Azərbaycan
Deutschland
Lietuva
Malta
ශ්රී ලංකාව
Türkmenistan
Türkiyə
Украина
Haličo Voluinės kunigaikštystė dar vadinama Galicijos Vladimiro kunigaikštyste rusėnų kalba Галицко Волинскоє Королѣвств
Haličo Voluinės kunigaikštystė
Haličo-Voluinės kunigaikštystė, dar vadinama Galicijos-Vladimiro kunigaikštyste (rusėnų kalba: Галицко-Волинскоє Королѣвство, lot. Regnum Galiciæ et Lodomeriæ) arba Rusios karalyste – egzistavo nuo 1199 m. iki 1392 m. ir buvo viena iš Kijevo Rusios įpėdinių.
| Галицко-Волинскоє Королѣвство Haličo–Voluinės kunigaikštystė | |||||
| LDK dalis 1340-1366, 1370–1392, Lenkijos dalis 1366-1370 | |||||
| |||||
| |||||
| Kunigaikštystė XIII a. | |||||
| Sostinė | Haličas (iki 1272 m.) Lvovas (1272-1325) Vladimiras (po 1325) | ||||
| Kalbos | senoji slavų | ||||
| Valdymo forma | Monarchija | ||||
| Haličo-Volynės kunigaikščiai | |||||
| 1199-1201 (pirmas) | Romanas Mstislavičius | ||||
| 1383–1392 (paskutinis) | Teodoras Liubartaitis | ||||
| Era | Viduramžiai | ||||
| - Susijungė Haličas su Voluine | 1199 m., 1199 | ||||
| - Padalinimas | 1392 m. | ||||
Kunigaikštystės teritorija apėmė Galicijos, Voluinės ir Podolės istorinius regionus. Ji buvo dabartinės Ukrainos šiaurės vakaruose, Lenkijos rytuose ir Baltarusijos pietvakariuose, bet didžiausio išsiplėtimo metu ji kontroliavo ir teritorijas dab. Slovakijos šiaurės rytuose, Rumunijos šiaurės rytuose ir Moldavijos šiaurėje.
Kunigaikštija ribojosi su Juodąja Rusia, Lietuvos Didžiąja kunigaikštyste, Turovo–Pinsko kunigaikštyste, Kijevo kunigaikštyste, Aukso orda, , Lenkijos karalyste, Moldavijos kunigaikštyste ir Kryžiuočių ordino valstybe.
Istorija
Ankstyvasis laikotarpis
Kunigaikštija susidarė, kai 1199 m. susijungė dvi valdos: Haličo kunigaikštystė ir Voluinės kunigaikštystė.
Šios kunigaikštystės priklausė Riurikaičių dinastijos atstovams. XIII a. pradžioje tai buvo bene įtakingiausia kunigaikštija, pretendavusi į senrusių žemių vienytojos vaidmenį. Pirmuoju kunigaikščiu tapo Romanas Mstislavičius. 1204 m. kunigaikštijos kariuomenė, vadovaujama kunigaikščio Romano Didžiojo, užėmė Kijevą.
1205 m. kilo karinis konfliktas tarp kunigaikštijos ir Lenkijos karalystės, kurio metu žuvo kunigaikštis Romanas Mstislavičius. Po kunigaikščio mirties kunigaikštija nusilpo ir subyrėjo. Šis susiskaldymo laikotarpis tęsėsi iki 1238 m., kuomet atskirose dalinėse kunigaikštystėse įsiviešpatavo atskiri kunigaikščiai. Nusilpusi valstybė tapo Lenkijos ir Vengrijos taikiniu. Vengrijos karalius Andrius II pasiskelbė šių žemių karaliumi, bet po 1214 m. susitarimo tarp Vengrijos ir Lenkijos, Haličas buvo atiduotas Andriaus II sūnui . Tik 1221 m. galutinai išvadavo Haličą iš Vengrijos.
