Azərbaycan
Deutschland
Lietuva
Malta
ශ්රී ලංකාව
Türkmenistan
Türkiyə
Украина
Galicijos ir Lodomerijos karalystė su Krokuvos Didžiąja Kunigaikštyste ir Osvencimo bei Zatoro kunigaikštystėmis vok Kön
Haličo ir Lodomerijos karalystė
Galicijos ir Lodomerijos karalystė su Krokuvos Didžiąja Kunigaikštyste ir Osvencimo bei Zatoro kunigaikštystėmis (vok. Königreich Galizien und Lodomerien mit dem Großherzogtum Krakau und den Herzogtümern Auschwitz und Zator, lenk. Królestwo Galicji i Lodomerii wraz z Wielkim Księstwem Krakowskim i Księstwami Oświęcimia i Zatoru, ukr. Королівство Галичини та Володимирії з Великим князіством Краківським і князівствами Освенцима і Затору) – Karūnos žemė Habsburgų monarchijos rytuose su sostine Lvove, susidariusi po Pirmojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1772 m., apėmusi Galiciją ir Mažąją Lenkiją. Gyvavo šiuolaikinės Ukrainos Ivano Frankivsko, Lvovo ir Ternopilio (išskyrus šiaurinę dalį) srityse, Pakarpatės vaivadijoje ir didžiojoje dalyje Mažosios Lenkijos vaivadijos teritorijos Lenkijoje. Karalystės vakarinėje dalyje daugiausia gyveno lenkai, o rytinėje – rusinai ir ukrainiečiai.
| vok. Königreich Galizien und Lodomerien lenk. Królestwo Galicji i Lodomerii ukr. Королівство Галичини та Володимирії Galicijos ir Lodomerijos karalystė | |||||
| Karūnos žemė, pavaldi: Habsburgų monarchijai (1772–1804) Austrijos imperijai (1804–1867) Austrijos-Vengrijos daliai Cisleitanijai (1867–1918) | |||||
| |||||
| |||||
– Karalystė Austrijos imperijos žemėlapyje | |||||
| Sostinė | Lvovas | ||||
| Kalbos | vokiečių (iki 1867), lenkų, ukrainiečių | ||||
| Valdymo forma | monarchija | ||||
| Galicijos ir Lodomerijos karalius | |||||
| 1772-1780 | Marija Teresė | ||||
| 1780-1790 | Juozapas II | ||||
| 1790-1792 | Leopoldas II | ||||
| 1792-1835 | Pranciškus II | ||||
| 1835-1848 | Ferdinandas I | ||||
| 1848-1916 1916-1918 | Pranciškus Juozapas I Karolis I | ||||
| Parlamentas | Seimas | ||||
| Era | naujieji laikai | ||||
Istorija
Pirmą kartą šį vardą pavartojo Vengrijos karalius Andrius II, kuris po Romano Didžiojo mirties 1205 m. pretendavo į Haličo-Voluinės kunigaikštystės sostą ir buvo karūnuotas „Dievo malone karaliumi Vengrijos, Dalmatijos, Kroatijos, Romos, Serbijos, Galicijos ir Lodomerijos“ (lot. Dei gratia, Hungariae, Dalmatiae Croatiae, Romae, Serviae, Galliciae, Lodomeriaeque rex). Monarchai iš Romanovičių dinastijos taip pat vartojo šį vardą savo tituluose. Karaliaus Danieliaus Haličiečio palikuonys turėjo titulus „Rex Russiae“, dažniau „Regis Rusie“ ir „duces totius terrae Russiae, Galicie et Ladimirie“ („Rusios karalius“ ir „visų Rusios, Galicijos ir Vladimiro žemių kunigaikštis“).
