinė rasė, kuri turi vyrauti pasaulyje, o kitos rasės – jai paklusti.[275][276] Nacių teigimu, egzistuoja rasinė kova tarp pranašesnės arijų rasės ir žemesnių rasių, ypač žydų.[277] Jie buvo laikomi „demoniškos kilmės antirase“, kurios paskirtis – „pažeisti kitų rasių grynumą tam, kad jos galiausiai degraduotų“.[275]Nacių propaganda kaltino žydus, neva jie Pirmojo pasaulinio karo metu išdavė Vokietiją ir yra atsakingi už jos pralaimėjimą.[278] Žydams suversta atsakomybė ir už Vokietijos ekonomikos žlugimą Didžiosios depresijos metu.[278]
Žydų persekiojimas
redaguoti- Daugiau informacijos apie šią temą rasite Holokaustas § Žydų persekiojimas.
A. Hitleriui atėjus į valdžią, žydus pradėta visapusiškai persekioti.[279] Po mėnesį trukusių SA narių išpuolių prieš žydų verslus ir sinagogas, 1933 m. balandžio 1 d. A. Hitleris paskelbė nacionalinį žydų verslų boikotą.[280] Balandžio 7 d. priimtas Profesinių civilinių paslaugų atkūrimo įstatymas, apibrėžęs, kokiomis profesijomis žydams draudžiama užsiimti.[281] Įstatymas pasmerkė daugelį „politiškai nepatikimų“ darbuotojų bedarbystei.[282] Žydai nebegalėjo dirbti mokslinio, kultūrinio darbo, nes, A. Hitlerio teigimu, jie niekada nesukūrė ir negalėjo sukurti nieko pozityvaus, todėl šios sritys turi būti vokiečių rankose.[279] Balandžio 11 d. paskelbtas dekretas, kuriame teigiama, kad visi, kurių bent vienas iš tėvų ar senelių yra žydas, yra laikomi „ne arijais“.[283] Siekdami pašalinti žydų įtaką iš kultūrinio gyvenimo, Nacionalsocialistinės vokiečių studentų lygos nariai iš bibliotekų pašalino visas „nevokiškas“ knygas, o gegužės 10 d. visoje šalyje surengtas knygų deginimas.[284]
1935 m. rugsėjo mėn. naciai paskelbė Niurnbergo įstatymus: Vokiečių kraujo ir garbės apsaugos įstatymą bei Reicho pilietybės įstatymą.[208][285] Niurnbergo įstatymai teisiškai uždraudė Vokietijos piliečiams socialinį ir asmeninį kontaktą su žydais.[286] Profesinės ir kitos organizacijos ėmėsi taikyti prieš žydus nukreiptas priemones įstatymams dar neįsigaliojus.[281][287]
1938 m. lapkričio 7 d. jaunas Vokietijos žydas Heršelis Grynšpanas, sužinojęs, kad SS iškeldino jo tėvus į Lenkiją, nušovė Vokietijos ambasados Paryžiuje diplomatą Ernstą fom Ratą.[288] Šis pasikėsinimas tapo pretekstu po 2 dienų įvykusiam pogromui, kuriam pritarė pats A. Hitleris.[288] SA ir SS dvi paras siaubė bei degino žydų namus, parduotuves, sinagogas, ligonines, mokyklas.[289] Nužudytas 91 žydas, šimtai sužeisti, daugiau kaip 30 000 suimti ir išsiųsti į koncentracijos stovyklas.[288] Šis kryptingas žydų puolimas, jų turto naikinimas ir grobimas vėliau pavadintas Krištoline naktimi.[290][291] Ateinančiais mėnesiais žydams buvo taikomi ir kiti apribojimai – uždrausta lankytis kavinėse, bibliotekose, eiti į kiną, naudotis viešuoju transportu, o žydų vaikai pašalinti iš bendrų mokyklų.[279] Žydų bendruomenei skirta milijardo markių bauda už Krištolinės nakties padarytą žalą.[292] Iki 1939 m. apie 250 000 iš 437 000 Vokietijos žydų emigravo į JAV, Argentiną, Didžiąją Britaniją, Palestiną ir kitas šalis.[293][294] Daugelis iš jų nusprendė likti žemyninėje Europoje. Pagal Havaros susitarimo sąlygas, emigruojantiems į Palestiną buvo leista persikelti ten turtą, tačiau persikėlusieji į kitas šalis turėjo palikti praktiškai visą savo turtą, kurį konfiskavo valdžia.[294]
Romų persekiojimas
redaguoti- Daugiau informacijos apie šią temą rasite Romų genocidas Lietuvoje.
Kaip ir žydai, romai buvo persekiojami nuo pirmųjų nacių režimo dienų. Romams uždrausta tuoktis su vokiečių kilmės žmonėmis. Nuo 1935 m. jie buvo siunčiami į koncentracijos stovyklas, o ten dauguma buvo nužudyti.[177][178] Po invazijos į Lenkiją 2 500 romų ir sintų ištremti iš Vokietijos į Generalguberniją, kur buvo įkalinti darbo stovyklose. Išgyvenusieji greičiausiai buvo nužudyti Belžece, Sobibore arba Treblinkoje. Dar 5 000 sintų ir austrų lalerų 1941 m. pabaigoje buvo deportuoti į Lodzės getą, kur pusė iš jų, kaip manoma, mirė. Išgyvenę getą romai vėliau 1942 m. pradžioje buvo perkelti į Chelmno naikinimo stovyklą.[295]
Naciai ketino deportuoti visus romus iš Vokietijos, todėl uždarė juos į čigonų stovyklas (Zigeunerlager). H. Himleris įsakė juos deportuoti iš Vokietijos 1942 m. gruodį. Iš viso į Aušvico koncentracijos stovyklą deportuota 23 000 romų, iš kurių 19 000 mirė. Už Vokietijos ribų romai buvo reguliariai naudojami priverstiniam darbui, o neretai tiesiog nužudomi. Baltijos šalyse ir Sovietų Sąjungoje SS, Vokietijos armija ir operatyvinės grupės nužudė 30 000 romų. Okupuotoje Serbijoje nužudyta nuo 1 000 iki 12 000, nepriklausomoje Kroatijos valstybėje – beveik 25 000 romų. Remiantis skaičiavimais, pasibaigus karui bendras romų aukų skaičius buvo apie 220 000, o tai sudarė maždaug 25 % visų Europos romų.[295]
Kitos persekiojamos grupės
redaguotiNaciai buvo negailestingi visiems, kurie neatitiko jų suvokimo apie rasinį ir biologinį pilnavertiškumą.[296] „Mano kovoje“ A. Hitleris tikino, kad jo valdomoje Vokietijoje „nepilnaverčiai asmenys“, net, pavyzdžiui, vokiečiai, sergantys psichinėmis ir kitokiomis ligomis, neturės teisės auginti savo vaikų.[279]Programa T4 buvo sistemingo fiziškai ir psichiškai neįgalių asmenų žudymo programa. Daugiausia buvo vykdoma 1939–1941 m. ir tęsėsi iki karo pabaigos. Iš pradžių aukas sušaudydavo operatyvinės grupės. 1940 m. pradžioje imta naudoti dujų kameras ir dujų furgonus.[297][298] Pagal 1933 m. liepos 14 d. priimtą Paveldimų ligų turinčių palikuonių gimimo prevencijos įstatymą, daugiau nei 400 000 asmenų atlikta privaloma sterilizacija.[299] Be neįgalių žmonių, dauguma aukų buvo iš nenaudingų grupių, tokių kaip prostitutės, vargšai, benamiai ir nusikaltėliai.[300] Kitos grupės, įskaitant komunistus, socialistus, Jehovos liudytojus ir homoseksualus, buvo persekiojamos dėl politinių pažiūrų, ideologijų ar nepageidaujamo elgesio.[178][301]
Generalinis planas „Ost“
redaguotiVokietijos karas Rytuose buvo grindžiamas poreikiu plėsti aukštesniajai vokiečių rasei tariamai priklausančią gyvybinę erdvę (Lebensraum). A. Hitleris sutelkė dėmesį į Rytų Europą, siekdamas užkariauti Lenkiją ir Sovietų Sąjungą.[174][175] 1939 m. okupavus Lenkiją, visi Generalgubernijoje gyvenę žydai buvo uždaryti į getus, o fiziškai sveiki asmenys naudoti priverstiniam darbui.[302] 1941 m. A. Hitleris nusprendė visiškai sunaikinti lenkų tautą: per 15–20 metų Generalgubernija turėjo būti išvalyta nuo etninių lenkų ir apgyvendinta vokiečių kolonistų.[303]
Generalinis planas „Ost“ numatė okupuotų Rytų Europos ir Sovietų Sąjungos gyventojų iškeldinimą į Sibirą priverstiniam darbui arba sunaikinimui.[304] Siekdamas nustatyti, kas turi mirti, H. Himleris sukūrė Folklistą – žmonių, laikomų vokiško kraujo, klasifikavimo sistemą.[305] Jis įsakė germanų kilmės žmones, atsisakančius būti priskirtiems etniniams vokiečiams, deportuoti į koncentracijos stovyklas, atimti jų vaikus arba skirti priverstiniams darbams.[306][307] Tikslas buvo įgyvendinti Generalinį planą „Ost“ po Sovietų Sąjungos užkariavimo, tačiau invazijai nepavykus A. Hitleriui teko svarstyti kitas galimybes.[304][308] Vienas iš siūlymų buvo masinis priverstinis žydų deportavimas į Lenkiją, Palestiną ar Madagaskarą.[302]
Be žydų naikinimo, naciai planavo badu sumažinti užkariautų teritorijų gyventojų skaičių 30 mln. Maisto atsargos būtų nukreiptos vokiečių kariuomenei ir civiliams gyventojams.[309] „Bado planas“ ir Generalinis planas „Ost“ būtų privedę 80 mln. SSRS gyventojų prie bado ribos.[310] Dėl šių iš dalies įvykdytų planų visoje SSRS ir kitose Europos šalyse žuvo apie 19,3 mln. civilių ir karo belaisvių.[311] Per karą Sovietų Sąjunga iš viso neteko 27 mln. žmonių (beveik 9 mln. iš jų buvo kariai).[312] Ketvirtadalis sovietų gyventojų žuvo arba buvo sužeisti.[313]
Holokaustas ir galutinis sprendimas
redaguotiMaždaug tuo metu, kai 1941 m. gruodžio mėn. nepavyko užimti Maskvos, A. Hitleris nusprendė, kad Europos žydai turi būti nedelsiant sunaikinti.[314] Kol okupuotose Lenkijos ir SSRS teritorijose vyko žydų žudynės, planai visiškai išnaikinti Europos žydus – 11 mln. žmonių – buvo įforminti 1942 m. sausio 20 d. Vanzės konferencijoje. Dalis žydų būtų pasmerkti darbui iki mirties, o kiti – nužudyti, įgyvendinant galutinį žydų klausimo sprendimą.[315] Iš pradžių aukos buvo žudomos mobiliųjų žudymo batalionų, paskui dujų kamerose ir dujų furgonuose, tačiau šie metodai pasirodė nepraktiški tokio masto naikinimui.[316][317] Iki 1942 m. Aušvice, Chelmne, Sobibore, Treblinkoje ir kitur buvo įkurtos naikinimo stovyklos su dujų kameromis.[318] Bendras nužudytų žydų skaičius svyruoja nuo 5,5 iki 6 mln.,[231] įskaitant 1 mln. vaikų.[319]
Sąjungininkai informaciją apie žydų žudynes gavo iš Lenkijos emigracinės vyriausybės ir Lenkijos vadovybės Varšuvoje, daugiausia remdamiesi Lenkijos pogrindžio žvalgybos duomenimis.[320][321] Vokiečiai turėjo prieigą prie informacijos apie tai, kas vyksta, nes iš okupuotų teritorijų grįžę kariai pasakojo apie tai, ką matė ir padarė.[322] Istorikas Ričardas Dž. Evansas teigia, kad dauguma vokiečių nepritarė genocidui.[323]
Lenkų engimas
redaguoti- Daugiau informacijos apie šią temą rasite Lenkijos okupacija (1939–1945).