Suklestėjimas
Visų žemių suvienytoju tapo Danielius Haličietis, Voluinėje viešpatavęs nuo 1215 m. 1238 m. jis paėmė Haličą ir pabaigė susiskaldymo laikotarpį. 1239 m. kunigaikštis užėmė Kijevą. 1239–1241 m. kunigaikštiją nusiaubė mongolai ir kuriam laikui pavertė ją Aukso ordos vasale. 1245 m. Danieliaus Haličiečio vadovaujami pulkai nugalėjo Lenkijos ir Vengrijos kariuomenes mūšyje prie Jaroslavo.
1245 m. popiežius Inocentas IV leido Danieliui Haličiečiui karūnuotis. 1253 ir 1254 m. sandūroje kunigaikštis Danielius gavo iš popiežiaus karūną ir titulavosi Rusios karaliumi. 1256 m. Danieliaus Haličiečio vadovaujama kariuomenė išstūmė mongolus iš kunigaikštystės, bet 1260 m. mongolai vėl užėmė kunigaikštystę.
Po Danieliaus Haličiečio mirties 1264 m. kunigaikščiu tapo jo sūnus Levas Danilovičius, kuris priešingai nei jo tėvas artimiau bendravo su mongolais, nei vakarų kaimynais. Kartu su mongolais Levas Danilovičius užpuolė Lenkiją ir pasiekė Racibužo miestą.
Kadangi 1257 m. Levo brolis Švarnas tapo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, kunigaikštystė turėjo ambicijų ir Lietuvoje. Levui I nepavykus užimti Lietuvos sosto, jis iš keršto nužudė Švarno seserėną, Mindaugo sūnų Vaišelgą. 1269 m. tai sukėlė karinį konfliktą tarp kunigaikštijos ir LDK, kurio metu Levas Danilovičius kovojo dėl valdžios su Traideniu, bet kovą pralaimėjo. 1274–1276 m. Haličas-Voluinė neteko Juodosios Rusios žemės su Naugarduko miestu.
1272 m. Levas Danilovičius įkūrė Lvovo miestą ir ten perkėlė sostinę. 1279 m. kunigaikštis kartu su Bohemijos kunigaikščiu užpuolė Lenkiją ir 1280 m. bandė užimti Krokuvą, bet to padaryti jam nepavyko. 1280 m. kunigaikštis nugalėjo Vengriją ir prisijungė kraštą. 1292 m. Levas I iš Lenkijos atkovojo Liubliną. Prieš jo mirtį 1301 m. Haličas-Volynė buvo pasiekusi savo galybės viršūnę.
Nuosmukis
Po Levo Danilovičiaus mirties 1301 m. prasidėjo kunigaikštystės nuosmukis. Jo įpėdiniu tapo jo sūnus , kuris valdė kunigaikštystę tik septynerius metus.
1302 m. buvo prarastas Liublinas, kurį užėmė lenkai. Tais pačiais metais vengrai prisijungė Karpatų Rusėniją. 1308–1323 m. kunigaikštiją bendrai valdė Jurijaus I sūnūs ir . Broliai sudarė karinę sąjungą su lenkais bei kryžiuočiais nukreiptą prieš LDK bei totorius. Abu broliai žuvo 1323 m. mūšyje su totoriais. Manoma, kad po to trumpai valdė menkai žinomas , o po to į kunigaikštystę pakviestas Lenkijos Piastų didikas iš Mazovijos kunigaikštystės, kuris buvo ir Gedimino žentas. Šis priėmė ortodoksų tikėjimą.
Tais pačiais metais Lucke kunigaikščiu tapo Gedimino sūnus Liubartas, vedęs vietos kunigaikštytę, kuris taip prijungė Lucką prie LDK. 1340 m. nunuodijus Jurijų Boleslovą, Liubartas pareiškė teises į Haličo-Voluinės sostą ir pradėjo čia valdyti. Tuo pat metu teises į kunigaikštystę pareiškė ir Lenkijos karalius Kazimieras III. Vietos bajorai, tuo tarpu, išrinko naują kunigaikštį . Taip pradėti Haličo-Voluinės karai, kurie tęsėsi iki pat 1392 metų.