Senovės Rusios Haličo-Voluinės kunigaikštystėje, nuslopinus valdančiąją Romanovičių dinastiją vyrų linijoje, į sostą buvo pašauktas , didikas iš Lenkijos Piastų dinastijos. Po jo mirties 1340 m. prasidėjo karai dėl Haličo ir Voluinės palikimo, po kurių Haličo žemės atiteko Kazimiero Didžiojo iš Piastų dinastijos valdomai Lenkijos karalystei, o Voluinė pasiliko Gediminaičiams. Dar XIII a. pabaigoje, kaip Levo Danilovičiaus dukters kraitis, Užkarpatės valdos buvo perduotos Vengrijos karūnai. 1372 m. Vengrijos ir Lenkijos karalius į Vengriją įtraukė Haličo žemę, o 1387 m. jo duktė Jadvyga, Lenkijos karalienė, Haličą prijungė prie Lenkijos karalystės. 1434 m. karalius Vladislovas III Varnietis iš Haličo ir Voluinės žemių suformavo vaivadijas, o vėliau Galicija ir Voluinė tapo Abiejų Tautų Respublikos dalimi kaip Lenkijos karūnos žemės.
Po pirmojo ATR padalijimo 1772 m. Rusios ir Belzo vaivadijos sudarė karalystę, kuri vėliau tapo Austrijos imperijos dalimi, o vėliau priklausė Austrijai-Vengrijai kaip rytinė Galicijos ir Lodomerijos karalystės dalis. 1775 m. jai iš Moldavijos kunigaikštystės atiteko Bukovinos Černivcių regionas. Karalystėje nuolat vyko politinės kovos tarp lenkų ir ukrainiečių.
Iš viso, 1910 m. surašymo duomenimis, Rytų Galicijoje iš 5 300 000 gyventojų 39,8 % nurodė lenkų kalbą kaip gimtąją kalbą, 58,9 % ukrainiečių – 58,9%; tačiau įtariama, kad ši statistika galėjo būti šališka, nes surašymą atlikę pareigūnai daugiausia buvo etniniai lenkai. Be to, lenkiškai kalbančiai populiacijai taip pat buvo priskiriami etniniai žydai.
Po Austrijos-Vengrijos žlugimo Galicijos teritorijoje trumpą laiką egzistavo Rusijos Lemkų Liaudies Respublika, Vakarų Ukrainos Liaudies Respublika ir Galicijos Socialistinė Sovietų Respublika, tačiau dėl Lenkijos-sovietų ir Lenkijos–Ukrainos karų, visa karalystės teritorija atiteko Antrajai Lenkijos Respublikai.
Administracinis suskirstymas
Po pirmojo Lenkijos padalijimo Abiejų Tautų Respublikos žemės pateko į naujai sukurtą Austrijos provinciją – Galicijos ir Lodomerijos karalystę. Provincijos sostine planuota paskelbti Jaroslavą, miestą, esantį karalystės centre. Svarstyta ir Peremislio kandidatūra, tačiau galiausiai valdžia apsistojo ties Lvovu, kaip didžiausiu provincijos miestu.
Pirmiausia, 1774 m., karalystės teritorija buvo padalinta į 6 cirkulus: Belzo, Raudonosios Rusios, Krokuvos, Liublino, Podolsko ir Sandomiero. Tie atitinkamai buvo suskirstyti į 59 distriktus. 1777 m. distriktų skaičius sumažintas iki 19, o 1782 m. administracinis suskirstymas pertvarkytas ir karalystę sudarė 19 cirkulų. Galutinės provincijos ribos buvo nustatytos Vienos kongrese, o Karūnos kraštu tapo nuo 1850 m.
Etninė sudėtis
Galicijoje ir Lodomerijoje tarp gyventojų iki XX a. pradžios vyraujanti dauguma buvo slavai, kuriuos maždaug po lygiai sudarė rusinai (ukrainiečiai) ir lenkai (86 % = 2 x 43 %). Karalystės vakarinėje dalyje vyravo Romos katalikai (88,6 %), rytinėje – unitai (61,7 %).
|
|
Rusinai – istorinis Vakarų Rusios gyventojų savivardis. Dėl nacionalinio judėjimo XIX a. pirmoje pusėje – XX a. pradžioje jį palaipsniui pakeitė etnonimas „ukrainiečiai“.
