Frenkelio fabrikas

Frenkelio fabrikas – viena didžiausių Rusijos imperijos odų apdirbimo įmonių, 1879–1995 m. veikusi Šiauliuose. Nors per daugelį metų įmonė kelis kartus keitė pavadinimus, šiauliškiai ją visada vadino pirmuoju vardu.

Įkūrimo prielaidos

Šiauliuose iki 1875 m. nebuvo jokios fabrikinės gamybos įmonės. Iš Kauno gubernijos administracinių centrų pagal gamybos apimtį Šiauliai lenkė tik Zarasus. Tik 1836–1858 m. nutiesus plentą Ryga-Tilžė ir 1871 m. rugsėjo 4 d. atidarius Liepojos-Romnų geležinkelį, Šiauliai greitai tapo svarbiu prekybos centru, įgijo puikias ekonominio vystymosi perspektyvas ir formavosi kaip stambus Lietuvos Šiaurės vakarų regiono pramonės centras. Pirmoji stambi maisto pramonės įmonė – pirklio Jakovo Podliašuko tabako fabrikas Šiauliuose įkurtas 1879 m. Tiesa, 1859 m. panaikinus valstybines kredito įstaigas, išskyrus Valstybinį banką, Rusijos imperijoje, kuriai priklausė ir lietuviškosios gubernijos, nebeliko legalaus (viešojo) kredito. Steigti privačias kredito įstaigas nebuvo leidžiama. Verslininkai turėjo vienintelę išeitį – sekant didžiųjų miestų verslininkų pavyzdžiu, imtis iniciatyvos ir steigti savitarpio kreditavimo susivienijimus. Pirmoji Šiauliuose savitarpio kredito bendrovė įsteigta 1881 m. grafo Nikolajaus Zubovo iniciatyva.

Nors Rusijos imperija didelių paskatų pramonės plėtrai Lietuvoje ir neteikė, Šiauliai, kurių apylinkėse nuo Šiaulių ekonomijos laikų buvo stiprus žemės ūkis, auginta daug galvijų, netrukus tapo žymiu odos apdirbimo centru. 1877–1885 m. Rusijos imperijos vyriausybė muitais apribojo odų pramonės produkcijos importą. Be to, po 1863 m. sukilimo ir baudžiavos panaikinimo mieste atsirado nemažai pigios darbo jėgos.

Tai buvo pagrindinės priežastys, kodėl jaunas Ukmergės pirklys Chaimas Frenkelis, tik kiek pramokęs odų išdirbimo meno, atsiskyrė nuo brolio Abraomo verslo ir su sukauptu 5000 rublių kapitalu persikėlė į Šiaulius ir, pietrytiniame Šiaulių priemiestyje iš valstiečio Urbono nupirkęs pelkėtą žemės sklypą, dviejuose mediniuose namuose įkūrė primityvią odos dirbtuvėlę.

Ch. Frenkelio odų fabrikas

Verslas sekėsi, todėl jau 1887–1889 m. Chaimas Frenkelis prie užtvenkto Kulpės upelio pastatė mūrinius fabriko pastatus, kurie išlikę iki šiol. Fabrikas greitai išaugo į vieną didžiausių odų ir avalynės fabrikų visoje Rusijos imperijoje. Jau 1901 m. jame kasmet buvo išdirbama 100 000 odų. Brolių Rogalinų fabrikas, įsteigtas 1894 m., tais metais apdirbo 15 000, , veikęs nuo 1898 m. – 30 000 odų.

Jeigu Frenkelio odų dirbtuvėje tedirbo vos 10 darbininkų, fabrikui ėmus augti, darbininkų skaičius ėmė didėti. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą fabrike dirbo 800 darbininkų, o metinė produkcija siekė net 14 milijonų aukso rublių. Įmonės teritorija užėmė 100 000 kvadratinių metrų plotą, kuriame buvo apie 60 įvairaus dydžio pastatų.