Nacių valdžia nusiteikė veikti ir prieš kai kurias slavų tautas, o ypač lenkus.[296] Į lenkus naciai žiūrėjo kaip į „požmogius ne arijus“. Vokiečiams okupavus Lenkiją, mirė 2,7 mln. lenkų.[324] Lenkijos civiliai buvo naudojami priverstiniam darbui Vokietijos pramonėje, internuoti, masiškai iškeldinami, kad užleistų vietą vokiečių kolonistams, ir masiškai žudomi. Vokietijos valdžia sistemingai stengėsi sunaikinti lenkų kultūrą ir tautinę tapatybę. Operacijos „Akcija AB“ metu daugelis universitetų profesorių ir lenkų inteligentijos atstovų buvo suimti, išvežti į koncentracijos stovyklas arba nužudyti. Per karą Lenkija neteko maždaug 39–45 % gydytojų ir odontologų, 26–57 % teisininkų, 15–30 % mokytojų, 30–40 % mokslininkų ir universitetų profesorių bei 18–28 % dvasininkų.[325]
Elgesys su sovietų karo belaisviais
redaguotiSovietų karo belaisvius naciai laikė ne žmonėmis ir „komunistinės grėsmės“ dalimi.[296] Karo metu į nelaisvę paimta 5,75 mln. sovietų karo belaisvių – daugiau nei iš visų kitų Sąjungininkų kartu sudėjus. Iš jų 1941–1945 m. nužudyta apie 3,3 mln.[326] Pagal dydį, tai antra po žydų labiausiai nukentėjusi aukų grupė.[296]
Socialinė politika
redaguotiŠvietimas
redaguoti1933 m. priimti antisemitiniai įstatymai paskatino visus žydus mokytojus, dėstytojus ir pareigūnus pašalinti iš švietimo sistemos. Dauguma mokytojų turėjo priklausyti Nacionalsocialistinei mokytojų sąjungai, o universitetų dėstytojai turėjo prisijungti prie Nacionalsocialistinės vokiečių dėstytojų sąjungos.[327][328] Mokytojai privalėjo duoti ištikimybės ir paklusnumo priesaiką A. Hitleriui, o tie, kurie „nepakankamai atitiko“ partijos idealus, buvo atleidžiami.[329][330] Lėšų trūkumas atlyginimų kėlimui privertė daug mokytojų palikti darbą. Dėl mokytojų trūkumo vidutinis klasės dydis padidėjo nuo 37 mokinių 1927 m. iki 43 mokinių 1938 m.[331]
Vidaus reikalų ministras Vilhelmas Frikas, mokslo, švietimo ir kultūros ministras Bernhardas Rustas bei kitos agentūros leido dažnus ir neretai prieštaringus nurodymus dėl pamokų turinio ir priimtinų vadovėlių mokyklose.[332] Nacių režimui nepriimtinos knygos pašalintos iš mokyklų bibliotekų.[333] 1934 m. sausį nacizmo ideologijos indoktrinacija tapo privaloma.[333]
Neatsiliekant nuo labai aukšto mokytojų nacifikacijos lygio, mokyklų programą papildė „rasių mokslas“, o vaikai buvo mokomi, kokiomis „savybėmis“ pasižymi žydų ir kitų tautybių žmonės, kurie neatitinka nacių visuomenės vizijos.[334] Daugumos dalykų, įskaitant biologiją, geografiją ir net matematiką, mokymo programa pakeista, kad dėmesys būtų nukreiptas į rasę.[335] Karinis ugdymas tapo pagrindine kūno kultūros sudedamąja dalimi, o fizika orientuota į karinius dalykus, tokius kaip balistika ir aerodinamika.[336][337] Mokiniai privalėjo žiūrėti visus Propagandos ministerijos parengtus filmus.[333]
Moterų ir šeimos vaidmuo
redaguotiMoterys buvo nacių socialinės politikos kertinis akmuo. Naciai priešinosi feministiniam judėjimui, tvirtino, kad tai „žydų intelektualų kūrinys“, ir vietoj to propagavo patriarchalinę visuomenę, kurioje vokietė moteris pripažintų, kad „jos pasaulis yra vyras, šeima, vaikai ir namai“.[248] Uždarius feministines grupes arba įtraukus jas į Nacionalsocialistinę moterų sąjungą, ji derino grupes visoje šalyje, siekdama skatinti motinystę ir namų ūkio veiklą. Sąjunga siūlė užsiėmimus apie vaikų auklėjimą, siuvimą, maisto gaminimą. Garsios feministės, pvz., Anita Augspurg, Lida Gustava Heymann ir Helene Stöcker, buvo priverstos gyventi tremtyje.[338] Sąjungos leidinys „NS-Frauen-Warte“ buvo vienintelis šalyje leidžiamas moterų žurnalas, patvirtintas partijos.[339]
Moterys buvo raginamos palikti darbo jėgą, o propaganda skatino didelių šeimų kūrimą su rasiniu požiūriu tinkamomis moterimis. Daugiavaikės motinos būdavo apdovanojamos Vokiečių motinos garbės kryžiumi: 4–5 vaikų susilaukusios moterys gaudavo bronzinį, 6–7 – sidabrinį, 8 ar daugiau – auksinį kryžių.[338] Didelės šeimos gaudavo subsidijas išlaidoms padengti. Nors tai paskatino gimstamumą, šeimų, turinčių 4 ar daugiau vaikų, skaičius nuo 1935 iki 1940 m. sumažėjo 5 %.[340] Moterų pašalinimas iš darbo jėgos norimo rezultato – darbo vietų atlaisvinimo vyrams – nedavė, nes moterys daugiausia dirbo tarnaitėmis, audėjomis arba maisto ir gėrimų pramonėje – darbuose, kurie vyrams nebuvo aktualūs.[341] Nacistinė filosofija draudė prieš karą įdarbinti didelį skaičių moterų ginklų fabrikuose, todėl buvo samdomi užsienio darbininkai. Prasidėjus karui, plačiai naudotas vergiškas darbas.[342] 1943 m. sausį A. Hitleris pasirašė dekretą, pagal kurį visos jaunesnės kaip 50 m. moterys privalėjo registruotis darbams, prisidedantiems prie karo pastangų.[343] Vėliau moterys buvo nukreiptos į žemės ūkio ir pramonės darbus, o iki 1944 m. rugsėjo 14,9 mln. moterų dirbo ginklų gamybos srityje.[344]
Nacių vadovybė pritarė idėjai, kad racionalus ir teorinis darbas yra svetimas moters prigimčiai, todėl atkalbinėjo moteris nuo aukštojo mokslo siekimo.[345] 1933 m. priimtas įstatymas apribojo į universitetą priimamų moterų skaičių iki 10 % vyrų skaičiaus.[346] Dėl to merginų skaičius vidurinėse mokyklose sumažėjo nuo 437 000 1926 m. iki 205 000 1937 m. Aukštosiose mokyklose besimokančių moterų skaičius sumažėjo nuo 128 000 1933 m. iki 51 000 1938 m. Tačiau dėl reikalavimo vyrams karo metu stoti į karo tarnybą, 1944 m. moterys sudarė pusę aukštųjų mokyklų studentų.[347]
Moterys turėjo būti stiprios, sveikos ir energingos.[348] Tobula moterimi laikyta tvirta valstietė, dirbusi žemę ir gimdžiusi stiprius vaikus; moterys būdavo liaupsinamos už atletiškumą ir įdegį nuo darbo lauke.[349] Įkurta organizacijų, skirtų diegti nacių vertybes. 1939 m. kovą narystė hitlerjugende tapo privaloma visiems 10 metų sulaukusiems vaikams.[350] Hitlerjugendo padalinys Mergaičių sąjunga buvo skirta 10–14, Vokietijos merginų sąjunga (BDM) – 14–18 metų merginoms. BDM veikla buvo sutelkta į fizinį lavinimą.[351]
Nacių režimas skatino liberalią elgesio normą lytinių santykių klausimais ir palankiai vertino moteris, kurios gimdė vaikus ne santuokoje.[352] Karo metu padidėjo promiskuitetas (paleistuvavimas), nes nevedę kariai dažnai palaikydavo intymius santykius su keliomis moterimis vienu metu. Karių žmonos dažnai turėdavo nesantuokinių santykių. Seksas kartais buvo naudojamas kaip prekė, siekiant gauti geresnį darbą iš užsienio darbininko.[353] Brošiūrose vokietėms moterims patarta vengti lytinių santykių su užsienio darbininkais, nes tai esą kelia pavojų jų kraujui.[354]
A. Hitleriui pritarus, H. Himleris siekė, kad naujoji nacių režimo visuomenė panaikintų ne santuokoje gimusių vaikų (ypač SS narių), kurių rasinis grynumas yra tiriamas, stigmatizavimą.[355] Jis tikėjosi, kad kiekviena esesininkų šeima susilauks 4–6 vaikų.[355] 1935 m. H. Himlerio įkurta asociacija „Lebensborn“ (Gyvybės šaltinis) steigė motinystės centrus, kuriuose nėščios vienišos moterys galėdavo apsistoti.[356] Prieš priimant moteris, tikrintas abiejų tėvų rasinis tinkamumas.[356] Gimę vaikai dažnai būdavo įvaikami esesininkų šeimų.[356] Centrai taip pat buvo skirti SS ir NSDAP narių žmonoms, kurios greitai užpildė daugiau nei pusę laisvų vietų.[357]
Įstatymai, draudžiantys abortus (išskyrus dėl medicininių priežasčių), buvo griežtai vykdomi nacių režimo. Abortų skaičius sumažėjo nuo 35 000 per metus 1930 m. iki mažiau nei 2000 per metus 1939 m., nors 1935 m. buvo priimtas įstatymas, leidžiantis abortus eugenikos tikslais.[358]
Sveikatos apsauga
redaguotiNacistinėje Vokietijoje veikė stiprus kovos su tabaku judėjimas, nes 1939 m. atlikti tyrimai įrodė priežastinį ryšį tarp rūkymo ir plaučių vėžio.[359] Reicho sveikatos tarnyba ėmėsi priemonių apriboti rūkymui: skaitė paskaitas, platino brošiūras.[360] Rūkyti uždrausta daugelyje darbo vietų, traukiniuose ir tarnybą atliekantiems kareiviams.[361] Valdžios institucijos taip pat stengėsi kontroliuoti kitas kancerogenines medžiagas, pvz., asbestą ir pesticidus.[362] Vykdant bendrą visuomenės sveikatos kampaniją, buvo išvalyti vandens tiekimo šaltiniai, iš vartojimo prekių pašalintas švinas ir gyvsidabris, o moterys buvo raginamos reguliariai tikrintis dėl krūties vėžio.[363]
Valdžios administruojami sveikatos draudimo planai buvo prieinami, tačiau 1933 m. atsisakyta teikti draudimą žydams. Tais pačiais metais žydų gydytojams uždrausta teikti paslaugas valdžios apdraustiems žmonėms. 1937 m. žydų gydytojams uždrausta teikti paslaugas nežydų tautybės žmonėms, o 1938 m. iš jų visiškai atimta teisė verstis medicinos praktika.[364]
Nuo 1941 m. koncentracijos stovyklose su kaliniais buvo atliekami medicininiai eksperimentai (dauguma jų pseudomoksliniai).[365] Žymiausias medicininius eksperimentus atlikęs gydytojas buvo SS hauptšturmfiureris Jozefas Mengelė, dirbęs Aušvico naikinimo stovykloje.[366] Daugelis jo aukų mirė.[367] Koncentracijos stovyklų kaliniai buvo parduodami farmacijos kompanijoms vaistų bandymams ir kitiems eksperimentams.[368]
Gamtosauga
