Glotochronologija

Glotochronologija (iš sen. gr. γλῶττα 'kalba', χρóνος 'laikas' ir λόγος 'žodis', 'mokymas') − hipotetinis lyginamosios kalbotyros metodas, kuriuo siekiama nustatyti galimą susijusių kalbų atsiskyrimo laiką, remiantis hipoteze, kad bazinis kalbos žodynas kinta maždaug tolygiu greičiu. Pagal analogiją su radioaktyviosios anglies metodu organinių medžiagų amžiui nustatyti, šią hipotezę pateikė Morisas Svadišas (Morris Swadesh). Kalbotyroje teikiama nustatyti „leksikos skilimo pusperiodį”. Apskaičiavus pakitusių žodžių kiekį, šiuo metodu nustatomas laikotarpis, per kurį dvi kalbos arba keletas kalbų atsiskyrė nuo bendros prokalbės, o tuomet nustatomas kalbų susidarymo laikas. Glotochronologija yra leksikos statistikos atšaka, su ja kartais painiojama.

Glotochronologija grindžiama hipoteze, kad kiekvienoje kalboje yra tam tikra itin stabilios ir atsparios pokyčiams sąvokų dalis, kuri visose kalbose daugmaž tokios pačios apimties. Šios sąvokos priklauso vadinamajai „pamatinei leksikai“. Yra sudaryti 200, 100 ir 30 žodžių pamatinės leksikos M. Svadišo sąrašai.

Istorija

Kalbos kitimo samprata nenauja, ją savo darbuose nagrinėjo D. Hymsas (1973) ir Wellsas (1973). Pati glotochronologija atsirado XX a. viduryje (žr. 1953 m. Liso ir 1955 m. Svadišo straipsnius). Su problema supažindinama Embleton (1986) ir McMahon (2005) veikaluose. Glotochronologija jau seniai prieštaringa − iš dalies dėl tikslumo, taip pat dėl klausimo, ar jos pagrindu laikytinas garsas. Susidūrus su skoliniais, prielaidos, kaip greitai vienas žodis gali pakeisti kitą, gali iškreipti kalbų atsiskyrimo laiko rezultatus; tačiau glotochronologijoje buvo taikomi patikimesni kalbų atsiskyrimo laiko nustatymo būdai.

Metodologija

Žodžių sąrašas

Pradžioje šiuo metodu buvo numatoma, kad visose kalbose ir visose kultūrose žodyno pamatas kinta tolygiu ar beveik tolygiu greičiu, tad gali būti pasitelktas laiko atkarpai išmatuoti. Šiam reikalui buvo naudojamas 200 žodžių M. Svadišo sudarytas žodžių sąrašas, į kurį buvo įtraukti galimai pokyčiams atsparūs leksikos vienetai. Bet šiais laikais taikomas susiaurintas 100 žodžių M. Svadišo žodžių rinkinys. Toks pamatinis žodynas buvo išskirtas tam, kad į jį būtų įtrauktos bet kuriai žmonių kalbai būdingos sąvokos, pavyzdžiui, asmeniniai įvardžiai, kūno dalys, dangaus kūnai, pagrindinių veiksmų veiksmažodžiai, skaitvardžiai vienas, du ir kita. Į šį sąrašą neįeina tik kuriai nors vienai kultūrai arba tik tam tikram laikotarpiui būdingos sąvokos. Kaip buvo išsiaiškinta, idealiai atrinkti tokių žodžių iš esmės neįmanoma, gali būti, kad teks atsižvelgti į lyginamąsias kalbas.

Po to šiame sąraše išskiriami giminiški (bendrakilmiai) žodžiai. Juo didesnis giminiškų žodžių procentas, juo vėliau lyginamosios kalbos viena nuo kitos atsiskyrė.

Glotochronologijos konstanta

Pagal 200 žodžių sąrašą R. Lisas apskaičiavo „glotochronologijos reikšmę”, nagrinėdamas įžymiųjų 13 kalbų porų pokyčius. Jam išėjo 90 % tikslumo 0,806 ± 0,0176 skaičius. Pagal 100 žodžių sąrašą jis apskaičiavo reikšmę 0,86, nes didesnė reikšmė yra tuomet, kai atmetami skoliniai. Ši konstanta susijusi su žodžių išlaikymo kalboje trukmės formule

${\displaystyle L=2ln(r)}$,

kur L – pokyčio greitis, ln – e logaritmas, o r – glotochronologijos konstanta.