Religinės, etnografinės ir net socialinės sąlygos kėlė antipatiją tarp dviejų pagrindinių Galicijos tautybių. Lenkai užėmė vakarinę, daug mažesnę šalies dalį iki Vyslos dešiniojo intako Sano žemumose ir tik iki Poprado kalnuose. Likusioje erdvėje (3/4 šalies) telkėsi rusinai, bet ir čia gyvenantys dvarininkai, dauguma valdininkų, Lvovo ir kiek mažiau kitų didžiųjų miestų gyventojai, taip pat kelių kaimų žmonės Lvovo ir Podolės apylinkėse buvo lenkai, kurie dominavo administracijoje, teisme, Seime ir kt.
Pragyvenimo lygis
Iki industrializacijos laikotarpio palankios gamtinės sąlygos šiose žemėse lėmė perteklinį kaimo gyventojų gausėjimą. Pirmieji valdžios bandymai reformuoti ir panaikinti visas monarchų įpėdinių sutartis dėl baudžiavos prievolių pavaldiniams žlugo. Dėl to tradicinės Lenkijos teisės pakeitimas Austrijos teise, kuri panaikintų feodalinės santvarkos likučius, baigėsi Galicijos skerdynių 1846 m. protrūkiu. Per pirmuosius aštuoniasdešimt metų tai buvo labiausiai atsilikęs regionas, nepatyręs nei Stanislovo Augusto eros, nei austrų apšviestojo absoliutizmo reformų. Vienos valdžia ilgą laiką šio regiono atžvilgiu vykdė savotišką kolonijinę politiką: taikyti labai aukšti mokesčiai, Galicijos gyventojai buvo neproporcingai šaukiami į kariuomenę. Imperatoriškosios valdžios požiūriu, ši provincija taip pat neteikė ypatingos vertės: buvo rimtai svarstoma galimybė apsikeisti šiomis žemėmis su Balkanų ar Vokietijos teritorijomis. Nuo XIX a. vidurio, nepaisant verslo laisvės ir gana tankaus (palyginti su Rusijos aneksuotomis žemėmis) geležinkelių tinklo, Galicija buvo mažiausiai išsivysčiusi ir skurdžiausia Karūnos žemė Austrijoje. Tai skatino gyventojų masinę emigraciją, pvz. į Šiaurės Ameriką. Kai kurie istorikai situaciją Galicijoje apibūdino kaip blogesnę, nei Airijoje pradiniu Didžiojo bado laikotarpiu. publikacija „Galicijos skurdas skaičiais“ (Nędza Galicji w cyfrach) atskleidė karčią provincijos tikrovę, kurioje 50 % vaikų mirdavo nesulaukę 5 metų amžiaus. 1900 m. 9 000 gyventojų teko 1 gydytojas, o 100 000 gyventojų turinčiame Borščivo paviete nebuvo nė vienos ligoninės. 33 % vietovių neturėjo mokyklų, o 91 mokiniui teko 1 mokytojas. Žemės naudojimo struktūra buvo netobula: per 40 % apsėjamų plotų priklausė 2,4 tūkst. stambių žemių savininkų, o 80 % valstiečių valdė mažesnius nei 4 ha ūkius. Galicijoje buvo įsitvirtinusi chaotiška dirbamų žemių struktūra: daugybė įvairių formų ir dydžių nedidelių laukų, sklypų ir lysvių. Galicų skurdas tapo priežastimi, kodėl provincija buvo pavadinama Golicja i Głodomeria (čia Głód – badas), taip pajuokiant valdančią monarchiją.
Literatūra
- Paul Robert Magocsi. Galicia: A Historical Survey and Bibliographic Guide. — Toronto: University of Toronto Press, 1983. Concentrates on the historical, or Eastern Galicia.
- Andrei S. Markovits and Frank E. Sysyn, eds. Nationbuilding and the Politics of Nationalism: Essays on Austrian Galicia. — Cambridge, Mass.: Harvard University Press, 1982.