redaguotiNacių visuomenėje buvo gyvūnų teisių rėmėjų, o daugelis žmonių mėgo zoologijos sodus ir laukinę gamtą.[369] Valdžia, siekdama užtikrinti gyvūnų ir aplinkos apsaugą, ėmėsi keleto priemonių. 1933 m. naciai priėmė griežtą gyvūnų apsaugos įstatymą, turėjusį įtakos medicininiams tyrimams.[370] Įstatymas buvo vykdomas tik paviršutiniškai, ir nepaisant vivisekcijos (bandymų su gyvais gyvūnais) draudimo, Vidaus reikalų ministerija lengvai išduodavo leidimus eksperimentams su gyvūnais.[371]
H. Gėringo vadovaujama Reicho miškininkystės tarnyba įvedė taisyklių, pagal kurias miškininkai turėjo sodinti įvairius medžius, kad būtų užtikrinta tinkama buveinė laukiniams gyvūnams, o 1933 m. priimtas naujas Reicho gyvūnų apsaugos įstatymas.[372] 1935 m. režimas priėmė Reicho gamtos apsaugos įstatymą, siekdamas apsaugoti gamtinį kraštovaizdį nuo pernelyg didelės ūkinės veiklos. Tai leido nusavinti privačią žemę gamtos draustiniams steigti ir padėjo planuoti ilgalaikę perspektyvą.[373] Buvo imtasi paviršutiniškų pastangų oro taršai mažinti, tačiau prasidėjus karui šios priemonės buvo menkai vykdomos.[374]
Religija
redaguoti1933 m., naciams užgrobus valdžią, apie 67 % Vokietijos gyventojų buvo protestantai (liuteronai), 33 % katalikai, mažiau nei 1 % žydai.[375][376]1939 m. gyventojų surašymo, atlikto po Austrijos anšliuso, duomenimis, 54 % gyventojų buvo protestantai, 40 % katalikai, 3,5 % nacių religinio judėjimo „Gottgläubig“ (tikintys Dievą) nariai, 1,5 % netikinčių.[377] Nacistinė Vokietija plačiai naudojo krikščionišką simboliką ir įvedė naujų krikščioniškų švenčių, pvz., didžiulę šventę, skirtą 1200-osioms frankų imperatoriaus Karolio Didžiojo, jėga apkrikštijusio gretimas germanų gentis, gimimo metinėms paminėti.[378]Nacių propaganda A. Hitlerį vaizdavo kaip į Kristų panašų mesiją, „krikščioniškojo modelio išganymo figūrą“, „kuris išlaisvins pasaulį nuo Antikristo“.[379]
A. Hitleris, vykdydamas glaichšaltungo (suvienodinimo) procesą, siekė suvienyti 28 Vokietijos protestantiškas žemių bažnyčias į vieningą Vokietijos Evangelikų Bažnyčią.[380] Nacių šalininkas Liudvigas Miuleris paskirtas „Reicho vyskupu“, o režimui prijaučiančių lobistų grupė „Vokietijos krikščionys“ perėmė naujosios bažnyčios kontrolę.[381] Jie prieštaravo Senajam Testamentui dėl judėjiškos kilmės ir reikalavo, kad atsivertę žydai būtų pašalinti iš jų bažnyčios.[382] Evangelikų pastorius Martinas Nymeleris į tai atsakė įkūręs Išpažinimo Bažnyčią, kurios dvasininkai priešinosi nacių režimui.[383] 1935 m., Išpažinimo Bažnyčios sinodui protestuojant prieš nacių religinę politiką, 700 jos pastorių suimti.[384] L. Miuleriui atsistatydinus, A. Hitleris paskyrė Hansą Kerlą Bažnyčios reikalų ministru, kad šis tęstų pastangas kontroliuoti Protestantų Bažnyčią.[385] 1936 m. Išpažinimo Bažnyčios pasiuntinys protestavo A. Hitleriui dėl religinių persekiojimų ir žmogaus teisių pažeidimų.[384] Suimta dar šimtai pastorių.[385] Bažnyčia toliau priešinosi, o A. Hitleris 1937 m. atsisakė planų suvienyti protestantų bažnyčias.[384] M. Nymeleris 1937 m. liepą suimtas ir 7 metus kalintas Zaksenhauzeno ir Dachau koncentracijos stovyklose.[386] Teologijos universitetai uždaryti, kitų protestantizmo krypčių pastoriai ir teologai suimti.[384]
Naciams įsigalėjus valdžioje, imta persekioti Katalikų Bažnyčią.[388] A. Hitleris, siekdamas panaikinti politinę Katalikų Bažnyčios galią, suėmė katalikiškos Bavarijos liaudies partijos ir Centro partijos veikėjus, šios ir kitos ne nacių politinės partijos 1933 m. liepą paleistos.[389] 1933 m., Vokietijoje tęsiantis bažnyčios persekiojimui, su Vatikanu pasirašytas konkordatas.[299] Sutartis įpareigojo Vokietiją gerbti katalikų institucijų nepriklausomybę ir uždraudė dvasininkams dalyvauti politikoje.[390] A. Hitleris nuolat pažeidinėjo konkordatą, uždarydamas visas katalikiškas institucijas, kurių veikla nebuvo griežtai religinė.[391] Persekiota dvasininkus, vienuoles ir pasaulietinius lyderius, per kelerius metus suimta tūkstančiai žmonių, dažnai dėl sufabrikuotų kaltinimų valiutos kontrabanda ar amoralumu.[392] Keletas katalikų lyderių tapo 1934 m. Ilgųjų peilių nakties „valymo“ aukomis.[393][394] Dauguma katalikų jaunimo grupių atsisakė išsiformuoti, o hitlerjugendo vadovas Balduras fon Širachas ragino organizacijos narius gatvėse puldinėti katalikus berniukus.[395] Propaganda tvirtino, kad bažnyčia korumpuota, imta riboti viešus susirinkimus, katalikiški leidiniai cenzūruoti. Katalikiškos mokyklos įpareigotos sumažinti religinio ugdymo apimtį, iš valstybinių pastatų pašalinti kryžiai.[396]
1937 m. popiežiaus Pijaus XI išleista enciklika „Mit brennender Sorge“ (liet. Su liepsnojančiu rūpesčiu), slapta atgabenta į Vokietiją penktajam gavėnios sekmadieniui, buvo skaitoma iš kiekvienos sakyklos, joje pasmerktas sistemingas režimo priešiškumas Bažnyčiai.[392][397] Reaguodamas į tai, J. Gebelsas atnaujino režimo represijas ir propagandą prieš katalikus. Registracija į konfesines mokyklas smarkiai sumažėjo, o iki 1939 m. visos tokios mokyklos uždarytos arba pertvarkytos į valstybines įstaigas.[398] Vėlesni katalikų protestai apėmė 1942 m. kovą Vokietijos vyskupų pasirašytą pastoracinį laišką „Kova su krikščionybe ir Bažnyčia“.[399] Nacių valdymo laikotarpiu apie 30 % katalikų kunigų nubausti policijos.[400][401] Didžiulis saugumo tinklas šnipinėjo dvasininkus ir kunigus, kurie dažnai buvo išduodami, suimami ar siunčiami į koncentracijos stovyklas – daugelis į specialius dvasininkams skirtus barakus Dachau.[402] 1939 m. Vokietijos aneksuotose Lenkijos teritorijose pradėta žiauriai slopinti Katalikų Bažnyčią ir sistemingai ją naikinti.[403][404]
Alfredas Rozenbergas, Nacionalsocialistų partijos Užsienio reikalų skyriaus vadovas ir A. Hitlerio paskirtasis Vokietijos kultūros ir švietimo lyderis, katalikybę laikė vienu iš pagrindinių nacizmo priešų. Jis planavo „sunaikinti į Vokietiją įvežtas užsienio krikščioniškas tikybas“ ir visose bažnyčiose, katedrose ir koplyčiose Bibliją ir krikščioniškąjį kryžių pakeisti „Mano kova“ egzemplioriais ir svastika. Persekiotos ir kitos krikščionybės atšakos, o NSDAP kancleris Martinas Bormanas 1941 m. pareiškė, kad „nacionalsocializmas ir krikščionybė nesuderinami“.[405]
Kultūra
redaguoti- Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Nacistinė propaganda.
Nacių režimas propagavo „tautinės bendruomenės“ (vok. Volksgemeinschaft) idėją. Tikslas buvo sukurti beklasę visuomenę, pagrįstą rasiniu grynumu ir supratimu, kad reikia ruoštis karui ir kovai su marksizmu.[406][407] 1933 m. Vokietijos darbo frontas įkūrė organizaciją „Stiprybė per džiaugsmą“ (Kraft durch Freude). Ji ne tik perėmė dešimčių tūkstančių privačių poilsio įstaigų kontrolę, bet ir siūlė atostogas bei pramogas.[408][409]
1933 m. rugsėjo mėn. įsteigti Reicho kultūros rūmai (Reichskulturkammer), kuriuos kontroliavo Propagandos ministerija. Institucija kontroliavo kultūrinio gyvenimo aspektus, tokius kaip kinas, radijas, spauda, vaizduojamasis menas, muzika, teatras ir literatūra. Šių profesijų atstovai turėjo prisijungti prie nacistinių organizacijų. Žydai ir „politiškai nepatikimi“ žmonės negalėjo dirbti meno srityje, daugelis emigravo. Prieš išleidžiant knygas jas turėdavo patvirtinti Propagandos ministerija. Išleisti knygas tapo sunkiau, nes režimas siekė naudoti jas tik kaip propagandos sklaidos priemonę.[410]
4 dešimtmetyje Vokietijoje išpopuliarėjo radijas: 1939 m. imtuvą turėjo virš 70 % žmonių – daugiau nei bet kurioje kitoje šalyje. 1933 m. liepos mėn. iš radijo stočių pašalinti kairieji ir kiti, kurie buvo laikomi nepageidaujamais.[411] Užgrobus valdžią radijuje vyravo propagandinės kalbos, tačiau laikui bėgant J. Gebelsas reikalavo, kad būtų leidžiama daugiau muzikos, kad klausytojai nesikreiptų į užsienio transliuotojus.[412]
Cenzūra
redaguotiLaikraščius, kaip ir kitas žiniasklaidos priemones, kontroliavo valstybė. Reicho spaudos rūmai uždarė arba nupirko laikraščius ir jų leidyklas. 1939 m. daugiau nei du trečdaliai laikraščių ir žurnalų tiesiogiai priklausė Propagandos ministerijai.[414] Nacių partijos dienraštį „Völkischer Beobachter“ redagavo A. Rozenbergas, parašęs „Dvidešimto amžiaus mitą“ – rasinių teorijų knygą, aukštinančią šiaurinę rasę.[415] J. Gebelsas kontroliavo naujienų agentūras ir reikalavo, kad visi Vokietijos laikraščiai skelbtų tik režimui palankų turinį. Propagandos ministerija kiekvieną savaitę išleisdavo dvi dešimtis direktyvų, numatančių, kokios tiksliai naujienos turi būti skelbiamos.[416] Laikraščių skaitytojų skaičius dėl suprastėjusios turinio kokybės ir populiarėjančio radijo smarkiai sumenko.[417] Karo pabaigoje propaganda tapo mažiau veiksminga, nes žmonės galėjo gauti informacijos ne iš oficialių kanalų.[418]