Atsiskyrimo laikas

Pagrindinė glotochronologijos formulė yra

${\displaystyle t={\frac {\ln(c)}{-L}}}$,

kur t – laiko periodas nuo vienos kalbos stadijos iki kitos, c – iki šio periodo pabaigos likusių sąrašo vienetų procentas, o L – šio sąrašo žodžių pasikeitimo greitis.

Tikrindamas istoriškai įrodomus atvejus, kai t žinomas iš nelingvistinių duomenų (pavyzdžiui, apytikslis laiko tarpas nuo klasikinės lotynų kalbos iki šiuolaikinių romanų kalbų), Svadišas apskaičiavo empirinę reikšmę, kur L apytiksliai lygu 0,14 (tai reiškia, kad per tūkstantmetį pasikeičia maždaug 14 iš 100-inio žodžių sąrašo).

Rezultatai

Nustatyta, kad glotochronologija tinka indoeuropiečių kalboms, ją taikant galima paaiškinti apie 87 % pokyčių. Taip pat paaiškėjo, kad šis metodas tinkamas chamitų-semitų kalboms, kinų kalbai ir Amerindijos kalboms. Pastarųjų kalbų tyrimus patvirtino tiek radioaktyviosios anglies ir kraujo grupių tyrimai, tiek ir archeologijos duomenys. Pasakytina, kad Grėjaus ir Atkinsono tyrimai, anot jų pačių, su glotochronologija neturi nieko bendra.

Ginčytinos metodo pusės

Ir glotochronologijos atsiradimo metu, ir dabar daug indoeuropeistų jos patikimumą neigia.

• Tačiau kritika vien dėl Svadišo sąraše esančių itin atsparių pokyčiams leksemų yra nesolidi (Sankoff 1970), nes tik tam tikras leksikos kiekis yra kintamas.
• Tradicinė glotochronologija teigė, jog kalba kinta tolygiai, pastoviu greičiu.

Bergslandas ir Vogtas (1962), remdamiesi šiuolaikiniais kalbotyros duomenimis, kuriuos patvirtina nelingvistiniai šaltiniai, įrodė, kad per tūkstantmetį islandų kalbos žodynas pakito tik 4 %, o norvegų kalbos riksmolas (arba buksmolas, šalyje vyraujantis vietinis danų kalbos variantas) per tą patį laiką kito 20 % (Svadišo teiktas „tolygus kitimo greitis” turėjo siekti 14 % per tūkstantmetį).

Šis ir keletas kitų pavyzdžių atskleidė, kad Svadišo formulė negali būti laikoma universalia. Labai gali būti, kad atskirų žodžių ir posakių pasikeitimo tikimybė yra nevienoda („kiekvienas žodis turi savą istoriją”).

Šios prielaidos buvo modifikuotos ir daugybę kartų patikrintos su atskirais įvairių kalbų žodžiais (žr. toliau).

• Rimtas argumentas toks, kad kalba kinta dėl socialinių ir istorinių įvykių, o jie, suprantama, nenumatomi, todėl šių įvykių įtakos neišeina tiksliai įvertinti.

Modifikuota glotochronologija

Nei visiškai pirminei Svadišo nuostatai pritariant, nei visiškai glotochronologiją atmetant, kaip išlyga buvo pasiūlyta prielaida, jog padarius kai kurių svarbių pakeitimų glotochronologija, kaip formalusis lingvistinis analizės metodas, gali būti taikoma. Tad leksikos pokyčio netolygų greitį nagrinėjo Van der Merwe (1966). Jis sąrašo žodžius suskirstė į klases, kur kiekviena jų turi savą kitimo greitį. Dyen, James ir Cole (1967) teigė, kad savo kitimo greitį turi kiekviena reikšmė. Tuo pat metu kalbų atsiskyrimo ir žodžių kitimo greičio apskaičiavimus atliko Kruskal, Dyen ir Black.

Brainardas (1970) atkreipė dėmesį į atsitiktinį giminingumą, o Gleasonas (1959) į problemą įtraukė sampratą apie prasmės efektą. Sankoffas (1973) pasiūlė atsižvelgti į žodžių skolinimosi tikimybę ir įvertinti galimus sinonimus.

Visi šie įvairūs metodo pakeitimai pateikiami Sankoffo knygoje „Visiškai parametrizuota leksikos statistika” („Fully Parameterised Lexicostatistics“). 1972 m. Sankoffas, remdamasis biologijos tyrimais, sukūrė populiacijos genetinio atsiskyrimo modelį. Embleton (1981) šį modelį supaprastino ir pritaikė kalbotyrai. Ji daug kartų modeliavo ir pasinaudojo tais variantais, kurie paaiškėjo esą rezultatyvūs.