- Galicia: A Multicultured Land. / Eds.: Christopher Hann and Paul Robert Magocsi. — Toronto: University of Toronto Press, 2005.
- Taylor, A. J. P. The Habsburg Monarchy 1809–1918, 1941 (discusses Habsburg policy toward ethnic minorities).
Šaltiniai
- Encyclopedia of Ukraine. Kingdom of Galicia and Lodomeria. Flags
- Piotr Eberhardt. Ethnic groups and population changes in twentieth-century Central-Eastern Europe: history, data, analysis. — M. E. Sharpe, 2003. — P. 92—93. — ISBN 978-0-7656-0665-5.
- M. Wieliczko. 500 zagadek o Rzeszowie i Ziemi Rzeszowskiej. — Warsz. 1973.
- F. Persowski. Przemyśl pod rządami austriackimi 1772–1918. / Tysiąc lat Przemyśla. Zarys historyczny. — Kraków, 1974.
- Wyniki austro-węgierskiego spisu ludności z 1910 – religia i język w Galicji.
- Галиция // Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, в 86 т. (82 т. и 4 доп.). – СПб., 1890–1907
- Norman Davies. Boże Igrzysko. Historia Polski, Kraków 2002, s. 51.
- Stanisław Grodziski Historia ustroju społeczno-politycznego Galicji 1771-1848, Wrocław 1971.
- God’s Playground A History of Poland: Volume II: 1795 to the Present. Oxford University Press, 24 lutego 2005. s. 106–108.
- Andrzej Chojnowski, Jan J. Bruski, Ukraina, Wydawnictwo Trio, Warszawa 2006
- Małgorzata Dudzińska. Szachownica gruntów rolnych jako czynnik kształtujący przestrzeń wiejską.
- Tadeusz Chrzanowski: Kresy, czyli Obszary tęsknot, Wydawnictwo Literackie Kraków 2010, ISBN 978-83-08-04336-3.
Nuorodos
- Galicija. Visuotinė lietuvių enciklopedija (tikrinta 2023-06-25).
| Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu. |
Autorius: www.NiNa.Az
Išleidimo data:
vikipedija, wiki, lietuvos, knyga, knygos, biblioteka, straipsnis, skaityti, atsisiųsti, nemokamai atsisiųsti, mp3, video, mp4, 3gp, jpg, jpeg, gif, png, pictu, mobilusis, porn, telefonas, android, iOS, apple, mobile telefl, samsung, iPhone, xiomi, xiaomi, redmi, pornografija, honor, oppo, Nokia, Sonya, mi, pc, web, kompiuteris, Informacija apie Haličo ir Lodomerijos karalystė, Kas yra Haličo ir Lodomerijos karalystė? Ką reiškia Haličo ir Lodomerijos karalystė?
Galicijos ir Lodomerijos karalyste su Krokuvos Didziaja Kunigaikstyste ir Osvencimo bei Zatoro kunigaikstystemis vok Konigreich Galizien und Lodomerien mit dem Grossherzogtum Krakau und den Herzogtumern Auschwitz und Zator lenk Krolestwo Galicji i Lodomerii wraz z Wielkim Ksiestwem Krakowskim i Ksiestwami Oswiecimia i Zatoru ukr Korolivstvo Galichini ta Volodimiriyi z Velikim knyazistvom Krakivskim i knyazivstvami Osvencima i Zatoru Karunos zeme Habsburgu monarchijos rytuose su sostine Lvove susidariusi po Pirmojo Abieju Tautu Respublikos padalijimo 1772 m apemusi Galicija ir Mazaja Lenkija Gyvavo siuolaikines Ukrainos Ivano Frankivsko Lvovo ir Ternopilio isskyrus siaurine dalį srityse Pakarpates vaivadijoje ir didziojoje dalyje Mazosios Lenkijos vaivadijos teritorijos Lenkijoje Karalystes vakarineje dalyje daugiausia gyveno lenkai o rytineje rusinai ir ukrainieciai vok Konigreich Galizien und Lodomerien lenk Krolestwo Galicji i Lodomerii ukr