Geros kokybės gaminių dėka fabrikas greitu laiku užkariavo vieną po kitos Rusijos sritis, gamyba sparčiai augo, 1913 m. į įvairias sritis buvo išsiunčiama iki 1500 vagonų odos prekių. 1905 m. Ch. Frenkelio odos dirbiniai Paryžiaus parodoje apdovanoti aukso medaliu. Ypač fabrikas išgarsėjo, kai 1906 m. pradėjo gaminti aukščiausios kokybės „raudonuosius padus“, turėjusius didelę paklausą rinkoje. Prekybai plečiantis Ch. Frenkelio fabrikas dideliais kiekiais odas atsiveždavo net iš Pietų Amerikos (Montevidėjas, Rio de Žaneiras) ir Indijos. Odos išdirbimui reikalingų medžiagų įmonė įsigydavo Rusijoje, dalį importuodavo. „Encyclopædia Britannica“ 1911 m. Šiaulius įvardijo kaip pasaulinį odų pramonės centrą.

Ch. Frenkelis, nors ir savamokslis, buvo sumanus fabrikantas. Fabrike netruko atsirasti technikos naujovių, jame įrengti pirmieji mieste telefonai, 1894 m. fabrike įrengtas garo katilas, gamybos procese pradėtas naudoti artezinių šulinių vanduo. 1908 m. fabrike buvo suburta gaisrininkų komanda, kuri gesino fabrike ir mieste kilusius gaisrus. 1900 m. Ch. Frenkelio odų fabrike buvo įrengta 50 kW galios dinamo mašina, kurios gaminama elektra buvo naudojama fabriko patalpoms bei teritorijai apšviesti ir suko du 16 ir12 AJ variklius. 1902 m. teritorijos ir patalpų apšvietimui naudotos 2 Voltos lanko ir apie 300 kaitrinių elektros lempučių. 1906 m. baigęs Berlyno universiteto Chemijos fakultetą, į verslą įsijungė ir vienintelis sūnus, Rygos I gildijos pirklys . Jam buvo patikėta diegti moderniausius odų rauginimo metodus.

Sėkmingą verslą nutraukė Pirmasis pasaulinis karas. Dar kurį laiką fabrikas gamino odas armijai, bet artėjant frontui, Rusijos imperijos kariuomenės Vakarų fronto karo vadovybės įsakymu dalis fabriko mašinų buvo evakuota Rusijon, kita dalis vietoje sunaikinta, didžiuliai pagamintos odos ir žaliavos sandėliai išplėšti. Chaimas Frenkelis su šeima pasitraukė į Rusiją, po Spalio perversmo – į Vokietiją.

„Batas“

1918 m. Chaimas Frenkelis su sūnumi grįžę į Šiaulius ir pamatę nuniokotą fabriką, Vokietijoje derėjosi dėl nuostolių atlyginimo, bet susitarimo nebuvo pasiekta. Netrukus Chaimas Frenkelis mirė, bet 1920 m. karo sugriautame mieste Frenkelio odų fabrikas vėl pradėjo veikti. Jokūbas Frenkelis su giminaičiais Chaimu Leiba Šiškinu, Hiršu Eliju Mordeliu, Izaoku Mordeliu ir Fainušu Potruchu atnaujino gamybą, bet nei buvusios šlovės, nei buvusių gamybos mastų fabrikas nebepasiekė.

Netekus Rusijos rinkos reikėjo derintis prie naujų rinkos reikalavimų. Vietoje prieš karą gamintų 4 odos rūšių J. Frenkelis 1929 m. jau gamino 37 rūšis, kad patenkintų vietos rinkos reikalavimus. Tai neigiamai atsiliepė gamybos apyvartinėms lėšoms ir gamybos tempui. Su panašiomis problemomis susidūrė ir kitos Šiaulių odų apdirbimo įmonės, kartu paėmus, gaminusios tik 1/6 prieškarinės produkcijos. 1925 m. Frenkelio, brolių Rogalinų, brolių Nurokų ir brolių Choronžickių fabrikai, vengdami bankroto, sudarė , kuris reguliavo produkcijos kainas ir kiekį, reikalingą vidaus rinkai. Šis kartelis tais pačiais metais Frenkelio fabriko patalpose, kurių dalis dėl susiaurėjusios gamybos buvo tuščios, įsteigė avalynės fabriką „Batas“, kuris per trumpą laiką nurungė importinę produkciją ir užkariavo beveik visą Lietuvos avalynės rinką.

