Gubernijos–Biržų siaurasis geležinkelis

Pirmojo pasaulinio karo metu 1916 m. vokiečių kariuomenė strateginiais tikslais nutiesė 600 mm vėžės siaurąjį geležinkelį iš Gubernijos į Pasvalį.^[2] Geležinkelis tiestas paskubomis, ilgesnei eksploatacijai nenumatytas. Tokio tipo geležinkelių bėgius vokiečių kariuomenė klodavo kartu su metaliniais pabėgiais ir nutiesdavo iki 20 km per dieną. Dėl stabilumo stokos traukiniai 600 mm vėžės geležinkeliais važiuodavo lėtai, o garvežiai turėdavo daug mažiau galios už platesnių geležinkelių.^[3]

1919 m. perėmus geležinkelių tinklą iš vokiečių okupacinės valdžios Lietuvos Susisiekimo ministerijos žinion, imta rūpintis šių geležinkelių sutvarkymu ir pritaikymu ūkio reikmėms. 1921 m. geležinkelis iš Gubernijos prailgintas iki Šiaulių, 1922 m. – iš Pasvalio iki Biržų, kainavęs 450 tūkst. litų.^[4] Tuomet pastatytos Daudžgirių, Gulbinų, Kraštų, Pajiešmenių, Papyvesių stotelės, Šiaulių miesto pakraštyje įrengta Vilniaus gatvės stotelė.^[5] Taip pat 1922 m. nuo Petrašiūnų stoties nutiesta atšaka į Linkuvą – tai buvo pirmasis nepriklausomos Lietuvos metais nutiestas siaurasis geležinkelis.^[6] 1935 m. 600 mm vėžė praplatinta iki 750 mm; darbas, sutelkus didelį skaičių darbininkų, atliktas per dvi paras. Tais pačiais metais pastatyti mediniai pastatai Migonių, Šukionių ir Mumaičių stotyse.^[7]

1937–1938 m. iš Joniškėlio nutiesta linija į Panevėžį, pastatyti nauji sijiniai kniedyti tiltai per Lėvenį (65 m ilgio) ir Pyvesą (40 m). Joniškėlio stotis tapo mazgine siaurojo geležinkelio stotimi. Šį geležinkelio mazgą Antrojo pasaulinio karo metu papildė nutiesta atšaka iš Joniškėlio į Žeimelį.^[8][9]

Po Antrojo pasaulinio karo geležinkelio reikšmė atskiruose ruožuose pradėjo mažėti. Anksčiausiai, XX a. šeštajame ar septintajame dešimtmetyje, uždarytas Gubernijos–Šiaulių ruožas.^[10] 1980 m. uždarytas Gubernijos–Pakruojo ruožas.^[11] 1985 m. nutiesus platųjį geležinkelį iš Radviliškio į Pakruojį su atšakomis į Petrašiūnų ir Klovainių skaldos gamyklas, eismas nutrauktas ir Pakruojo–Petrašiūnų ruože. Ilgiausiai išsilaikė Petrašiūnų–Joniškėlio ir didesnę krovinių apyvartą turėjęs Joniškėlio–Biržų ruožas. Vežta mediena, akmens anglis, cukriniai runkeliai, durpės, dolomito skalda, trąšos, kuras.^[12]

Į Biržus iš Joniškėlio atvykdavo du prekiniai ir vienas keleivinis traukinys. 1988 m. keleivinių traukinių eismas nutrauktas, krovininiai traukiniai keletą metų dar važinėjo.^[13] 1996 m. linija galutinai uždaryta.^[14]

Linijoje įvairiais laikais veikė šios stotys ir stotelės (gyvenviečių pavadinimai dabartiniai):

