Genocido neigimas

Genocido neigimas – bandymas paneigti genocido faktą arba sumenkinti jo mastą ir sunkumą. Neatsiejama genocido dalis. Apima slaptą genocido planavimą, propagandą genocido metu, įrodymų sunaikinimą. Genocido neigimo tikslas dvejopas: sukelti abejones dėl kaltinimų genocidu, siekiant apsaugoti kaltuosius, ir nutildyti išgyvenusiuosius.

Neigimas laikomas genocido proceso dalimi, dažnai jo galutine stadija ir ateities nusikaltimų katalizatoriumi ar indikatoriumi. Žymiausi genocido neigimo pavyzdžiai: armėnų, bosnių, Kambodžos ir Ruandos genocido neigimas, Holokausto neigimas ir kolonizuotų vietinių tautų genocidų neigimas. Gazos genocido neigimas taip pat dažnas reiškinys.

XXI a. pradžioje išaugo genocido neigimo ir revizionizmo apraiškų skaičius, kurį paskatino sąmokslo teorijų ir neapykantos kalbos plitimas socialinėje žiniasklaidoje.

Analizė

Anot nevyriausybinės organizacijos „Genocide Watch“, neigimas yra „vienas iš būsimo genocidinio smurto požymių“.

Istorikas Richard Hovannisian teigia, kad „siekiant visiškai sunaikinti tautą, reikia ištrinti prisiminimus ir užgniaužti atmintį. Falsifikacija, apgaulė ir pusiau tiesa sumažina tai, kas buvo, iki to, kas galėjo būti arba ko galbūt visai nebuvo“. Pasak istoriko Taner Akçam, „denializmo praktika, susijusi su masiniais žiaurumais, dažnai laikoma paprastu faktų neigimu, tačiau tai netiesa. Veikiau tai neaiški sritis tarp faktų ir tiesos, kurioje toks denializmas ir atsiranda“.

Ne pelno organizacijos „International Center for Transitional Justice“ pirmininkas David Tolbert teigia:

Neigimas yra paskutinė genocido ir kitų masinių nusikaltimų vykdytojų tvirtovė. Kaltininkai slepia tiesą, kad išvengtų atsakomybės ir apsaugotų politinius bei ekonominius pranašumus, kuriuos siekė įgyti vykdydami masines žudynes ir grobdami aukų turtą, bei įtvirtintų naują realybę, sukurdami alternatyvią istoriją. Naujausi tyrimai parodė, kad toks neigimas ne tik kenkia aukoms ir jų sunaikintoms bendruomenėms, bet ir numato ateitį, pagrįstą melu, sėjant ateities konfliktų, represijų ir kančių sėklas.

Motyvai

Genocidas neigiamas siekiant išvengti moralinės ar net baudžiamosios atsakomybės, apsaugoti kaltininkų reputaciją ar pateisinti jų veiksmus. Mokslininkai genocidą neigti gali skatinami karjerizmo.

Strategijos

Skiriamos kelios genocido neigimo strategijos: kvestionuojamas aukų skaičius, neigiamas ketinimas [įvykdyti genocidą], ginčijamasi dėl [genocido] apibrėžimo, kaltinamos aukos, pasitelkiamas savigynos argumentas, vykdomos dezinformacijos kampanijos žiniasklaidoje, abejojama aukų grupine tapatybe. Genocido tyrinėtojas Israel Charny išskiria penkias psichologines genocido neigimo savybes.

Genocido tyrinėtojas Adam Jones pateikia keletą genocido neigimo frazių:

„Beveik niekas nežuvo“. Kai genocidai vyko seniai praeityje, juos lengviau neigti.
„Tai nebuvo tyčia“. Už žmonių žūtis atsakingos ligas ir badą sukeliančios sąlygos, pvz., priverstinis darbas, koncentracijos stovyklos ir vergovė (net jei jas sukūrė patys genocido vykdytojai).
„Nebuvo tiek žmonių“. Menkinami aukų nuostoliai, o nusikaltėliai sunaikina arba nuslepia įrodymus.
„Tai buvo savigyna“. Civilių gyventojų, ypač darbingų vyrų, žudymas pateisinamas prevenciniu puolimu, nes jie kaltinami sąmokslu prieš kaltininkus. Kaltininkas gali išžudyti liudininkus ir aukų artimuosius.
„Nebuvo centrinio nurodymo“. Kaltininkai gali pasitelkti milicijas, sukarintas organizacijas, samdinius ar mirties eskadronus, kad nebūtų laikomi tiesiogiai dalyvaujančiais.
„Tai nebuvo / nėra „genocidas“, nes …“ Pradedama diskutuoti apie apibrėžimus ar retoriką.
„Mes to niekada nepadarytume“. Savas įvaizdis negali būti kvestionuojamas: kaltininkas save laiko iš prigimties geranorišku. Įrodymai nesvarbūs.
„Mes esame tikrosios aukos“. Nukreipiamas dėmesys į savo aukas/nuostolius, neatsižvelgiant į istorinį kontekstą.

Bendras genocido neigėjų bruožas – nenoras keisti savo pozicijos, nepaisant akivaizdžių, ją paneigiančių įrodymų.