Girdavos apskritis

Girdavos apskritis (vok. Landkreis Gerdauen) – 1818–1871 m. Prūsijos karalystės Rytų Prūsijos provincijos, 1871–1918 m. Vokietijos imperijos, 1918–1933 m. Veimaro respublikos, 1933–1945 m. Trečiojo reicho Karaliaučiaus apygardos administracinis teritorinis vienetas Mažojoje Lietuvoje. Sudaryta po Vienos kongreso per 1815–1818 m. vykdytą reformą smulkinant Rytų Prūsijos apskritis. Centras – Girdava.

Girdavos apskritis
Landkreis Friedland

←

1818 – 1945

→

Apskritis Karaliaučiaus apygardoje (žalia) po 1905 m.

Valstybė

Prūsijos karalystė

Apygarda

Karaliaučiaus apygarda

Administracinis centras

Girdava

Valsčius

9 (1818)

Istorija

redaguoti

Apėmė Mažosios Lietuvos pietinę dalį, Ameitos ir Ašvinės upių baseinus. Ribojosi su Frydlando, Vėluvos, Įsruties, Darkiemio, Unguros ir Rastenburgo (Raisto) apskritimis. 1818 m. apskrities plotas buvo 847 km², buvo 24 000 gyventojų.

XIX a. buvo 1 miestas, 9 valsčiai: Asūnų, Frydenbergo, Ginynų, Girdavos, Lagagarbio, Maltainių, Muldžių, Nordenburgo ir Gross Schönau.

Apskrityje privati žemėvalda viršijo valstybinį karaliaus domeną apie 4,4 karto, daugiausia Mažojoje Lietuvoje. Girdavos ir Nordenburgo valsčiai buvo grafų von Schliebenų nuosavybė. XIX a. pradžioje apskrityje buvo 110 bajorų dvarų bei palivarkų, 659 valstiečių ūkiai, 183 daržininkų ir trobelninkų sodybos. 63 pradinės ir 3 vidurinės mokyklos.

Pamaldos apskrities evangelikų liuteronų parapijose dažniausiai vykdavo lietuvių kalba, ja nustota laikyti tik XIX a. pabaigoje, taip pat kai kur lenkų kalba ir visur vokiečių kalba.

Senovės Prūsijos gentį bartus naciai klaidingai laikė germanų giminaičiais, todėl 1938 m. Bartos vietovių prūsiškų pavadinimų nekeitė į vokiškus, išskyrus 15 jiems atrodančių lietuviškais. Sovietinė valdžia apskrities, kaip ir viso Karaliaučiaus krašto, vietovardžius pakeitė į rusiškus. 1945 m. diduma Girdavos apskrities teritorijos atiteko TSRS, joje sudarytas Kaliningrado srities Železnodorožno rajonas, pietinė dalis atiteko Lenkijai.^[1]

Gyventojai

redaguoti

Iki 1709–1711 m. maro bei bado apskrityje gyveno beveik vien lietuvininkai ir prūsai, tik pietinėje dalyje apsigyveno lenkų mozūrų iš Mozūrijos. Per marą daug vietos gyventojų išmirus, atkelta vokiečių kolonistų. Iki XVI a.- XVII a. gyveno nemažai bartų, jų dauguma, dar nesuvokietėjusių apskrities šiaurinėje dalyje virto lietuvininkais. Lietuvininkų į apskritį kėlėsi ir iš kitų Mažosios Lietuvos sričių. XIX a. lietuvininkai ir lenkai suvokietėjo.

Gyventojų surašymo duomenimis, įskaitant nuo 1885 m. dislokuoto Pirmojo armijos korpuso kariškius, apskrityje gyveno:^[2]

Metai	Gyventojai	Evangelikai	Katalikai	Žydai
1890	35 151	n.d.	196	150
1900	33 090	32 717	175
1910	33 947	33 299	437
1925	35 558	35 026	335	54
1933	35 407	34 862	396	50
1939	34 664	33 620	510	21

Lietuviai

redaguoti

Vokiečių oficialios statistikos duomenimis, 1825 m. Girdavos apskrityje iš 37 338 gyventojų lietuviškai kalbėjo 49,1 %, 1852 m. apie 38,4 %, 1890 m. apie 25,2 % žmonių.

Algirdas Matulevičius. Girdavos apskritis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 697 psl.
Rinkimų istorija 2008-02-02 iš Wayback Machine projekto.

[1] Algirdas Matulevičius. Girdavos apskritis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 697 psl.

[2] Rinkimų istorija 2008-02-02 iš Wayback Machine projekto.

[1]

[2]