1926 m. birželio 24 d. fabrikas pradėjo darbą ir buvo reorganizuotas akcinės bendrovės pagrindais. J. Frenkelis surinko geriausius Lietuvos batsiuvius, pasikvietė keletą specialistų iš Vokietijos, Austrijos, Latvijos, kurie turėjo mokyti vietinius darbininkus dirbti su mašinomis, ugdyti kvalifikuotą darbo jėgą.

Iš pradžių „Bate“ dirbo tik 50 darbininkų, per dieną būdavo pagaminama apie 50 porų batų. Vėliau, apsirūpinus mašinomis, maždaug kas 20 sekundžių būdavo pagaminama batų pora. 1939 m. „Bate“ dirbo 500 darbininkų.

Fabrikas tapo didžiausiu avalynės fabriku Lietuvoje, jis avalyne aprūpino daugiau, kaip pusę Lietuvos gyventojų. Bato avalynė buvo graži, patvari, patogi ir įvairiose vietinėse bei tarptautinėse parodose nuolat laimėdavo aukso medalius bei kitus apdovanojimus. Produkcija nedideliais kiekiais buvo eksportuojama ir užsienyje susilaukė teigiamo įvertinimo.

Be to, „Batas“ turėjo įtakos avalynės pramonės plėtrai Lietuvoje, jis kvalifikuotais darbininkais aprūpino ir kitas šalies avalynės įmones bei amatininkų dirbtuves. Fabrike darbo sąlygos buvo geresnės, negu kitose miesto įmonėse. Darbo rūmų laikraštis „Darbas“ rašė, kad „Bato“ fabriko darbininkai sudarė tartum kokią Šiaulių darbininkų aristokratiją. 1939 m. tik apie 10% darbininkų gaudavo po 3,80 Lt už darbo dieną, apie 60% – nuo 5 iki 15 Lt ir 10% – 15-20 Lt. Siekdamas savo įtakoje išlaikyti darbininkus, J. Frenkelis avalynę jiems duodavo išsimokėtinai, duodavo dovanų Kalėdoms ir Naujiesiems Metams. Darbininkams jis suteikdavo 17 darbo dienų atostogų, iš kurių 14 buvo apmokamos. Atostogaudavo visi darbininkai vienu metu, kai buvo sustabdoma gamyba naujos technikos įdiegimui ir remontams. Tačiau J. Frenkelis ir griežtai bausdavo prasižengusius ar nesilaikančius darbo drausmės – tokiems buvo įteikiamas „vilko bilietas“, kurį gavęs mieste darbo praktiškai gauti nebegalėjo.

J. Frenkelio odos fabrikas

Veikė ir Frenkelio odos fabrikas, nors jau 1926 m. odų pramonėje ėmė reikštis perprodukcija, nes vidaus rinkos perkamumas buvo silpnas, o užsienio rinkos uždarytos. Odų apdirbimo pramonei padėjo išsilaikyti tik Lietuvos kariuomenės intendatūros užsakymai karių batams, arklių pakinktams ir kt. 1929 m. Frenkelio, Nurokų, J. Faino ir Rogalinų odos fabrikų metinė produkcija siekė 17 mln. litų vertės, juose dirbo 500 darbininkų.

Žaliavą gamybai – gyvulių odas, pradžioje daugiausia importuodavo, nes vietinių galvijų odos buvo prastos kokybės, inkštiruotos ir netiko išdirbimui. Nuo 1930 m. Lietuvos žemės ūkiui persiorientavus intensyvios gyvulininkystės kryptimi ir ėmus gerinti galvijų veisles, Šiaulių odos fabrikai vis daugiau naudojo vietinių raguočių, veršių, ožkų, avių, kiaulių odų.

Odos buvo išdirbamos pusiau rankiniu, pusiau mašininiu būdu. Žalios odos rauginimo skyriuje buvo dedamos į didžiules statines rauginti, po to dažomos, plaunamos, lyginamos, džiovinamos, karpomos. Darbas buvo labai sunkus, nešvarus, dvokiantis, visur tekšojo balos.

