Genovaitė Randienė

Ankstyvoje vaikystėje neteko tėvų ir likusi visiška našlaitė buvo globojama Švč. Jezaus Širdies vienuolyno Antalieptėje. Noras siekti žinių atvedė ją į Širdiečių gimnaziją Kaune. Čia buvo globojama Jadvygos ir Kazimiero Jokantų. 1941 m. birželio 14 d. Jadvyga ir Kazimieras Jokantai buvo ištremti į Sibirą, o Genovaitė vėl liko viena sudėtinguose to meto įvykiuose.

1943–1945 m. mokėsi Kauno mokytojų seminarijoje, kurią baigusi, 1945 m. rugsėjo 1 d. buvo paskirta mokytoja į Čekiškės progimnaziją. Vėliau dirbo Vilkijos vidurinėje, 34 metus mokytojavo Kauno apskrities ir miesto vidurinėse mokyklose.

Mirė 2005 m. spalio 23 d. Kaune. Palaidota Panemunės kapinėse.

Eilėraščius rašė nuo 1937 m. Besimokydama mokytojų seminarijoje, dalyvavo literatų būrelio veikloje, o paskelbtame poezijos konkurse laimėjo antrąją premiją. Dirbdama mokyklose savo kūrybą publikavo Kauno rajono laikraščio puslapiuose bei pedagoginėje spaudoje ir žurnaluose. Nuo 1995 m. Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos (LNRS) narė.

Atgimimo metais išleido pirmąją savo publicistikos knygą „Išausiu audimėlį (1989 m.), vėliau – „Paskui žaltvykslę“ (1992 m.), „Iš tirpstančių akimirkų“ (1996 m.). Už šią knygą G. Randienei skirta LNRS mecenatės dr. N.Bataitytės-Glažė literatūrinio fondo (Los Andželas) S. Bataičio premija. Taip pat išleido kūrinius: „Skirmantė“ (1997 m.), „Nutildytųjų šauksmai“ (1999 m.), „Po rudeniniais vėjarodžiais“ (2000 m.), „Artimos tolumos“ (2003 m.).