Korolivstvo Galichini ta Volodimiriyi Galicijos ir Lodomerijos karalysteKarunos zeme pavaldi Habsburgu monarchijai 1772 1804 Austrijos imperijai 1804 1867 Austrijos Vengrijos daliai Cisleitanijai 1867 1918 1772 1918 Veliava HerbasLocation of Karalyste Austrijos imperijos zemelapyjeSostine LvovasKalbos vokieciu iki 1867 lenku ukrainieciuValdymo forma monarchijaGalicijos ir Lodomerijos karalius 1772 1780 Marija Terese 1780 1790 Juozapas II 1790 1792 Leopoldas II 1792 1835 Pranciskus II 1835 1848 Ferdinandas I 1848 1916 1916 1918 Pranciskus Juozapas I Karolis IParlamentas SeimasEra naujieji laikaiKaralystes Seimo rumai dabar Lvovo universitetas Galicijos veliava 1849 1849 1890 ir 1890 1918 m IstorijaPirma karta sį varda pavartojo Vengrijos karalius Andrius II kuris po Romano Didziojo mirties 1205 m pretendavo į Halico Voluines kunigaikstystes sosta ir buvo karunuotas Dievo malone karaliumi Vengrijos Dalmatijos Kroatijos Romos Serbijos Galicijos ir Lodomerijos lot Dei gratia Hungariae Dalmatiae Croatiae Romae Serviae Galliciae Lodomeriaeque rex Monarchai is Romanoviciu dinastijos taip pat vartojo sį varda savo tituluose Karaliaus Danieliaus Haliciecio palikuonys turejo titulus Rex Russiae dazniau Regis Rusie ir duces totius terrae Russiae Galicie et Ladimirie Rusios karalius ir visu Rusios Galicijos ir Vladimiro zemiu kunigaikstis Senoves Rusios Halico Voluines kunigaikstysteje nuslopinus valdanciaja Romanoviciu dinastija vyru linijoje į sosta buvo pasauktas didikas is Lenkijos Piastu dinastijos Po jo mirties 1340 m prasidejo karai del Halico ir Voluines palikimo po kuriu Halico zemes atiteko Kazimiero Didziojo is Piastu dinastijos valdomai Lenkijos karalystei o Voluine pasiliko Gediminaiciams Dar XIII a pabaigoje kaip Levo Daniloviciaus dukters kraitis Uzkarpates valdos buvo perduotos Vengrijos karunai 1372 m Vengrijos ir Lenkijos karalius į Vengrija įtrauke Halico zeme o 1387 m jo dukte Jadvyga Lenkijos karaliene Halica prijunge prie Lenkijos karalystes 1434 m karalius Vladislovas III Varnietis is Halico ir Voluines zemiu suformavo vaivadijas o veliau Galicija ir Voluine tapo Abieju Tautu Respublikos dalimi kaip Lenkijos karunos zemes Po pirmojo ATR padalijimo 1772 m Rusios ir Belzo vaivadijos sudare karalyste kuri veliau tapo Austrijos imperijos dalimi o veliau priklause Austrijai Vengrijai kaip rytine Galicijos ir Lodomerijos karalystes dalis 1775 m jai is Moldavijos kunigaikstystes atiteko Bukovinos Cernivciu regionas Karalysteje nuolat vyko politines kovos tarp lenku ir ukrainieciu Is viso 1910 m surasymo duomenimis Rytu Galicijoje is 5 300 000 gyventoju 39 8 nurode lenku kalba kaip gimtaja kalba 58 9 ukrainieciu 58 9 taciau įtariama kad si statistika galejo buti saliska nes surasyma atlike pareigunai daugiausia buvo etniniai lenkai Be to lenkiskai kalbanciai populiacijai taip pat buvo priskiriami etniniai zydai Po Austrijos Vengrijos zlugimo Galicijos teritorijoje trumpa laika egzistavo Rusijos Lemku Liaudies Respublika Vakaru Ukrainos Liaudies Respublika ir Galicijos Socialistine Sovietu Respublika taciau del