Evangelija pagal Morkų

Evangelija pagal Morkų – viena iš keturių kanoninių evangelijų. Šioje evangelijoje Jėzus parodomas kaip veiklos žmogus. Knyga sudaryta iš nedidelių skyrelių, kuriuose daugiausia pasakojama apie tai, ką Jėzus padarė. Neretai kartojamas posakis „ir tuojau…“ Evangelijos pagal Morkų teigimu, apaštalai labai iš lėto suvokia, kas yra Jėzus. Jis rūpestingai slepia esąs mesijas nuo tų žmonių, kurie galėtų jį neteisingai suprasti. Kaip ir Danielius regėjime, Jėzus dažnai vadina save „Žmogaus sūnumi“.

Turinys

Evangelijoje pagal Morkų rašoma, kaip Jonas Krikštytojas taiso kelią ateinančiam mesijui, pasakojama apie Jėzaus krikštą ir gundymus, veiklą Galilėjoje, dvylikos mokinių pašaukimą, 5000 pamaitinimą bei kitus stebuklus, atsimainymą. Taip pat pasakojama, kaip Jėzus įžengia į Jeruzalę, joje moko, kaip Jėzus patepamas. Kalbama apie paskutinę vakarienę, Jėzaus suėmimą ir išbandymus, nukryžiavimą, palaidojimą ir prisikėlimą.

Evangelijos pagal Morkų pabaigos (Mk 16,9–19) nėra ankstesniuose teksto nuorašuose. Gali būti, kad ji buvo pridėta vėliau, norint, kad ši evangelija nesibaigtų taip staigiai.

Autorystė

Ankstyvieji aiškintojai šią evangeliją sieja su Jonu Morkumi, kuris minimas Apaštalų darbuose. Jonas Morkus veikė Jeruzalėje nuo pat pirmųjų Bažnyčios dienų. Pasak tradicijos, paremtos tais pasakojimais, svarbiausias Morkaus žinių šaltinis buvo apaštalas Petras, o evangelija parašyta Romoje. Tikėtina, kad iš Morkaus sėmėsi žinių Matas ir Lukas. Yra manančių, kad ši evangelija buvo parašyta tarp 60 ir 70 metų.

Nuo pat II a. pradžios Papijus šią evangeliją priskiria Morkui, kuris užrašęs apaštalo Petro kalbas. Asmenį, kuriuo šiuo klausimu remiasi, jis vadina Jonu Presbiteriu. Papijaus tekstas neišliko, bet jį cituoja Euzebijus iš Cezarėjos:

Presbiteris taip pat sakydavo. ‘Morkus, buvęs Petro vertėju, užrašė, nors ne iš eilės, viską, ką prisiminė Viešpatį kalbėjus ir darius. Jis pats negirdėjo Viešpaties, nei buvo vienas jo mokinių, bet, kaip minėjau, Petro. Petras dažnai pritaikydavo jo mokymą be jokios sistemingos tvarkos, taigi Morkus viską užrašinėjo taip, kaip atsiminė. Jis turėjo tiktai vieną tikslą - nepalikti nieko neužrašyto, ką yra girdėjęs - be jokių melagingų liudijimų.

Tai patvirtino Irenėjus, Origenas, Tertulianas ir kiti. Klementas Aleksandrietis maždaug antro amžiaus pabaigoje pasakojo, kad romėnai, klausęsi Petro kalbų, ragino Morkų užrašyti tai, ką kalbėjęs apaštalas. Sekant šia tradicija, mokslininkai samprotauja, kad ši evangelija galėjusi būti parašyta Romoje. Kiti variantai – Sirija, Aleksandrija arba ar bet kuri kita Romos imperijos teritorija. Kiti ginčija Papijaus citatos patikimumą ir sako, jog Morkaus evangelijoje nėra aiškių Petro tradicijos pėdsakų.

Kadangi Evangelijoje pagal Morkų atrandama klaidų apie Galilėjos geografiją ir papročius, sakoma, kad autorius buvo nevietinis, kitaip nei Petras. Teigiama, kad šioje evangelijoje ryškiai justi krikščionių persekiojimai – tai reikštų, kad evangelija buvo parašyta su tikslu šiuose pavojuose išlaikyti bendruomenės tikėjimą. Tuo metu Romoje vyko Nerono persekiojimai, tuo ir remiamasi nurodant evangelijos parašymo vietą. Be to, įrodinėjama, kad Morkaus leksikai būdingi lotynizmai (nei Mato, nei Luko evangelijose to nerandame) būtent ir parodo, kad evangelija parašyta Romoje. Šioms hipotezėms paremti taip pat dažnai cituojama eilutė iš Pirmo Petro laiško: „Jus sveikina kartu išrinktoji Babilone ir mano sūnus Morkus.“ Babilonas čia interpretuotinas kaip derogatyvas ar kodinis žodis Romai įvardinti, nes žymiojo Antikinio pasaulio miesto tuo metu jau nebėra (nuo 275 pr. m. e.). Jeronimas patvirtina, kad Morkus buvo Šv. Petro vertėjas ir mokinys, tačiau ir Jėzaus Kristaus sekėjas, apaštalas. Anot , Morkus evangeliją sudarė iš Petro pamokslų, kuriuos jis girdėjo Romoje.

Šaltiniai

1. Biblijos enciklopedija. Alna litera. Vilnius, 1992., 99–100 psl.

Nuorodos

• Evangelija pagal Morkų