• Šiauliai (0,0 km);
• Vilniaus gatvė (2,9 km)
• Gubernija (5,0 km);
• Mumaičiai (16,3 km);
• Norušaičiai (21,4 km);
• Stačiūnai (27,3 km);
• Šukioniai (33,7 km);
• Pakruojis (44,0 km);
• Petrašiūnai (52,4 km);
• Pamūšis (55,4 km);
• Gailioniai (61,4 km);
• Joniškėlis (68,7 km);
• Migoniai (75,5 km);
• Pasvalys (83,3 km);
• Sūrių gamykla (84,3 km);
• Pajiešmeniai (92,3 km);
• Kraštai (95,9 km);
• Gulbinai (99,3 km);
• Daudžgiriai (103,5 km);
• Biržai (110,8 km).^[15][16]

Tiesdami geležinkelį karo reikmėms, vokiečiai pastatais nesirūpino – statė juos laikinus, medinius, neišvaizdžius,^[3] tad daugumos jų iki šių laikų neišliko. Po Pirmojo pasaulinio karo tvarkant ir plečiant iš vokiečių perimtą geležinkelį, rūpintasi ir naujų stočių pastatų statyba. Iš pradžių statyti kuklesni – vienaaukščiai, mediniai. Vėliau, ypač po 1935 m., kai geležinkelis pertvarkytas į platesnę vėžę, Pasvalio (1932 m.), Petrašiūnų (1936 m.), Pakruojo (1938 m.) ir Joniškėlio (1938 m.) stotyse iškilo dviaukščiai, mūriniai.

Pirmąjį Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetį keleivių ir prekių pervežimui naudoti vokiški T3 serijos garvežiai. Jų traukiami sąstatai atstumą nuo Gubernijos iki Biržų įveikdavo tik per 10 valandų. Po to, kai geležinkelis paplatintas iki 750 mm, Gubernijos ir Panevėžio depai iš Čekoslovakijos akcinės bendrovės „Škoda” įsigijo galingesnių P5 serijos garvežių. Dėl savo dydžio ir masyvumo jie nepritapo prie siauruko trasos ir dažnai „išeidavo” iš kelio, sukeldami avarijas, todėl greitai buvo jų atsisakyta ir grįžta prie ankstesnių garvežių. Nuo 1957 m. garvežius pradėta keisti Kalugoje pagamintais „Tu2“ serijos dyzeliniais lokomotyvais. Trys iš šių šilumvežių dabar eksponuojami Pakruojo, Joniškėlio ir Biržų stotyse.^[17]

Prieš karą, 1932 m., kai kuriuose siauruko ruožuose keleivius vežiodavo Kauno siaurųjų geležinkelių dirbtuvėse inžinieriaus Jono Avižonio pagamintos automotrisės.^[8] Pirmoji motrisė su vidaus degimo varikliu kursuodavo iš Šiaulių iki Biržų ir įveikdavo atstumą mažiau nei per 4 valandas. 1933 m. gruodį Biržų stotyje pildant motrisės baką benzinu, jis užsiliepsnojo, motrisė stipriai apdegė ir nebebuvo naudojama.^[13] 1941 m. tarp Šiaulių ir Gubernijos stočių kursavo automotrisė, kurioje buvo 36 keleivių vietos.^[18]

1924 m. pradžioje per parą tarp Biržų ir Šiaulių važiuodavo dvi traukinių poros, abidvi nakties metu.^[19] Sovietmečiu kelionė iš Gubernijos į Biržus trukdavo 5 valandas, todėl prie traukinio kartais prikabindavo restorano vagoną, o kartais – kino vagoną, kurį atkabindavo tarpinėse stotyse ir palikdavo kelioms paroms kinui demonstruoti.^[12]

1969 m. tiesioginio keleivinio traukinio iš Gubernijos į Biržus nebebuvo. Traukiniai kursuodavo iš Panevėžio į Guberniją ir iš Panevėžio į Biržus, abu – kartą per parą. Keleivinių-krovininių traukinių Nr. 956/957 Panevėžys–Gubernija ir Nr. 954/955 Panevėžys–Biržai tvarkaraštis 1969 m. birželį (iki/nuo Joniškėlio stoties):^[15]