Knygų autoriai masiškai paliko šalį, o kai kurie rašė režimą kritikuojančią medžiagą būdami tremtyje. J. Gebelsas rekomendavo likusiems autoriams sutelkti dėmesį į knygas, kurių tematika yra germanų mitai ir „kraujo ir žemės“ idėja. Iki 1933 m. pabaigos nacių režimas uždraudė daugiau nei tūkstantį knygų, kurias parašė žydai arba kuriose buvo žydų personažų.[419] Naciai organizavo tokių knygų deginimą: 1933 m. gegužės 10 d. naktį surengta devyniolika tokių deginimų.[413] Dešimtys tūkstančių knygų, pvz., Alberto Einšteino, Zigmundo Froido, Helen Keler, Alfredo Kero, Marselio Prusto, Ericho Marija Remarko, Aptono Sinklerio, Jakobo Vasermano, H. Dž. Velso ir Emilio Zolia, buvo viešai sudegintos. Pacifistiniai kūriniai, liberalias, demokratines vertybes puoselėjanti literatūra, Veimaro respubliką remiantys ar žydų autorių darbai pasmerkti sunaikinti.[420]
Architektūra ir menas
redaguotiA. Hitleris asmeniškai domėjosi architektūra ir glaudžiai bendradarbiavo su valstybės architektais Pauliumi Trostu ir Albertu Špėru, kurdamas neoklasikinio stiliaus pastatus, paremtus romėnų architektūra.[421][422] A. Špėras suprojektavo įspūdingų statinių, tokių kaip nacių partijos suvažiavimo aikštynas Niurnberge ir naujas Reichskanceliarijos pastatas Berlyne.[423] A. Hitlerio planai perstatyti Berlyną apėmė milžinišką kupolą, paremtą Panteonu Romoje, ir triumfo arką, daugiau nei dvigubai aukštesnę už Triumfo arką Paryžiuje. Nei vienas iš jų nebuvo pastatytas.[424]
A. Hitlerio įsitikinimas, kad abstraktus, dadaistinis, ekspresionistinis ir modernusis menas yra dekadentiškas, tapo politikos pagrindu.[425] 1933 m. daugelis meno muziejų direktorių neteko pareigų, juos pakeitė partijos nariai.[426] Maždaug 6 500 moderniojo meno kūrinių buvo pašalinti iš muziejų ir pakeisti nacių žiuri atrinktais darbais.[427] 1935 m. šešiolikoje skirtingų miestų surengtos atmestų kūrinių parodos. 1937 m. liepos–lapkričio mėn. J. Gebelsas Miunchene organizavo „Išsigimusio meno“ parodą. Paroda buvo itin populiari, pritraukusi daugiau nei 2 mln. lankytojų.[428]
1933 m. lapkričio mėn. įkūrus Reicho muzikos rūmus, jų pirmininku išrinktas kompozitorius Richardas Štrausas.[429] Kaip ir kitų meno formų atveju, naciai išstūmė muzikantus, kurie rasiniu požiūriu buvo laikomi nepriimtinais ir dažniausiai nepritarė pernelyg moderniai ar atonaliai muzikai.[430]Džiazas laikytas ypač netinkamu, o užsienio džiazo muzikantai paliko šalį arba buvo išvaryti.[431] A. Hitleris pirmenybę teikė Richardo Vagnerio muzikai, ypač kūriniams, paremtiems germanų mitais ir herojiškomis istorijomis. Be to, 1933–1942 m. kasmet dalyvaudavo Bairoito festivalyje.[432]
Kinas
redaguotiKinas, tapęs 4 dešimtmečio atradimu, buvo pagrindinė propagandos sklaidos priemonė. Siekiant sustiprinti eugeninės ir rasinės politikos ideologiją buvo kuriami „dokumentiniai“ filmai. Tokiuose filmuose nuo fizinės ar psichinės negalios kenčiantys žmonės vadinami „našta“.[334] 1940 m. filme „Amžinasis žydas“ (Der ewige Jude) badaujantys ir pažeminti Varšuvos ir Lodzės getų gyventojai ir šiurpūs ritualiniai gyvūnų skerdimai parodyti kaip „įprasta“ žydų kasdienybė.[334] J. Gebelsas palankiai vertino propagandinių vaidybinių filmų kūrimą. Filmai, pvz., „Jud Süß“ arba „Die Rothschilds“ (abu išleisti 1940 m.), pasitelkiant romantiškus ir jaudinančius epizodus, dar labiau sustiprino žiūrovų antisemitinę ideologiją. Tokie filmai buvo skirti atitraukti žmonių dėmesį nuo karo tikrovės.[334]
Lėni Ryfenštal filmai „Valios triumfas“ (Triumph des Willens, 1935), kuriame dokumentuojamas 1934 m. Niurnbergo suvažiavimas, ir „Olimpija“ (Olympia, 1938), vaizduojantis 1936 m. vasaros olimpines žaidynes, turėjo įtakos pasaulio vaidybinio ir dokumentinio kino raidai. Abu filmai tebėra prieštaringai vertinami, nes jų estetinis nuopelnas neatsiejamas nuo nacių idealų propagavimo.[433][434]
Palikimas
redaguotiKarą laimėję Sąjungininkai surengė karo tribunolų, pradedant Niurnbergo procesu (vyko 1945 m. lapkričio–1946 m. spalio mėn.), kuriame buvo teisiami 23 aukščiausi Vokietijos pareigūnai. Jiems pareikšti kaltinimai sąmokslu vykdyti nusikaltimus, nusikaltimais taikai, karo nusikaltimais ir nusikaltimais žmoniškumui.[435] Visi, išskyrus tris, pripažinti kaltais, dvylika nuteisti mirties bausme.[436] 1946–1949 m. vyko dvylika mažųjų Niurnbergo procesų, kuriuose buvo teisiami 184 kaltinamieji.[435] 1946–1949 m. Sąjungininkai išnagrinėjo 3887 bylas, iš kurių 489 perduotos teismui. Nuteisti 1426 asmenys, iš jų 297 – mirties bausme, 279 – kalėjimu iki gyvos galvos, likusieji – švelnesnėmis bausmėmis. Įvykdyta apie 65 % mirties nuosprendžių.[437] Lenkija aktyviau nei kitos šalys tyrė karo nusikaltimus, pvz., iš 789 teismui perduotų Aušvico personalo narių 673 buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn.[438]
A. Hitlerio ir Nacionalsocialistų partijos politinė programa sukėlė pasaulinį karą, po kurio Europa liko nuniokota ir nuskurdinta. Vokietija pati patyrė visišką sunaikinimą, kuris apibūdintas kaip „nulinė valanda“ (Stunde Null).[439] Per Antrąjį pasaulinį karą žuvusių civilių skaičius buvo neregėtas karo istorijoje.[440] Dėl to nacizmo ideologija ir režimo veiksmai beveik visuotinai laikomi amoraliais.[441] Istorikai, filosofai ir politikai, apibūdindami A. Hitlerį ir nacių režimą, dažnai vartoja žodį „blogis“.[442] Susidomėjimas nacistine Vokietija žiniasklaidoje ir akademiniame pasaulyje išlieka. Nors istorikas Richard J. Evans pažymi, kad šis laikotarpis „sukelia beveik visuotinį susidomėjimą, nes jo žiaurus rasizmas yra įspėjimas visai žmonijai“,[443] jauni neonaciai mėgaujasi nacizmo simbolių ar šūkių sukeliamu šokiruojančiu poveikiu.[444] Nacizmo simbolikos demonstravimas ar naudojimas Vokietijoje ir Austrijoje draudžiamas.[445]
Nacistinę Vokietiją pakeitė trys valstybės: Vakarų Vokietija (Vokietijos Federacinė Respublika arba VFR), Rytų Vokietija (Vokietijos Demokratinė Respublika arba VDR) ir Austrija.[446] Sąjungininkų pradėtas denacifikacijos procesas buvo tik iš dalies sėkmingas, nes tokių sričių kaip, pvz., medicina ar inžinerija, specialistų poreikis buvo pernelyg didelis. Tačiau nacistinių pažiūrų reiškimas buvo smerkiamas, o jas reiškusieji dažnai būdavo atleidžiami iš darbo.[447] Iškart pasibaigus karui iki 6 dešimtmečio vokiečiai tylėjo apie karo patirtis ir jautė bendrą kaltės jausmą.[448]
1961 m. vykęs Adolfo Eichmano teismas ir 1978 m. rodytas televizijos mini serialas „Holokaustas“ daugeliui vokiečių į pirmą planą iškėlė „Vergangenheitsbewältigung“ (susitaikymo su praeitimi) procesą.[444][448] 8 dešimtmetyje į mokymo programą įtraukus nacių Vokietijos istorijos dėstymą, žmonės ėmė domėtis savo šeimos narių patirtimis. Šio laikotarpio tyrinėjimas ir noras kritiškai vertinti jo klaidas lėmė stiprios demokratijos vystymąsi Vokietijoje, tačiau vis dar jaučiamas antisemitizmo ir neonacistinių idėjų atgarsis.[448]
2017 m. „Körber Foundation“ atlikta apklausa parodė, kad 47 % apklaustų 14–16 metų paauglių žinojo, kas yra Aušvicas.[449][450] Žurnalistas Alan Posener šalies „augančią istorinę amneziją“ iš dalies priskyrė Vokietijos kino ir televizijos nesugebėjimui tiksliai atspindėti šalies istorijos.[451]
Pastabos
redaguoti- Įskaitant Bohemijos ir Moravijos protektoratą bei Generalguberniją.
- De jure nuo balandžio 30 d. iki gegužės 1 d.
- De jure nuo gegužės 2 d. iki gegužės 23 d.
- vok. Nationalsozialistischer Staat („Nacionalsocialistinė valstybė“), trumpiau NS-Staat („Nacistinė valstybė“), taip pat Nationalsozialistisches Deutschland („Nacionalsocialistinė Vokietija“).
- Reikšmė – „Trečioji imperija“.
- Trečiasis reichas (Drittes Reich). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIV (Tolj–Veni). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2015. 102-103 psl.
- Childers 2017, pp. 22–23, 35, 48, 124–130, 152, 168–169, 203–204, 225–226.
- Evans 2003, pp. 103–108.
- Evans 2003, pp. 186–187.
- Evans 2003, pp. 170–171.
- Goldhagen 1996, p. 85.
- Evans 2003, pp. 179–180.
- Kershaw 2008, p. 81.
- Evans 2003, pp. 180–181.
- Evans 2003, pp. 181, 189.
- Childers 2017, p. 103.
- Shirer 1960, pp. 136–137.
- Goldhagen 1996, p. 87.
- Evans 2003, pp. 293, 302.
- Shirer 1960, pp. 183–184.
- Evans 2003, pp. 329–334.
- Evans 2003, pp. 354, 359.
- Evans 2003, p. 351.
- Shirer 1960, p. 196.
- Evans 2003, p. 336.
- Evans 2003, pp. 358–359.
- Shirer 1960, p. 201.
- Shirer 1960, p. 199.
- Evans 2005, pp. 109, 637.
- McNab 2009, p. 14.
- Bracher 1970, pp. 281–87.
- Shirer 1960, p. 200.
- Koonz 2003, p. 73.
- Shirer 1960, p. 202.
- Shirer 1960, p. 268.
- Evans 2005, p. 14.
- Cuomo 1995, p. 231.
- McNab 2009, p. 54.
- McNab 2009, p. 56.
- Kershaw 2008, pp. 309–314.
- Evans 2005, pp. 31–34.
- Kershaw 2008, pp. 306–313.
- Overy 2005, p. 63.
- Evans 2005, p. 44.
- Shirer 1960, pp. 226–227.
- Kershaw 2008, p. 317.
- Shirer 1960, p. 230.
- Kershaw 2001, pp. 50–59.
- Hildebrand 1984, pp. 20–21.
- Childers 2017, p. 248.
- Evans 2003, p. 344.
- Evans 2008, map, p. 366.
- Walk 1996, pp. 1–128.
- Friedländer 2009, pp. 44–53.
- Childers 2017, pp. 351–356.
- Shirer 1960, p. 209.
- Shirer 1960, pp. 209–210.
- Evans 2005, p. 618.
- Shirer 1960, pp. 210–212.
- Evans 2005, pp. 338–339.
- Evans 2005, p. 623.
- Kitchen 2006, p. 271.
- Evans 2005, p. 629.
- Evans 2005, p. 633.
- Evans 2005, pp. 632–637.
- Evans 2005, p. 641.
- Shirer 1960, p. 297.
- Steiner 2011, pp. 181–251.