1341 m. žiemą buvo sudaryta bendra karinė sąjunga prieš lenkus tarp Liubarto vadovaujamos Voluinės, Haličo ir totorių, tačiau tų pačių metų vasarą mūšis prieš lenkus buvo pralaimėtas. Tai nulėmė, kad kunigaikštis Detko tapo Lenkijos vasalu, o po jo mirties Lenkijos karalius Kazimieras III Didysis 1349 m. prijungė Haličą prie Lenkijos karalystės. Voluinėje toliau viešpatavo Gediminaičiai, kurie titulavosi tik Voluinės kunigaikščiais.
Po Haličo-Voluinės karų pabaigos 1392 m. kunigaikštystė galutinai išnyko. Buvusią Haličo kunigaikštystės teritoriją prisijungė Lenkijos karalystė, kur buvo įkurta Rusios ir Belzo vaivadijos. Lenkijai atitekusi Galicija ilgainiui pradėta vadinti . Voluinės kunigaikštystės teritoriją prisijungė LDK, kur ilgainiui buvo įkurta Voluinės vaivadija ir dalis žemių prijungta prie Trakų vaivadijos. Voluinė buvo turtingiausia ir daugiausiai gyventojų turinti LDK rusėnų žemė.
Administravimas
Kunigaikštystę sudarė daug skirtingų feodalinių valdų, kurios decentralizacijos laikotarpiais būdavo linkusios įgauti autonomiją.
Šiaurinėje jos dalyje buvo Voluinės kunigaikštystė su sostine Vladimire. Ją savo ruožtu sudarė Belzo, Lucko, , , , žemės, su atitinkamais miestais.
Pietinė, kalnuota, kunigaikštystės dalis priklausė Haličo kunigaikštystei, kurią sudarė keturios žemės: Peremyšlio, Trebovlės, ir pagrindinė Haličo.
Haličo-Voluinės kunigaikščiai
| Ukrainos istorija |
| (Rusios kaganatas) |
| Kijevo Rusia (Riurikaičiai) |
| Rusios kunigaikštystės: |
| Kijevas, Černigovas, Perejeslavas, Haličas-Voluinė |
| Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė |
| Lenkijos karalystė: |
| Kijevo, Černigovo, Rusios, Voluinės, Belzo, Podolės, Braclavo vaivadijos |
| Kazokų etmonatas |
| Rusijos imperija (Mažoji Rusija): |
| Kijevo, Poltavos, Černigovo, , Podolės, gubernijos |
| Ukrainos nepriklausomybės karai |
| VULR, ULR |
| Lenkija, TSRS (UTSR) |
| Ukraina |
| Ukrainos istoriniai regionai: |
| , Siverščina, Voluinė, Galicija, Priekarpatė, Podolė, Slobožanščina Ponto stepė, Karpatų Rusia |
Vietinė kunigaikščių dinastija buvo Monomachovičių Iziaslavovičių atšaka, vadinamieji . Pradedant 1254 m. jie titulavosi Haličo-Voluinės kunigaikščiais ir Rusios karaliais (Король Руси). 1325-40 m. valdęs valdovas priklausė Lenkijos Piastų giminei ir save titulavo tiesiog „įpėdiniu“ (дедичем). Nuo 1340 m. čia valdę Gediminaičiai save titulavo tik Voluinės didžiaisiais kunigaikščiais.
- 1199–1205 – Romanas Mstislavičius (Romanas Didysis)
- Susiskaldymo laikotarpis
- 1238–1264 – Danielius Haličietis (su pertraukomis)
- 1264–1301 – Levas Danilovičius (g. ~1228 – m. ~1301)
- 1264–1269 – Švarnas, bendravaldis
- 1301–1308 –
- 1308–1323 – (m. 1323)
- 1308–1323 – , bendravaldis
- 1323–1325 –
- 1325–1340 –
- 1340–1349 – Liubartas, toliau – tik Voluinės kunigaikštis (1349–1366)
- 1366–1370 – , Lenkijos statytinis, Voluinės kunigaikštis
- 1370–1383 – Liubartas, Voluinės kunigaikštis
- 1383–1392 – Teodoras Liubartaitis, Voluinės kunigaikštis
Nuorodos
- Kunigaikštytės žemėlapis;
- Kunigaikštystės istorija (angl.);
- Kunigaikštystės istorija (ukr.);
- Kunigaikštystės istorija II (ukr.) Archyvuota kopija 2012-03-02 iš Wayback Machine projekto.;
- Kunigaikštystės istorija III (ukr.).