1928 m. fabriko apyvarta siekė 12 mln. Lt, o 1938 m., kai krito žaliavų ir apdirbtų odų kainos – 7 mln. Lt, bet buvo apdirbta 267 000 odų. Vidaus rinkoje 1938 m. odos dirbinių produkcijos buvo parduota už 9 mln. Lt, užsienyje – už 1,5 mln. Lt.

Sindikatas

1937 m. visos Lietuvos odininkai sudarė sindikatą, kurio centru neatsitiktinai buvo pasirinkti Šiauliai. Į sindikatą įėjo visi stambiausi odos fabrikai. Sindikatas turėjo apsaugoti odų pramonės savininkus nuo bankroto, reguliuoti produkcijos kiekius ir kainas, pasiskirstyti rinkomis ir ieškoti naujų rinkų užsienyje. 1937 m. kovo 17 d. J. Frenkelis su fabriko administratoriumi lankėsi Maskvoje, vėliau Leningrade, kur derėjosi dėl apdirbtų odų bei batų eksporto ir ten gavo užsakymų. Balandžio mėn. tais pačiais keliais užsakymų gavo ir brolių Nurokų fabrikas. Didėjo eksportas ir į Angliją, Prancūziją, kitas šalis.

Nacionalizacija

Prasidėjus TSRS okupacijai, 1940 m. rugpjūčio mėn. nacionalizuoti J. Frenkelio odos fabrikas (345 darbininkai), „Bato“ fabrikas (850 žmonių) ir kitos miesto pramonės įmonės. J. Frenkelio fabrikas pavadintas Odų fabriku Nr. 5, jo direktoriumi paskirtas buvęs komisaras J. Šumauskas, „Bato“ fabrikui vadovavo Lurje. Vadovauti odos pramonei sukurtas Odos trestas.

Visoje Šiaulių odos pramonėje gamybos lygis smuko. 1941 m. vasario mėn. chromo gamybos planas Odų fabrike Nr.5 įvykdytas 90,6 %, padų gamybos – 46,9 %. Įmonių vadovybė neleistinai nesirūpino tiekimu, trūko chemikalų, žaliavų. „Bato“ fabrike 1941 m. sausio mėn. iš 4000 porų batų daugiau kaip 100 porų grąžinta kaip niekalas – batai buvo su dideliais trūkumais. Kovo pabaigoje LKP Šiaulių miesto komiteto sekretorius Abelis Kleineris rašė, kad „labai pašlijusi darbo drausmė: daugelis darbininkų pradeda dirbti 10-15 minučių vėliau ir baigia darbą 10-15 minučių anksčiau. Pasitaikydavo, kad darbininkai ir net meistrai į darbą ateidavo neblaivūs.“ Nors artėjant TSRS-Vokietijos karui odos pramonės gaminiai ypač buvo reikalingi, Šiaulių fabrikai ir toliau buvo labai blogai aprūpinti žaliava, kurią turėjo gauti iš vietinių resursų ir Sovietų Sąjungos fondų. 1941 m. II ketvirtį Šiaulių odos įmonės iš vietinių tiekėjų, t. y. „Maisto“, gavo tik 50 % skirtų fondų, o iš Sąjungos tiekėjų negavo nieko. Fabrikų turimos atsargos baigėsi, negavus žaliavų grėsė gamybos sustabdymu.

„Elnias“

Karo metu Ch. Frenkelio fabriko korpusai labai nukentėjo dėl tiesioginio rusų artilerijos apšaudymo nuo Šimšės kalvų. Kai kuriuos gamybinius pastatus susprogdino besitraukiantys vokiečiai. Iš mirkymo-rauginimo ir klijų virimo skyrių visai nieko nebeliko. Fabrikui buvo suteiktas „Elnio“ vardas, jo direktoriumi paskirtas Jakovas Šumkauskas. Fabriko atstatymas prasidėjo jau 1944 m. rudenį, o gruodžio mėn. pradėjo veikti pirmieji chromo apdirbimo, žievės malimo skyrius, o vėliau ir kailių apdirbimo skyrius. 1946 m. „Elnyje“ pastatytas pirmasis respublikoje konvejeris. 1949 m. prasidėjo antrojo konvejerio statyba. Chromo gamybai gautos naujos mašinos ir atidarytas naujas cechas. Įmonė specializavosi gaminti chromą iš arklių ir kiaulių odų.

