Gaznevidai

Guridų dinastijos pradžia buvo Samanidų valstybėje, kuri iki tol valdė Chorasaną. Tai buvo Persų civilizaciją puoselėjusi valstybė, kurioje konsolidavosi tadžikų etnosas. Tiesa, tiurkų kilmės kariai, buvę vergai, buvo vis įtakingesni Samanidų rūmuose. Vienas tokių buvo Alptiginas, kuris po Samanidų emyro Abd al Maliko mirties bandė į sostą pasodinti savo kandidatą. Perversmui nepavykus Alptiginas buvo priverstas migruoti į pietus, kirsti Hindukušą, ir galiausiai įsitvirtino puštūnų gyvenamose teritorijose Gaznio mieste. Šios tuo metu bent jau nominaliai buvo laikomos Samanidų valdomis.

Po Alptigino mirties jo žentas buvęs tiurkų belaisvis, karvedys Sebuktiginas pasiskelbė nepriklausomu nuo Samanidų Gaznio valdovu ir Gaznevidų valstybės įkūrėju. Nors jo oficialioji genealogija atsekė jo ryšius su senaisiais Persijos šachais, dauguma dabarties istorikų mano, jog ši genealogija buvo sukurta, kad legitimuoti Sebuktigino valdžią^[1].

Jau Sebuktiginas pradėjo konsoliduoti valdžią Puštūnistane ir gretimose teritorijose. Tačiau didžiausio suklestėjimo valstybė susilaukė valdant jo sūnui ir žymiausiam dinastijos valdovui Machmudui. Jis kariaudamas išplėtė valstybės teritoriją, ir iki 1030 m. ji apėmė dab. Afganistaną, dalį dab. Irano, Vidurinės Azijos, dalį šiaurinių ir vakarinių Indijos žemių. Jam valdant Gaznis tapo vienu didžiausių pasaulio miestų ir Islamo civilizacijos centrų.

Kariniai žygiai Gaznevidus susilpnino. Iš karto po Machmudo mirties dėl valdžios ėmė kariauti du jo sūnūs. Masudas apakino savo brolį ir ėmė valdyti. Tačiau jo valdymas buvo nesėkmingas. Jam valdant stiprėjo kita tiurkų kilmės dinastija – Seldžiukidai. 1040 m. jie sumušė Gaznevidus Dandankano mūšyje ir užėmė jų valdas Irane bei Vidurinėje Azijoje: užkariavo Chorasaną ir Chorezmą.

Po ilgo vidinių kovų laikotarpio 1058 m. sąlyginę taiką atkūrė Masudo sūnus Ibrahimas. Jis sugebėjo pasiekti taiką su Seldžiukais. Kadangi jo valstybė atsisakė ambicijų Chorasane, Ibrahimas ėmė rengti karinius žygius į Indiją.

Kitas žymus Gaznevidų valdovas buvo Bahram Šachas, atėjęs į valdžią 1117 m. Jo laikais stipriai iškilo nedidelė kalnų valstybė Goras, kurios valdovai pradėjo grasinti Gaznevidų sostinei. Guridų valdovas Ala al-Dinas, keršydamas už savo brolių mirtis, paėmė ir sudegino Gaznį. Nors tuo metu Guridai ir atsitraukė, Gaznį jie dar kartą paėmė 1163 m., ir netrukus padarė jį savo sostine.

Netekę pagrindinio valdžios centro paskutinieji Gaznevidų valdovai valdė iš Lahoro Pandžabe. Jų valstybė galutinai žlugo 1186 m. Lahorą užėmus Guridams.^[2]