- Evans 2005, pp. 646–652.
- Evans 2005, p. 667.
- Kershaw 2008, p. 417.
- Kershaw 2008, p. 419.
- Evans 2005, pp. 668–669.
- Evans 2005, pp. 671–674.
- Evans 2005, pp. 679–680.
- Evans 2005, pp. 682–683.
- Kirschbaum 1995, p. 190.
- Evans 2005, p. 687.
- Mazower 2008, pp. 264–265.
- Weinberg 2010, p. 60.
- Evans 2005, pp. 689–690.
- Kershaw 2008, p. 486.
- Evans 2005, p. 691.
- Kershaw 2008, p. 496.
- Snyder 2010, p. 116.
- Mazower 2008, chapter 9.
- Evans 2008, p. 151.
- Kershaw 2008, p. 584.
- Shirer 1960, p. 803.
- Weinberg 2005, p. 414.
- Martin 2005, pp. 279–80.
- Evans 2005, pp. 699–701.
- Beevor 2012, pp. 22, 27–28.
- Beevor 2012, p. 32.
- Longerich 2010, pp. 148–149.
- Longerich 2010, p. 144.
- Evans 2008, p. 15.
- Beevor 2012, p. 40.
- Mazower 2008, p. 260.
- Tooze 2006, p. 332.
- Beevor 2012, pp. 73–76.
- Evans 2005, p. 120.
- Shirer 1960, p. 709.
- Beevor 2012, pp. 70–71, 79.
- Shirer 1960, pp. 715–719.
- Shirer 1960, pp. 731–738.
- Shirer 1960, pp. 696–730.
- Kershaw 2008, p. 562.
- Mazower 2008, p. 265.
- Evans 2008, pp. 333–334.
- Mazower 2008, p. 271.
- Mazower 2008, pp. 272, 279.
- Mazower 2008, p. 262.
- Shirer 1960, pp. 753, 774–782.
- Kershaw 2000b, pp. 301–303, 309–310.
- Evans 2008, p. 149.
- Evans 2008, p. 153.
- Shirer 1960, pp. 815–816.
- Tomasevich 1975, pp. 52–53.
- Richter 1998, p. 616.
- Clark 2012, p. 73.
- Evans 2008, pp. 160–161.
- Evans 2008, pp. 189–190.
- Stolfi 1982, pp. 32–34, 36–38.
- Stolfi 1982, pp. 45–46.
- Shirer 1960, pp. 900–901.
- Evans 2008, p. 43.
- Mazower 2008, pp. 284–287.
- Mazower 2008, p. 290.
- Glantz 1995, pp. 108–110.
- Melvin 2010, pp. 282, 285.
- Evans 2008, pp. 413, 416–417.
- Evans 2008, pp. 419–420.
- Kershaw 2011, p. 208.
- Shirer 1960, p. 1007.
- Evans 2008, p. 467.
- Evans 2008, p. 471.
- Evans 2008, pp. 438–441.
- Reisner 2015.
- Strüber 2018.
- Evans 2008, p. 461.
- Beevor 2012, pp. 576–578.
- Beevor 2012, pp. 604–605.
- Shirer 1960, p. 1072.
- Shirer 1960, pp. 1090–1097.
- Kershaw 2008, pp. 910–912.
- Kershaw 2011, pp. 224–225.
- Shirer 1960, p. 1108.
- Kershaw 2008, pp. 954–955.
- Beevor 2002, p. 386.
- Shirer 1960, p. 1126.
- Beevor 2002, p. 381.
- Beevor 2002, pp. 400–403.
- Evans 2008, p. 714.
- Kershaw 2011, pp. 355–357.
- Lakotta 2005, pp. 218–221.
- Goeschel 2009, p. 165.
- Hubert 1998, p. 272.
- Overmans 2000, p. Bd. 46.
- Overy 2014, pp. 306–307.
- Germany Reports 1961, p. 62.
- Bundesarchiv, "Euthanasie" im Nationalsozialismus.
- Hoffmann 1996, p. xiii.
- Beevor 2002, pp. 31–32, 409–412.
- Evans 2003, p. 62.
- Evans 2005, pp. 623, 646–652.
- Shirer 1960, pp. 461–462.
- Shirer 1960, p. 1005.
- Evans 2008, p. 373.
- Longerich 2010, p. 147.
- Umbreit 2003, p. 26.
- Shirer 1960, p. 1006.
- Shirer 1960, pp. 824, 841.
- Spielvogel 2016, p. 1.
- Evans 2005, pp. 6–9.
- Kershaw 2008, p. 204.
- Kershaw 2008, pp. 146–147.
- Evans 2008, p. 7.
- Bendersky 2007, p. 161.
- Gellately 1996, pp. 270–274.
- Bytwerk 1998.
- Longerich 2010, p. 49.
- Evans 2008, p. 759.
- Bergen 2016, pp. 36–37.
- Evans 2005, pp. 7, 443.
- Evans 2005, pp. 210–211.
- Evans 2005, pp. 121–122.
- Kershaw 2008, pp. 170, 172, 181.
- Evans 2005, p. 400.
- Kershaw 2008, pp. 105–106.
- Gill 2006, p. 259.
- Kershaw 2001, p. 253.
- Kershaw 2008, pp. 320–321.
- McElligott, Kirk & Kershaw 2003, p. 6.
- Speer 1971, p. 281.
- Manvell & Fraenkel 2007, p. 29.
- Evans 2005, pp. 48–49.
- Evans 2005, pp. 14–15, 49.
- Evans 2005, p. 49.
- Evans 2005, pp. 43–44.
- Evans 2005, p. 45.
- Evans 2005, p. 46.
- Evans 2005, p. 75.
- Evans 2005, p. 76.
- Evans 2005, pp. 79–80.
- Evans 2005, pp. 68, 70.
- Evans 2008, p. 514.
- Evans 2005, p. 72.
- Weale 2012, p. 154.
- Evans 2005, p. 73.
- Evans 2005, pp. 539, 551.
- Gellately 2001, p. 216.
- Kas yra „Niurnbergo įstatymai“? www.aboutholocaust.org. Pasaulinis žydų kongresas. Nuoroda tikrinta 2022-11-01.
- Evans 2005, pp. 43–45.
- Longerich 2010, p. 146.
- Longerich 2010, pp. 242–247.
- Kershaw 2000b, p. 467.
- Longerich 2010, p. 198.
- Longerich 2010, p. 207.
- Constable 1988, pp. 139, 154.
- Evans 2008, pp. 760–761.
- Weale 2012, pp. 15–16.
- Weale 2012, pp. 70, 166.
- Weale 2012, p. 88.
- Kershaw 2008, p. 306.
- Tooze 2006, p. 67.
- Weale 2012, pp. 1, 26–29.
- Longerich 2012, pp. 113, 255.
- Wegner 1990, pp. 307, 313, 325, 327–331.
- Stein 2002, pp. 75–76, 276–280.
- Longerich 2012, p. 215.
- Kershaw 2008, pp. 518–519.
- Bartrop & Jacobs 2014, p. 1424.
- Rhodes 2002, p. 257.
- Weale 2012, p. 116.
- Evans 2008, p. 318.
- Wiederschein 2015.
- Longerich 2012, p. 125.
- Longerich 2012, pp. 212–213.
- DeLong 1997.
- Evans 2005, p. 345.
- Tooze 2006, p. 97.
- Tooze 2006, pp. 125–127.
- Tooze 2006, p. 131.
- Tooze 2006, pp. 106, 117–118.
- Tooze 2006, pp. 308–309.
- Evans 2005, pp. 322–326, 329.
- Evans 2005, p. 320.
- Evans 2005, pp. 330–331.
- Evans 2005, p. 166.
- Evans 2005, pp. 327–328, 338.
- Evans 2005, pp. 328, 333.
- Evans 2005, p. 331.
- Kershaw 2008, p. 289.
- Childers 2001.
- McNab 2009, pp. 54, 71.
- Tooze 2006, pp. 61–62.
- Evans 2005, pp. 357–360.
- Evans 2005, p. 360.
- Tooze 2006, p. 294.
- Evans 2005, pp. 141–142.
- McNab 2009, p. 59.
- Overy 2006, p. 252.
- Speer 1971, pp. 263–264.
- Tooze 2006, pp. 354–356.
- Evans 2008, p. 333.
- Speer 1971, p. 337.
- Fest 1999, pp. 142–144, 146–150.
- Beyer & Schneider.
- Panayi 2005, pp. 490, 495.
- Hamblet 2008, pp. 267–268.
- Nazi forced labour 1942.
- Special treatment 1942.
- USHMM, Women in the Third Reich.
- Evans 2008, p. 361.
- Evans 2008, pp. 358–359.
- Davis 1995.
- Speer 1971, pp. 524–527.
- Overy 2006, pp. 128–130.
- „Nacionalsocializmas“. www.vle.lt. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2023-07-15.
- „Nacionalsocializmas“. www.mle.lt. Mažosios Lietuvos enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2023-07-15.
- Longerich 2010, pp. 30–32.
- Kodėl žydai buvo persekiojami ir naikinami? www.aboutholocaust.org. Pasaulinis žydų kongresas. Nuoroda tikrinta 2022-11-01.
- Trečiasis Reichas. www.istorijai.lt. ISTORIJAI.LT. Nuoroda tikrinta 2022-11-01.
- Shirer 1960, p. 203.
- Ar žydų persekiojimas prasidėjo nuo jų deportacijos į getus ir koncentracijos stovyklas? www.aboutholocaust.org. Pasaulinis žydų kongresas. Nuoroda tikrinta 2022-11-01.
- Majer 2003, p. 92.
- Majer 2003, p. 60.
- Longerich 2010, pp. 38–39.
- Longerich 2010, pp. 67–69.
- Longerich 2010, p. 41.
- Shirer 1960, p. 233.
- Krištolinė naktis. www.vle.lt. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2022-11-01.
- Kas buvo „Krištolinė naktis“? www.aboutholocaust.org. Pasaulinis žydų kongresas. Nuoroda tikrinta 2022-11-01.
- Kitchen 2006, p. 273.
- Longerich 2010, pp. 112–113.
- Longerich 2010, p. 117.
- Longerich 2010, p. 127.
- Evans 2005, pp. 555–558.
- USHMM, Genocide of European Roma.
- Ar žydai buvo vieninteliai, kuriuos naciai persekiojo? www.aboutholocaust.org. Pasaulinis žydų kongresas. Nuoroda tikrinta 2022-11-02.
- Longerich 2010, pp. 138–141.
- Evans 2008, pp. 75–76.
- Kershaw 2008, p. 295.
- Longerich 2010, pp. 47–48.
- Niewyk & Nicosia 2000, p. 45.
- Kershaw 2000a, p. 111.
- Berghahn 1999, p. 32.
- Snyder 2010, p. 416.
- Overy 2005, p. 544.
- Nicholas 2006, p. 247.
- Lukas 2001, p. 113.
- Kershaw 2008, p. 683.
- Snyder 2010, pp. 162–163, 416.
- Dorland 2009, p. 6.
- Rummel 1994, table, p. 112.
- Hosking 2006, p. 242.
- Smith 1994, p. 204.
- Longerich, Chapter 17 2003.
- Longerich 2012, pp. 555–556.
- Evans 2008, pp. 256–257.
- Browning 2005, pp. 188–190.
- Longerich 2010, pp. 279–280.
- USHMM, Children during the Holocaust.
- Fleming 2014, pp. 31–32, 35–36.
- Evans 2008, pp. 559–560.
- Evans 2008, pp. 555–556, 560.
- Evans 2008, pp. 560–561.
- Materski & Szarota 2009, p. 9.
- Wrobel 1999.
- Shirer 1960, p. 952.
- Nakosteen 1965, p. 386.
- Pine 2011, pp. 14–15, 27.
- Shirer 1960, p. 249.
- Evans 2005, p. 270.
- Evans 2005, p. 269.
- Evans 2005, pp. 263–264, 270.