Literatūra
- Bielowski A. Halickowlodzimierskie księstwo. – Biblioteka Ossolińskich., t. 4.
- Bielowski A. Królewstwo Galicji (o starem księstwie Halickiem). – Biblioteka Ossolińskich, 1860, t. 1
- Gebhard L. A. Geschichte des Konigreiches Galizien, Lodomerien und Rotreussen. – Pest, 1778;
- Engel J. Ch. Geschichte von Halitsch und Vlodimir. – Wien, 1792.
- Harasiewicz M. Berichtigung der Umrisse zu einer Geschichte der Ruthenen. – Wien, 1835.
- Harasiewicz M. Annales ecclesiae Ruthenae. – Leopoli, 1862.
- Hoppe L A. Geschichte des Konigreiches Galizien und Lodomerien. – Wien, 1792.
- Lewicki A. Ruthenische Teilfürstentümer. – In: Österreichische Monarchie im Wort und Bild Galizien. Wien, 1894.
- Siarczyński F. Dzieje księstwa niegdyś Przemyślskiego. – Czasopism naukowy Biblioteki im. Ossolińskich, 1828, N 2/3;
- Siarczyński F. Dzieje niegdyś księstwa Belzkiego i miasta Belza. – Czasopism naukowy Biblioteki im. Ossolińskich, 1829, N 2.
- Stecki J. T. Wołyń pod względem statystycznym, historycznym i archeologicznym. – Lwów, 1864
- Zubrzycki D. Rys do historii narodu ruskiego w Galicji i hierarchii cerkiewnej w temże królewstwie. – Lwów, 1837.
- Zubrzycki D. Kronika miasta Lwowa. – Lwów, 1844.
- Андрияшев А. М. Очерки истории Волынской земли до конца XIV ст. Киев, 1887.
- Галицкий исторический сборник, 1854, вып. 2.
- Греков Б. Д. Древнейшие судьбы славянства в Прикарпатских. областях // Вестник АН СССР. 1940. № 11-12.
- Греков Б. Д. Крестьяне на Руси. – Москва,1952.
- Иванов П. А., Исторические судьбы Волынской земли с древнейших времен до конца XIV века, Одесса, 1895.
- Котляр М. Ф. Данило Галицький. – Київ, 1979.
- Материалы для истории и этнографии края. – Волынския губернския ведомости, 1854.
- Руссов С. Волынские записки сочинінные Степаном Руссовым в Житомире. – Санкт-Петербург, 1809.
Autorius: www.NiNa.Az
Išleidimo data:
vikipedija, wiki, lietuvos, knyga, knygos, biblioteka, straipsnis, skaityti, atsisiųsti, nemokamai atsisiųsti, mp3, video, mp4, 3gp, jpg, jpeg, gif, png, pictu, mobilusis, porn, telefonas, android, iOS, apple, mobile telefl, samsung, iPhone, xiomi, xiaomi, redmi, pornografija, honor, oppo, Nokia, Sonya, mi, pc, web, kompiuteris, Informacija apie Haličo Voluinės kunigaikštystė, Kas yra Haličo Voluinės kunigaikštystė? Ką reiškia Haličo Voluinės kunigaikštystė?
