Gėlininkystė

Gėlininkystė – augalininkystės šaka apimanti augalų auginimą parkams, sodams, skverams ir kitiems želdynams, sodybiniams sklypams, gyvenamųjų ir visuomeninių patalpų vidui ir išorei (balkonams, palangėms) puošti, taip pat puokštėms, moksliniams tyrimams ir mokomiesiems reikalams.

Skiriama lauko ir šiltnamių gėlininkystė. Lietuvoje lauke daugiausia auginamos vietos klimato sąlygas pakeliančios gėlės (pvz., , bijūnai, , gvaizdūnės, tulpės, jurginai, kardeliai, našlaitės, ratiliai), šiltnamiuose – gėlės, kurioms lauko sąlygos netinka (pvz., gerberos, gvazdikai, rožės, ciklamenai, žilės).

Daugiausia gėlininkystė plėtojama Nyderlanduose (daugiausia auginama , tulpių, kitų svogūninių gėlių), Prancūzijoje (gvazdikų), Italijoje (rožių), JAV (Kalifornija teikia ~75 % pasaulinės gėlių sėklos produkcijos), Lenkijoje, Japonijoje, Indijoje, Vokietijoje, Danijoje.

Istorija

Gėles augino persai, egiptiečiai, graikai, romėnai. Viduramžiais Europoje gėlynai daugiausia įrengiami dvaruose, vienuolynuose. Gėlininkystė labiau paplito XIX amžiuje.

Lietuvoje

Žinių apie gėlininkystę Lietuvoje yra iš XVI a. Daug gėlių XVIII a. pab. – XIX a. pr. buvo auginama miestų ir dvarų želdynuose, vienuolynų parkuose ir soduose. Didelę reikšmę gėlininkystės plėtotei turėjo Gardine (1775 m.) ir Vilniuje (1781 m.) įkurti botanikos sodai. 1923 m. gėlininkystės centru tapo Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos sodas Kaune. Nuo 1925 m. aukštesniojoje sodininkystės ir daržininkystės mokykloje (pokaryje tapusioje Kauno Mičiurino tarybiniu ūkiu-technikumu, Aukštoji Freda) buvo dėstoma dekoratyvinė sodininkystė, vėliau Žemės ūkio akademijoje (Dotnuva) buvo dėstomas gėlininkystės kursas. 1930 m. Kaune gėlėms auginti auginti buvo pastatyta 2000 m² šiltnamių. Gėlininkystė ypač buvo plėtojama nuo XX a. 7-o dešimtmečio. Įkurta apželdinimo trestų ir gėlininkystės ūkių, įrengta daug gėlynų miestų parkuose, aikštėse, skveruose, išplėsta šiltnamių statyba. Nuo 1959 m. rengiamos respublikinės gėlių parodos, metų pavyzdinių sodybų konkursai.

Lietuvoje gėles augina miestų želdinimo tarnybos, specializuoti ūkiai, ūkininkai ir gėlininkai mėgėjai. Gėlių ir jų veislių asortimentui gerinti bei naujinti sėklų ir sodmenų įvežama iš užsienio. Introdukuotos gėlės kurį laiką auginamos karantininiame kontrolės punkte (prie Kaišiadorių), paskui parduodamos ūkiams. Pramoniniam auginimui tinkamiausias gėlių veisles atrenka Dekoratyvinių augalų veislių tyrimo punktas (įkurtas 1978 m. prie Vilniaus). Gėlininkystės mokslinis darbas dirbamas botanikos soduose, Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijoje, Sodininkystės ir daržininkystės institute.

Literatūra

• Alina Boguševičiūtė, I. Daujotaitė. „Balkonų apželdinimas“ (1960)
• J. Rugytė, B. Andriuškevičienė. „Gėlės šiltnamiuose“ (1991)
• Angelė Baliūnienė, R. Juodkaitė. „Tulpės“ (1991)
• A. Boguševičiūtė, J. Čirpus, V. Juronis. „Rožės“ (1992)