Feliksas Daukantas

Feliksas Daukantas (1915 m. vasario 6 d. Ciceras, Ilinojaus valstija – 1995 m. rugpjūčio 12 d. Vilnius) – Lietuvos dailininkas dizaineris, dizaino specialybės pradininkas Lietuvoje.

F. Daukantas išvystė metodinius pagrindus, apibrėžiančius dizainerio veiklos specifiką, rūpinosi Lietuvos dizaino laimėjimų sklaida spaudoje. Sovietmečiu pabrėžiamai ideologijai dailininkas priešpastatė objektyvų daiktų grožio pagrindą, pagrįstą estetinės ir utilitarinės funkcijų santykiu. Neįkainojamas ir F. Daukanto kaip juvelyrikos pradininko indėlis Lietuvos kultūrai. Dailininkas pakeitė gintaro papuošalo sampratą, pasisakė prieš prigimtį žalojančius gintaro apdirbimo būdus. Jo dėka kito gintaro papuošalų dizainas bei medžiagiškumo samprata.

Biografija

Į Lietuvą su tėvais Feliksu Daukantu ir Adolfina Daukantiene bei jaunesniu broliu Eduardu Daukantu iš JAV grįžo 1927 m. Mokėsi Mažeikių gimnazijoje, paauglystė prabėgo Žemaitijoje, Pašerkšnėje. Vėliau mokėsi Kauno karo mokykloje.

1947 m. Vilniaus dailės institute baigė skulptūrą (mokytojai Petras Aleksandravičius, Jonas Mikėnas) ir pasuko į kitas kūrybos sritis, turinčias sąlytį su skulptūros plastika, formos kūrimu

1949–1961 m. dirbo Vilniaus „Dailės“ kombinate. Gamino originalius gintaro papuošalus, dirbo pramoninės grafikos, vizualinės komunikacijos srityse, sukūrė skulptūrų, medžio, metalo dirbinių, odos modelių (etalonų) masinei gamybai, žaislų.

1961–1992 m. Lietuvos dailės instituto dėstytojas, nuo 1979 m. profesorius. Lietuvos dailės institute įsteigė Pramonės gaminių meninio konstravimo katedrą, 1961–1985 m. jai vadovavo.

1987 m. katedra pavadinta Dizaino katedra. F. Daukantas pats organizavo katedros materialinę bazę, subūrė dėstytojus, sudarė studijų planus, pirmasis šalyje suformavo dizaino specialisto, anksčiau vadinto pramonės gaminamų daiktų, daiktinės aplinkos projektuotojo (pirmieji šios specialybės absolventai vadinosi pramonės gaminių meninio konstravimo dailininkais) sampratą ir nustatė dizaino disciplinos vietą tarp kitų disciplinų bei dizainerio vietą visuomenėje, Tai buvo neabejotinas profesionalaus Lietuvos dizaino atsiradimo pagrindas, todėl profesorius F. Daukantas pagrįstai laikomas vienu iš pirmųjų profesionalaus dizaino pradininkų Lietuvoje.

1941 m. metais vedė baleriną Genovaitę Lyvaitę, susilaukė trijų vaikų - Felicijos, Eduardo (1948–2007 m.) ir Gabrielės.

Kūryba

Nuo 1950 m. dalyvavo dailės parodose, dažniausiai eksponavo gintaro dirbinius. Individualios parodos surengtos Palangoje (1974 m., 1995 m.), Vilniuje (1975 m., 1995 m.). Pagrindinės kūrybos sritys – gintaro papuošalai, pramoninė grafika, vizualinės komunikacijos. Vilniaus centriniam paštui suprojektavo operacijų vizualinių simbolių sistemą (1969 m.). Sukūrė skulptūrų, medžio, metalo dirbinių, odos modelių (etalonų) masinei gamybai, žaislų, viršelių periodiniams leidiniams („Žemės ūkis“, „Statyba ir architektūra“).

Gintaro muziejuje saugoma didelė dalis F. Daukanto kūrybinio palikimo – sukaupta 338 eksponatai. Ankstyvojo laikotarpio juvelyrikos pavyzdžiai įsigyti 1968 metais, vėlyvojo – 1995 metais. Dailininko darbai eksponuoti visame pasaulyje (1967 –EKSPO-67 Monrealyje, 1970- EKSPO-70 Osakoje, 1973 – Paryžiuje, Zalcburge, 1974 – Lince, Vienoje. Pasaulinėje parodoje EKSPO-2012 dailininko kūriniai demonstruoti Pietų Korėjoje (Lietuvos paviljonas buvo įvertintas Sidabro medaliu). 1970 m. sukūrė miesto Palangos herbą, kuris, kiek pakoreguotas menininkės Gražinos Oškinytės-Eimanavičienės, patvirtintas 1996 metais.

Dailininkas kūrė ir odos bei metalo dirbinius, tačiau ypatingą reikšmę turi jo sukurti gintaro darbai. Iki XX a .aštuntojo dešimtmečio pabaigos Lietuvoje buvo mažai profesionalių juvelyrų. F.Daukantas gintarui skyrė daug dėmesio, kurdamas etalonus serijinei papuošalų gamybai „Dailės“ kombinate. Jo papuošalų stilistika tapo pavyzdžiu kitiems dailininkams. Siekdamas atitrūkti nuo stereotipų šioje srityje, F. Daukantas pradėjo negatyvinę gintaro raižybą, gamino papuošalus iš unifikuotų detalių, tačiau didžiausią dėmesį skyrė natūralių gintaro savybių išryškinimui.

Laisvalaikis

Be savo pagrindinės veiklos profesorius buvo entuziastingas žvejas, žvejybos įrangos konstruktorius, įdomių istorijų pasakotojas, rūpestingas kultūros puoselėtojas, aktyvus parodų lankytojas ir jų gyvas dalyvis, meno tarybų ekspertas. Domėjosi ir praktikavo fotografiją.

Šaltiniai

1. . Feliksas Daukantas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IV (Chakasija-Diržių kapinynas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 529 psl.

• Dr. Rasos Janulevičiūtės monografija „VDA Dizaino katedra 1961–1990: profesionalaus Lietuvos dizaino pagrindas“, Vilniaus dailės akademijos leidykla – 2011 m.