Halico Voluines kunigaikstyste dar vadinama Galicijos Vladimiro kunigaikstyste rusenu kalba Galicko Volinskoye Korolѣvstvo lot Regnum Galiciae et Lodomeriae arba Rusios karalyste egzistavo nuo 1199 m iki 1392 m ir buvo viena is Kijevo Rusios įpediniu Galicko Volinskoye Korolѣvstvo Halico Voluines kunigaikstysteLDK dalis 1340 1366 1370 1392 Lenkijos dalis 1366 1370 1199 1392 HerbasLocation ofKunigaikstyste XIII a Sostine Halicas iki 1272 m Lvovas 1272 1325 Vladimiras po 1325 Kalbos senoji slavuValdymo forma MonarchijaHalico Volynes kunigaiksciai 1199 1201 pirmas Romanas Mstislavicius 1383 1392 paskutinis Teodoras LiubartaitisEra Viduramziai Susijunge Halicas su Voluine 1199 m 1199 Padalinimas 1392 m Kunigaikstystes teritorija apeme Galicijos Voluines ir Podoles istorinius regionus Ji buvo dabartines Ukrainos siaures vakaruose Lenkijos rytuose ir Baltarusijos pietvakariuose bet didziausio issipletimo metu ji kontroliavo ir teritorijas dab Slovakijos siaures rytuose Rumunijos siaures rytuose ir Moldavijos siaureje Kunigaikstija ribojosi su Juodaja Rusia Lietuvos Didziaja kunigaikstyste Turovo Pinsko kunigaikstyste Kijevo kunigaikstyste Aukso orda Lenkijos karalyste Moldavijos kunigaikstyste ir Kryziuociu ordino valstybe IstorijaAnkstyvasis laikotarpis Kunigaikstija 1199 m Kunigaikstija susidare kai 1199 m susijunge dvi valdos Halico kunigaikstyste ir Voluines kunigaikstyste Sios kunigaikstystes priklause Riurikaiciu dinastijos atstovams XIII a pradzioje tai buvo bene įtakingiausia kunigaikstija pretendavusi į senrusiu zemiu vienytojos vaidmenį Pirmuoju kunigaiksciu tapo Romanas Mstislavicius 1204 m kunigaikstijos kariuomene vadovaujama kunigaikscio Romano Didziojo uzeme Kijeva 1205 m kilo karinis konfliktas tarp kunigaikstijos ir Lenkijos karalystes kurio metu zuvo kunigaikstis Romanas Mstislavicius Po kunigaikscio mirties kunigaikstija nusilpo ir subyrejo Sis susiskaldymo laikotarpis tesesi iki 1238 m kuomet atskirose dalinese kunigaikstystese įsiviespatavo atskiri kunigaiksciai Nusilpusi valstybe tapo Lenkijos ir Vengrijos taikiniu Vengrijos karalius Andrius II pasiskelbe siu zemiu karaliumi bet po 1214 m susitarimo tarp Vengrijos ir Lenkijos Halicas buvo atiduotas Andriaus II sunui Tik 1221 m galutinai isvadavo Halica is Vengrijos Suklestejimas Levas Danilovicius valdes HVK 1293 1301 m Visu zemiu suvienytoju tapo Danielius Halicietis Voluineje viespataves nuo 1215 m 1238 m jis paeme Halica ir pabaige susiskaldymo laikotarpį 1239 m kunigaikstis uzeme Kijeva 1239 1241 m kunigaikstija nusiaube mongolai ir kuriam laikui paverte ja Aukso ordos vasale 1245 m Danieliaus Haliciecio vadovaujami pulkai nugalejo Lenkijos ir Vengrijos kariuomenes musyje prie Jaroslavo 1245 m popiezius Inocentas IV leido Danieliui Halicieciui karunuotis 1253 ir 1254 m sanduroje kunigaikstis Danielius gavo is popieziaus karuna ir titulavosi Rusios karaliumi 1256 m Danieliaus Haliciecio vadovaujama kariuomene isstume mongolus is kunigaikstystes bet 1260 m mongolai vel uzeme kunigaikstyste Po Danieliaus Haliciecio mirties 1264 m kunigaiksciu tapo jo sunus Levas Danilovicius kuris priesingai nei jo tevas artimiau bendravo su mongolais nei vakaru kaimynais Kartu su mongolais Levas Danilovicius uzpuole Lenkija ir pasieke Racibuzo miesta Kadangi 1257 m