Generatyvinė gramatika

Generatyvinė gramatika (angl. generative 'kuriantis, gaminantis') – gramatinę kalbos sandarą kaip taisyklių visumą modeliuojanti gramatikos teorija. Vadovaujantis šiomis taisyklėmis iš kalbėtojo įsisąmonintų bazinių () struktūrų generuojama visa gramatinių konstrukcijų (paviršinių struktūrų) įvairovė. Taisyklės reikalingos tam, kad per matematinę logiką būtų formalizuotas žmogui įgimtas gebėjimas kurti, suprasti ir vartoti kalbos struktūras.

Generatyvinė gramatika atsirado XX a. viduryje, jos autorius – JAV kalbininkas N. Chomskis. Jis skyrė šiuos gramatinės sandaros komponentus: bazinę (giluminę) struktūrą (aiškinamą semantiškai ir siejamą su leksikonu), transformacijų mechanizmą, leidžiantį bazinės struktūros pagrindu sudaryti sakinių gramatines formas, ir fonologines taisykles, įgalinančias gramatines formas paversti konkrečiais kurios nors kalbos sakiniais.

XX a. pabaigoje standartinė generatyvinės gramatikos teorija buvo labai pakeista: bazinės struktūros vaidmuo buvo išplėstas siaurinant transformacijų mechanizmą, semantinius principus imta taikyti ne tik bazinei, bet ir paviršinei struktūrai. Sudaryti nauji generatyvinės gramatikos modeliai – valdymo ir siejimo, taip pat minimalistinė teorija. Generatyvinė gramatika davė pradžią , šios šalininkai (, , ) stengiasi gramatines struktūras išvesti iš semantinio (reikšmės) lygmens. Generatyvinė gramatika paskatino ir daugelį kitų dabartinių gramatikos mokyklų atsiradimą. Lietuvių kalbai generatyvinės gramatikos principus taikė , ir kiti kalbininkai.

Išnašos

1. V. Ambrazas (2004-08-20, red. 2018-11-06). T. Paulauskytė (red.). „Generatyvinė gramatika“. VLE. Nuoroda tikrinta 2025-03-23. {{cite web}}: Patikrinkite date reikšmes: |date= ()