- Evans 2005, p. 264.
- Kaip naciai skleidė antisemitinę propagandą? www.aboutholocaust.org. Pasaulinis žydų kongresas. Nuoroda tikrinta 2022-11-02.
- Evans 2005, pp. 263–265.
- Farago 1972, p. 65.
- Evans 2005, p. 265.
- Evans 2005, pp. 516–517.
- Heidelberg University Library.
- Evans 2005, pp. 518–519.
- Evans 2005, pp. 332–333.
- Evans 2005, p. 369.
- Kershaw 2008, p. 749.
- McNab 2009, p. 164.
- Stephenson 2001, p. 70.
- Evans 2005, p. 297.
- Pauley 2003, pp. 119–137.
- Overy 2005, p. 248.
- Rupp 1978, pp. 45–46.
- Evans 2005, p. 272.
- Grunberger 1971, p. 278.
- Biddiscombe 2001, pp. 612, 633.
- Biddiscombe 2001, p. 612.
- Rupp 1978, pp. 124–125.
- Longerich 2012, p. 370.
- Longerich 2012, p. 371.
- Evans 2005, p. 521.
- Evans 2005, p. 515.
- Proctor 1999, p. 196.
- Proctor 1999, p. 198.
- Proctor 1999, p. 203.
- Evans 2005, p. 319.
- Proctor 1999, p. 40.
- Busse & Riesberg 2004, p. 20.
- Evans 2008, p. 611.
- Evans 2008, p. 608.
- Evans 2008, pp. 609–661.
- Evans 2008, p. 612.
- DeGregori 2002, p. 153.
- Hanauske-Abel 1996, p. 10.
- Uekötter 2006, p. 56.
- Closmann 2005, pp. 30–32.
- Closmann 2005, pp. 18, 30.
- Uekötter 2005, pp. 113, 118.
- Evans 2005, p. 222.
- USHMM, The German Churches and the Nazi State.
- Ericksen & Heschel 1999, p. 10.
- Lambert 2007, p. 534–538.
- Schreiner 1998, pp. 345–346.
- Shirer 1960, p. 237.
- Shirer 1960, pp. 234–238.
- Evans 2005, pp. 220–230.
- Kershaw 2008, pp. 295–297.
- Berben 1975, p. 140.
- Shirer 1960, pp. 238–239.
- Shirer 1960, p. 239.
- Berben 1975, pp. 276–277.
- Kershaw 2008, p. 332.
- Kershaw 2008, p. 290.
- Evans 2005, pp. 234–235.
- Gill 1994, p. 57.
- Shirer 1960, pp. 234–235.
- Kershaw 2008, p. 315.
- Conway 2001, p. 92.
- Evans 2005, pp. 226, 237.
- Evans 2005, pp. 239–240.
- Evans 2005, pp. 241–243.
- Evans 2005, pp. 245–246.
- Fest 1996, p. 377.
- Evans 2005, p. 244.
- USHMM, Dachau.
- Berben 1975, pp. 141–142.
- Libionka, The Catholic Church in Poland.
- Davies 2003, pp. 86, 92.
- Shirer 1960, p. 240.
- Grunberger 1971, p. 18.
- Kershaw 2008, pp. 182, 203, 272.
- Evans 2005, pp. 465–467.
- Shirer 1960, p. 265.
- Shirer 1960, pp. 241–242.
- Evans 2005, pp. 133–135.
- Evans 2005, p. 136.
- Evans 2005, p. 16.
- Evans 2005, pp. 143–144.
- Shirer 1960, p. 149.
- Dussel 2010, pp. 545, 555–557.
- Evans 2005, pp. 146–147.
- Dussel 2010, pp. 561.
- Evans 2005, pp. 152–159.
- Shirer 1960, p. 241.
- Scobie 1990, p. 92.
- Evans 2005, p. 181.
- Speer 1971, pp. 92, 150–151.
- Speer 1971, pp. 115–116, 190.
- Evans 2005, p. 168.
- Evans 2005, p. 169.
- Shirer 1960, pp. 243–244.
- Evans 2005, pp. 171, 173.
- Evans 2005, p. 187.
- Evans 2005, p. 199.
- Evans 2005, p. 204.
- Evans 2005, pp. 199–200.
- The Daily Telegraph, 2003.
- Evans 2005, pp. 125–126.
- Evans 2008, p. 741.
- Shirer 1960, p. 1143.
- Marcuse 2001, p. 98.
- Rees 2005, pp. 295–296.
- Fischer 1995, p. 569.
- Murray & Millett 2001, p. 554.
- Kershaw 2000a, pp. 1–6.
- Welch 2001, p. 2.
- Evans 2009, p. 56.
- The Economist 2015.
- Strafgesetzbuch, section 86a.
- Wüstenberg & Art 2008, pp. 74–80.
- Evans 2008, pp. 748–749.
- Sontheimer 2005.
- Goebel 2017.
- Körber-Siftung 2017.
- Posener 2018.
- Bartrop, Paul R.; Jacobs, Leonard, red. (2014). „Einsatzgruppen“. Modern Genocide: The Definitive Resource and Document Collection. 1 t. Santa Barbara, CA: ABC-CLIO. ISBN 978-1-61069-363-9.
- Beevor, Antony (2002). Berlin: The Downfall 1945. London: Viking-Penguin Books. ISBN 978-0-670-03041-5.
- Beevor, Antony (2012). The Second World War. New York: Little, Brown. ISBN 978-0-316-02374-0.
- Bendersky, Joseph W. (2007). A Concise History of Nazi Germany: 1919–1945. Lanham, MD: Rowman & Littlefield. ISBN 978-0-7425-5363-7.
- Berben, Paul (1975). Dachau 1933–1945: The Official History. London: Norfolk Press. ISBN 978-0-85211-009-6.
- Bergen, Doris (2016). War & Genocide: A Concise History of the Holocaust (Third leid.). Lanham, MD: Rowman & Littlefield. ISBN 978-1-44224-228-9.
- Berghahn, Volker R. (1999). „Germans and Poles, 1871–1945“. Rinkinyje: Bullivant, Keith; Giles, Geoffrey; Pape, Walter (red.). Germany and Eastern Europe: Cultural Identities and Cultural Differences. Yearbook of European Studies. Amsterdam; Atlanta, GA: Rodopi. ISBN 978-90-420-0688-1.
- Beyer, John C.; Schneider, Stephen A., (PDF), Nathan Associates, suarchyvuotas originalas (PDF) 9 gegužės 2013, nuoroda tikrinta 12 gegužės 2013. 2013-05-09 iš Wayback Machine projekto.
- Biddiscombe, Perry (2001). „Dangerous Liaisons: The Anti-Fraternization Movement in the US Occupation Zones of Germany and Austria, 1945–1948“. Journal of Social History. 34 (3): 611–647. doi:10.1353/jsh.2001.0002. ISSN 0022-4529. S2CID 145470893.
- Boeckl-Klamper, Elisabeth; Mang, Thomas; Neugebauer, Wolfgang (2018). Gestapo-Leitstelle Wien 1938–1945 (vokiečių). Vienna: Steinbauer. ISBN 978-3-902494-83-2.
- Bracher, Karl Dietrich (1970). The German Dictatorship. Vertė Steinberg, Jean. New York: Penguin Books. ISBN 978-0-14-013724-8.
- Browning, Christopher (2005). The Origins of the Final Solution: The Evolution of Nazi Jewish Policy, September 1939 – March 1942. UK: Arrow. ISBN 978-0-8032-5979-9.
- Busse, Reinhard; Riesberg, Annette (2004), (PDF), Copenhagen: WHO Regional Office for Europe on behalf of the European Observatory on Health Systems and Policies, suarchyvuotas originalas (PDF) 2020-03-21, nuoroda tikrinta 2019-09-04.
- Bytwerk, Randall (1998). „Goebbels' 1943 Speech on Total War“. German Propaganda Archive. Calvin College. Nuoroda tikrinta 2016-03-03.
- Childers, Thomas (2001). „Racial Policy and the Totalitarian State“. A History of Hitler's Empire, 2nd Edition. Epizodas 7 (English). The Great Courses. Įvykis vyksta ties 12:20–12:41. Nuoroda tikrinta 2023-03-28.
{{cite episode}}: CS1 priežiūra: neatpažinta kalba (nuoroda) - Childers, Thomas (2017). The Third Reich: A History of Nazi Germany. New York: Simon & Schuster. ISBN 978-1-45165-113-3.
- Clark, Lloyd (2012). Kursk: The Greatest Battle: Eastern Front 1943. London: Headline Review. ISBN 978-0-7553-3639-5.
- Closmann, Charles (2005). „Legalizing a Volksgemeinschaft: Nazi Germany's Reich Nature Protection Law of 1935“. Rinkinyje: Brüggemeier, Franz-Josef; Cioc, Mark; Zeller, Thomas (red.). How Green Were the Nazis?: Nature, Environment, and Nation in the Third Reich. Athens: Ohio University Press. ISBN 978-0-8214-1646-4.
- Constable, George, red. (1988). Fists of Steel. The Third Reich. Alexandria, VA: Time-Life Books. ISBN 978-0-8094-6966-6.
- Conway, John S (2001). The Nazi Persecution of the Churches, 1933–1945. Vancouver: Regent College Publishing. ISBN 978-1-57383-080-5.
- Cox, John M. (2009). Circles of Resistance: Jewish, Leftist, and Youth Dissidence in Nazi Germany. New York: Peter Lang. ISBN 978-1-4331-0557-9.
- Cuomo, Glenn R. (1995). National Socialist Cultural Policy. New York: Palgrave MacMillan. ISBN 978-0-312-09094-4.
- Davies, Norman (2003). Rising '44: the Battle for Warsaw. New York: Viking. ISBN 978-0-670-03284-6.
- Davis, Richard G. (1995). „German Rail Yards and Cities: U.S. Bombing Policy 1944–1945“. Air Power History. 42 (2): 46–63.
- DeGregori, Thomas R. (2002). Bountiful Harvest: Technology, Food Safety, and the Environment. Washington: Cato Institute. ISBN 978-1-930865-31-0.
- DeLong, J. Bradford (1997 m. vasario mėn.). . econ161.berkeley.edu. University of California at Berkeley. Suarchyvuotas originalas 11 gegužės 2008. Nuoroda tikrinta 21 balandžio 2013.
- Die Bevölkerung des Deutschen Reichs nach den Ergebnissen der Volkszählung 1939 [Population of the German Realm according to the 1939 census], Berlin, 1941.
{{citation}}: CS1 priežiūra: vieta neturi leidėjo (nuoroda) - Dönitz, Karl (2012) [1958]. Memoirs: Ten Years and Twenty Days. London: Frontline. ISBN 978-1-84832-644-6.
- Dorland, Michael (2009). Cadaverland: Inventing a Pathology of Catastrophe for Holocaust Survival: The Limits of Medical Knowledge and Memory in France. Tauber Institute for the Study of European Jewry series. Waltham, Mass: University Press of New England. ISBN 978-1-58465-784-2.
- Dussel, Konrad (2010). „Wie erfolgreich war die nationalsozlalistische Presselenkung?“ [How Successful was National Socialist Control of the Daily Press?]. Vierteljahrshefte für Zeitgeschichte (vokiečių). 58 (4): 543–561. doi:10.1524/vfzg.2010.0026. S2CID 147376008. (reikalinga prenumerata)
- Encyklopedia Powszechna PWN (lenkų). 3 t. Warsaw: Państwowe Wydawnictwo Naukowe. 2004. ISBN 978-83-01-14179-0.
- Ericksen, Robert P.; Heschel, Susannah (1999). Betrayal: German Churches and the Holocaust. Minneapolis: Augsberg Fortress. ISBN 978-0-8006-2931-1.
- . Das Bundesarchiv (vokiečių). Government of Germany. 2012. Suarchyvuotas originalas 21 spalio 2013. Nuoroda tikrinta 19 gegužės 2013.