Levo brolis Svarnas tapo Lietuvos didziuoju kunigaiksciu kunigaikstyste turejo ambiciju ir Lietuvoje Levui I nepavykus uzimti Lietuvos sosto jis is kersto nuzude Svarno seserena Mindaugo sunu Vaiselga 1269 m tai sukele karinį konflikta tarp kunigaikstijos ir LDK kurio metu Levas Danilovicius kovojo del valdzios su Traideniu bet kova pralaimejo 1274 1276 m Halicas Voluine neteko Juodosios Rusios zemes su Naugarduko miestu 1272 m Levas Danilovicius įkure Lvovo miesta ir ten perkele sostine 1279 m kunigaikstis kartu su Bohemijos kunigaiksciu uzpuole Lenkija ir 1280 m bande uzimti Krokuva bet to padaryti jam nepavyko 1280 m kunigaikstis nugalejo Vengrija ir prisijunge krasta 1292 m Levas I is Lenkijos atkovojo Liublina Pries jo mirtį 1301 m Halicas Volyne buvo pasiekusi savo galybes virsune Nuosmukis Po Levo Daniloviciaus mirties 1301 m prasidejo kunigaikstystes nuosmukis Jo įpediniu tapo jo sunus kuris valde kunigaikstyste tik septynerius metus 1302 m buvo prarastas Liublinas kurį uzeme lenkai Tais paciais metais vengrai prisijunge Karpatu Rusenija 1308 1323 m kunigaikstija bendrai valde Jurijaus I sunus ir Broliai sudare karine sajunga su lenkais bei kryziuociais nukreipta pries LDK bei totorius Abu broliai zuvo 1323 m musyje su totoriais Manoma kad po to trumpai valde menkai zinomas o po to į kunigaikstyste pakviestas Lenkijos Piastu didikas is Mazovijos kunigaikstystes kuris buvo ir Gedimino zentas Sis prieme ortodoksu tikejima Tais paciais metais Lucke kunigaiksciu tapo Gedimino sunus Liubartas vedes vietos kunigaikstyte kuris taip prijunge Lucka prie LDK 1340 m nunuodijus Juriju Boleslova Liubartas pareiske teises į Halico Voluines sosta ir pradejo cia valdyti Tuo pat metu teises į kunigaikstyste pareiske ir Lenkijos karalius Kazimieras III Vietos bajorai tuo tarpu isrinko nauja kunigaikstį Taip pradeti Halico Voluines karai kurie tesesi iki pat 1392 metu 1341 m ziema buvo sudaryta bendra karine sajunga pries lenkus tarp Liubarto vadovaujamos Voluines Halico ir totoriu taciau tu paciu metu vasara musis pries lenkus buvo pralaimetas Tai nuleme kad kunigaikstis Detko tapo Lenkijos vasalu o po jo mirties Lenkijos karalius Kazimieras III Didysis 1349 m prijunge Halica prie Lenkijos karalystes Voluineje toliau viespatavo Gediminaiciai kurie titulavosi tik Voluines kunigaiksciais Po Halico Voluines karu pabaigos 1392 m kunigaikstyste galutinai isnyko Buvusia Halico kunigaikstystes teritorija prisijunge Lenkijos karalyste kur buvo įkurta Rusios ir Belzo vaivadijos Lenkijai atitekusi Galicija ilgainiui pradeta vadinti Voluines kunigaikstystes teritorija prisijunge LDK kur ilgainiui buvo įkurta Voluines vaivadija ir dalis zemiu prijungta prie Traku vaivadijos Voluine buvo turtingiausia ir daugiausiai gyventoju turinti LDK rusenu zeme AdministravimasKunigaikstyste 1245 1349 m Kunigaikstyste sudare daug skirtingu feodaliniu valdu kurios decentralizacijos laikotarpiais budavo linkusios įgauti autonomija Siaurineje jos dalyje buvo Voluines kunigaikstyste su sostine Vladimire Ja savo ruoztu sudare Belzo Lucko zemes su atitinkamais miestais Pietine kalnuota kunigaikstystes dalis priklause Halico kunigaikstystei kuria sudare keturios zemes Peremyslio Trebovles ir pagrindine Halico Halico Voluines kunigaiksciaiUkrainos istorija