Tačiau 1946 m. balandžio mėn. LKP Šiaulių MK 1-ojoje konferencijoje „Elnio“ direktorius J. Šumkauskas (vėliau nuteistas už socialistinės nuosavybės grobstymą) pripažino, kad dėl medžiagų, žaliavų ir energijos trūkumo įmonė dažnai nedirbdavo ir darbininkams buvo mokama 50% atlyginimo. 1946–1947 m. Kauno bazėje buvo išbrokuota 10 000 porų avalynės, pagamintos „Elnyje“. 1951 m. vasario 4 d. surašyti trys aktai, pagal kuriuos „Elnio“ produkcijos pirma rūšis sumažinta 49,6%, į fabriką grąžinta 16,1% gaminių. 1951 m. kovo 3 d. Vilniaus centrinė universalinė parduotuvė rašė Vyriausiajai lengvosios pramonės realizavimo valdybai ir prašė sustabdyti „Elnio“ kombinato avalynės siuntimą, nes avalynė prastos kokybės, bloga apdaila, moteriškos avalynės fasonai neturi paklausos. 1951 m. sausio-vasario mėn. Kauno prekyba išbrokavo „Elnio“ avalynės už 10 066 rb. Dėl tokios „stachanovinės“ gamybos 1951 m. „Elnio“ sandėliuose susikaupė avalynės už 7 mln. rublių.

1953 m. vienuolikos mėnesių planą kombinatas įvykdė tik 97,2%, o dėl blogos avalynės kokybės buvo pareikšta pretenzijų 90 663 poroms avalynės, kurios vertė 190,6 tūkst. rb. Be to, buvo sumokėta 268,1 tūkst. rb. baudų už prekių pateikimo pirkėjams taisyklių pažeidimus. Vidinio broko buvo pagaminta už 528,6 tūkst. rb., nuostoliai dėl broko sudarė 359,6 tūkst. rb. beje, pagal 1953 m. planą įmonei buvo numatyti 7,5 mln. rb. nuostolių, kuriuos kas mėnesį turėjo padengti aukštesnės organizacijos. Kadangi dažniausiai tos sumos nebūdavo pervedamos, kombinatui trūkdavo apyvartinių lėšų. Tiekėjai atsisakydavo duoti medžiagų. O nuo 1953 m. rugpjūčio 1 d. Valstybinis bankas nutraukė kombinato kreditavimą ir pranešė visiems tiekėjams apie „Elnio“ nemokumą.

1953 m. odos avalynės kombinate „Elnias“ dirbo 2320 žmonių, iš jų 123 administracijos techninis personalas. Pokariu iki 1953 m. avalynės gamyba padidėjo 24 kartus, o kietų odų gamyba – 8 kartus. 1953 m. įsisavinta masinė kerzinių batų gamyba. Per metus jų pasiūta 100 000 porų, įsisavinta vasarinių vyriškų sandalų odiniais padais gamyba – pagaminta apie 50 000 porų, mažų moteriškų batelių su kailiniu pašiltinimu pagaminta apie 10 000 porų. Iš prastesnės rūšies odos žaliavos pradėta gaminti oda pirštinėms. 1953 m. įmonė gamino pusę visos miesto pramonės produkcijos.

1955 m. pradėjo veikti naujas avalynės gamybos konvejeris rantavimo ceche, į naujas patalpas persikėlė štampavimo cechas, atidarytas naujas klijų virimo cechas, pradėjo veikti valymo įrenginiai. 1965 m. užbaigta Kietų odų gamyklos rekonstrukcija. Tačiau ir toliau kombinatas dirbo nuostolingai. Ir nors 1986 m. tuometiniame gamybiniame odos avalynės susivienijime „Elnias“ buvo sukurta ir įdiegta į gamybą 80 naujų rūšių avalynės, tačiau išaugo ir reklamacijų skaičius.