Lenkijos sovietu ir Lenkijos Ukrainos karu visa karalystes teritorija atiteko Antrajai Lenkijos Respublikai Galicijos ir Lodomerijos karalystes administracinis zemelapis 1914 m Etnografinis zemelapis 1878 m Administracinis suskirstymasPo pirmojo Lenkijos padalijimo Abieju Tautu Respublikos zemes pateko į naujai sukurta Austrijos provincija Galicijos ir Lodomerijos karalyste Provincijos sostine planuota paskelbti Jaroslava miesta esantį karalystes centre Svarstyta ir Peremislio kandidatura taciau galiausiai valdzia apsistojo ties Lvovu kaip didziausiu provincijos miestu Pirmiausia 1774 m karalystes teritorija buvo padalinta į 6 cirkulus Belzo Raudonosios Rusios Krokuvos Liublino Podolsko ir Sandomiero Tie atitinkamai buvo suskirstyti į 59 distriktus 1777 m distriktu skaicius sumazintas iki 19 o 1782 m administracinis suskirstymas pertvarkytas ir karalyste sudare 19 cirkulu Galutines provincijos ribos buvo nustatytos Vienos kongrese o Karunos krastu tapo nuo 1850 m Etnine sudetisGalicijoje ir Lodomerijoje tarp gyventoju iki XX a pradzios vyraujanti dauguma buvo slavai kuriuos mazdaug po lygiai sudare rusinai ukrainieciai ir lenkai 86 2 x 43 Karalystes vakarineje dalyje vyravo Romos katalikai 88 6 rytineje unitai 61 7 Gyventoju grupe Rytu Galicija 55 300 km Vakaru Galicija 23 200 km rusinai ir kiti rytu slavai 64 5 13 2 lenkai 21 0 78 7 zydai 13 7 7 6 vokieciai 0 3 0 3 kiti 0 5 0 2 Pagal tikejima Rytu Galicija 55 300 km Vakaru Galicija 23 200 km Romos katalikai 25 3 88 6 Unitai 61 7 3 2 Zydai 12 4 7 9 Kiti 0 5 0 3 Rusinai istorinis Vakaru Rusios gyventoju savivardis Del nacionalinio judejimo XIX a pirmoje puseje XX a pradzioje jį palaipsniui pakeite etnonimas ukrainieciai Religines etnografines ir net socialines salygos kele antipatija tarp dvieju pagrindiniu Galicijos tautybiu Lenkai uzeme vakarine daug mazesne salies dalį iki Vyslos desiniojo intako Sano zemumose ir tik iki Poprado kalnuose Likusioje erdveje 3 4 salies telkesi rusinai bet ir cia gyvenantys dvarininkai dauguma valdininku Lvovo ir kiek maziau kitu didziuju miestu gyventojai taip pat keliu kaimu zmones Lvovo ir Podoles apylinkese buvo lenkai kurie dominavo administracijoje teisme Seime ir kt Pragyvenimo lygisMaisto dalijimas varguoliams Sanokas 1847 m Iki industrializacijos laikotarpio palankios gamtines salygos siose zemese leme perteklinį kaimo gyventoju gausejima Pirmieji valdzios bandymai reformuoti ir panaikinti visas monarchu įpediniu sutartis del baudziavos prievoliu pavaldiniams zlugo Del to tradicines Lenkijos teises pakeitimas Austrijos teise kuri panaikintu feodalines santvarkos likucius baigesi Galicijos skerdyniu 1846 m protrukiu Per pirmuosius astuoniasdesimt metu tai buvo labiausiai atsilikes regionas nepatyres nei Stanislovo Augusto eros nei austru apsviestojo absoliutizmo reformu Vienos valdzia ilga laika sio regiono atzvilgiu vykde savotiska kolonijine politika taikyti labai auksti mokesciai Galicijos gyventojai buvo neproporcingai saukiami į kariuomene Imperatoriskosios valdzios poziuriu si provincija taip pat neteike ypatingos vertes