Feliksas Dzeržinskis

Buvo šeštas vaikas 9 vaikų bajorų šeimoje. Jo tėvai buvo gimnazijų mokytojas Edmundas Dzeržinskis ir Helena Dzeržinska. Vaikystėje tėvo šautuvu nušovė seserį. Tėvai faktą nuslėpė, o sūnų išvežė į Vilnių. Buvo pašalintas iš Vilniaus gimnazijos už dalyvavimą socialistų partijos veikloje. 1897 m. atvyko į Kauną, dirbo įvairiose gamyklose, organizavo streikus. Tų pačių metų balandžio 1 d. išleido nelegalų laikraštį lenkų kalba „Kowieński Robotnik“ („Kauno darbininkas“). 1897 m. liepos 17 d. suimtas ir vienuolika mėnesių kalintas Kauno kalėjime. 1898 m. birželio 13 d. ištremtas į Viatkos guberniją, iš kur pabėgo. Keletą metų praleido Varšuvos ir kituose kalėjimuose. Iš viso už politinę veiklą kalėjimuose praleido daugiau nei 10 metų.

Po 1903 m. – bolševikas. 1905–1907 m. buvo vienas revoliucijos vadovų Varšuvoje. 1907 m. išrinktas Rusijos SDDP partijos CK nariu.^[1] 1917 m. buvo vienas Karinio-revoliucinio centro vadovauti ginkluotam sukilimui Petrograde ir Petrogrado Karinio-revoliucinio komiteto narys.

Nuo 1917 m. – ČK vadovas, nuo 1922 m. – GPU (Главное политическое управление, Vyriausios Politinės valdybos) vadovas, 1919–1923 m. – Tarybų Rusijos vidaus reikalų liaudies komisaras, 1921–1926 m. – TSRS susisiekimo liaudies komisaras.^[1]

Dalyvavo Rusijos pilietiniame kare – buvo Maskvos gynybos komiteto narys, Pietvakarių fronto užnugario viršininkas, Vakarų fronto Revoliucinės karo tarybos narys.