„Elnias“ ir Šiauliai

Nepaisant nuostolingos gamybos, „Elnio“ fabrikas, nuo 1946 m. kovo mėn. odos ir avalynės kombinatas, nuo 1980 m. gamybinis odos avalynės susivienijimas „Elnias“ buvo viena didžiausių Šiaulių miesto įmonių. Ją darbuotojų skaičiumi tik 1971 m. pralenkė Šiaulių televizorių gamykla, kiek vėliau – karinė gamykla „Nuklonas“. „Elnyje“, kaip ir visose miesto įmonėse, iš dalies siekiant kompensuoti mažus atlyginimus ir blogas darbo sąlygas, daug dėmesio buvo skiriama kultūrai, sportui, darbuotojų gyvenimo sąlygoms. Įmonėje veikė choras, meno kolektyvai, būreliai. Tačiau didžiausia sėkmė lydėjo futbolininkus. Šiaulių Elnias 1948, 1949, 1953, 1957, 1958, 1960 ir 1961 m. tapo Lietuvos futbolo čempionais, 1950, 1951 ir 1956 laimėjo antrąsias, 1952, 1954 ir 1959 m. – trečiąsias vietas. Be to, elniškiai 1950, 1957 ir 1959 m. laimėjo ir Lietuvos futbolo taurę. Į daugelį kovų „Elnio“ futbolininkus vedė „nepakeičiamas“ kapitonas Algirdas Griškonis, klube išaugo nemažai futbolininkų, garsinusių miesto ir Lietuvos vardą.

Plečiantis miestui išaugo gyvenamųjų namų statybos poreikis, o naujus daugiabučius reikėjo apšildyti. 1963 m. Ministrų tarybos nutarimu centralizuotą Šiaulių zonos šilumos tiekimo ūkį pavesta tvarkyti Rėkyvos VRE. Įmonei buvo perduota „Elnio“ odų ir avalynės kombinato katilinė, kurią tuo metu sudarė trys cechai. Senajame stovėjo du mazutu kūrenami garo katilai DKV-6,5/13 ir „Babcock-Wilkox“ 4/8 garo katilas. Naujajame ceche buvo sumontuoti du garo katilai DKVR 10/13 ir dar vienas toks pat buvo statomas. Trečiame stovėjo „Fitzner-Hamper“ 2 t garo našumo katilas, kūrenamas akmens anglimi. Iš pradžių Rėkyvos VRE perėmė tik pirmąjį cechą. Netrukus jame buvo pastatytas 17 MW vandens šildymo katilas, nutiesta 425 mm diametro šiluminė trasa į miesto centrą. Pirmieji centralizuotai šilumą gavo Draugystės prospekto namai, apie 150 butų, bet jau 1965 m įmonėje buvo pagaminta 184 GWh šilumos energijos. 1966 m. pradžioje mieste jau buvo 10 km šilumos ir 1,27 km garo tiekimo trasų, prie jų prijungti 164 vartotojai.

„Elnio“ kombinato vadovai, matydami, jog specialistai tvarkosi žymiai geriau, pasistengė, kad Rėkyvos VRE būtų perduoti ir kiti fabriko katilai. Kartu jie pareikalavo, kad pagal sutartį būtų tiekiamas numatytų parametrų garas ir šiluma, o tai buvo nelengva. Todėl 1964 m., kai tik Šiaulius pasiekė Dašavos dujos, „Elnio“ katilinėje buvo uždegtas pirmasis dujų fakelas. Tai leido gerokai padidinti katilų našumą, pagerėjo gyventojų aprūpinimas šiluma. Pagal Maskvos projektavimo instituto „Giprosachar“ parengtą projektą prasidėjo „Elnio“ katilinės rekonstrukcija. Katilinėje buvo sumontuotas vienas pirmųjų Lietuvoje vandens šildymo katilas TVGM-30.

Pabaiga

Odos ir avalynės susivienijimas „Elnias“ buvo antra stambi Šiaulių miesto įmonė, patekusi po privatizavimo plaktuku. Antrą kartą po 1915 m. nutrūkus prekybiniams saitams su Rusija, naujos rinkos Vakaruose vėl neatsivėrė, o Lietuvą užplūdo pigi labdaros avalynė. Todėl fabrikas, kurio „paklausiausia“ produkcija buvo kerziniai batai TSRS kariuomenės kareiviams, tiesiog buvo pasmerktas.