Problema vėl buvo susidomėta, kai XX a. paskutiniame dešimtmetyje statistinė metodologija buvo papildyta kitos mokslo šakos –  – tyrimais, kuriais aiškintasi DNR kitimo greitis. Šie metodai patogūs, nes jiems nereikia taikyti galimo tolygaus kitimo greičio.

Starostino metodas

Rusijos kalbininkas S. Starostinas stengėsi patobulinti glotochronologiją šiais pasiūlymais:

• Skoliniai yra sisteminiai tikslumą iškreipiantys veiksniai, todėl į apskaičiavimus neturi būti įtraukiami; iš tiesų reikšmingi tik tie kalbos žodžiai, kurie keičiami savaisiais. Kadangi Svadišas į šiuos veiksnius neatsižvelgė, jis apskaičiavo, kad per tūkstantmetį iš jo 100 žodžių sąrašo pasikeičia 14, bet iš tikrųjų šio sąrašo žodžiai keičiasi žymiai lėčiau (maždaug 5 ar 6). Šios pataisos įtikinamai nuneigia Bergslando ir Vogto argumentus, nes išsami riksmolo analizė parodė, jog į šios kalbos pamatinių žodžių sąrašą buvo įtraukta 15-16 skolinių iš kitų germanų kalbų (daugiausia iš danų) – atmetus šiuos skolinius, apskaičiuotas lauktinas 5-6 žodžių per tūkstantmetį keitimo savaisiais greitis;
• Iš tiesų keitimo greitis ne tolygus, o priklauso nuo žodžio egzistavimo kalboje laikotarpio (tai yra leksemos X pakeitimo leksema Y tikimybė tiesiogiai atvirkščiai proporcingai didėja sulig prabėgusiu laiku  – vadinamuoju žodžių senėjimu, kuris empiriškai suvoktinas kaip laipsniškas žodžių pirminių reikšmių irimas, atsirandantis dėl susidarančių antrinių žodžio reikšmių);
• Kai kurie leksikos vienetai šiame 100 žodžių sąraše priklauso kitam tvarumo lygmeniui (pavyzdžiui, mažoka tikimybė, kad žodis aš bus pakeistas kitu, jei lygintume su žodžio geltonas pakeitimo tikimybe ir t. t.)

Buvo sudaryta tokia į laikotarpį bei individualų tvarumo koeficientą atsižvelgianti formulė:

${\displaystyle t={\sqrt {\frac {\ln(c)}{-Lc}}}}$.

Šioje formulėje Lc reiškia laipsnišką keitimo lėtėjimą, įvertinant pavienių žodžių individualų tvarumą (netvariausi elementai keičiami pirmiausiai ir greičiausiai), o kvadratinė šaknis rodo priešingą tendenciją – greitesnį žodžių keitimą dėl to, kaip greitai pirminio sąrašo žodžiai sensta ir yra linkę keisti reikšmę. Žinoma, ši formulė sudėtingesnė už pirminę Svadišo formulę, bet, kaip rodo Starostino darbai, ją taikant išeina patikimesni rezultatai negu apskaičiuojant pagal senąją (ir Starostino formulės rezultatai daugmaž atitinka istorijos paliudytų kalbų faktus). Kita vertus, taikant šią formulę paaiškėjo, kad glotochronologija gali būti taikoma tik toms kalboms, kurių istorinė fonologija kruopščiai ištirta (bent jau tiek, kad būtų galima aiškiai atskirti giminingus žodžius nuo skolinių).

Laiko apskaičiavimas

2000 m. Makdonaldo institute buvo surengta konferencija, kurioje svarstyta laiko apskaičiavimo problema. Publikuotos konferencijos ataskaitos leidžia susipažinti su įvairiais tų metų požiūriais į glotochronologiją. Jie svyruoja nuo pateiktų straipsnyje „Kodėl datos − ne kalbotyros objektas” iki aukščiau aptartų Starostino idėjų.