buvo rimtai svarstoma galimybe apsikeisti siomis zememis su Balkanu ar Vokietijos teritorijomis Nuo XIX a vidurio nepaisant verslo laisves ir gana tankaus palyginti su Rusijos aneksuotomis zememis gelezinkeliu tinklo Galicija buvo maziausiai issivysciusi ir skurdziausia Karunos zeme Austrijoje Tai skatino gyventoju masine emigracija pvz į Siaures Amerika Kai kurie istorikai situacija Galicijoje apibudino kaip blogesne nei Airijoje pradiniu Didziojo bado laikotarpiu publikacija Galicijos skurdas skaiciais Nedza Galicji w cyfrach atskleide karcia provincijos tikrove kurioje 50 vaiku mirdavo nesulauke 5 metu amziaus 1900 m 9 000 gyventoju teko 1 gydytojas o 100 000 gyventoju turinciame Borscivo paviete nebuvo ne vienos ligonines 33 vietoviu neturejo mokyklu o 91 mokiniui teko 1 mokytojas Zemes naudojimo struktura buvo netobula per 40 apsejamu plotu priklause 2 4 tukst stambiu zemiu savininku o 80 valstieciu valde mazesnius nei 4 ha ukius Galicijoje buvo įsitvirtinusi chaotiska dirbamu zemiu struktura daugybe įvairiu formu ir dydziu nedideliu lauku sklypu ir lysviu Galicu skurdas tapo priezastimi kodel provincija buvo pavadinama Golicja i Glodomeria cia Glod badas taip pajuokiant valdancia monarchija LiteraturaPaul Robert Magocsi Galicia A Historical Survey and Bibliographic Guide Toronto University of Toronto Press 1983 Concentrates on the historical or Eastern Galicia Andrei S Markovits and Frank E Sysyn eds Nationbuilding and the Politics of Nationalism Essays on Austrian Galicia Cambridge Mass Harvard University Press 1982 Galicia A Multicultured Land Eds Christopher Hann and Paul Robert Magocsi Toronto University of Toronto Press 2005 Taylor A J P The Habsburg Monarchy 1809 1918 1941 discusses Habsburg policy toward ethnic minorities SaltiniaiEncyclopedia of Ukraine Kingdom of Galicia and Lodomeria Flags Piotr Eberhardt Ethnic groups and population changes in twentieth century Central Eastern Europe history data analysis M E Sharpe 2003 P 92 93 ISBN 978 0 7656 0665 5 M Wieliczko 500 zagadek o Rzeszowie i Ziemi Rzeszowskiej Warsz 1973 F Persowski Przemysl pod rzadami austriackimi 1772 1918 Tysiac lat Przemysla Zarys historyczny Krakow 1974 Wyniki austro wegierskiego spisu ludnosci z 1910 religia i jezyk w Galicji Galiciya Enciklopedicheskij slovar Brokgauza i Efrona v 86 t 82 t i 4 dop SPb 1890 1907 Norman Davies Boze Igrzysko Historia Polski Krakow 2002 s 51 Stanislaw Grodziski Historia ustroju spoleczno politycznego Galicji 1771 1848 Wroclaw 1971 God s Playground A History of Poland Volume II 1795 to the Present Oxford University Press 24 lutego 2005 s 106 108 Andrzej Chojnowski Jan J Bruski Ukraina Wydawnictwo Trio Warszawa 2006 Malgorzata Dudzinska Szachownica gruntow rolnych jako czynnik ksztaltujacy przestrzen wiejska Tadeusz Chrzanowski Kresy czyli Obszary tesknot Wydawnictwo Literackie Krakow 2010 ISBN 978 83 08 04336 3 NuorodosVikiteka Galicijos ir Lodomerijos karalyste vaizdine ir garsine medziagaGalicija Visuotine lietuviu enciklopedija tikrinta 2023 06 25 Sis straipsnis yra tapes savaites straipsniu