1994 m. akcinės bendrovės „Elnias“, kurios įstatinis kapitalas siekė 1,6 mln. Lt, grynasis pelnas dar sudarė apie 4 mln. Lt, 1995 m. sumažėjo iki 0,9 mln. Lt, bet skolos pasiekė 10,6 mln. Lt, iš jų mokesčių inspekcijai – 2,6 mln., Sodrai – 1,4 mln. Lt. 1996 m. kovo 29 d. vykusiame AB „Elnias“ visuotiniame akcininkų susirinkime stambiausių akcininkų balsais bendrovės įstatinis kapitalas buvo padidintas iki 15,4 mln. Lt, nes, kaip paaiškino įmonės generalinis direktorius Petras Obrikis, būtina grąžinti 3 mln. Lt paskolą kelioms kreditinėms institucijoms, o dviejų paskolų grąžinimo terminai grėsmingai arti: balandį ir gegužę; dar pusės milijono reikia apyvartinėms lėšoms. Bet jau 1996 m. pabaigoje paskelbtas įmonės bankrotas. Fabrikas galutinai uždarytas 1998 m. Kreditoriai netruko pusvelčiui išparduoti bendrovės valdytą turtą. Jie paliko ne tik cheminėmis medžiagomis užterštą Talšos ežerą, bet ir nemažai istorinio paveldo, kuris iki šiol niokojamas.Vienu metu fabriko teritorijoje buvo net 42 savininkai. Gamyklos teritorija labai apleista, gamykloje įsikūrusios smulkios įmonės, kurios buvusiuose cechuose sandėliuoja savo prekes arba gamina gaminius. Tik viena UAB „TDL oda“ kol kas dar susijusi su odos gamyba, tačiau Šiaulių miesto savivaldybės taryba dar 2001 m. yra nusprendusi, jog buvusio Frenkelio fabriko teritorija turi būti skirta miesto gyventojų kultūros ir rekreacijos reikmėms. Numatoma su Europos Sąjungos finansine parama viename iš seniausių, dar Chaimo Frenkelio statytų cechų, pagal savivaldybės parengtą projektą „Šiaulių menų inkubatoriaus įkūrimas“ įrengti Kultūros fabriką.

Šaltiniai

1. Vladas Terleckas. Savitarpio kredito bendrovės (1873–1914 m.) ir jų veiklos bruožai. Pinigų studijos 2004/3 p.32
2. Šiaulių miesto istorija (iki 1940 metų)., Lietuvos istorijos institutas. Šiauliai. 1991 m. p. 98.
3. Vytautas Merkys. Šiaulių miesto pramonė kapitalizmo laikotarpiu (iki 1914 m.), p. 46,48,57
4. Irena Nekrašienė. Pirkliai Frenkeliai. Šiaulių Aušros muziejaus leidykla, 2008 m.
5. Rimantas Lazdynas. Šiaulių elektrifikavimo pradžia. AB „Šiaulių energija“ istorija
6. Pirkliai Frenkeliai. p.3.
7. Pirkliai Frenkeliai. p.3.
8. Šiaulių miesto istorija (iki 1940 metų). p. 159-160
9. Šiaulių miesto istorija (iki 1940 metų). p. 158-159
10. Šiaulių miesto istorija (iki 1940 metų). p. 160
11. Šiaulių miesto istorija 1940-1995. Sudarytojas dr. Jonas Sireika. Šiauliai, Saulės delta, 2009 m. Juozas Matusevičius. Šiaulių miesto ūkio padėtis per pirmąją sovietinę okupaciją, p. 24, 26-27.
12. Šiaulių miesto istorija 1940-1995. p. 104
13. Šiaulių miesto istorija 1940-1995. p. 190
14. Rimantas Lazdynas. Visa šilumos gamyba – į vienas rankas. AB „Šiaulių energija“ istorija
15. Laimutė Zimkienė. Elnias didina įstatinį kapitalą, bet... užstato gamybos cechus. Šiaulių naujienos, 1996 m. balandžio 2 d.

55°55′35″š. pl. 23°19′54″r. ilg. / 55.92632°š. pl. 23.33157°r. ilg. / 55.92632; 23.33157

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.