Literatūra

• Arndt, Walter W. (1959). The performance of glottochronology in Germanic. Language, 35, 180–192.
• Bergsland, Knut; & Vogt, Hans. (1962). On the validity of glottochronology. Current Anthropology, 3, 115–153.
• Brainerd, Barron (1970). A Stochastic Process related to Language Change. Journal of Applied Probability 7, 69–78.
• Callaghan, Catherine A. (1991). Utian and the Swadesh list. In J. E. Redden (Ed.), Papers for the American Indian language conference, held at the University of California, Santa Cruz, July and August, 1991 (pp. 218–237). Occasional papers on linguistics (No. 16). Carbondale: Department of Linguistics, Southern Illinois University.
• Campbell, Lyle. (1998). Historical Linguistics; An Introduction [Chapter 6.5]. Edinburgh: Edinburgh University Press. ISBN 0-7486-0775-7.
• Chretien, Douglas (1962). The Mathematical Models of Glottochronology. Language 38, 11–37.
• Crowley, Terry (1997). An introduction to historical linguistics. 3rd ed. Auckland: Oxford Univ. Press. pp. 171–193.
• Dyen, Isidore (1965). "A Lexicostatistical classification of the Austronesian languages. " International Journal of American Linguistics, Memoir 19.
• Gray, R.D. & Atkinson, Q.D. (2003): "Language-tree divergence times support the Anatolian theory of Indo-European origin. " Nature 426–435-439. Archyvuota kopija 2012-04-13 iš Wayback Machine projekto.
• Gudschinsky, Sarah. (1956). The ABC’s of lexicostatistics (glottochronology). Word, 12, 175–210.
• Haarmann, Harald. (1990). "Basic vocabulary and language contacts; the disillusion of glottochronology. In Indogermanische Forschungen 95:7ff.
• Hockett, Charles F. (1958). A course in modern linguistics (Chap. 6). New York: Macmillan.
• Hoijer, Harry. (1956). Lexicostatistics: A critique. Language, 32, 49–60.
• Holm, Hans J. (2003). The Proportionality Trap. Or: What is wrong with lexicostatistical Subgrouping.Indogermanische Forschungen, 108, 38–46.
• Holm, Hans J. (2005). Genealogische Verwandtschaft. Kap. 45 in Quantitative Linguistik; ein internationales Handbuch. Herausgegeben von R.Köhler, G. Altmann, R. Piotrowski, Berlin: Walter de Gruyter.
• Holm, Hans J. (2007). The new Arboretum of Indo-European 'Trees'; Can new algorithms reveal the Phylogeny and even Prehistory of IE?. Journal of Quantitative Linguistics 14-2:167–214
• Hymes, Dell H. (1960). Lexicostatistics so far. Current Anthropology, 1 (1), 3–44.
• McWhorter, John. (2001). The power of Babel. New York: Freeman. ISBN 978-0-7167-4473-3.
• Nettle, Daniel. (1999). Linguistic diversity of the Americas can be reconciled with a recent colonization. in PNAS 96(6):3325–9.
• Sankoff, David (1970). "On the Rate of Replacement of Word-Meaning Relationships. " Language 46.564–569.
• Sjoberg, Andree; & Sjoberg, Gideon. (1956). Problems in glottochronology. American Anthropologist, 58 (2), 296–308.
• Starostin, Sergei. Methodology Of Long-Range Comparison. 2002. pdf
• Thomason, Sarah Grey, and Kaufman, Terrence. (1988). Language Contact, Creolization, and Genetic Linguistics. Berkeley: University of California Press.
• Tischler, Johann, 1973. Glottochronologie und Lexikostatistik [Innsbrucker Beiträge zur Sprachwissenschaft 11]; Innsbruck.
• Wittmann, Henri (1969). "A lexico-statistic inquiry into the diachrony of Hittite. " Indogermanische Forschungen 74.1–10.[1]
• Wittmann, Henri (1973). "The lexicostatistical classification of the French-based Creole languages. " Lexicostatistics in genetic linguistics: Proceedings of the Yale conference, April 3–4, 1971, dir. Isidore Dyen, 89–99. La Haye: Mouton. [2]
• Zipf, George K. (1965). The Psychobiology of Language: an Introduction to Dynamic Philology. Cambridge, MA: M.I.T.Press.

Išnašos

1. Language-tree divergence times support the Anatolian theory of Indo-European origin, Russel D. Gray & Quesntin D. Atkinson, Nature 426, 435–439 2003
2. van der Merwe, N. J. 1966 „New mathematics for glottochronology“, Current Anthropology 7: 485–500
3. Dyen, I., James, A. T., & J. W. L. Cole 1967 „Language divergence and estimated word retention rate“, <Language 43: 150–171