Historia Augusta 1698 m Historia Augusta leidimo viršelis iš Ettalio abatijos VokietijaAutorius NežinomasŽanras Senovės

**Historia Augusta**
1698 m. „Historia Augusta“ leidimo viršelis iš Ettalio abatijos, Vokietija
Autorius	Nežinomas
Žanras	Senovės Romos istorija
Originalus leidimas
Pavadinimas	Historia Augusta
Kalba	Lotynų

Historia Augusta (liet. „Augusto istorija“) – vėlyvas Romos imperatorių, jų jaunesniųjų kolegų, paskirtų įpėdinių ir uzurpatorių 117–284 m. biografijų rinkinys, parašytas lotynų kalba. Spėjama, kad jis sukurtas pagal panašų Svetonijaus veikalą „Dvylika cezarių“, tačiau pristatomas kaip šešių skirtingų autorių – bendrai vadinamų „Scriptores Historiae Augustae“ – darbų, parašytų Diokletiano ir Konstantino I valdymo laikotarpiu ir skirtų šiems imperatoriams ar kitiems svarbiems Senovės Romos asmenims, rinkinys. Išlikusį rinkinį sudaro trisdešimt biografijų.

Dėl tikrosios veikalo autorystės, tikrosios datos, patikimumo ir tikslo ilgą laiką ginčijosi istorikai ir mokslininkai nuo tada, kai 1889 m. atmetė rankraštyje nurodytą datą ir autorystę. Pagrindinės problemos – šaltinių, kuriais remtasi, pobūdis ir tai, kiek turinio yra gryna fikcija. Pavyzdžiui, iš viso rinkinyje yra apie 150 tariamų dokumentų, tarp jų 68 laiškai, 60 kalbų ir pasiūlymų tautai ar senatui, 20 senatoriaus dekretų ir aklamacijų.

XXI a. antrojo dešimtmečio bendras istoriografinis sutarimas pritarė išvadai, kad egzistavo tik vienas autorius, rašęs IV a. pab. arba V a. prad., kuris buvo suinteresuotas į III a. imperatorių gyvenimą įtraukti tuometines laikotarpio problemas (politines, religines ir socialines). Be to, sutariama, kad autorius naudojo fiktyvius kūrinio elementus, kad sudėtingame alegoriniame žaidime išryškintų nuorodas į kitus publikuotus veikalus, pavyzdžiui, į Ciceroną ir Ammijaną Marceliną. Nepaisant galvosūkių, tai vienintelis ištisinis pasakojimas lotynų kalba apie didžiąją savo laikotarpio dalį, todėl jis nuolat iš naujo vertinamas. Šiuolaikiniai istorikai nelinkę jo atsisakyti kaip unikalaus galimos informacijos šaltinio, nepaisant akivaizdaus jo nepatikimumo daugeliu atžvilgiu.

Išnašos

Magie (1921), p. xii.
Langenfeld, Kathryn Ann (2017). „Forging a History: the Inventions and Intellectual Community of the Historia Augusta“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2022-02-03. „Many recent studies have concluded that the inventions of the Historia Augusta can only obscure or detract from any historical purpose and that the primary intended function of the Historia Augusta was entertainment. In contrast, through reassessment of the work's composition and the forms and frequency of the inventions across the collection, this study demonstrates that the author uses his inventions to forge thematic and structural links across the thirty biographies and to encourage deeper reflection on his biographical subjects, the limitations of authentic history, and his contemporary political context.“ {{cite journal}}: Citatai journal privalomas |journal= ()
Breisach (2007), p. 75.

Šaltiniai

Magie, David (1921). The Historia Augusta (anglų). London & Harvard: Loeb Classical Library.
Breisach, Ernst (2007). Historiography: Ancient, Medieval, and Modern, 3rd ed (anglų). Chicago: University of Chicago Press. ISBN 9780226072845.

[1] Magie (1921), p. xii.

[2] Langenfeld, Kathryn Ann (2017). „Forging a History: the Inventions and Intellectual Community of the Historia Augusta“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2022-02-03. „Many recent studies have concluded that the inventions of the Historia Augusta can only obscure or detract from any historical purpose and that the primary intended function of the Historia Augusta was entertainment. In contrast, through reassessment of the work's composition and the forms and frequency of the inventions across the collection, this study demonstrates that the author uses his inventions to forge thematic and structural links across the thirty biographies and to encourage deeper reflection on his biographical subjects, the limitations of authentic history, and his contemporary political context.“ {{cite journal}}: Citatai journal privalomas |journal= ()

[3] Breisach (2007), p. 75.