Rusios kaganatas Kijevo Rusia Riurikaiciai Rusios kunigaikstystes Kijevas Cernigovas Perejeslavas Halicas VoluineLietuvos Didzioji KunigaikstysteLenkijos karalyste Kijevo Cernigovo Rusios Voluines Belzo Podoles Braclavo vaivadijosKazoku etmonatasRusijos imperija Mazoji Rusija Kijevo Poltavos Cernigovo Podoles gubernijosUkrainos nepriklausomybes karaiVULR ULRLenkija TSRS UTSR UkrainaUkrainos istoriniai regionai Siverscina Voluine Galicija Priekarpate Podole Slobozanscina Ponto stepe Karpatu Rusia Vietine kunigaiksciu dinastija buvo Monomachoviciu Iziaslavoviciu atsaka vadinamieji Pradedant 1254 m jie titulavosi Halico Voluines kunigaiksciais ir Rusios karaliais Korol Rusi 1325 40 m valdes valdovas priklause Lenkijos Piastu giminei ir save titulavo tiesiog įpediniu dedichem Nuo 1340 m cia valde Gediminaiciai save titulavo tik Voluines didziaisiais kunigaiksciais 1199 1205 Romanas Mstislavicius Romanas Didysis Susiskaldymo laikotarpis 1238 1264 Danielius Halicietis su pertraukomis 1264 1301 Levas Danilovicius g 1228 m 1301 1264 1269 Svarnas bendravaldis 1301 1308 1308 1323 m 1323 1308 1323 bendravaldis 1323 1325 1325 1340 1340 1349 Liubartas toliau tik Voluines kunigaikstis 1349 1366 1366 1370 Lenkijos statytinis Voluines kunigaikstis 1370 1383 Liubartas Voluines kunigaikstis 1383 1392 Teodoras Liubartaitis Voluines kunigaikstisNuorodosKunigaikstytes zemelapis Kunigaikstystes istorija angl Kunigaikstystes istorija ukr Kunigaikstystes istorija II ukr Archyvuota kopija 2012 03 02 is Wayback Machine projekto Kunigaikstystes istorija III ukr LiteraturaBielowski A Halickowlodzimierskie ksiestwo Biblioteka Ossolinskich t 4 Bielowski A Krolewstwo Galicji o starem ksiestwie Halickiem Biblioteka Ossolinskich 1860 t 1 Gebhard L A Geschichte des Konigreiches Galizien Lodomerien und Rotreussen Pest 1778 Engel J Ch Geschichte von Halitsch und Vlodimir Wien 1792 Harasiewicz M Berichtigung der Umrisse zu einer Geschichte der Ruthenen Wien 1835 Harasiewicz M Annales ecclesiae Ruthenae Leopoli 1862 Hoppe L A Geschichte des Konigreiches Galizien und Lodomerien Wien 1792 Lewicki A Ruthenische Teilfurstentumer In Osterreichische Monarchie im Wort und Bild Galizien Wien 1894 Siarczynski F Dzieje ksiestwa niegdys Przemyslskiego Czasopism naukowy Biblioteki im Ossolinskich 1828 N 2 3 Siarczynski F Dzieje niegdys ksiestwa Belzkiego i miasta Belza Czasopism naukowy Biblioteki im Ossolinskich 1829 N 2 Stecki J T Wolyn pod wzgledem statystycznym historycznym i archeologicznym Lwow 1864 Zubrzycki D Rys do historii narodu ruskiego w Galicji i hierarchii cerkiewnej w temze krolewstwie Lwow 1837 Zubrzycki D Kronika miasta Lwowa Lwow 1844 Andriyashev A M Ocherki istorii Volynskoj zemli do konca XIV st Kiev 1887 Galickij istoricheskij sbornik 1854 vyp 2 Grekov B D Drevnejshie sudby slavyanstva v Prikarpatskih oblastyah Vestnik AN SSSR 1940 11 12 Grekov B D Krestyane na Rusi Moskva 1952 Ivanov P A Istoricheskie sudby Volynskoj zemli s drevnejshih vremen do konca XIV veka Odessa 1895 Kotlyar M F Danilo Galickij Kiyiv 1979 Materialy dlya istorii i etnografii kraya Volynskiya gubernskiya vedomosti 1854 Russov S Volynskie zapiski sochininnye Stepanom Russovym v Zhitomire Sankt Peterburg 1809 Vikiteka Halico Voluines kunigaikstyste vaizdine ir garsine medziaga