- Evans, Richard J. (2003). The Coming of the Third Reich. New York: Penguin. ISBN 978-0-14-303469-8.
- Evans, Richard J. (2005). The Third Reich in Power. New York: Penguin. ISBN 978-0-14-303790-3.
- Evans, Richard J. (2008). The Third Reich at War. New York: Penguin. ISBN 978-0-14-311671-4.
- Evans, Richard J. (2009). Cosmopolitan Islanders: British Historians and the European Continent. Cambridge; New York: Cambridge University Press. ISBN 978-0-521-19998-8.
- Farago, Ladislas (1972) [1942]. German Psychological Warfare. International Propaganda and Communications. New York: Arno Press. ISBN 978-0-405-04747-3.
- Fest, Joachim (1996). Plotting Hitler's Death: The German Resistance to Hitler 1933–1945. London: Weidenfeld & Nicolson. ISBN 978-0-297-81774-1.
- Fest, Joachim (1999). Speer: The Final Verdict. Vertė Osers, Ewald; Dring, Alexandra. San Diego: Harcourt. ISBN 978-0-15-100556-7.
- Fischer, Klaus P. (1995). Nazi Germany: A New History. London: Constable and Company. ISBN 978-0-09-474910-8.
- Fleming, Michael (2014 m. pavasaris). „Allied Knowledge of Auschwitz: A (Further) Challenge to the 'Elusiveness' Narrative“. Holocaust and Genocide Studies. 28 (1): 31–57. doi:10.1093/hgs/dcu014. S2CID 143736579.
- Freeman, Michael J. (1995). Atlas of Nazi Germany: A Political, Economic, and Social Anatomy of the Third Reich. London; New York: Longman. ISBN 978-0-582-23924-1.
- Friedländer, Saul (2009). Nazi Germany and the Jews, 1933–1945. New York: Harper Perennial. ISBN 978-0-06-135027-6.
- Gellately, Robert (1996). „Reviewed work(s): Vom Generalplan Ost zum Generalsiedlungsplan by Czeslaw Madajczyk. Der "Generalplan Ost". Hauptlinien der nationalsozialistischen Planungs- und Vernichtungspolitik by Mechtild Rössler; Sabine Schleiermacher“. Central European History. 29 (2): 270–274. doi:10.1017/S0008938900013170.
- Gellately, Robert (2001). Social Outsiders in Nazi Germany. Princeton, NJ: Princeton University Press. ISBN 978-0-691-08684-2.
- Germany (West) Presse- und Informationsamt (1961). Germany Reports. With an introduction by Konrad Adenauer (vokiečių). Wiesbaden: F. Steiner. OCLC 5092689.
- Gill, Anton (1994). An Honourable Defeat: A History of the German Resistance to Hitler. London: Heinemann.
- Gill, Roger (2006). Theory and Practice of Leadership. London: SAGE Publications. ISBN 978-0-7619-7176-4.
- Glantz, David M. (1995). When Titans Clashed: How the Red Army Stopped Hitler. Lawrence, KS: University Press of Kansas. ISBN 978-0-7006-0899-7.
- Goebel, Nicole (2017-09-28). „Auschwitz-Birkenau: 4 out of 10 German students don't know what it was“. Deutsche Welle. iš originalo 2017-09-28. Nuoroda tikrinta 2019-02-16.
- Goeschel, Christian (2009). Suicide in Nazi Germany. Oxford; New York: Oxford University Press. ISBN 978-0-19-953256-8.
- Goldhagen, Daniel (1996). Hitler's Willing Executioners: Ordinary Germans and the Holocaust. New York: Knopf. ISBN 978-0-679-44695-8.
- Grunberger, Richard (1971). The 12-Year Reich: A Social History of Nazi Germany 1933–1945. New York: Holt Rinehart and Winston. ISBN 978-0-03-076435-6.
- Hamblet, Wendy C. (2008). „Book Review: Götz Aly: Hitler's Beneficiaries: Plunder, Racial War, and the Nazi Welfare State“. Genocide Studies and Prevention. 3 (2): 267–268. doi:10.1353/gsp.2011.0076. S2CID 143661188.
- Hanauske-Abel, Hartmut M. (1996-12-07). (PDF). BMJ. 313 (7070): 1453–1463. doi:10.1136/bmj.313.7070.1453. PMC 2352969. PMID 8973235. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2020-04-17. Nuoroda tikrinta 2013-05-09.
- Harding, Thomas (2006-08-23). „Battle of Britain was won at sea. Discuss“. The Telegraph. Nuoroda tikrinta 2017-12-22.
- Heinemann, Isabel; Oberkrome, Willi; Schleiermacher, Sabine; Wagner, Patrick (2006). (PDF) (lenkų). Bonn: Deutsche Forschungsgemeinschaft. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2019-04-02. Nuoroda tikrinta 2022-11-04.
- Richter, Heinz A. (1998). Greece in World War II (graikų). transl by Kostas Sarropoulos. Athens: Govostis. ISBN 978-960-270-789-0.
- Hildebrand, Klaus (1984). The Third Reich. Boston: George Allen & Unwin. ISBN 978-0-04-943032-7.
- Hoffmann, Peter (1988). German Resistance to Hitler. Cambridge; London: Harvard University Press. ISBN 978-0-674-35085-4.
- Hoffmann, Peter (1996) [1977]. The History of the German Resistance, 1933–1945. Montreal: McGill-Queen's University Press. ISBN 978-0-7735-1531-4.
- Hosking, Geoffrey A. (2006). Rulers and Victims: The Russians in the Soviet Union. Cambridge: Harvard University Press. ISBN 978-0-674-02178-5.
- Hubert, Michael (1998). Deutschland im Wandel. Geschichte der deutschen Bevolkerung seit 1815 (vokiečių). Stuttgart: Steiner, Franz Verlag. ISBN 978-3-515-07392-9.
- Kershaw, Ian (2000b). Hitler, 1936–1945: Nemesis. New York; London: W. W. Norton & Company. ISBN 978-0-393-32252-1.
- Kershaw, Ian (2000a). The Nazi Dictatorship: Problems and Perspectives of Interpretation (4th leid.). London: Arnold. ISBN 978-0-340-76028-4.
- Kershaw, Ian (2001) [1987]. The "Hitler Myth": Image and Reality in the Third Reich. Oxford; New York: Oxford University Press. ISBN 978-0-19-280206-4.
- Kershaw, Ian (2008). Hitler: A Biography. New York: W. W. Norton & Company. ISBN 978-0-393-06757-6.
- Kershaw, Ian (2011). The End: Hitler's Germany, 1944–45. London; New York: Penguin. ISBN 978-1-59420-314-5.
- (PDF) (vokiečių), Spitzenorganisation der Filmwirtschaft e. V, suarchyvuotas originalas (PDF) 4 vasario 2012, nuoroda tikrinta 4 rugsėjo 2019. 2012-02-04 iš Wayback Machine projekto.
- Kirschbaum, Stanislav J. (1995). A History of Slovakia: The Struggle for Survival. New York: St. Martin's Press. ISBN 978-1-4039-6929-3.
- Kitchen, Martin (2006). A History of Modern Germany, 1800–2000. Malden, MA: Blackwell. ISBN 978-1-4051-0040-3.
- Klemperer, Klemens von (1992). German Resistance Against Hitler: The Search for Allies Abroad 1938-1945. Oxford University Press. ISBN 978-0-19-160679-3.
- Koonz, Claudia (2003). The Nazi Conscience. Cambridge, MA: Belknap Press of Harvard University Press. ISBN 978-0-674-01172-4.
- Lakotta, Beate (2005 m. kovo mėn.). . Der Spiegel (vokiečių)$ 1Nr. 2. Hamburg: Spiegel-Verlag. pp. 218–221. Suarchyvuotas originalas 2020-04-17. Nuoroda tikrinta 2013-05-26.
- Lambert, Peter (2007). „Heroisation and Demonisation in the Third Reich: The Consensus-building Value of a Nazi Pantheon of Heroes“. Totalitarian Movements & Political Religions. 8 (3–4): 523–546. doi:10.1080/14690760701571155. S2CID 144769526.
- Lauryssens, Stan (1999). The Man Who Invented the Third Reich: The Life and Times of Arthur Moeller van den Bruck. Stroud: Sutton. ISBN 978-0-7509-1866-4.
- „Leni Riefenstahl“. The Daily Telegraph. London. 2003-09-10. ISSN 0307-1235. OCLC 49632006. Nuoroda tikrinta 2013-05-10.
- Libionka, Dariusz. (PDF). The Reaction of the Churches in Nazi Occupied Europe. Yad Vashem. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2020-04-17. Nuoroda tikrinta 2013-08-26.
- Longerich, Peter (2003). . Holocaust Denial on Trial. Atlanta: Emory University. 17. Radicalisation of the Persecution of the Jews by Hitler at the Turn of the Year 1941–1942. Suarchyvuota iš originalo 2009-07-09. Nuoroda tikrinta 2013-07-31.
- Longerich, Peter (2010). Holocaust: The Nazi Persecution and Murder of the Jews. Oxford; New York: Oxford University Press. ISBN 978-0-19-280436-5.
- Longerich, Peter (2012). Heinrich Himmler: A Life. Oxford; New York: Oxford University Press. ISBN 978-0-19-959232-6.
- Lukas, Richard C. (2001) [1994]. Did the Children Cry?: Hitler's War Against Jewish and Polish Children, 1939–1945. New York: Hippocrene. ISBN 978-0-7818-0870-5.
- Majer, Diemut (2003). "Non-Germans" under the Third Reich: The Nazi Judicial and Administrative System in Germany and Occupied Eastern Europe, with Special Regard to Occupied Poland, 1939–1945. Baltimore; London: Johns Hopkins University Press. ISBN 978-0-8018-6493-3.
- Manvell, Roger; Fraenkel, Heinrich (2007) [1965]. Heinrich Himmler: The Sinister Life of the Head of the SS and Gestapo. London; New York: Greenhill; Skyhorse. ISBN 978-1-60239-178-9.
- Manvell, Roger (2011) [1962]. Goering. London: Skyhorse. ISBN 978-1-61608-109-6.
- Marcuse, Harold (2001). Legacies of Dachau: The Uses and Abuses of a Concentration Camp, 1933-2001. Cambridge; New York: Cambridge University Press. ISBN 978-0-521-55204-2.
- Martin, Bernd (2005) [1995]. Japan and Germany in the Modern World. New York; Oxford: Berghahn Books. ISBN 978-1-84545-047-2.
- Materski, Wojciech; Szarota, Tomasz (2009). Polska 1939–1945: straty osobowe i ofiary represji pod dwiema okupacjami (lenkų). Instytut Pamięci Narodowej, Komisja Ścigania Zbrodni przeciwko Narodowi Polskiemu. ISBN 978-83-7629-067-6.
- Mazower, Mark (2008). Hitler's Empire: How the Nazis Ruled Europe. New York; Toronto: Penguin. ISBN 978-1-59420-188-2.
- McElligott, Anthony; Kirk, Tim; Kershaw, Ian (2003). Working Towards the Führer: Essays in Honour of Sir Ian Kershaw. Manchester: Manchester University Press. ISBN 978-0-7190-6732-7.
- McNab, Chris (2009). The Third Reich. London: Amber Books. ISBN 978-1-906626-51-8.
- Melvin, Mungo (2010). Manstein: Hitler's Greatest General. London: Weidenfeld & Nicolson. ISBN 978-0-297-84561-4.
- Murray, Williamson; Millett, Allan R. (2001) [2000]. A War to be Won: Fighting the Second World War. Cambridge, MA: Belknap Press of Harvard University Press. ISBN 978-0-674-00680-5.
- Nakosteen, Mehdi Khan (1965). The History and Philosophy of Education. New York: Ronald Press. OCLC 175403.
- NS-Zwangsarbeit: "Verbotener Umgang" (vokiečių), Stadtarchiv Göttingen Cordula Tollmien Projekt NS-Zwangsarbeiter, 1942.
- Nicholas, Lynn H. (2006). Cruel World: The Children of Europe in the Nazi Web. New York: Vintage. ISBN 978-0-679-77663-5.
- Niewyk, Donald L.; Nicosia, Francis R. (2000). The Columbia Guide to the Holocaust. New York: Columbia University Press. ISBN 978-0-231-11200-0.
- 'NS-Frauenwarte': Paper of the National Socialist Women's League, Heidelberg University Library, nuoroda tikrinta 2013-05-08.
- Oberkommandos der Wehrmacht (1941). Soldaten Atlas (vokiečių).
- Overmans, Rüdiger (2000) [1999]. Deutsche militärische Verluste im Zweiten Weltkrieg. Beiträge zur Militärgeschichte (vokiečių). München: R. Oldenbourg. ISBN 978-3-486-56531-7.
- Overy, Richard (2005) [2004]. The Dictators: Hitler's Germany, Stalin's Russia. UK: Penguin Group. ISBN 978-0-393-02030-4.
- Overy, Richard (2006) [1995]. Why The Allies Won. London: Random House. ISBN 978-1-84595-065-1.
- Overy, Richard (2014). The Bombers and the Bombed: Allied Air War Over Europe 1940–1945. New York: Viking. ISBN 978-0-698-15138-3.
- Panayi, Panikos (2005). „Exploitation, Criminality, Resistance: The Everyday Life of Foreign Workers and Prisoners of War in the German Town of Osnabruck, 1939–49“. Journal of Contemporary History. 40 (3): 483–502. doi:10.1177/0022009405054568. JSTOR 30036339. S2CID 159846665.
- Pauley, Bruce F. (2003) [1997]. Hitler, Stalin, and Mussolini: Totalitarianism in the Twentieth Century. European History Series. Wheeling, IL: Harlan Davidson. ISBN 978-0-88295-993-1.
- Pine, Lisa (2011) [2010]. Education in Nazi Germany. Oxford; New York: Berg. ISBN 978-1-84520-265-1.
- Posener, Alan (2018-04-09). „German TV Is Sanitizing History“. Foreign Policy. Nuoroda tikrinta 2019-02-16.
- Proctor, Robert N. (1999). The Nazi War on Cancer. Princeton, NJ: Princeton University Press. ISBN 978-0-691-07051-3.
- Raeder, Erich (2001) [1956]. Grand Admiral: The Personal Memoir of the Commander in Chief of the German Navy From 1935 Until His Final Break With Hitler in 1943. New York: Da Capo Press. ISBN 978-0-306-80962-0.
- Rees, Laurence (2005). Auschwitz: A New History. New York: Public Affairs, member of Perseus Books Group. ISBN 978-1-58648-303-6.
- Reisner, Markus (2015 m. vasario mėn.). . www.bundesheer.at (vokiečių). Bundesministerium für Landesverteidigung. Suarchyvuotas originalas 2021-11-17. Nuoroda tikrinta 2021-02-07.
- Rhodes, Richard (2002). Masters of Death: The SS-Einsatzgruppen and the Invention of the Holocaust. New York: Vintage Books. ISBN 978-0-375-70822-0.
- Rummel, Rudolph (1994). Death by Government. New Brunswick, NJ: Transaction. ISBN 978-1-56000-145-4.
- Rupp, Leila J. (1978). Mobilizing Women for War: German and American Propaganda, 1939–1945. Princeton, N.J.: Princeton University Press. ISBN 978-0-691-04649-5. OCLC 3379930.
- Schafranek, Hans (2017). Widerstand und Verrat: Gestapospitzel im antifaschistischen Untergrund (vokiečių). Vienna: Czernin Verlag. ISBN 978-3-7076-0622-5.
- Schreiner, Klaus (1998). „Messianism in the Weimar Republic“. Rinkinyje: Schäfer, Peter; Cohen, Mark (red.). Toward the Millennium: Messianic Expectations from the Bible to Waco. Leiden: Brill. pp. 311–362. ISBN 90-04-11037-2.
- Scobie, Alexander (1990). Hitler's State Architecture: The Impact of Classical Antiquity. University Park: Pennsylvania State University Press. ISBN 978-0-271-00691-8.
- Sereny, Gitta (1996) [1995]. Albert Speer: His Battle With Truth. New York; Toronto: Random House. ISBN 978-0-679-76812-8.
- Sereny, Gitta (1999 m. lapkričio mėn.). „Stolen Children“. Talk. Nuoroda tikrinta 2012-07-01.
- Shirer, William L. (1960). The Rise and Fall of the Third Reich. New York: Simon & Schuster. ISBN 978-0-671-62420-0.
{{cite book}}: ISBN / datos nesuderinamumas (pagalba) - Smith, J. W. (1994). The World's Wasted Wealth 2: Save Our Wealth, Save Our Environment. Cambria, CA: Institute for Economic Democracy. ISBN 978-0-9624423-2-2.
- Snyder, Timothy (2010). Bloodlands: Europe between Hitler and Stalin. New York: Basic Books. ISBN 978-0-465-00239-9.
- „Sonderbehandlung erfolgt durch Strang“. Documents for National Socialism (vokiečių). NS-Archiv. 1942.
- Sontheimer, Michael (2005-03-10). „Germany's Nazi Past: Why Germans Can Never Escape Hitler's Shadow“. Spiegel Online. Nuoroda tikrinta 2013-05-11.
- Speer, Albert (1971) [1969]. Inside the Third Reich. New York: Avon. ISBN 978-0-380-00071-5.
- Spielvogel, Jackson J. (2016) [2005]. Hitler and Nazi Germany: A History. Abingdon; New York: Taylor & Francis. ISBN 978-0-205-84678-8.
- Spotts, Frederic (2002). Hitler and the Power of Aesthetics. New York: Overlook Press. ISBN 978-1-58567-345-2.
- Staff (2017-09-28). [Germans want to learn from history] (vokiečių). Körber Foundation. Suarchyvuotas originalas 2022-01-12. Nuoroda tikrinta 2022-07-25.
- Staff (2015-12-16). „What the Führer means for Germans today“. The Economist (anglų). Nuoroda tikrinta 2018-09-24.
- (PDF) (vokiečių). Statistisches Bundesamt. 2006. p. 34. Suarchyvuotas originalas (PDF) 26 rugsėjo 2007. Nuoroda tikrinta 17 kovo 2012.
- Stein, George (2002) [1966]. The Waffen-SS: Hitler's Elite Guard at War 1939–1945. Cerberus Publishing. ISBN 978-1-84145-100-8.
- Steiner, Zara (2011). The Triumph of the Dark: European International History 1933–1939. Oxford; New York: Oxford University Press. ISBN 978-0-19-921200-2.
- Stephenson, Jill (2001). Women in Nazi Germany. London: Longman. ISBN 978-0-582-41836-3.
- Stolfi, Russel (1982 m. kovo mėn.). „Barbarossa Revisited: A Critical Reappraisal of the Opening Stages of the Russo-German Campaign (June–December 1941)“. Journal of Modern History. 54 (1): 27–46. doi:10.1086/244076. S2CID 143690841.
- , German Law Archive, 1998-11-13, suarchyvuotas originalas 2019-10-29, nuoroda tikrinta 2022-11-04.
- Strüber, Henning (2018-08-17). „1943: Briten bombardieren Peenemünde“. www.ndr.de (vokiečių). Nuoroda tikrinta 2021-02-07.
- Tomasevich, Jozo (1975). War and Revolution in Yugoslavia, 1941–1945: The Chetniks. Stanford, CA: Stanford University Press. ISBN 978-0-8047-0857-9.
- Tooze, Adam (2006). The Wages of Destruction: The Making and Breaking of the Nazi Economy. New York; Toronto: Viking. ISBN 978-0-670-03826-8.
- Tümmler, Holger (2010). Hitlers Deutschland: Die Mächtigen des Dritten Reiches (vokiečių). Wolfenbüttel: Melchior Verlag. ISBN 978-3-941555-88-4.
- Uekötter, Frank (2006). The Green and the Brown: A History of Conservation in Nazi Germany. Cambridge; New York: Cambridge University Press. ISBN 978-0-521-84819-0.
- Uekötter, Frank (2005). „Polycentrism in Full Swing: Air Pollution Control in Nazi Germany“. Rinkinyje: Brüggemeier, Franz-Josef; Cioc, Mark; Zeller, Thomas (red.). How Green Were the Nazis?: Nature, Environment, and Nation in the Third Reich. Athens: Ohio University Press. ISBN 978-0-82144-196-1.
- Umbreit, Hans (2003). „Hitler's Europe: The German Sphere of Power“. Rinkinyje: Kroener, Bernhard; Müller, Rolf-Dieter; Umbreit, Hans (red.). Germany and the Second World War, Vol. 5. Organization and Mobilization in the German Sphere of Power. Part 2: Wartime Administration, Economy, and Manpower Resources, 1942–1944/5. Oxford; New York: Oxford University Press. ISBN 978-0-19-820873-0.
- USHMM. „Children during the Holocaust“. United States Holocaust Memorial Museum—Holocaust Encyclopedia. Nuoroda tikrinta 2013-04-24.
- USHMM. „Dachau“. United States Holocaust Memorial Museum—Holocaust Encyclopedia. Nuoroda tikrinta 2013-07-14.
- USHMM. „Genocide of European Roma (Gypsies), 1939–1945“. United States Holocaust Memorial Museum—Holocaust Encyclopedia. Nuoroda tikrinta 2018-09-16.
- USHMM. „The German Churches and the Nazi State“. United States Holocaust Memorial Museum—Holocaust Encyclopedia. Nuoroda tikrinta 2016-09-25.
- USHMM. „Women in the Third Reich“. United States Holocaust Memorial Museum—Holocaust Encyclopedia. Nuoroda tikrinta 2017-08-19.
- Walk, Joseph (1996). Das Sonderrecht für die Juden im NS-Staat: Eine Sammlung der gesetzlichen Maßnahmen und Rechtlinien, Inhalt und Bedeutung (vokiečių) (2nd leid.). Heidelberg: Müller Verlag. ISBN 978-3-82521-889-8.
- Weale, Adrian (2012) [2010]. Army of Evil: A History of the SS. New York; Toronto: NAL Caliber (Penguin Group). ISBN 978-0-451-23791-0.
- Wegner, Bernd (1990). The Waffen-SS: Organization, Ideology and Function. Hoboken, NJ: Blackwell. ISBN 978-0-631-14073-3.
- Weinberg, Gerhard L. (2010) [1970]. Hitler's Foreign Policy 1933–1939: The Road to World War II. New York: Enigma Books. ISBN 978-1-929631-91-9.
- Weinberg, Gerhard L. (2005) [1994]. A World at Arms: A Global History of World War II. Cambridge; Oxford: Cambridge University Press. ISBN 978-0-521-85316-3.
- Welch, David (2001). Hitler: Profile of a Dictator. London: Routledge. ISBN 978-0-415-25075-7.
- Wiederschein, Harald (2015-07-21). „Mythos Waffen-SS“. Focus (vokiečių). Nuoroda tikrinta 2018-10-03.
- Wüstenberg, Jenny; Art, David (2008 m. gegužės mėn.). „Using the Past in the Nazi Successor States from 1945 to the Present“. The Annals of the American Academy of Political and Social Science (anglų). 617 (1): 72–87. doi:10.1177/0002716207312762. ISSN 0002-7162. S2CID 145313351.
- Wrobel, Peter (1999). „Warsaw Uprising 1944“. The Devil's Playground: Poland in World War II. The Canadian Foundation for Polish Studies of the Polish Institute of Arts & Sciences Price-Patterson Ltd. ISBN 978-0-96927-841-2.
vikipedija, wiki, enciklopedija, knyga, biblioteka, straipsnis, skaityti, nemokamas atsisiuntimas, informacija apie Nacistinė Vokietija, Kas yra Nacistinė Vokietija? Ką reiškia Nacistinė Vokietija?